Atviras laiškas giesmių kūrėjams

Jau seniai ką berašiau į šį mūsų puslapiuką. Žiūriu, kad ir kiti ne baisiai aktyvūs buvo patapę. Tai dabar bandau situaciją taisyt. Tik ką baigiau versti ir publikavau Brian McLareno Atvirą laišką giesmių kūrėjams. Siūlau ir jums pasiskaityti. Tęsinys mano puslapyje.

Šis atviras laiškas pirmą kartą buvo išspausdintas žurnale Worship Leader Magazine. Laiškas buvo adaptuotas ir perspausdintas gavus autoriaus leidimą. Vertimui taip pat buvo gautas autoriaus leidimas. Straipsnio originalą rasite čia.

Sveiki gyvi, giesmių autoriai, šlovintojai, šlovinimo vadovai, muzikantai ir menininkai bei bendrakeleiviai sekantys Jėzumi.

Keletą pastarųjų metų turiu privilegiją nemažai keliauti, lankyti ir kalbėtis su jaunais besiformuojančiais vadovais. Galbūt esu kviečiamas jiems kalbėti pagal sistemą „man daugiau, nei keturiasdešimt“ ir galbūt todėl, kad daugelis jų bando suprasti postmodernizmo iššūkius, dėl kurių man pačiam nuslinko beveik visi plaukai ir apie kuriuos esu parašęs keletą knygų. Sugrįžęs namo tarnauju bažnyčios, kuri apsisprendė žengti į postmodernizmo platybes bei drąsiai ir užtikrintai pažvelgti jo iššūkiams į akis. Sakau „drąsiai ir užtikrintai“ suprasdamas, kad bažnyčia dar neturi žemėlapių, kurie galėtų jai padėti patirti šį nuotykį, todėl iš tiesų neturime aiškaus supratimo, kur einame, išskyrus tai, kad bandome sekti Jėzumi. Turbūt jaučiamės panašiai, kaip Izraelio vaikai, palikę modernizmo Egiptą ir perėję Jūrą į nežinomybės dykumą. Viliamės, kad Dievo siųstas dulkių debesis ir ugnies stulpas ves mus dieną ir naktį.

(skaitykite toliau…)

Ankstyvosios bažnyčios krikščionys

Kažkaip užsimaniau truputuką atnaujinti šitą mūsų rubrikėlę. Ir vat sumąsčiau šiandien, kad noriu įdėti vieną laišką, kurį radau ieškodama internete informacijos apie anktyvosios bažnyčios krikščionis. Man jis nerealiai patiko. Tikiuosi, jums irgi bus malonu jį skaityti ir kai kuriuos dalykus apmąstyti.

Tai ankstyvosios bažnyčios krikščionių aprašymas, rastas laiške, kuris vadinamas "Laišku Diognetui". Šis laiškas rašytas mūsų eros 2-ąjame amžiuje, jo autorius nežinomas.

"Krikščionys nuo kitų žmonių neišsiskiria nei šalimi, nei kalba, nei civiline įstaiga. Jie nėra atsiskyrę ir negyvena tik tam tikruose miestuose, nekalba ypatinga kalba, nepasižymi ypatingu gyvenimo būdu. Jie gyvena graikų ir barbarų miestuose, jie seka šalies tradicijomis apsirengime, maiste ir kituose gyvenimo dalykuose. Tačiau tuo pat metu jų elgsena yra nuostabi ir akivaizdžiai paradoksali. Jie gyvena savo gimtosiose šalyse, tačiau kaip svetimšaliai.

Jie dalyvauja visuose dalykuose kaip piliečiai; ir jie kenčia viską kaip svetimšaliai. Kiekviena svetima šalis jiems yra kaip tėvynė, ir kiekviena gimta žemė jiems yra kaip svetima. Jie tuokiasi, kaip ir kiti; jie augina vaikus; bet jie neišveja savo atžalų. Jie turi bendrą stalą, tačiau ne žmonas. Jie yra kūne, tačiau negyvena pagal kūną. Jie gyvena ant žemės, tačiau yra Dangaus piliečiai. Jie paklūsta egzistuojantiems įstatymams ir savo gyvenimais pranoksta juos.

Jie myli visus ir yra visų persekiojami. Jie nežinomi, tačiau smerkiami. Jie yra žudomi, tačiau padaromi gyvais. Jie yra neturtingi, bet praturtina daugelį. Jiems visko trūksta, tačiau visuose dalykuose jie yra pertekę. Jiems priekaištaujama, tačiau šie priekaištai yra garbingi. Jie apkalbami, tačiau pateisinami. Juos keikia, o jie patys laimina. Juos niekina, o jie pagerbia. Jie daro gera, tačiau yra baudžiami kaip piktadariai. Kada juos muša, jie džiaugiasi, lyg būtų daromi gyvais. Žydai juos puola kaip svetimšalius, ir graikai juos persekioja; o priešiškumo priežastį jų priešai negali pasakyti.

Trumpai sakant, kaip siela kūne, taip ir krikščionys pasaulyje. Siela yra pasklidusi po visus kūno narius, ir krikščionys yra pasklidę po pasaulio miestus. Siela gyvena kūne, tačiau nėra iš kūno; taip pat ir krikščionys gyvena pasaulyje, tačiau nėra iš šio pasaulio. Siela nematoma, budi matomame kūne; taip pat krikščionys yra pastebimi šiame pasaulyje, tačiau jų pamaldumas yra neregimas. Kūnas nekenčia ir kovoja prieš sielą, nors nieko blogo iš jos nepatiria, tik kad siela priešinasi kūno užgaidoms; ir pasaulis nekenčia krikščionių be priežasties, nes jie pasipriešina jų malonumams. Siela myli kūną ir jo narius, kurie jos nekenčia; lygiai taip ir krikščionys myli tuos, kurie jų nekenčia. Siela yra patalpinta kūne, tačiau pati palaiko kūno gyvybę; lygiai taip ir krikščionys yra uždaryti pasaulyje kaip kalėjime; tačiau jie laiko pasaulį nuo sugedimo. Nemirtinga siela gyvena mirtingame kūne; taip ir krikščionys gyvena tame, kas genda, tačiau laukia negendamumo Danguje. Siela pagerėja apribojus maistą ir gėrimą; ir krikščionys auga, nors kasdien baudžiami. Šią dalį Dievas paskyrė krikščionims pasaulyje; ir ji negali būti iš jų atimta."