Vienybės apraiškos

Vienas toks žmogus paprašė, kad iš savo dienoraščio, įmesčiau vieną rašinėlį ir čionais. Kažkaip niekad nedrįstu savavališkai:) Savoj erdvėj, nors ir nevisai uždaroj, visgi saugiausia... Vat ir išlenda yla iš maišo... Panašiai kaip ir su tuo ekumenizmu... Prieš porą savaičių buvau maldos už krikščionių vienybę savaitės pabaigtuvių pamaldose.

Gražūs žodžiai, gražios maldos, gražūs pamąstymai… Iš tikrųjų kartais pagalvoju, kad trūksta darbų, kurie rodytų tą mūsų tarpusavio meilę ir pripažinimą. Galbūt kunigai ir pastoriai ir elgiasi taip – neteisdami ir nesusireikšmindami, bet toli gražu ne visi... Kaip ir ne visi išdrįsta eiti šia linkme, nepaisant jaučiamo kvietimo, Dvasios kvietimo. Per daug esame pripratę būti žemiškose sistemose. Ir dar yra šiaip žmonės, o žmonės yra žmonės… Ne visi mąsto ir bando suprasti Dievo žodį, o daugiau vadovaujasi tradicija… Koks blogas daiktas tas prisirišimas.. Išskyrus, žinoma, prisirišimą prie Kristaus. :)

Dar pagalvojau, kaip kardinolas Bačkis ir visi kunigai (kitų tradicinių denominacijų) jaustųsi, kai reikėtų nusiimti tas gražias sukneles ir palikti visus ritualus? Mes susirenkam į bažnyčią, į pastatą, kuriame esam pripratę melstis… Ir pagalvojau, kaip būtų faina, jei rinktumėmės kur nors neformalioje aplinkoje, ir nebijotume garsiai pritarti pamokslininko žodžiams, kai Dvasia mums kalba, kai giesmė skamba ne tik iš giedotojų lūpų, bet iš viso surinkimo širdžių. Kaip būtų faina, jei tai nebūtų tik lyrinės giesmės, bet tokios, kurioms skambant norisi šokti padėkos šokį, kur nereikėtų stovėti panarinus galvą, kai kalbama malda, bet galėtum kelti rankas šlovinti bei dėkoti Viešpačiui už tai, kad visgi jungiamės į vieną. Tas jausmas, kad ateinam prie Jo kartu – katalikas, liuteronas, reformatas, ortodoksas, sekmininkas, metodistas ir kt. – tiesiog nuostabus. Kaip būtų faina, jei nebebūtų šitų pavadinimų - juk jie skiria… Kaip norėčiau, kad mūsų visų vardas būtų krikščionis… Nejaugi to neužtenka… Bet, ko gero, ilgus metus puoselėtos tradicijos ir sistemos dar ilgai nenustos veikusios…

Gera buvo šiandien pamaldose sutikti pažįstamus žmogiukus, ir nepažįstamų taip pat. Faina buvo dar kartą įsitikinti, kad kunigas Saulaitis, nors ir priklausydamas sistemai, visgi yra neformalas. :)) Bajeristas vyrukas kaip reikalas... Labai faina buvo pamatyti metodistų kunigą (nepamenu jo vardo..), jis man toks gyvas, ir iš šono žiūrint, truputėli plaukiojantis, bet labai džiaugsmingas savyje. Susipažinau su juo per ekumenines jaunimo pamaldas liuteronų bažnyčioje, ir šis kartas buvo antras, o atrodo, kad mes jau kažin kadais pažįstami… Ir jis toks absoliučiai neformalus… Jėgelė! Susipažinau ir su viena seserim iš sekmininkų bažnyčios (rusakalbių), tai taip labai fainiai pasikalbėjom, ji man eilėraštį savo paskaitė, apie vienybę Kristuje. Norėjo ji paskaityti visiems garsiai per arbatėlę, ėjo Bačkio paklausti, bet jis taip gražiai pabėgo nuo jos, kad man juokas suėmė dėl to. Labai juokingai iš šono stebėjosi jo elgesys… Kaip viskas greit išryškėja – pačioj elementariausioj situacijoje. Mes bijome išsišokti savo tikėjimu, savo dvasia… nepaisant to, kad aplinkui lyg ir savi… Ir mes taip dažnai pasijuokiam iš tokio išsišokėlio. Aš ne išimtis…

Ir dar pagalvojau, stebėdama, kas su kuo bendrauja, - visi tik grupelėm, grupelėm, su savais savam rately, kur gali jaustis pakankamai saugiai. Tik vat metodistas buvo vienas iš savos bažnyčios, tai kažkaip priėjo prie vienos mano pažįstamos mergiotės ir kažką su ja labai smarkiai kalbėjosi. Mes vis dar labai pažeidžiami savo susireikšminimo... Vistiek jautėsi, kad daugelio mąstyme yra tie skiriantys pavadinimai, kurie pabrėžia tavo "identitetą", susitapatinimą su tam tikra denominacija. Gražus buvo Bačkio kvietimas išmesti tuos skirtumus, kuriais remiamasi, kai galvojama apie Kristaus bažnyčią. Man, vat, įdomu, ar jis pirmas to atsisakytų... Ar kurios nors denominacijos kunigas ar "narys" išdrįstų pirmas žengti žingsnį iš savo saugios erdvės?
Ir visgi nepaisant šitų žmogiškų mėginimų vaidinti ekumenizmą, Viešpats daro realų darbą, norim mes to ar ne - jungimasis vyksta. Džiaugiuosi, esanti to dalis. Praeitą pirmadienį dar kartą tuo įsitinau. Ir nuo to pasidarė tik lengviau kvėpuoti... Nuolat įsitikinu, kad Viešpats nepaisant mūsų įgeidžių ir priešinimosi, vykdo savo planą tiek mūsų, tiek pasaulio atžvilgiu, ir, kaip vienas žmogus pasakė, visi į galinę stotelę atvyksime laiku. :)