Tik tokie kaip kūdikiai

Lk 18, 17 Iš tiesų sakau jums: kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, neįeis į ją!

Žinote ką? Važiavau troleibusu šiandien ir staiga supratau, kad mes paskaitę šią eilutę dažniausiai minime vaiką, ta prasme priimame kūdikį kaip vaiko, jau protaujančio žmogučio atvaizdą savo pasąmonėj. Nes dažniausiai po šio pasakymo girdimi atsiliepimai: nu jo, nes vaikas greit atleidžia ir pan... o aš staiga pagalvojau apie tą bejėgį kūdikį ir pamaniau, kad norint įeiti į Dievo karalystę, reikia kuo daugiau atsipalaiduoti. Priimti kaip kūdikiui...o kaip kūdikis gali priimti Dievo karalystę...? Neišmąstydamas, neįsitempdamas, atsipalaiduodamas, atsiduodamas, net gi ne jis ją priima, tiesiog juo pasirūpinama; atsiduoti Dievui pasirūpinti. Nieko nereikia daryti, nes jis nieko ir nedaro, tik priima arba nepriima tą ką jam duodi, duok pieno - džiaugsis, duok sūraus išspjaus, jokios veidmainystės, arba taip, arba ne. Jokios filosofijos, arba gera arba bloga. Jokiu išvedžiojimu, ane?
Daug minčių pamąstymui...

Smagu pastebėti, kad Arnoldas Jalianiauskas atnaujino savo dienoraštį, iš kur ir buvo paimtas šis įrašas.