kažkada pernai rašiau apie tai savo puslapyje... šiandien žiūrėjau, kokius įrašus skaito žmonės, ir šitas buvo vienas iš jų.
the ooze blogas mane nukreipė į vineyard.music, kad pasižiūrėčiau ką žinomas teologas ir Durhamo vyskupas N.T. Wright turi pasakyti apie liturgiją.
man labiausiai patiko keli paskutiniai jo sakiniai. žmonės TROKŠTA šlovinti, alksta susitikti su Dievu. vyskupą tėvai išmokė melstis ir skaityti šv. raštą nuo pat mažens. tikrai, ne visiems mums toks džiaugsmas teko. bet žmonės nori to. viena iš gimstančių šlovinimo formų yra šlovinimas su šeima, namuose. jei to niekad nesame darę, kaip tai gali atrodyti? ar nebus per sunku. čia pasimato liturgijos privalumai. jei įprasta manyti, kad liturgija sukausto šlovinimą, įterpia jį į rėmus, tai laisva šlovinimo forma gali taip įbauginti (jei pačiam reikia imtis vadovauti šlovinimui, jį kurti), kad nusvirs rankos. šiuo atveju, liturgija gali tapti išlaisvinančiu faktoriumi: giesmė, raštas, malda, tyla, dar viena malda ir... imamės peilių bei šakučių.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Pranešimai
Aha, viskas kas gyvai iš širdies ir su širdimi yra gerai. Svarbu, kad liturgija netaptų negyvu, bet iš įsibėgėjimo ar iš baimingos pareigos atliekamų ritualu. Bet kuriuo atveju šie išoriniai dalykai, ar tai būtų spontaniški, ar liturgiškai apibrėžti (ko gero priklausomai nuo žmogaus stiliaus ir pan.) - reikalingi pačiam žmogui. Dievas gi žiūri į širdį (na bent tokią išvadą aš pasidariau skaitydamas Bibliją).
AtsakytiPanaikintina taip, viską tu čia teisingai šneki. bėda, kai žmonės pradeda absoliutinti: "liturgija blogai visada, o laisva forma jau turi perspektyvą". liturgijoje taip pat yra savų pliusų. pvz.: niekas neprieštarauja kas ryta valgyti pusryčius tuo pačiu metu ir netgi tą patį maistą; nieko prieš taip "nuobodžiai" kas kartą sutikę draugą paspausti jam ranką ir t.t. ritualų ir rutinos dalykų esame sukūrę pakankamai, bet jie ne būtinai yra "negyvi".
AtsakytiPanaikinti