Žodis Dievui iš širdies gilumos

Grigoras Narekietis
(951-1003, armėnų poetas)

63 skyrius
3.
Tu mūsų nuodėmes prisiėmei prie savųjų,
Tu savo dorybes mums dovanojai,
Tu ėmeisi atpirkti pasaulį,
Tu niekados nepaliovei mūsų mylėti.
Pripildyk mane, šventvagiaujantį,
Kilnios Dievo baimės,
Mane, tingulio kaustomą, - budrios širdies meilės,
Mane, indą nešvarų, - šventos Dievo šviesos;
Mano suterlintą kūną pripilk išminties ir skaistybės,
Duok man, sulaužytam, jėgų ir sveikatos,kad nesusmegčiau galutinai,
Atgręžk mane, apsiverkusį, nesibaigiančio džiugulio pusėn,
Mane, nusivylusį, - į susiejančią ir suliejančią meilę,
Mane, susigėdusį, - į tikėjimą tvirtą,
Mane, apsiniaukusį, - į neapsakomą šviesą Tavosios malonės,
Mane, mirties pavergtą, - į gyvenimą, neturintį galo,
Idant pašlovintas būtų Tavo vardas,
O Jėzau, visų išpažįstamas,
Sykiu su Tėvu ir Dvasia Šventa ten, aukštybėse,
Ir žemai,apačioj, ir visų čia per amžius gyvenančių.

Amen.


71 skyrius
2.
O aš pats esu niekam tikęs
Ir kiek išgali žodis – nusipelnęs plūdimo,
Nes – nemiegodamas snaudžiu,
Tariamai budėdamas – stingstu,
Kilnus būdamas – leidžiuosi suvedžiojamas.
Besimelsdamas – klystu,
Savo kelyje aš stabčioju,
Besiteisindamas – vėl nusidedu,
Pats save beramindamas – piktinuos,
Dar neišsirengęs į žygį –
Pradedu trauktis.
Išeidamas pro duris – gręžiuosi,
Šviesą atmiešiu tamsybe,
Saldumą gadinu mėtelėm,
Į verpiamą gėrio siūlą įsuku piktą giją,
Vos atsistojęs ant kojų – drebiuosi,
Žiedus sukraunu – neužmezgu vaisių,
Šneku, bet nedarau,
Žadu, bet neišpildau,
Prisiekiu, bet neįvykdau,
Tiesiu ranką ir čia pat ją atitraukiu,
Rodau – neduodu,
Priartinu, bet nepašventinu,
Vos pagijęs – vėl kruvinas
Nuramintas vėl jautrinuos,
Be jokios teisės veržiuosi į teismą
Ir teisingai ten teisiamas
Vos įrašytas gyvenimo knygon,
Iš karto ir braukiamas,
Irkluoju, bet traukiu į pašalius,
Einu, bet nematau jokios atvangos,
Atsitokėjęs – vėl giliai sukrėstas,
Perpildytas ir – tuščias,
Čionai ieškau gėrio,
O tenai rituos į bedugnę,
Čia kaupiu, o ten deginu,
Kloju pamatus, bet nestatau namų,
Uždirbu mažai, išsvaidau begalę,
Mažytę lobio dalelę sukraunu,
Begalinę gausybę išmėtau,
Kitus mokau, o pats nemokša,
Mokaus ir mokaus – o tiesos
Nematyti.
Išblėsusį blogį vėl įkuriu,
Kiek pasinarsinęs – vėl susmunku,
Įsitempiu ir čia pat atsileidžiu,
Čia sulopau, o ten sudraskau,
Dilgeles raunu, usnis sodinu
Keliuos į dangų, mane bloškia į pragarą,
Nutupiu balandžiu, išskrendu – varnas,
Ateinu išsibaltinęs, išeinu – juodutėlis,
Sakausi Tave išpažįstąs – atsiduodu žudikui,
Vos į Tave atsigręžęs,
Atsuku nugarą,
Apsivalau – ir vėl suteptas,
Plaunuosi – ir vėl jau išpurvintas,
Pasižiūrėjus primenu Dovydą –
O elgiuosi kaip Saulius,
Savo lūpomis teisus, iš vidaus – melagis,
Dešine sutaupau, kaire išbarstau,
Purendamas dirvą kviečiams,
Užsėju ją dirsėmis.
Tik paliovęs gudrauti,
Pasirodau iš tikro.
Pažiūrėjus primenu angelą,
Savo užmačiom – velnias.
Tvirtai stovįs ant kojų,
O mintyse – vis svyruojantis,
Melagiu apsimesdamas –
Apgausiu iš tikro
Apsimetęs teisingu – darysiu tą patį.
Priskyriau save prie šventųjų,
Bet šokinėju su kipšais.
Žmonių esu giriamas, o Tavo, Viešpatie, peikiamas
Žemgimiai sako: “Palaimintas !“
Dangbuviai atsidūsta: “Nelaimėlis!”
Stengiuosi įtikti kiekvienam juodnugariui,
Užmiršdamas Tave, Visagali!
Tikruosius teisėjus apleidęs, ištvirkėlius aš maldauju
Atstumtas šios žemės diduomenės,
Lendu prie šios žemės prastuomenės,
Visaip stengiuosi padabint savo kūną,
Sielą – dangstau svetimom plunksnom,
Sutartį sudaryti norėčiau –
Iš visur mane grūda lauk
Nūn Šventos Dvasios skelbikas,
O rytoj – išdavikas
Dievo priesakus atmetęs,
Prisidėsiu prie gyvatės,
Šauniai vyriškėju – gėdingai kvailėju,
Kiauras dienas triūsęs,
Atlygio – nė gramo.
Kai reik, gudrus pakalbėt,
Atsakyti – galvą nukoręs,
Saulei tekant – turtuolis,
Vakare – kaip šuo į pasuolę,
Lendu sėst prie išminčių,
Su bepročiais draugaudamas,
Besigrauždamas užmiegu,
Besisielodamas nubundu
Savo potroškių dirvoną blogai suariau –
Stropus buvau tik piktybėse,
Amžinasis sūnus paklydėlis,
Išvarytas, kad namo nepareičiau.
Nusidėjėlis neatgailojęs,
Nepaguodžiamas liūdintis,
Patsai sau belaisvis,
Mirties, dūlaties pakalikas
Be gailesčio nukamuotas,
Be vilties ištrūkti parduotas.
Kaip šaka nukirsta,
Skiepyti neverta,

Užpūstas, kad niekados nieks neįdegtų,
Sulaužytas, kad niekados nieks neatstatytų.
Suardytas, kad niekados nieks nepataisytų.
Ir jeigu dar čionai reikia
Mano netikėlę sielą galutinai iškoneveikti,
Tai rašau aš, rašau negailėdamas,
Ruošdamas save tarsi žagarų glėbį –
Pragaro gerklei.

Aš per pavydą naujo dangiško Adomo sukurtas,
Kaip kad Kainas buvo ano, žemiško,
Ankstėlesnio sutvertas,
Ir nešiojuosi savo sieloje nuolatos kaltės ženklą,
Ne iš tikro alsuodamas, o sau amžinai priekaištaudamas.

4.
O palaimintas ir nemirtingas karaliau,
Maloningas, dieviškas, žmones mylintis Kristau,
Vienatinis gyvojo Dievo Sūnau,
Galingas, aukščiausias, neišpažįstamas,
Neišsakytas, apvalantis ir rūstus, -
Apmalšink pragaištingąją sumaištį
Mano sielos bangų pūgoje!
Sustabdyk įsisiautusios jūros vilnijimą –
Mano maištaujančią širdį!
Tūžmą pakrikusių mano minčių
Apmalšink, išžabojęs, numovęs apynasrį.
Teaprimsta Tavo valia, o Didysai,
Viską verčiantis vėtrų verpetas;
Sunaikink, pražudyk tūkstantgalvę
Mano sielos gėdingą pabaisą –
Plėšikus, įsikūrusius kūne;
Priimk kaip nuolatos aukojamą maldą
Šitą naują, Tau skiriamą giesmę,
Graudulingus maldyno garsus
Iš graudžiųjų raudojimų knygos.
Ištrauk iš mirties prarajos,
Atgaivink per stebuklą, kad likčiau
Aš gyventi su pranašu išganytu.
Priimk šitą mano saviteisą
Tarsi smilkalų smilką,
Suteik man, pasimetusiam, paguodą
Tarp įnirtusių širdgėlos gūsių.
Sykiu su Tėvu ir šventa Dvasia
Šlovė ir garbė Tau, ir viešpatavimas amžinas.

Amen.

Tekstai parinkti iš leidinio “Orientas” '1 1991.Vaga