Ko reikia bažnyčiai? - II dalis

Toliau tęsiu savo mintis, išdėstytas pamokslo metu. Jos įkvėptos skaitinio iš Biblijos (Ezechielio, 37,1-14). Pirmąją dalį galite rasti čia.

---

Aišku, galima pasakyti, kad po Sekminių Jeruzalės bendruomenėje buvo keletas tūkstančių žmonių. Kurį laiką sekėsi neblogai, bet greitai ėmė kilti problemos. Apaštalai, padedami diakonų, lyg ir atrado būdą atsiliepti į jas. Bendruomenėje buvo kaip ir patogu, bet Dievas jiems turėjo didesnę misiją. Kadangi jie patogiai sau gyveno Jeruzalėje, Viešpats pasiuntė persekiojimą, kad jie būtų išblaškyti po visą pasaulį, kad skelbtų gerąją žinią. Rezultatas – krikščionys išplito po visą pasaulį. Rezultatas – šiandien pažįstam Jėzų.

Sakysim, kad mūsų bendruomenė nėra tokia jau didelė ir būsim teisūs. Bet vėlgi, ji daugiau primena karikatūrą: nei didelė, kaip norėtume, nei labai harmoninga – tik peraugusi namų bendruomenė, kažkur praradusi savo jėgą ir vėl iš naujo ieškanti – ką toliau darysime? Realiai, ji užsikonservavo ir ėmė virti savo sultyse. Galvojam apie savo narius daugiau, nei apie tuos, kurie yra už bažnyčios ribų, kurie net nežino, kas yra Jėzaus artumas.

Reikia iš naujo suvokti savo misiją. Ne vien laukti Jėzaus Sugrįžimo. Privalome susimąstyti ne apie savo bendruomenės, bet apie Dievo Karalystės augimą. Tai – ir žmonės, kurie nepažįsta Jėzaus, ir pozityvi įtaka visuomenei per malonės tarnystę, ir realus rūpestis ekologinėmis, ir socialinėmis problemomis (pvz., kai darbdaviai išnaudoja darbuotojus).

Reikia ne bendruomeninės organizacijos, o organiško gyvų bendruomenių, šeimų, namiškių tinklo. Jos, nors ir veikdamos spontaniškai, tinkamai jų kontekstui, sieja save su kitomis tos pačios minties ir dvasios bendruomenėmis tame pačiame mieste. Šie žmonės renkasi namie. Kartais dvi ar trys tokios namų bažnyčios gali sueiti ir šlovinti kartu. Visi kartu galime susirinkti ir švęsti šventes. Atrasdami, duodami laiko susiformuoti kūrybiškas idėjas, galim sueiti kartu ir švęsti. Galim džiaugtis vienas kitu ir tuo, kaip Dievas veikia tarp mūsų. Tuomet ir istorijų, atspindinčių Dievo veikimą žmonių gyvenime, būtų daugiau. Šie bendri susirinkimai galėtų vykti kokį kartą per mėnesį, per didžiąsias šventes. Kitas savaites – ar sekmadienį, ar kitą dieną – vadovai galėtų padėti stiprinti mažąsias bendruomenes. Atsirastų ir daugiau laiko specialiems seminarams ar konferencijoms rengti. Na, o suėję kartu tikrai galėtume švęsti!

Tiesa, namų bendruomenių tinklas – tik struktūra, tik kaulai. Tačiau ar pastebėjot, vėl ir vėl kartojau natūralumą, autentiškumą, tikrą gyvenimą tikėjimu, o ne gražius intelektualinius ar sekmadieninius pasvarstymus. Kalba eina apie gyvybę. Juk kaulai būtini, kad kūnas turėtų savo formą. Bet vien jie negali talpinti savyje gyvybės.

Kai Elijas mato kaulus, juose gyvybės nėra. Net ir tada, kai jie apauga mėsa, pranašas toliau laukia pasirodant gyvybei. Ir tada pučia vėjas – iš visų keturių pasaulio kraštų. Mums reikalingas Dvasios judėjimas. Reikalinga malda. Reikalingas save aukojantis gyvenimas. Reikalingas naujas gimimas – kas neturi savyje Kristaus Dvasios, tas nėra jo. Reikalingas tikras dvasinis gimimas, o ne proto gimnastika (atseit, aš tikiu – demonai irgi tiki ir dreba, rašo Jokūbas).

Argi Gavėnios ir Velykų laikas neatspindi paties šio virsmo esmės? Vietoje to, kad bandytume išsaugoti reanimuojamo kūno gyvybę, prašykim, kad: Dievo Dvasia pūstų į mūsų išdžiūvusius kaulus, apaugintų juos naujais kūno audiniais, nustebintų mus naujais atgimimais.

Bet mums reikia žengti pirmyn, vykdyti savo dalį. Aš bijau, kad jei bandysim atlikti tik minimalius pataisymus, tai ir liks tik kosmetika, o kūnas ir toliau bus apmiręs. Aš kviečiu radikaliems pasikeitimams, naujam gyvenimui. Nebandau pasakyti, kad konkrečiai žinau kaip eisim iš A į B ir kokiu greičiu eisim, bet esu paruošęs savo kuprinę kelionei. Ar leisimės į ją kartu? Ar ieškosim, kurlink pučia Dvasia? Ar priimsim šį gyvybės vėją į savo tarpą – tai priklauso ir nuo mūsų...