Grožis kaip priartėjimas prie Dievo

Iš Mark Patrick Hederrman knygos Bučiuoju tamsą.

1999-ųjų Velykų rytą popiežius Jonas Paulius II paskelbė pasaulio menininkams vertą dėmesio laišką. Nepaisant pradinio suglumimo, kad laiškas skirtas grupei žmonių, kurių dauguma juo visiškai nesidomės arba jį laikys provokacija ar net pokštu, atlaidžiai žiūrint į kai kurias pernelyg kategoriškas preambules bei parinktus istorinius skaitinius, didžioji laiško dalis yra nepaprastai įspūdinga ir originali.
[...]
Man svarbiausia tai, kad šį laišką popiežius, atrodo, rašė pats. Daugeliu kitų atvejų susidaro įspūdis, kad tekstus rašo kanonų teisės žinovų komitetas ir juos "sušukuoja", kad neliktų jokių dviprasmybių ar dirgiklių. Laiške citatos dažnai yra idiosinkrazinės, kartais cituojami lenkų poetai, todėl sunku įsivaizduoti, kad visa tai kiltų iš Vatikano šaltinių. [...]



[...] Metafiziniu požiūriu Dievas vienas kuria ir teikia būtį, o menininko vaidmuo yra šią būtį parodyti. [...] Tokiame pasaulyje menininkas yra vien klusnus tarnas, nuolankus meistras, nevertai apdovanotas talentu. Toks yra Būties pasaulis, kuriame Dievas – viskas, o mes – niekas.

Tačiau nuo trečiosios teksto dalies popiežius padaro svarbų paradigminį pakeitimą. Jis ima cituoti lenkų poetus ir įveda grožio sąvoką kaip dar vieną transcendentaliją arba priartėjimą prie Dievo. Grožis yra unikalus ir skiriasi nuo metafizinio priežastingumo.

"Diskurse apie meną grožio tema yra lemiama... Ryšys tarp gero ir gražaus sužadina vaisingus apmąstymus. Tam tikra prasme grožis yra gėrio regimoji forma, kaip gėris yra metafizinė grožio sąlyga. Tai puikiai suprato graikai, kurie, suliedami šias dvi sąvokas įvieną, "nusikalė" žodį, apimantį jas abi - kalokagathia, arba gražiagėris. Platonas šiuo klausimu rašo: "Gėrio galia rado prieglobstį Grožio prigimtyje". Menininko ryšys su grožiu yra ypatingas. Teisingiausia būtų sakyti, kad grožis žmogui yra Kūrėjo duotas pašaukimas, apdovanojant jį "menininko talentu"..."

Tokia yra esmė ir pagrindinė mintis. Ją galima interpretuoti keleriopai. Laiškas skirtas "visiems, kurie aistringai atsiduoda grožio "praregėjimo" paieškoms". Žodis "praregėjimas" rašomas kabutėse ir yra svarbiausias. Grožis ir menas mūsų pasaulyje tampa Dievo praregėjimais. Tai visiškai kitoks inkarnacijos tiesos pateikimas, palyginti su ta tiesa, kurią tenka ginti priežastingumo ir galios metafizikai. Bet, kaip sakė cituodamas Platoną popiežius, "gėrio galia rado prieglobstį grožio prigimtyje". Gėrio galia yra būtis, tačiau gėrio prigimtis - meilė. Yra keturios transcendentalijos. Kitaip sakant, yra keturi iš tikrųjų skirtingi, bet vienodai gyvybingi būdai peržengti savo galimybių ribas ir pasiekti Dievą. Šiame laiške nustatytas būdas, į kurį Bažnyčia kažkodėl nekreipė dėmesio, tai grožio kelias. Tam, kad šį kelią parodytų, popiežius savo laiško penktoje dalyje atseka ryšį tarp "meno ir Žodžio, tapusio paslapties kūnu". Tai jis daro nesiremdamas įprastais teologiniais ir dogmatiniais teiginiais. Iš Bažnyčios tradicijos jis mums vadovauti pakviečia šventą Pranciškų ir panaudoja vėlesnio pranciškono švento Bonaventūro komentarus apie savo ordino steigėją: "Matydamas grožį jis mąstė apie Tą, kuris yra grožio viršūnė, ir grožio pėdsakais Jo kūrinijoje sekė Mylimąjį visur". Popiežius mums sako: "Panašus grožis yra Rytų dvasingume". Kitaip sakant, jis kvėpuoja, tai jis vadina kita Bažnyčios plaučių puse, kuri šiuolaikine kalba atitinka kairiojo smegenų pusrutulio įvaizdį. Tai būtų gyva Dievo esaties patirtis, Dievo ne visagalio kūrėjo, bet triasmenio, pažeidžiamo mylinčiojo; ne visa galinčios, nepaliečiamos, nepaveikiamos priežasties, bet nuolankios visur esančios dvasios. Tai veikiau teologija ne galios, o esaties, ne priežastingumo, o tėvystės, ne amžino atskyrimo į sukurtą ir nesukurtą būtį interpretacija, o susiliejimo meilėje. Toks požiūris persiduoda į gamtos grožio, muzikinės minties, poetinio žodžio, garbinimo liturgijos teologiją.

Jono Pauliaus II tikėjimo ir filosofijos kertinis akmuo - Praregėjimas Dievo, kuris yra paslaptis, Jėzuje Kristuje. Jis cituoja savo encikliką "Fides et Ratio", kad tai yra "pagrindinis atspirties taškas suprasti žmogaus egzistavimo mįslę, sukurtą pasaulį ir patį Dievą". Jis mums primena, kad judaizmas, iš kurio išaugo krikščionybė, atvirai smerkė daugumą meno formų dėl nematomo, neišreiškiamo Dievo vaizdavimo. Bet kadangi Dievas atėjo į žemę žmogaus pavidalu, atsirado galimybė jį tapyti, apie jį rašyti, vaizduoti jo gyvenimo scenas, rodyti šią realybę pjesėse, filmuose, atspindėti muzikoje ir t. t. Inkarnacija, rodydama mums kelią, tiesą ir gyvenimą, taip pat "atvėrė ir naują grožio aspektą". Popiežius cituoja Paulį Claudelį ir Marcą Chagallą, Šventąjį Raštą apibūdina kaip "tam tikrą didžiulį žodyną" ir kaip "ikonografinį atlasą". Išskirtinis dėmesys tenka Bizantijos menui, ypač ikonoms, su įkvėpimu įkūnijusioms tą naują inkarnacijoje atskleis tą grožio aspektą. Vienas iš svarbiausių ir labiausiai jaudinančių sakinių šiame laiške yra "ikona - tai sakramentas". Šie žodžiai pabrėžiami kursyvu, ir net jei jie skirti Rytų teologijai, popiežius savais žodžiais detalizuoja, kad "analogiškai tam, kas vyksta sakramentuose, ikona leidžia būti regimam vienam ar kitam įsikūnijimo paslapties aspektui".

Laiškas baigiamas ta beprotiška, bet nuostabia Dostojevskio eilute, kurią popiežius sveikina kaip "gilią įžvalgą" - "grožis išgelbės pasaulį". O pats tęsia: "Grožis yra raktas nuo paslapties ir šaukimas į transcendenciją. Tai - kvietimas gardžiuotis gyvenimu ir svajoti apie ateitį".

Kita įkvepianti šio teksto dalis kalba apie Šventosios Dvasios vaidmenį Dievuje ir apskritai pasaulyje, O ypač meno karalystėje. Šventoji Dvasia, Įkvėpimas (ruah) buvo nuo pat pradžių, prieš Jėzui Kristui ateinant į žemę. Šventoji Dvasia plevena, kur nori. Paskui randame tokį neįprastą popiežiaus laiškams poetišką jausmo protrūkį: "Kokie artimi žodžiai kvėpavimas, kvėpuoti ir įkvėpimas! Dvasia yra paslaptingas visatos menininkas". Tai įtaigiausia ir labiausiai įkvepianti giesmė, tačiau jos tiksli prasmė yra neapibrėžta. Popiežius cituoja puikią ištrauką iš Pradžios knygos, kur "žemė buvo beformė ir tuščia, O tamsa gaubė bedugnę; ir Dievo Dvasia skriejo virš vandenų veido". Toliau jis pateikia kur kas drąsesnę ir šiuolaikiškesnę citatą iš lenkų poeto Adomo Mickevičiaus, rašiusio "didelių sunkumų jo tėvynėje Lenkijoje laikais": "Iš chaoso pakyla pasaulio dvasia". Tai tarsi pasakymas, kad tariamo chaoso Bažnyčioje ir pasaulyje metu yra erdvės judėti Dvasiai ir kad šis judėjimas tampa kryptingas ir įgauna formą menininko pastangomis. Popiežius laikosi nuomonės, jog Dvasia veikia ne tik per pasirinktus menininkus, kurie tiki, bet ir "kiekvienoje tikrai uždegančioje idėjoje yra pėdsakas to "įkvėpimo", kurio Dvasia Kūrėja pripildė kūrimo darbą nuo pat pradžių". Vadinasi, "net tada, kai kultūra ir Bažnyčia viena nuo kitos yra nutolusios, menas lieka tarsi tiltas į religinį išgyvenimą".

Ne tik meno kūriniai yra tam tikri sakramentai, bet patiems menininkams yra skirta savotiška kunigystė. Popiežius cituoja Vatikano I susirinkimo konstituciją apie šventąją Liturgiją, kuri vienareikšmiškai laiko menininkus turint "kilnią tarnybą" ir pritaria Dante'i, kai šis apie savo "Dieviškąją komediją" kalba kaip apie "šventą poemą, prie kurios prisilietė ir Dangus, ir Žemė". Per menininkų kūrybą, sakoma "Gaudium et Spes") "galima geriau pažinti Dievą, o skelbiama Evangelija gali tapti aiškesnė žmogaus protui". Galiausiai jis cituoja dominikonų teologą Marie Dominique Chenu, kuris 1950-aisiais šiuo klausimu buvo nutildytas, bet laiku reabilituotas ir tapo vienu iš įtakingiausių asmenų Antrojoje Vatikano Taryboje. Tai jis iškėlė mintį apie "laiko ženklus", kuriuos esame skatinami skaityti kaip Šventosios Dvasios apraišką arba įsikūnijimą ne vien apaštalų laikais, bet ir mūsų šiuolaikiniame pasaulyje. Čia popiežiaus pateikta citata yra itin reikšminga. Chenu sako, kad teologijos istorikai savo studijose privalo skirti tinkamą dėmesį literatūrai ir vaizduojamajam menui, nes jie yra "ne tik estetiniai vaizdai) bet ir tikri teologijos "šaltiniai", Labai taikliai pasakyta. Kaip gali meno kūrinys tapti teologijos "šaltiniu", jei ne Šventosios Dvasios įkvėpimas, kurį pripažįstame Šventajam Raštui?