Profesionalumas?

Neseniai per televiziją parodytas A. Puipos filmas “Nuodėmės užkalbėjimas” pagal rašytojos Jurgos Ivanauskaitės romaną išprovokavo mano draugų krikščionių neigiamus atsiliepimus. Vieniems užteko tik reklaminių vaizdų, kad filmo nežiūrėtų. Kiti žiūrėjo ir liko nepatenkinti tuo, ką pamatė. Ko gero po Jurgos viešų pasisakymų už krikščioniškas vertybes, kai kas tikėjosi pamatyti saldų krikščionišką filmą. O pamatė žiauriai nemalonias gyvenimo scenas. Pabandžiau reikalą reabilituoti aiškindamas - romanas juk iš senų laikų.
Bet čia noriu kalbėti ne apie filmą ir ne apie Jurgą. Nors filmas, pasirodo, žiauriai tiksliai atspindi realybę mažiausiai vienu klausimu.
Mūsų beprotiško tempo ir varžymosi pasaulis pilnas streso. Kurie dabar gali pasakyti, kad jų draugų, artimųjų, pažįstamų rate nėra pasitaikę depresijos?
Ką daryti? Matyt kažką ir ko gero iš esmės reikia keisti mūsų visuomenėje.
O jei ne taip plačiai užsimojant, tai gal gelbėti reikalą bėgant iš paskos problemai? Gal tereikia labiau išpopuliarinti psichoterapeutų ir psichiatrų profesijas, padaryti jų paslaugas prieinamesnes ir problemos turėtų spręstis?
Bet ar tikrai taip bus?
Ko gero ne veltui, profesionalūs psichoterapeutai bando slėpti nuo pacientų (sako, dabar jau reik rašyti - "klientų") savo asmeninį gyvenimą. Nes pamato pacientas tokį profesionalą gyvenime ir nedrįsta dar daugiau apsunkinti savosiomis problemomis.
Šiaip ir man atrodo, kad tai reikalinga profesija. Bet vėlgi patirtis rodo, kad po tų profesionalų pagalbos kartais bendrauji su pasveikusiu draugu ir jauti, kad kažkas "zombiško" iš tos visagalės psichologijos į jo sielą jau stipriai įklijuota. Sakytume, gal dar žmogus ne visai pasveikęs. Bet, kad labai jau vadovėlines psichologijos frazes pradedi girdėti, kurios vietoj gyvybingo polėkio kažkokius uždaro egoizmo gniaužtus uždeda.
O štai vienas iš grupinės ir iš esmės psichoterapijos Lietuvoje pradininkų dr. Aleksandras Alekseičikas nurodo žiaurią statistiką. Vakaruose kas penktas psichoterapeutas nusižudo. Tada ir susivoki, kokį realų vaizdą pateikė filmas "Nuodėmės užkalbėjimas".
Toliau nesiveršiu su savo įžvalgom į ne savo sritį, tik galiu supažindinti su tuo faktu, kad bendrai yra priimtas reikalas, kad profesionalai - tiek socialiniai darbuotojai, tiek psichoterapeutai - neturi teisės net užsiminti apie religinius dalykus. Būtų baisus ir nedovanotinas neprofesionalumas. Savo laiku tokios nuomonės buvo sovietiniai specialistai, o dabar tą nuomonę skleidžia vakarų profesionalai.
Tik štai, atsiranda ir tokių neklaužadų, kaip A. Alekseičikas. Ir išdrįsta pasakyti, kad tų daugumos profesionalų bėda ir yra jų netikėjimas.
O ir šiaip originalus žmogelis yra A. Alekseičikas. Tai, ką kiti vadina metodais ir technikomis, jis vadina psichoterapijos sąlygomis arba terapinį gyvenimą formuojančiomis sąlygomis. “Tokių svarbiausių sąlygų yra nedaug. Tai – gyvenimo ir pasaulio kaip Dievo malonės priėmimas; maksimaliai galimas tikrumas, tiesa; laisvė; saugumas; atsakomybė (už viską reikia mokėti); realumas; aktyvumas”. Alekseičikas turi susidaręs visapusišką asmenybės vaizdą. Jis kalba ne tik apie žmogaus kūną ir sielą, bet ir apie žmogaus dvasią, asmens ryšį su Dievu. Todėl Alekseičikas psichoterapijoje naudoja maldą, kaip kalbą, nukreiptą į Dievą. “Malda – tai bendravimas su Dievo stiprybe, sąlytis su Jo Palaima. Tai Dievo buvimo žmogaus gyvenime ir žmonijos istorijos įsisąmoninimas. Tai savęs, artimųjų, draugų, priešų įtraukimas į šią kalbą, į įvykį kaip buvimą kartu... Tai kalba į Dievo pavidalą mumyse pačiuose. Malda – tai nuolankumas, Dievo valios priėmimas” (Grupinė psichoterapija Lietuvoje. 1999).

O ką apie šiuos dalykus manote jūs?

Ta pačia proga rekomenduoju interviu su A. Alekseičiku.