penktadienis, balandžio 11, 2008

Kaip šv. Pranciškus atsakė broliui Matui


Kartą šv. Pranciškus buvo Porciunkulės vienuolyne su broliu Matu iš Marinjano, kurį jis labai mylėjo. Vieną dieną, kai šv. Pranciškus grįžo iš miško, kur meldėsi, ir stovėjo miško pakraštyje, tas brolis Matas panoro išmėginti jo nuolankumą. Taigi priėjo ir priekaištingai sušuko: „Kodėl paskui tave? Kodėl paskui tave? Kodėl paskui tave?" Šv. Pranciškus atsiliepė: „Ką ši tavo kalba reiškia?" Brolis Matas tarė: „Tai reiškia: kodėl visi bėga paskui tave, ir, kaip atrodo, kiekvienas trokšta tave pamatyti, tave išgirsti ir tau tarnauti? Tavo kūnas nėra toks jau nepaprastai gražus ir patrauklus, taip pat tu nesi mokytas, nei aukštos kilmės, tad kodėl taip nutinka, kad kaip tik paskui tave visi bėgioja?"
Kai šv. Pranciškus tai išgirdo, jo dvasia didžiai nudžiugo, jis užvertė galvą į dangų ir kurį laiką taip stovėjo, o jo siela susikaupė Dieve. Tada jis atsiklaupė, dėkodamas ir girdamas pagarbino Dievą, o paskui didžiai džiugus atsigręžė į brolį Matą ir tarė jam: „Nori sužinoti, kodėl paskui mane? Kodėl paskui mane? Kodėl paskui mane? Kodėl visi bėga paskui mane? Tai man suteikė aukščiausiasis Dievas, kurio akys visur pažįsta geruosius ir bloguosius, ir jo šventosios akys nerado tarp visų nusidėjėlių nei vieno blogesnio, nei vieno menkesnio ir nei vieno varganesnio už mane. Kad atliktų savo stebuklingą darbą, Dievas nerado nė vienos silpnesnės būtybės. Todėl jis mane išsirinko, kad sugėdintų pasaulio puikumą ir išmintį, būtent, kad žmonės pripažintų, jog visa galia ir visa, kas gera, ateina tik iš jo, o ne iš kūrinių, todėl, kad niekas negalėtų girtis ir puikuotis". Tada nusistebėjo brolis Matas ir tikrai pripažino, jog šv. Pranciškaus nuolankumas tikras ir grynas.

Hermann Hesse
"Pranciškus Asyžietis"

15 komentarų:

  1. Gerą knygą nusipirkai. Gal ir man reiks. :-)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Tai jau tikrai. Man tai lietuvių liaudies pasakos labiau patinka. Pasakas skaityti yra psichoterapija.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Ridas čia taip kietai pavarė. Aš tai rimtai rašiau. Šypsojaus todėl, kad Joakimas anksčiau man ten kandžių komentarų prirašęs buvo, kai rašiau apie šv. Pranciškų. :-)

    AtsakytiPanaikinti
  4. O tu, Simonai, manęs su Linu nemaišai kartais?
    ;)

    AtsakytiPanaikinti
  5. O pasakos man irgi patinka. Ir nebūtinai lietuvių liaudies. Štai dabar vakarais Elzei skaitau apie Mikę Pukuotuką ir labai gerai nuteikia :)

    AtsakytiPanaikinti
  6. Ajo, kolega, dovanokit. Tikrai Linas buvo. :-) Dabar dar ir Ridas! OMG! :-)

    AtsakytiPanaikinti
  7. Jo, pavariau kietokai, bet nuo dūšios (ne vien iš ciniškumo :), o kita vertus, mums labai trūksta pasakų. Jeigu jų nėra gyvenime, tai tikrai vertėtų bent paskaityti. Gerumo, idėjiškumo, tikėjimo ir vaikiškumo, kuriuos dovanoja pasakos, nebus per daug.
    O tokios pasakos apie Pranciškų - dar naudingiau. Dovanoja mums ir tikėjimo siekiamybę. Nors ji netaps mūsų realybe, tačiau pasvajoti juk gera.

    AtsakytiPanaikinti
  8. Ridai, čia kalbi kaip koks Nerijus Čepulis. Teisingai dėl tų pasakų, tik kodėl siekiamybė netaps realybe? Net jei žengsi keletą žingsnių ta linkme, bus kur kas geriau, negu numojęs ranka sėdėsi vietoje. Nejaugi ne? Juk čia atsispindi pati Dievo pašaukimo esmė. Jis nestumia, bet kviečia sekti Juo.

    AtsakytiPanaikinti
  9. Sutinku su tavimi, Simonai! Keletą žingsnių, kaip sakai, tikrai eisim ir nueisim. tačiau bent maža dalele įgyvendintas Jėzaus maximas kol kas randu tik pasakose apie Pranciškų, o ne gyvenime (savo arba kitų).
    Taigi, jeigu žvelgsime iš tos pozicijos, kad "svarbu procesas, o ne tikslas", arba kaip sako N. Čepulis TIK-ėjimas :), tai viskas teisingai.
    O jeigu sakai,kad "kalbu kaip Čepulis", tai man pasakei mielą komplimentą. :)

    AtsakytiPanaikinti
  10. Ridai, tai matai, kad tavo paragintas nusipirkau abi Nerijaus Čepulio knygas. Abi jas skaitau tualete rytinio pasisėdėjimo metu. Labai man ten jos eina. Lėtai skaitau, bet tai ir gerai – apmąstyti užtenka laiko. :-) Tikrai geros knygos. Toliau gali nebeskaityti. Čia kitiems trumpa santrauka apie tai, kodėl čia mūsų komentaruose rašoma apie pasakas.

    Ten jis kaip tik ir kalba apie Šv. Raštą kaip apie pasaką. Gal kas pasipiktins: „Kaipgi čia dabar? Šv. Rašte rašomi tikrai įvykę dalykai!“ Aš sakyčiau, kad ir kritikai teisūs, bet... Problema ta, kad jei susitelkiame TIK į istorinius faktus, tai prie ko čia mes? Tai įvyko senai, ir gal jiems taip buvo gerai, bet kuo aš čia dėtas.

    Pasaka kitokia. Ji kalba apie dalykus, vykusius „seniai seniai, už tolimų jūrų ir kalnų“, tik skaitydami suvokiame, kad tie dalykai ne svetimi ir mūsų gyvenime. Pasakos kalba ne apie praeities įvykius, bet apie mūsų kelyje sutinkamas vertybes, iššūkius, nuoskaudas ir pergales.

    Taip ir Raštas. Jei jis lieka vien istorinėje plotmėje, prie širdies jis prisiliesti negali. Na, o jei išmokstame (bent dalinai – juk čia reakcija į tą „sausą“ skaitymą) skaityti Rašto istorijas kaip pasaką, galime nemažai iš to laimėti.

    Gal todėl Ridui ir patinka lietuvių liaudies pasakos. Man jos irgi patinka, bet net jei ir šie įvykiai apie šv. Pranciškų yra romantizuoti, jei ne visai tikri, jie mane įkvepia. Tegu ir pasakos. Jos tikros ir mano gyvenime. Jos moko nepulti į neviltį, bet žengti pirmyn.

    AtsakytiPanaikinti
  11. Labai nekokia tavo koplyčia! :)
    Ir pavojinga sveikatai! Ilgiau tupėdamas, hemorojų įsigysi. Amen.

    AtsakytiPanaikinti
  12. Ajo, nu teisybė. Gal koplyčia ir nekokia, bet ir ten Dievas yra! :-)

    AtsakytiPanaikinti
  13. Skaityti pasakas ar tokias istorijeles yra visad smagiau :) Beto manau, kad būdamas vaikas nelabai suprasciau esmes, bet visvien būtų smagu skaityti :)

    AtsakytiPanaikinti