Bažnyčia-abatija – Ritualo svarba

Krikščionių keltų abatija buvo visuomet atvira tiems, kuriems reikėjo maisto, nakvynės ar žaizdų priežiūros. Kada vienuolių kaimynai pagonys įeidavo į abatiją, juos sveikindavo pažįstamas paveikslas: vienuoliai ar vienuolės virtuvėje ruošė maistą, krovė malkas, perrašinėjo rankraščius ar dirbo laukuose. Tačiau akį užkabindavo ir kai kas naujo – keisti ritualai, kaip kryžiaus ženklas, duonos laužymas, bendra taurė, klūpėjimas, nusilenkimas ir gulėjimas kryžiumi.

Kaip išmokti būti krikščionimi?

Tokie buvo krikščionių ritualai. Juos kartodavo vienuoliai ir vienuolės abatijoje. Jų mokė ir savo kaimynus pagonis, kurie norėjo tapti krikščionimis. Šie veiksmai tapo tokia neatskiriama konvertito gyvenimo dalimi, kad tapo kasdienybe.

Kai atsivertęs airis stokojo drąsos, užuot kartojęs senai iš druidų išmoktą užkalbėjimą, maldoje prabildavo į Kristų. Žymioji Šv. Patriko šarvo malda – puikiausias tokios maldos pavyzdys. Carmina Gaedelica yra kasdienių keltų maldų rinkinys – maldos kuriant ugnį, prausiant veidą, šluojant namus ar audžiant.

Kiti ritualai, tokie kaip kryžiaus ženklas, tapo lyg refleksas į daugelį gyvenimo tuo laikmečiu aplinkybių. Keltų krikščionys mokėsi iš žodžių, pasikartojančių veiksmų ir simbolių, kurie juos skyrė nuo druidų tikėjimą praktikuojančių tautiečių.

Ritualų stoka bažnyčiose, kurioms rūpi „ieškantys“ tikėjimo (angl. Seeker Church)

Prasukime juostelę į XX amžių. „Ieškančių pamaldų“ modelis teigia, kad žmonėms Kristų lengviausia priimti, jei atsisakome „religinių“ simbolių. Tokia strategija padėjo pritraukti naujų žmonių į „ieškantiems jautrias“ bažnyčias bažnyčias, tik jos, priešingai nei keltų abatijos, kai kurios ieškančių bažnyčios nesibodėjo konvertitų mokyti veiksmų – elgesio ir simbolių, žyminčių krikščionišką tikėjimą.

Daugelis bažnyčių buvo statomos be baptizerijų (krikšto vieta bažnyčioje – vert. past.), nes krikštyti tapo įprasta baseinuose ir ežeruose. Komunijos nebepraktikuodavo arba ją švęsdavo vien ypatingomis progomis – ji nebebuvo įprasto šlovinimo dalimi. Tokios praktikos imtasi todėl, kad buvo manoma, jog simboliai ir ritualai neleidžia suvokti evangelijos žinios. Bet, iš tiesų, yra priešingai.

Ritualo svarba

Ritualai, veiksmai ir simboliai svarbūs tuo, kad jie, būdami išoriški, padeda mums išreikšti vidinius išgyvenimus. Išmokstame „šlovinti kaip krikščionys“, nes kartojame jų veiksmus. Taip konvertitai priima krikštą, dalyvauja jame, priima komuniją, juos moko katechezės. Taip jie išmoksta gyventi šioje naujoje, gal kiek keistoje bendruomenėje, kurią vadiname bažnyčia.

Atsisakę ritualų, veiksmų ir simbolių nuskurdiname tikėjimą, atimame iš jo vidinio tikėjimo išraišką. Ritualų pagalba asmeniškai ir visi kartu išreikšti, o išreiškiant pastiprinti bendrą mūsų tikėjimą. Misijinė bendruomenė skiria ypatingą dėmesį išreikšti išskirtinai krikščionišką elgseną, simbolius ir veiksmus (ar jie būtų senoviniai, ar šiuolaikiniai) nes tai ir parodo, kad esame pasauliui alternatyvi bendruomenė.

Chuck Warnock, Amicus Dei