Nemaldauju, kad žmonės sektų Jėzumi

autorius: Adam Ellis
2005-01-21 publikuotas ALLELON.ORG

Nemaldauju, kad žmonės sektų Jėzumi. Kai kuriems toks teiginys gali atrodyti tikrai šiurpus. Jie savęs gali paklausti, tai kokia gi mano tarnystės esmė? Prieš tai, kai mane visiškai nurašysit, leiskit paaiškint. Požiūris, kad reikia „maldauti, kad žmonės įtikėtų“ remiasi keleta prielaidų: 1) Kalba eina apie dangų ir pragarą (arba bent jau tai – pats svarbiausias dalykas); 2) „Būti krikščionimi“ reiškia protu tikėti teisingais dalykais (arba logiškai pritarti teisingoms idėjoms); 3) Moralė – viskas, ko Jėzus iš mūsų reikalauja.

Nepritariu nei vienam iš šių teiginių. Dangus ir pragaras egzistuoja (nors populiarus jų supratimas, geriausiu atveju, yra klaidinantis), bet jie nėra esmė. Plius, vien tik tikėti tam tikromis tiesomis yra bevertis reikalas, o moralė, kaip tikslas, neturi gyvybės ir nėra verta Jėzaus Kraujo. Esmė yra Jėzus. Tai – gyvenimas Jėzaus Kelyje. Tai – gyvenimu įkūnyti Jėzaus misiją. Tai – įtakoti ir bendrauti su pasauliu taip, kaip tai darytų Jėzus, jei būtų su mumis. Stengiuosi atskleisti misiją. Stengiuosi rodyti Kelią. Stengiuosi piešti nuostabų Dievo Karalystės paveikslą...kaip pasaulis atrodytų, jei leistume Dievui mus naudoti, kad jis įgyvendintų savo svajones. Jei jiems tai neįdomu, nebandysiu jų maldauti. Jėzus nemaldavo. Kai jo paties pasekėjai pasitraukdavo, kadangi jo Kelias atrodydavo per sunkus ar ne toks, kokio jie tikėjosi, jis pažvelgė į savo mokinius ir paklausė: „Ar jūs taip pat mane paliksit? Štai – durys.“

Pastaruoju metu mąstau apie bažnyčių augimą ir tikslą žūt būt surinkti kuo daugiau žmonių sekmadienį. Jei visai atvirai (dėmesio, neigiama reakcija), manau, kad tokie tikslai gali būti nuodėmė. Pažiūrėkit kad ir į Dovydo nuodėmę, kai Izraelyje jis surašė gyventojus (1 Met 21), arba prisiminkit Jėzaus pasakotą istoriją apie žmogų, kuris statėsi didesnius klojimus (Lk 12). Plius, esu susirūpinęs, kad kartais visiškai nuvertinam žmones iki prekės lygio, ir jie pavirsta vien tik skaičiais. Panašu, kad norim tik tiek, kad daugiau subinių nusėstų bažnyčios suolus, kad jie neštų šlovę arba tiesiog palaikytų tolesnį tos bendruomenės egzistavimą. Atrodytų, kad vietoj to turėtume kreipti dėmesį į tai, kaip galėtume tapti ir daryti kitus Jėzaus Kelio mokiniais, o mūsų bažnyčios taptų bendruomenėmis, kurios motyvuoja žmones priimdamos juos (o ne atsiribodamos nuo jų). Matytume augimą, kuris vyksta ne dėl programų. Tai būtų natūrali to, kas esame, pasekmė. Man atrodo, kad jei labiau susirūpintume tuo, kas esame (arba tuo, kas turėtume būti) ir mažiau dėmesio kreiptume į skaičius, Dievas greičiau laimintų mus skaičiais. Iš kitos pusės, jei sieksime skaičių lyg jie būtų mūsų tikslas – kad atneštume savo bendruomenėms šlovę ir palaikytume jų gyvybę, Dievas turėtų visišką teisę nusisukti nuo tokių tikslų. Jėzus kažkaip panašiai kalbėjo: „Jei nori išgelbėti savo gyvybę, ją prarasi, bet jei savo gyvybę išliesi vardan manęs ir Evangelijos, ją atrasi“ (mano parafrazė). Įdomu, ar ši žinia tinka ir bažnyčioms?