Apie leliją ir paukštelį

S. Kierkegaard'o temomis

Česlovas Kavaliauskas

Gyveno kartą laukinė lelija. Švelniai siūbavo pavasario vėjelyje, šypsojosi auksinei saulei ir tyliai šlamėjo džiugias daineles. Tai šen, tai ten baltavo ramunėlės ir kiek toliau papurusią galvelę kėlė rausvas dobilėlis. Smagu buvo žalioje vejoje, kuri su įvairiaspalvėmis gėlytėmis buvo labai panaši į skaidrų nakties dangų su skaisčiomis žvaigždulėmis. Skyrėsi tiktai spalvos: pieva buvo skaidriai žalsgana, o dangus - giliai giliai mėlynas...

Deja, neilgai tęsėsi laukinės lelijos laimė. Vieną dieną prie jos nusileido margakaklis paukštelis ir ėmė skubotai čerškėti - pasakoti. Jis gyrėsi pažįstąs visą pasaulį ir vargšei lelijai tvirtino, esą nėra liūdnesnės vietos kaip ši margoji pieva. Margakaklis begėdiškai pasakojo apie vešlias tolimųjų kraštų lankas, apie dideles, puošniais vainikais išsipuošusias lelijas. Jis skraidė ir skraidė po keletą kartų per dieną ir visiškai apsuko laukinei lelijai galvą...

Ir štai laukinė lelija nusprendė apleisti gimtąją pievą ir persikelti į tolimą šalį - tenai, kur lelijos puošiasi dideliais, baltai auksiniais žiedais. Vieną rytmetį klajūnas paukštis snapeliu išlaisvino lelijos šaknis iš gimtosios žemės ir nusinešė į aukštumas. Deja, lelija negalėjo ilgiau gyventi be drėgmės ir pakeliui nuvyto. Nelaimingas žiedelis negalėjo gyventi be gimtosios žemės.

Mes labai klystam sakydami: “O, kad aš, būčiau ano žmogaus vietoje! O, kad aš gyvenčiau ten ir ten! O, kad aš galėčiau iš čia išvažiuoti!" Mes baisiai klystam manydami, kad žmogus gali būti laimingas nebūdamas p a t s s a v i m i. Mes siaubingai apsirinkam galvodami, kad lelija svetur turėtų pavirsti visiškai kitokia, visiškai skirtinga gėle.

Vargšė lelija! O juk ji buvo tokia laiminga savo gimtojoje pievoje, kur ji ramiai ir giliai galėjo įsijausti į visos pievos gyvenimą, jos žolynėlių įvairovę ir atskirus žiedelius. Ji galėjo klausytis migdančio bitelių ūžimo ir svajingo vėjelio ošimo. Ji galėjo gerte gerti medumi kvepiančios lankos aromatą ir gėrėtis rytmečio rasos vėsuma. Ji galėjo džiūgauti vasaros dangumi, matydama savo atvaizdą skaidriose žvaigždelių akyse...

Paklausykime, ką apie laukines lelijas pasakė Jėzus: "Pasižiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia, tačiau aš sakau jums: nė pats Saliamonas visoje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs, kaip kiekviena jų... "

Mielas bičiuli! Argi tu rimtai manai esąs menkesnis už laukinę leliją? Argi tavo sieloje nesnaudžia
paslaptingos gelmės, iš kurių gali pabusti didvyris? O gal tavęs laukia didelė meilė, galinti iškelti tave į grožio aukštumas? Gal visiškai netoli tavęs budi žmogus, kuriam tu privalai atverti Viešpaties gerumo lobius?

Ak, jeigu tu apsidairytum aplinkui ir pastebėtum žvaigždėtą dangų virš savo galvos! Ak, jeigu pamatytum, kokie gražūs paprasčiausi beržo ar kaštono lapai! Koks įstabus mūsų pievų kilimas!

Taip, mano bičiuli! Viskas tavo asmens gelmėse: ir grožis, ir meilė, ir genijus. Visa priklauso tau, jeigu tu moki atverti akis ir gėrėtis Dievo pasauliu. Jeigu tu nebėgi nuo savęs, bet nori būti p a t s s a v i m i. Juk laukinė lelija iš tiesų puikesnė už Saliamoną visoje jo didybėje!

Iš knygos Pažadėtoji žemė