Netiesinis Jėzus

Česlovas Kavaliauskas

PATS gyvenimas parodė man būdą, kaip reikia suprasti Evangeliją. Aš neneigiu Biblijos kritikos ar formų istorijos. Tačiau ne tai svarbu. Man teko perskaityti paprastą Sibiro tremtyje mirštančios moters laišką. Laiškas buvo adresuotas vyrui. Jo pabaigoje sakoma: "Sėdžiu prie mūsų dukters karsto. Ji vakar mirė iš bado. Bet mirtis beldžiasi ir pas mane. Jaučiu šaltą jos alsavimą. Paskutinį kartą: Sudie, mano brangusis! Aš myliu tave!"
Kiekvienam aišku, kad tokį laišką gavus į vyrą, - kad ir koks kietaširdis jis būtų, - be abejonės, sukrėstų paskutinieji artimo žmogaus žodžiai. Net jei jis būtų sausas mokslininkas, vargu ar šiuo atveju imtųsi mokslinės teksto analizės. Yra dalykų, stipresnių už beaistrį mokslą, ir gyvenime jie būna svar­besni už mokslinį pažinimą.
Toks yra egzistencinis tikinčiojo požiūris į Naująjį Testamentą - asmeninį Išganytojo laišką, adresuotą kiekvienam mūsų.

PRIEŠ VERGIŠKĄ POŽIŪRĮ
Studijuojant teologiją, manęs nepalikdavo jausmas, kad teologai tarytum gyvena pasaulyje kitapus veidrodžio, kur viskas ištirpsta "amžinos filosofijos" (taip yra vadinama scho­lastika) sąvokose ir kategorijose.
Vis dėlto toji logiška kaitalynė tuomet (prieš pusę am­žiaus) man imponavo savo moksliniu fasadu: visi terminai prieš kiekvieną įrodinėjimą būdavo tiksliai apibrėžiami, o patys įrodymai įvelkami į silogizmo formą. Ypač įspūdingi buvo Tomo Akviniečio žodžiai apie filosofiją: "Autoriteto vieta filosofijoje - paskutinė".
0 štai Naujasis Testamentas man ilgai liko neištirta žemė. Tik tiek, kad, ačiū Dievui, nuo pirmųjų žingsnių moksle aš siekiau suprasti graikišką jo originalą. Vis dėlto, lyginant su Aristotelio ar Tomo Akviniečio tekstais, Naujasis Testamentas man atrodė gana blankus. Nei tikslių terminų, nei tvarkingų įrodymų, - žodžiu, viskas labiau panašu į grožinę literatūrą. Aišku, pirmieji treji metai buvo paženklinti senosios filoso­fijos. Tarytum ir supratau, kad Evangelija - Dievo žodis, tačiau Tomas visa savo lotyniška didybe - štai kas buvo jėga!
Taip gimė vergiškas požiūris, ilgus metus skverbęsis į mąstymą bei maldą. Atrodė, kad filosofiniam žvilgsniui visas pasaulis yra skaidrus nelyginant kristalas. Ach, dieviškoji fizika, kokia tolima tu buvai jauniklio supratimui!
Bet vieną vasarą, kai man teko keliauti šimtus varstų tarp Kauno ir gimtųjų vietų, požiūris ėmė keistis. Aš neskubė­davau, dažnai prisėsdavau ant griovio krašto (mašinų tuomet beveik nebuvo!), ir pasinerdavau į graikišką Evangelijos tekstą. Po mokslo metų, po sudėtingų veiksmažodžių formų kalimo po truputį pradėjau susigaudyti ne tik pačioje priei­namiausioje Evangelijoje pagal Joną. Ir štai kas vis labiau ir labiau stebino: Evangelijos Jėzus nė kiek nepanašus į Jėzų iš lotyniškųjų traktatų su jų substancijomis, prigimtimis, hipos­tazėmis, atskiromis sielomis ir t. t. Gana nuobodūs pasirodė ir žinomų teologų Jėzaus gyvenimo aprašymai - viskas buvo perdėm tvarkinga ir schemiška. Ir atvirkščiai - nustebino Os­caras Wilde'as savo memuarais iš kalėjimo De profundis ("Išgilumos"). Nustebino nebuhalteriniu Jėzaus paveikslo pla­tumu, Jėzaus, kuris gailėjo mažutėlių ir atleidinėjo didžiosioms nusidėjėlėms, kuris apie lauko lelijas pasakė: Bet sakau jums, kad ir Saliamonas visoje savo didybėje nevilkėjo taip, kaip kiek­viena jų.
Sėdėdamas tarp gėlių ant griovio krašto aš ėmiau žavėtis gyvu Jėzumi, kuris šaipėsi iš puošnių fariziejų, kuris nesib­jaurėjo pasilenkęs įžengti į Simono lūšnelę, kur gulėjo karš­čiuojanti šio uošvė. Jėzus pakėlė ją, paėmė už rankos ir išgydė. Jis nevengė drauge su varguoliais ir nusidėjėliais gulėti šalia bendro jų stalo. Jis išdidžiai nenusisuko nuo nusidėjėlės, liejan­čios prie jo kojų ašaras. Jis netgi paskelbė daug ką jai atlei­džiąs, kadangi ji labai pamilo. Neveltui dievobaimingiesiems jis pareiškė: "Palaimintas, kas manimi nesusigundys".
Iš tiesų, anot Hanso Küngo, "nepaisydamas dievobaimin­gųjų pasipiktinimo, Jėzus solidarizavosi su visais beturčiais, eretikais, atskalūnais, su amoraliais ir politiškai susikomp­romitavusiais [...] ir apskritai su paprastais žmonėmis. Jis ne­girdėtu būdu teigė viską, ko atgailai ir atgimimui reikalavo didieji pranašai. Jis netgi išdrįso, ko nebūtų išdrįsęs joks prana­šas: vietoj įstatymu nustatytos bausmės visiškai veltui skelbti nuodėmių atleidimą ir itin asmeniškai - vidury gatvės - gy­venimo verpete mokyti nusidėjėlius bei čia pat atleisti jų nu­sikaltimus" .
Taigi man išaiškėjo, kad Jis absoliučiai nepanašus į teo­loginę iškamšą, kurios visos savybės būtinai reiškiasi aukščiau­siu laipsniu ir atitinka buhalterinį apskaičiavimą. Aš palaips­niui vadavausi iš vergiško požiūrio nelaisvės. Mano horizonte nušvito Netiesinio Jėzaus miražas. Ir kaip čia neprisiminsi kandžių "baisaus" eretiko Martino Lutherio žodžių: "Sofistai vaizdavo Kristų aiškindami, kokiu būdu jį sudaro žmogiškasis ir dieviškasis pradai. Jie suskaičiavo ir kojas, ir rankas, keistai sumaišė abi jo prigimtis, nors visa tai - tik sofistiniai Jėzaus Kristaus aiškinimai. Ir kokia man nauda iš tokių žinių? Tai, kad iš prigimties jis žmogus ir Dievas - jo reikalas, bet kad išpildė savo tarnystę, parodė meilę, tapdamas mano Išgany­toju - štai čia mano paguoda".
Kaip bus, tarkim, su alegorija apie šeimininką, samdžiusį savo vynuogynui darbininkus? Juk buhalteriniu požiūriu, tai buvo tikras keistuolis - argi jis neužmokėjo po denarą ir tiems, kurie išdirbo devynias valandas, ir tiems, kurie tedirbo vieną valandą? Kaip gi taip? 0 aš noriu šitam paskutiniajam duoti, kiek ir tau [t.y. dirbusiam nuo ryto] (Mt 20,14).
Skaitydamas žodžius: kuris muša tau per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą; 0 kas nori bylinėtis su tavimi ir gauti tavo apatinius drabužius, palik jam ir viršutinius (Mt 5, 39-40), aš mąsčiau: na o kas mūsų bažnyčioje taip elgiasi? Kas pas mus rimtai žiūri į šiuos žodžius? (0 štai pagonis Gandhis ir atskalūnas Tolstojus jais vadovavosi!).
Keistai atrodė Evangelijoje pagal Luką perskaityti žodžiai: O vienas iš minios tarė jam: "Mokytojau, pasakyk mano bro­liui, kad jis pasidalytų su manimi palikimą ". Bet jis tarė jam: "Žmogau, kas mane paskyrė jūsų teisėju ar dalytoju?" (Lk 12,13-­14). Kaip gi taip? Argi Bažnyčia neužsiima visais galimais ginčais? Vargšas Jėzus! Koks šio pasaulio didysis Jis atrodė esąs net ir Bažnyčios verteivoms?
Morkus pasakoja: Jam išeinant į kelią, vienas pribėgęs ir prieš jį atsiklaupęs klausė jo: "Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad paveldėčiau amžiną gyvenimą?" Bet Jėzus tarė jam: Kam mane vadini geru? Niekas nėra geras, tik vienas Dievas (Mk 10,17-18).
Bet kaip suderinti Išganytojo kuklumą su įmantriais baž­nytininkų titulais ("Jo eminencija", "Jo šventenybė" ir kiti niekai)? Kaip normaliam žmogui čia nerausti iš gėdos? Argi Jėzus netarė žodžio prieš vergišką požiūrį?
Kaip tada suprastini žodžiai apie tikėjimo jėgą: Jeigu jūs turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį, jūs tartumėte šitam kalnui: ‘Persikelk iš čia j tenai!’, ir jis persikeltų. Jums ne­būtų nieko negalimo (Mt 17,20). Deja, man kol kas težinoma vargšė Motina Teresė iš Kalkutos, kuri mūsų laikais šitaip tiki.
Kaip suprasti: jie dar labiau nustebo ir sakė vienas ki­tam: " Tai kas gali būti išgelbėtas?" Pažvelgęs į juos, Jėzus tarė: "Tai neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui: Dievui juk viskas įmanoma" (Mk 10, 26-27). Man regis, kad vargu, ar kas rim­tai į širdį priėmė šiuos žodžius, išskyrus Kierkegaard'ą ir Levą Šestovą.
Kaip tuomet su tikraisiais šventuoliais - išgelbėtaisiais, kurie ir girdėti negirdėjo apie Išganytoją, bet nepaisant to, jo buvo tokiais paskelbti: "Iš tiesų sakau jums, kiek jūs pa­darėte gero vienam šitų mano mažiausiųjų brolių, man pa­darėte" (Mt 25, 40)?
Koks nuostabus Jėzus, kuris atsisveikinimo vakarą plovė savo mokinių kojas! Ir kokie puikūs žodžiai: Tautų karaliai viešpatauja joms ir jų valdovai leidžia save geradariais vadin­ti. Bet jūs nesieikite taip. Priešingai, didžiausias jūsų tarpe te­pasidaro kaip mažiausias, ir vadovas - kaip patarnautojas [...] Aš tačiau esu jūsų tarpe kaip patarnautojas (Lk 22, 25-27). Deja. Deja!
Kaip netiesinis Jėzus nepanašus į sausus žmones arba į rusų "koščėjus", kuriuos šiandien vadina biurokratais! Kuo­met pagonė ėmė maldauti jo: Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo sūnau! Mano dukterį baisiai kankina velnias, jis at­sakė, kad pasiųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis. Kai vargšė moteris neatstojo, Netiesinis Jėzus tarė: ,,0 moteriške, didelis tavo tikėjimas! Teįvyksta tau, kaip tu nori" (Mt 15, 22-28).
Kad ir labai keista, bet Jėzus pirmiau paskelbia save Mesiju nusidėjėlei samarietei, 0 ne dievobaimingiems žydams. Jis atleidžia nusidėjėlei, pagautai nusikaltimo vietoje, jis pirmuoju išgelbėtuoju (vadinasi, ir šventuoju!) paskelbia atgailau­jantį piktadarį: Iš tiesų tau sakau, šiandien tu būsi su manimi rojuje (Lk 23, 43).
Pagaliau Apreiškime mes randame papiktinančią, žiūrint bažnytinio moralisto akimis, taisyklę: Aš žinau tavo darbus, kad tu nesi nei šaltas, nei karštas. 0 kad būtumei šaltas arba karštas! Bet, kadangi tu esi drungnas ir nei šaltas, nei karštas, aš tave išspjausiu iš savo burnos (Apr 3,15-16).
Taigi aš seniai atspėjau, kad Tu - visiškai kitoks, Vieš­patie. Tu niekada aplink savo Asmenį neskleidei vergiškumo. Ir niekam neleista manipuliuoti Tavo vardu. Pažinti Tave - ­tai ne ypatingos išrinktųjų genties privilegija. Ir siekti Tave pažinti - tai ne vienų teologų paskirtis. Gali būti, kad Tave geriau perpranta gamtos mokslai. Gali būti, kad geriausiai apie Tave žino vargšė Motina Teresė iš Kalkutos.

TRUPUTIS "FILOSOFIJOS"
Tam tikras netiesiškumo problemos įvadas gali būti tai, ką mums atskleidė matematikas Singas. Jis kalba apie objek­tų, kurie tuo metu prieinami mokslininkams, subūtinimą. Trumpai tariant, mokslininkai paprasčiausiai paskelbia ob­jektą esant tuo, ką apie jį mano. Pavyzdžiui, praėjusio amžiaus fizikas į klausimą, kas yra gabalėlis geležies, negalvodamas atsakytų: nedalomų geležies atomų visuma.
Tačiau Singas apie ontologizavimo tendenciją kalba taip. Realiai egzistuojanti pasaulį pavadinsime D-pasauliu. Mūsų supratimas apie jį tegul bus pavadintas M-pasauliu, t. y. pasaulio modeliu. Tuomet ontologizavimo procesas - tai ne kas kita kaip M-pasaulio pavertimas D-pasauliu. 0 klaidą, kurią čia daro mokslininkai, Singas pavadino "Pigmaliono sindromu". Jis pastebėjo, kad dauguma jo kolegų būtent juo yra užsikrėtę. Juk jie pamiršo apie mūsų žinių vystymosi procesą. Jei praėjusiame amžiuje omeny buvo turimas niutoniš­kas pasaulis (Ml-pasaulis), tai mūsų amžiuje reikia kalbėti apie Einsteino pasaulį (M2-pasaulį). Pagaliau Singas, gal­vodamas apie mokslo ateitį, pripažįsta, kad ir jis pats serga Pigmaliono sindromu. Išvada viena: klausimas, kas yra visų realiausia, - lieka atviras...
Dabar mums aiškėja, kokia bejėgė pasaulio pažinime yra filosofija. Ji apskritai neturi priemonių tam, kad suvok­tų ir aprašytų seriją modelių, kurie ateityje priartės prie tikrovės paslapties. Filosofija, pati nesuvokdama to, kad gyvuoja gam­tinio pasaulio pažinimo sąskaita, šiandien jau yra išsisėmusi ir praradusi prognozavimo galimybę. Priėmę pasaulio mode­lius, kurie būdingi mūsų amžiui, t. y. reliatyvinį ir kvantini, turėsime pripažinti netiesinio pasaulio gimimą. Dabartinis mokslas, ypač matematika ir fizika, ėmė tyrinėti problemas, kurios dar neseniai atrodė apskritai neišsprendžiamos.
Ir štai kas mums yra itin svarbu: nepaprastai sudėtingi sinergetikos dėsniai, sprendimų daugiavariantiškumas, bu­halterinio sumavimo atsisakymas, visiškai kitoks požiūris i priežastingumą - visa tai mums atrodo paradoksalu ir nep­rognozuojama, jei žiūrėsime iš "sveiko proto" pozicijų. Ir kaip tik čia mes priartėjame prie paties tikriausio Jėzaus įvaizdžio. Jis taip pat negali būti įspraustas į "padoraus" žmogaus arba "šventojo" rėmus. Jėzus yra aukščiau logikos ir mes jame ne­rasime nieko panašaus į buhalterinį apskaičiavimą, prakti­cizmą, sveiką nuovoką. Mes matome jame Dievo Sūnų, 0 jis gyvena, neturėdamas stogo virš galvos. Jis - pats švelnumas, bet draugauja su varguoliais ir nusidėjė1iais. Jis - pasaulio sutVėrėjas, bet savo mokiniams plauna kojas.
Apie tragišką filosofijos padėtį aiškiausiai pasisakė filoso­finė-teologinė enciklopedija Sacramentum Mundi ("Pasaulio Sakramentas") - didžiulis veikalas, išleistas šešiomis kalbomis, parengtas suteikus geriausias viso pasaulio katalikų moksli­ninkų jėgas. Ten pasakyta: "Gamtos mokslų progresui daugiau nebereikalingi jokie metafiziniai, (nei ontologiniai, nei transcendentiniai-loginiai) argumentai. Atvirkščiai, - patys mokslai sukuria būtinas prielaidas, pagrindinius apibrėžimus, tikrina rezultatus ir nuolat save koreguoja". Tame pačiame straipsnyje apie metafiziką pripažįstamas sąvokinio pažinimo ribotumas, galimybė papildyti įprastus mokslinius metodus. Aptariamos kalbinės metafizikos problemos - apie "amžinų" (t. y. nekintamų) sąvokų egzistavimo negalimumą. Štai todėl mes ir kalbame apie Pigmaliono sindromą, apie tikrumo sieki­mą, nepaisant griežtų klasikinės filosofijos sąvokų ir katego­rijų. Anot gal ir kiek perdėto (tačiau ne be pagrindo) žinomo posakio: "Yra tik vienas mokslas - fizika, o visa kita - pavei­kslėlių rinkimas"...
Užbaigdami savo mintis, norėtumėm pabrėžti, kad senoji teologija, kuri visiškai priklauso nuo filosofijos, - šiandien yra bejėgė. Šiuolaikinės fizikos teiginiai, ypač apie netrivialų ir netiesinį pasaulį, praturtina mūsų Netiesinio Jėzaus sup­ratimą. Ne remdamiesi senąja metafizika, jos įstatymais (kurie nebeegzistuoja), o naudodamiesi fizikos pasiekimais, mes džiaugsmingai susiejame Visatą su Jėzumi, kuris yra neregi­mojo Dievo atvaizdas, gimusysis pirmiau už visa, kas sukurta, nes jame buvo sukurta viskas danguje ir žemėje, kas regima ir kas neregima, [...] visa sukurta per ji ir jam (Kol 1,15-16).

Iš knygos
Tarp fizikos ir teologijos. Aidai, 1998

Česlovo straipsnis internete:
Kodėl aš tikiu Kristaus Prisikėlimą