Ko reikia bažnyčiai? - I dalis

Šias mintis išdėsčiau šiandien, pamokslo metu savo bendruomenėje. Šiek tiek apvaliau nuo asmeniškumų. Pateiksiu jas per du įrašus. Štai - pirmasis. Bet pirmiausia, paskaitykit ištrauką iš Biblijos (Ezechielio, 37,1-14).

---

Kartais girdi krikščionis kalbantis: atseit, reikia siekti, reikia trokšti, o jau gyveni, kaip išeina. Man tai skamba kiek keistokai – kaip kažkoks tikėjimo kelionės išsigimimas, kuris apsiriboja vien tik proto gimnastika. Ezechielis kalba ne vien apie gražius troškimus. Kaip tikras pranašas, jis kalba apie naują gyvybę, kuri ateina iš Viešpaties. Ką jis pranašauja šiandien?

Bažnyčiai reikalingi pasikeitimai. Kokie?

Reikia tikrų mokinių – ne dirbtinio religingumo, o sekimo Kristumi. Reikia gyvų gyvenimo pavyzdžių, o ne nupoliruotų pareigybių simbolių – antžmogiškų klierikų, kuriuos laikome nepasiekiamais pavyzdžiais, šventaisiais. Kas daro didžiausią įtaką: pastoriaus pavyzdys, pamokslai, ar betarpiški pokalbiai, tikras gyvenimas, gyvenimo pamokos, pamokymai tinkamu metu? Reikia vietos atverti širdį, reikia vietos tikrai išpažinčiai arba vietos, kur nereikės slėpti nuodėmės, nes nebijai, kad tave atmes – juk esi mylimas. Reikia vietos, kur išvalius žaizdas jos imtų gyti.

Reikia vietos, kur žmonės visapusiškai bendrauja, kartu valgo, o ne susitinka vien religiniais tikslais, tai – tikrų draugų susirinkimas. Nėra „Dievo namų“ – jau Steponas sakė, kad Dievas negyvena žmogaus rankomis sukurtose šventyklose. Bažnyčia – žmonės, Dievo namiškiai. Namai – natūraliausia vieta, kur realiai veikia Dievas.

Bažnyčioje reikia įvairumo – realiai žmogų įtakoja daugiau bendruomenė, nei sekmadieniniai pamokslai – įvairūs žmonės, įvairiomis priemonėmis. Bažnyčia tapo lyg ir sekmadieniniu pastoriaus šou. Pastorius vaidmuo tapo kas sekmadienį nustebinti vis naujomis dvasinėmis įžvalgomis. Tie sekmadieniniai dviejų valandų susitikimai reikalauja daug resursų, bet daro nedaug įtakos. Ekonomiškai šnekant, didelės sąnaudos ir mažai pelno. Ar reikia vienos didelės šlovintojų komandos, kuri varo kiekvieną sekmadienį, ar turime progos suteikti ir kitiems išmokti kaip šlovint? Juk kalba eina ne būtinai apie profesionalią muziką, bet ir poeziją. Ar tik pastorius turėtų melstis? Kai nebūtų tokio susirinkimo, kur viskas už visus padaryta, gal kas nors galėtų iš anksto pagalvoti ir gilią, iš anksto paruoštą maldą ar savo rankomis sukurtus širdį uždegančius meno dirbinius. Esu įsitikinęs, kad mums reikia ne keleto „patarnautojų“, siūlančių pirkti religines paslaugas plius gausybės vartotojų. Bažnyčiai reikia kūrybingumo šaltinių, branduolių, kurie pasireiškia savo ir kitų namuose ir realizuoja jiems Dievo dovanotą potencialą. Tai – bendruomenė, kuri kuria, o ne būrys, kuris vien tik ima ir vartoja – to jau užtenka mūsų vakarietiškoj visuomenėj.

Tai, kad dirbam kartu, nereiškia, kad vadovų nebereikia, kad namų bažnyčios išaugo vadovavimą. Tiesiog, reikia tokių vadovų, kurie lankytų namų bendruomenes ir „paruoštų jų narius visokiems geriems darbams“ (Ef 4,11-12). Pastorius yra tik vienas iš vadovų. Tai – tik viena iš penkių dovanų. Reikia jų visų, kad dvasinis augimas vyktų sklandžiai.

Taip pat, reikia atsakomybės už evangelizaciją. Kartais susidaro įspūdis, kad jei pastoriui mokėsim daugiau, jei jis daugiau laiko skirs bažnyčiai, bendruomenė pradės augti – ar tai jums neskamba kiek juokingai? Pastorius mistiškai nepadarys evangelizacijos ir neprikvies žmonių, kurie staiga įtikės! Ir apskritai, nereikia bendruomenės daryti panašios į dėlę, kuriai vėl ir vėl reikia naujų žmonių kraujo, kuri vis pampsta ir pampsta. Vietoje to, kad kviestume žmones į vieną didelę bendruomenę, pačią bendruomenę, pačią bažnyčią, nuneškime žmonėms – į jų pačių namus. Mažos bendruomenės užauga žymiai greičiau, nei auginama viena didelė bažnyčia. Keturių žmonių bendruomenę padvigubinti nereikia didelio proto, o atrasti dvidešimt naujų žmonių net ir per pusmetį... hm, mums nesiseka jau keletą metų – kas turi keistis?

Reikia atsakomybės atpažinti ir naudoti Dvasios dovanas – kai veikia keli, kiti lieka žiūrovais. Pats bažnyčios „augimo“ modelis prieštarauja bažnyčios misijai. Daugelis bažnyčių yra tiesiog per didelės, kad būtų tai, kas yra reali bendruomenė. Imkim pavyzdžiu Jėzų – 13 žmonių bendruomenė, reali, organiška bendruomenė, tikri draugai.