Priklausomybė nuo misijos?

Laikas garsiai prabilti apie nuo veiklos priklausomus krikščionis, kurie neretai taip įsijaučia į pasaulio gelbėtojo vaidmenį, kad nebemato nei savo griūvančio žmogiškojo gyvenimo, nei bėra pajėgūs išgirsti autentišką Dievo kvietimą vienai ar kitai tarnystei. Vos ne kasdien išgirsti, kaip buvę karšti, radikalūs ir drąsūs krikščionys palūžta, pavargsta, sustoja: kažkur, girdime, kunigėlis puola į glėbį vargonininkei, kažkur vyras meta žmoną su penkiais vaikais ar uolus evangelizuotojas nebenori nė žiūrėti į Bažnyčios pusę… Kodėl taip nutinka? Dėl daugybės asmeninių priežasčių ir aplinkybių, bet yra viena, būdinga daugeliui – pervargimas, perdegimas, nenuosaikumas tarnaujant.

Aš šiandien galiu tik dėkoti Dievui, kad Jis manęs pasigailėjo ir laiku sustabdė, nes, kaip ir dauguma uoliųjų, buvau konvertitė ir atradusį tiesą, kurios taip troškau ir ieškojau, stačia galva puoliau dalytis tuo su kitais. Kuo tyriausių ir nuoširdžiausių paskatų vedama, dvasinių autoritetų ir palydėtojų raginama… Tai tęsėsi 5 studijų metus: dieną mokiausi, vakarais - jaunimo susirinkimai ir maldos grupės, naktimis - evangelizacijų planavimas, o savaitgaliai ir atostogos – pats darbymetis liudijant Jėzaus meilę… Asmeninis gyvenimas? Koks gali būti asmeninis gyvenimas – juk reikia gelbėti pasaulį, tarnauti, tarnauti, tarnauti… Iki šiol niekaip nesuprantu, kaip mano kelyje nepasitaikė išmintingo žmogaus, kuris būtų įspėjęs ir pasakęs: Jūrate, sustok, pagalvok, ar tikrai Dievui to iš tavęs reikia? Niekas nepaklausė, pati per mažai dar ką nutuokiau – tad tarnavau toliau. Tol, kol Dievas iš gailesčio siuntė sielos naktį, kuri atvėrė akis ir pristabdė, išvedė į dykumą, apnuogino esybę, atsidūriau toli nuo visų veiklų ir net įprastų žmonių ir šalies.

Toje tremtyje kartą adoracijos metu į savo nuolatinį klausimą Dievui „Viešpatie, ką nori, kad aš daryčiau“, išgirdau aiškų atsakymą: „O ko tu pati nori?“ Buvo keista girdėti tokį Jėzaus atsakymą… Pasirodo, kad svarbu ne tik veikti dėl Dievo, bet ir pasirūpinti savo norais… atrasti savo giliosios širdies troškimus, - kaip pasakytų šv. Ignacas… Tada suklusau. Pamažu nenorom atėjo suvokimas, kad joks dangus manęs ir neprašo išgelbėti pasaulio.

Jėzus visų pirma nori, jog būčiau paprasčiausiai laiminga, atrasčiau savo meilės kelią. Paskutinis lašas buvo viename Lietuvos provincijos mieste sutikta moteris: aštuntą mėnesį nėščia, keturių mažų vaikų mama, bandanti išgelbėti viso miestelio alkoholikų vaikus, o jos pačios vaikai namuose ją mato gal tik naktimis… Išsekęs veidas, akys, kuriose nebėra nė trupučio ugnies… bet viduje kažkur tiksi nesustabdoma švytuoklė – veikti, veikti, veikti… daryti gerus darbus, dėl Jėzaus, dėl Dievo… Tai perpildė mano, „veikėjos“, taurę… Pasakiau sau stop.

Buvo sunku. Visi juk jau buvo įpratę, kad turiu duoti, pasiaukoti, nežiūrėti savęs, kad negaliu pasakyti “ne”, nes tai nekrikščioniška. Žinojau, jog turiu veikti tuojau pat, nes šalia esančiam skauda sielą… Betgi pavyko atremti visus aplinkinių nusivylimus, pagraudenimus, net smerkimą ir sustojus atsakyti sau į tą Jėzaus užduotą klausimą „ko nori aš?“ Padėjo Šv. Ignaco dvasinės pratybos, rekolekcijos, vis didesnis savo dvasios skurdumo suvokimas, kad ne aš, o Jėzus veikia, jog pirma turiu subręsti vienumoje, kad vėliau galėčiau duoti… Padėjo ir skaudžios kitų pamokos – artimų krikščionių šeimų skyrybos, vaikai, nuėję šunkeliais, kol jų mieli tėveliai skelbė Evangeliją, paliktos žmonos, nes ne tokiems veikliems vyrams neužteko kantrybės, belaukiant amžinai veikiančių ir evangelizuojančių žmonų… Sustojimas ir aiškių ribų nusistatymas sudėliojo viską į vietas. Atėjo gyvenimo džiaugsmas.

Dabar labai saugau savo gyvenimą, savo asmeninį ryšį su Jėzumi (kuris dažnai yra didelis deficitas “veikėjų” gyvenime), savo neseniai sukurtą šeimą, nes žinau, kad du žmonės, tapę vienu kūnu, neturi kas sau į skirtingas puses lėkti Dievo darbų daryti, o jauna šeima turi kloti pamatus ir statyti sienas. Kai pastatys ir uždengs stogą, atėjus metui Dievas duos tarnystę.

Labiausiai šiuo pasidalijimu noriu perspėti šeimas, primindama, jog, darydami darbus dėl Dievo, dažnai nebedarome Dievo darbų… Ką reiškia veiklos Bažnyčioje, evangelizacijos ir liudijimai, jei sutuoktiniai neranda laiko kartu melstis, kartu augti Dievo žodyje, kartu ieškoti Jo valios jų šeimai, o ne kas sau… Jei šeimoje nėra iš Šventosios Dvasios kylančios vienybės – tai veltui visi jūsų veikimai, nes tas namas grius… Ir apsaugok Dieve nuo visų krikščioniškų veikėjų jų vaikus, kurie nebemato tėvų dėl to, kad jie tarnauja Kristui… Kiek reikia išminties, kad įsiklausytume į savo širdies gelmę ir nebandytume aplenkti paties Dievo. Kaip reikia išmintingų dvasios palydėtojų, kurie laiku užduotų reikalingus klausimus ir padėtų susivokti. O gal ir psichologo patarimo, padedančio suprasti, kokias žaizdas ir tuštumas bandome paslėpti perdėtu veikimu ir savęs sekinimu Bažnyčioje, kodėl apleidžiame savo pirmines ir tiesiogines priedermes, o skubame gelbėti pasaulio…

Jūratė Paugienė, Šv. Kryžiaus namų socialinė darbuotoja.

www.bernardinai.lt.