Vadovai

Doroti (iš „Geltonų plytų kelio“ ir „Smaragdo miesto burtininko“) metafora.

Iš pažiūros, Doroti – prastas vadovas. Netinka nei jos lytis, nei amžius. Nepasiruošusi atsakyti į viso pasaulio klausimus. Nežino, nei kur reikia eiti, nei kaip tai daryti. Pati silpna, pasimetus, pati ieško tiek kelio, tiek atsakymų. Tai – geriausi postmodernaus vadovo bruožai!

Moderniam pasaulyje (ir turiu omeny, tiek bažnyčioje, tiek versle ar politikoj) vertinami šie vadovo bruožai:

Vadovas analizuoja. Viskas išnagrinėjama, grindžiama principais, modeliais ir pan. Biblija išoperuojama, kad sužinotum, iš ko ji sudaryta – išnarstoma po kaulelį (šiek tiek baisu, nes aš pats dėstau egzegezę).

Vadovas transliuoja. Šiek tiek pagarsinus ir uždėjus aido efekto (tik šiek tiek), žmogus pasidaro didelis. Gražiai apsirengti, retorika, radijo bangomis – tai padaro vadovu.
Vadovas prižiūri ir suka mašiną. Organizacija (ar politinė, ar bažnytinė) – tik mašina, kurią reikia mokėti valdyti. Ją galima užkurti, pataisyti, optimizuoti ir pagerinti. Organizacija – tik manipuliacijos objektas.

Vadovas kariauja ir parduoda. Užkariauti, užimti; Kryžiaus žygiai, maršai; Paimti miestą ar šalį; parduoti produktą ar viziją.

Vadovas daro karjerą. Užsidirba teisę būti išklausytu. Drąsiai stoja ant apatinio laiptelio ir lipa, lipa, lipa. Nepriklausomai, ar tai – pardavėjas, kuris taps direktoriumi, ar kylantis pamokslininkas.

Vadovas sprendžia problemas. Ateik pas jį ir jis tave pataisys.

Vadovas gina (-si). Ateik pas jį ir jis tau paaiškins, kodėl jis yra teisus, o tavo abejonės yra blogos. Vadovas gąsdina. Baimė, kad atskirs. Retorikos pagalba galima rimtai įbauginti, apkaltinti, demonizuoti. Jei nepaklusi, lėksi kaip kamštis. Lygiai, kaip ir burtininkas iš už uždangos (nesimato, kad jis mažiukas – vaizduoja didelį).

Vadovas viską žino. Labai pasitiki savo nuomone. Tvirtos sistemos ir formulės. Visi kiti tik abejoja, o jis veikia.

Vadovas veikia vienas. Už širmos vietos tėra tik vienam burtininkui. Organizacinės schemos viršuje – tik vienas direktorius, vienas savininkas, vienas pastorius.

Doroti – visiška priešingybė. Kanzase pakyla uraganas ir nuneša Doroti su šuneliu Toto į kažkokią vietą, esančią už kalnų (Kanzasas – prerijos, lygumos; kalnai labai toli) – ji negali tvarkyti uragano... Į reikalą įsipainiojusi ragana, kurios stebuklingus batelius rado Doroti – viskas vyksta lyg atsitiktinai. Doroti ieško namų – keliauninkė. Prie jos kelionės (ieško namų) prisijungia geležinis medkirtys (ieško širdies), kaliausė (reikia proto) ir liūtas (ieško drąsos) – tik bendrakeleivė, keliaudami kartu ras atsakymus ir tai, ko ieško.

Doroti Bruožai:

Vietoje analizės – išmintis. Mažiau pasitikėjimo analize, žiniomis, sistemomis, informacija, „faktais“. Ieškom išminties, dvasinių disciplinų praktikos, būdo bruožų – ne profesinių žinių. Patraukia ne pirštų spragtelėjimo greitis: „žinau atsakymą į tokį klausimą!“ Lėtas, apgalvotas atsakymas – vertybė. Doroti pasižymi „švelnesniu“ autoritetu – nuoširdumas sumišęs su gyvenimo išmintimi.

Vietoje transliuotojo – klausytojas. Nesvarbu, ar garsiai šauki; svarbu, ar moki klausytis. Doroti bendrakeleivius patraukia išklausydama istorijų. Toks vadovas sukuria saugią vietą, kurioje buriasi komanda. Tokią komandą ji užkuria jautriomis ausimis ir širdimi.

Vietoje techniko – dvasios draugas. Modernizme 1 Kor 13 gali skambėti panašiai taip: „Jei myliu iš visos širdies ir galiu padėti savo gyvenimą už juos, bet neturiu žinių, esu didžiausias žioplys ir niekam tikęs vadovauti. Pereinamas laikotarpis vėl sugrąžina prie Pauliaus minties.
Karį ir pardavėją keičia šokėjas. Teleparduotuvės, nesibaigiančios reklamos erzina. Niekas nenori būti „laimėtas Kristui“ kokiame nors kryžiaus žygyje. Lygiai taip pat nebepasitiki dangaus masalu, lyg jis būtų atostogos Tailande. Jei Evangeliją pateikiame lyg ji būtų karinė kampanija arba prekės reklama, ji neteks savo žavesio postmodernaus žmogaus akyse. Vadovas, o ypač evangelistas, turi klausytis muzikos, girdėti ritmą. Turi padėti kitiems išgirsti tą muziką ir kartu žengti pirmus žingsnelius. Turi teikti džiaugsmą.

Vietoje karjeristo – mėgėjas. Žodžio „mėgėjas“ šaknis siejasi su žodžiu „mėgti“. Man pačiam vienas brangus žmogus, kurį gerbiu, yra minėjęs, kad nieko nėra blogiau, kai tarnystė tampa vien tik profesija, vien tik darbu, vien tik paslaugų tiekimu – kai atsiriboji nuo nebemėgstamo darbo, nuo žmonių. Nuo karštos klerikalizmo keptuvės modernistai peršoko į profesionalizmo ugnį.

Vietoj problemų sprendėjo – kelionių organizatorius. Modernioje epochoje pas ganytojus žmonės eidavo, kad sužinotų savo problemų sprendimą. Be abejonės, ir dabar kartais reikia padėti žmonėms suvokti, kaip išspręsti sunkumus. Bet postmodernūs vadovai bus lygiai tiek pat užsidegę sukurti naujas problemas, mesti naujus iššūkius, išsiruošti medžioti naujos patirties... kiek ir spręsti senas problemas. Juk taip darė ir Jėzus – neišspręsdavo fariziejų problemų, kuriems rūpėjo, kaip šią kvailą minią priversti laikytis įstatymo kaip ir jie. Jis kūrė naujas problemas – pirmiausia ieškokite Dievo karalystės.

Vietoje apologeto – atsiprašyti mokantis vadovas. Nauji vadovai mažiau gins senus atsakymus ir dažniau atsiprašys, kad nežino visų atsakymų. Modernus vadovas savo „svorį“ įgaudavo įrodinėdamas savo tiesą. Naujas vadovas pasitikėjimą užsitarnauja per autentiškumą – sakai „nežinau“, kai nežinai; prisipažįsti klydęs. Šis Doroti bruožas ir yra esminis naujo vadovo bruožas.

Vietoje gąsdinimų – priėmimas. Vienintelis pavojus, kurį kelia Doroti, yra ne tai, kad ji kažką pašalins iš savo draugijos. Pavojus slypi, kad būsi priimtas į draugiją, kuri keis tave, mes tau naujus iššūkius, kvies sekti kartu. Teks tapti vieningai dirbančios komandos dalimi – nebent pasirinksi eiti savo keliu vienas...

Vietoje žinovo – ieškantis žmogus. Kartu su Doroti keliauti motyvuoja vienintelis dalykas – jos troškimas rasti namus. Ar nestebina, kad dabartiniame krikščionių žargone žodžio „ieškantis“ reikšmė apibūdina dar netapusį krikščionimi žmogų? Kas, tuomet, lieka krikščionims? Argi vadovas neturėtų būti didžiausias „ieškovas“ – gal ir ne labai tikęs pavadinimas... :)

Vietoje solo partijos – ansamblis. Pakeliui, Doroti surinko draugų būrį. Ji džiaugėsi, kad yra ne viena. Keliaudami kartu, medkirtys, baidyklė, liūtas ir Doroti tapo partneriais, bendrakeleiviais, draugais. Jos vadovavimas motyvavo, teikė energijos, nemanipuliavo, negrasino, neskatino priklausomybės. Jis taip įkvėpė, kad nubraukę ašarą draugai galėjo atsisveikinti ir eiti savo keliais. Ar neverta atrasti paralelių kurti naujoms bažnyčioms?

Gal paklausit – kam taip rimtai priimti vaikišką pasaką? Gal ir taip, tai – tik pasaka, kuri, kaip ir kitos pasakos, beje, perduoda didžiulę išmintį. Doroti be galo primena mūsų Viešpatį – juk sunku įsivaizduoti didijį ir baisųjį Smaragdo miesto burtininką plaunantį savo mokiniams kojas: „Nebe tarnais jus vadinu, o draugais“. Ar ne per dažnai bandom pasirodyti tuo, kuo nesame? Ar nebandom kopijuoti nebeveikiančių, pasenusių, kitiems pritaikytų metodų? Ar nebaisu, kad kas atidengs užuolaidą ir vietoj XXL supermenų ras tik M ir S žmogelius? Galbūt tada, kai išjungsime savo mikrofonus ir stiprintuvus, išgirsime Jėzaus kvietimą išmokti naujų vadovavimo būdų?

+simonas pagal Brian McLaren straipsnį Doroti apie vadovavimą, anksčiau išspausdintą žurnale Rev, 2000 lapkritis-gruodis.