Ar suvokiame savo (ne)laisvę?

Laisvė - skambus ir kiekvienam svarbus žodis. Norime būti laisvi asmeniškai, laisvi kaip tauta ir valstybė. Įvairios socialinės grupės kovoja už savo teises ir laisves. Ne išimtis ir mes, krikščionys. Mums laisvė ne mažiau svarbi. Tačiau net be didesnio įsigilinimo matome, kad žmonės, kalbėdami apie laisvę, mintyje turi skirtingus dalykus.
Natūralu, jog pirmiausiai pastebime išorinius laisvės suvaržymus. Tuo tarpu vidinius laisvės apribojamus pastebime ne visada ar bent ne iš karto. Išsikovoję daugiau ar mažiau išorinės laisvės, pamatome, jog vis tiek nesugebam elgtis kaip laisvi žmonės. Mes dažnai būnam pasimetę savyje ir savuosiuose noruose. Kartais aiškiai pamatom savo priklausomybes, apsunkinančias ir griaunančias mūsų gyvenimą, o kartais nesugebam ar net nenorim jų pastebėti. Laisvės samprata neatsiejama nuo to, kas mes esam ir ko mes siekiam. Būdami atviri sau ir kitiems, tegalim pripažinti, kad tikroji laisvė yra siekiamybė, o ne vieną kartą visam laikui pagautas paukštis.
Tenka pripažinti, kad šiandien krikščioniškoje auditorijoje nagrinėti laisvės sampratą yra rizikinga. Per du krikščioniškos minties tūkstantmečius šiuo klausimu buvo išsakytos radikaliai skirtingos nuomonės. Vieni teologai žmogaus veikimui priskyrė vos ne absoliučią laisvę, kiti gi beveik iš vis paneigė laisvo veikimo galimybę. Straipsnio apimtis mums neleidžia nagrinėti visos laisvės klausimo problematikos. Apsiribokim labiau gyvenimišku lygmeniu. Kad laisvės tema yra svarbi - Dievo žodis nepalieka jokios abejonės. Biblijoje šiam klausimui dedamas stiprus akcentas. Todėl ir mes savo kartoje ir savo aplinkoje turime suvokti - kas krikščioniui yra laisvė?
Svarstydamas apie savo vertybes ir prioritetus suvokiau, kad laisvė atsiduria pirmoje vietoje net ir tarp tokių vertybių, kaip meilė bei tikėjimas. Be kita ko, statyti laisvę į kitų vertybių sąrašą net būtų neteisinga. Nes tai ne tiek vertybė, kiek sąlyga kitoms vertybėms. Čia pirmiausiai turiu mintyje vidinę laisvę.
Šiuolaikiniam žmogui svarstymą, kas yra laisvė ir buvimas laisvu, apsunkina tai, kad šiandien vis labiau propaguojamas žmogaus, kaip vientiso asmens neigimas. Žmogus pristatomas kaip nuolat evoliucionuojanti, tenkinanti savo poreikius ir neaišku dėl ko bandanti išgyventi būtybė. Tokiu atveju realiai tegalėtume kalbėti tik apie išorinę laisvę.
Aš tikiu, kad žmogus yra Dievo kūrinys, kaip konkreti vientisa asmenybė, o laisvė yra sąlyga žmogui būti žmogumi. Dievas sukūrė žmogų išskirtinai garbingai - panašų į save. Jis sukūrė žmogų būti laisvą. Deja, dėl tos laisvės mes turim galimybę ją prarasti ir susipančioti begale pančių. Tačiau Dievas mus pastoviai kviečia tapti laisvais ir būti tais garbingais pagal Dievo panašumą sukurtais asmenimis. Kalbant abstrakčiai - absoliučios laisvės kūrinys negali turėti. Bet mes turim galimybę turėti laisve būti tuo, kuo esam sukurti.

Tiesa padarys jus laisvus! Viena populiariausių Biblijos vietų šia tema Jėzaus žodžiai: “Jei pasiliekate mano žodyje, iš tiesų esate mano mokiniai; ir jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus” (Jon 8, 31-32). Šiandien mums gana keistai gali skambėti Jėzus pasakymas - “jei pasiliekate mano žodyje”. Gal todėl populiaresnis vertimas yra “Jei laikysitės mano mokslo”. Tuometiniam hebrajų kultūros žmogui žodis, žodžiai buvo labai stipri savoka. Beje ir šiandieniniai psichologai su tuo sutinka teigdami, kad “pasaulis mums yra ne toks koks yra, o toks, kokį mes jį įsivaizduojam”. Taigi, mums asmeniškai pasaulis yra toks, kokį jį susidėliojam sąvokomis ir žodžiais savo galvoje. Jėzus supranta, kad žmonės daugelį dalykų susidėlioja neteisingai. Neteisingai vertinam save, pasaulį, Dievą. Ir tas neteisingas supratimas yra mus pavergęs. Tuo pačiu mes ir elgiamės neteisingai. Jėzus siūlo mums kitą sampratą, kitus žodžius, kurie yra teisingi ir gali mus išlaisvinti.

Nesąmoningos nuodėmės. Dar liūdnesnį vaizdą apie mūsų laisvę galime susidaryti iš kitų Biblija vietų, kurios nedviprasmiškai parodo, kad net ir norėdami tarnauti Dievui ir siekdami gero, ne visada esam pajėgūs tai padaryti. Devynioliktoje psalmėje Dovydas meldžiasi - ”Savo klaidas kas gali pastebėti? Apvalyk mane nuo kalčių, kurių nejaučiu!” (Ps19,13).
Arba štai apaštalas Paulius sako, kad žmogus lieka suvaržytas nuodėmingos prigimties, net ir suvokdamas, kas gera, o kas bloga. Jis rašo: “Aš net neišmanau, ką darąs, nes darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu. [...] Aš žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, negyvena gėris. Mat aš sugebu gero trokšti, o padaryti – ne. [...] Juk kaip vidinis žmogus aš žaviuosi Dievo įstatymu. Deja, savo kūno nariuose jaučiu kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu. Jis paverčia mane belaisviu nuodėmės įstatymo, glūdinčio mano nariuose” (Rom 7,15-22). Nemanau, kad šiems Pauliaus žodžiams reikalingas komentaras. Tai apie ką jis kalba, mes visi jaučiam savo kailiu.

Mokslas. Taigi, Biblija nesiūlo kažkokių magiškų atsakymų ir greitų kelių į pilną laisvę. O ką šiandieninis mokslas gali šiuo klausimu pridėti? Juk kažkada ideologizuoto mokslo filosofai labai mėgo iškelti mokslo pastangas dėl žmogaus išlaisvinimo. Tačiau šiandieninis mokslas daugiau ar mažiau irgi kalba apie determinizmą: t.y. žmogus, jo elgesys ir sprendimai yra ribojami daugelio dalykų, tokių, kaip neįsisąmoninti motyvai, išorinis paskatinimas, ankstyvos vaikystės patirtis, fiziologiniai procesai, genetiniai veiksniai, kultūrinė aplinka.
Paprastai sveikas žmogus galvoja, kad jis laisvai priima racionalius sprendimus. Tačiau JAV mokslininkai atrado, jog, atrodytų, visai nežymūs dalykai įtakoja mūsų sprendimus. Kokį sandorį sudarysime gali priklausyti nuo to, ar sėdime ant kietos kėdės, ar minkštame fotelyje. Daiktai, aplinka - visa tai įtakoja mus labiau, negu mums atrodo. Štai dar keli neracionalaus žmogaus mąstymo pavyzdžių, pastebėtų mokslinių tyrimų metu: žmogus brangiau vertina, tuos daiktus kuriuos turi; placebo efektas didesnis, jei už vaistus buvo sumokėta brangiau; žmogus tampa sąžiningesnis, jeigu jam primeni apie moralę. Atrodo, kad suaugęs žmogus apie moralę jau žino, ką galima buvo sužinoti. Bet, pasirodo, priminimas to, ką jis gerai žino - padeda jam tų dalykų laikytis.
Čia galime prisiminti sekmadieninius pamokslus, kai atrodytų, lyg nieko labai naujo neišgirstam - o visgi tas žinomų dalykų priminimas mums padeda. Todėl ir Bibliją skaitome ne po vieną kartą, nes norime, kad Dievo žodis mus valdytų. Nes alternatyva - kažkas kitas mus valdys.

Ar Dievas (Jėzus) laisvas? Žinant žmogaus laisvės problemas, gali kilti klausimas - ar iš esmės laisvė kaip tokia įmanoma? O kaip gi Dievas? Ar pats Dievas yra laisvas? Štai Jonh Stott pastebi, kad net ir Dievas negali daryti absoliučiai bet ko. Nes Raštas sako, jog jis nemeluoja, negundo, nepakenčia blogio. Jis nekuria absurdo, kaip pagal tą priekaištą, ar gali Dievas sukurti tokį akmenį, kurio negalėtų pakelti. Taigi, Dievas nekuria absurdo. Tačiau Dievas yra laisvas - nes jis visada daro tai, ką nori daryti. Jo sprendimai nepriklauso nuo nuotaikos ar užgaidų. Dievas laisvas visada būti savimi. Savęs jis negali išsižadėti (plg. 2 Tim 2,12). Taigi, Dievo laisvė - būti savimi. Todėl ir mums tas pats tinka. Mes galim turėti laisvę - būti savimi.
Kad būtų dar aiškiau - turime galimybę žiūrėti į Jėzaus gyvenimą žemėje. Jėzui, žinoma, tinka tai, kas buvo pasakyta apie Dievą. Jis buvo laisvas būti savimi. Jis buvo laisvas nuo nuodėmės. Tačiau, kas mums labai svarbu ir guodžia - nors ir būdamas Dievas, žemėje Jėzus gyveno kaip žmogus. Kaip tikras žmogus pagal Dievo valią. Paulius sako - antrasis Adomas. Toks tobulo ir laisvo žmogaus gyvenimas turėtų priklausyti ir kiekvienam žmogui. O Jėzus, kaip žmogus, apie save kalbėjo tarsi apie žmogų- funkciją, deklaravo savo atsidavimą ir priklausomybę nuo Tėvo - atėjau įvykdyti Tėvo valios, darau Tėvo darbus. Atsakydamas Pilypui Jėzus sako: “Kas matė mane, matė Tėvą! … Aš esu Tėve ir Tėvas manyje? Žodžius, kuriuos jums kalbu, ne iš savęs kalbu; Tėvas, esantis manyje - Jis daro darbus “ (Jn14,8-9). Ir jo atsidavimas Tėvo valiai buvo besąlygiškas. Iki mirties. Nepaisant to, jis pabrėždavo, kad yra laisvas. Jėzus, vykdydamas Tėvo valią, buvo savimi. Jo laisvės būti savimi negalėjo surišti išoriniai suvaržymai. Jis turi pilną laisvę savo gyvenimui ir savo gyvybei. Todėl jis sako: Niekas neatima jos (t.y. gyvybės) iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu. Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti; tokį priesaką aš esu gavęs iš savojo Tėvo“ (Jon 10,8).
Ir tas būdas, koks Jėzus buvo laisvas ir tuo pačiu visiškai priklausomas nuo Tėvo - į tai esam kviečiami ir mes. Jn 14, 16-20 Jėzus kalba apie Šventosios Dvasios atsiuntimą ir pažada - “Tą dieną jūs suprasite, kas Aš esu savo Tėve, ir jūs manyje, ir Aš jumyse.” Tam, kad mes galėtume būti savimi, mums reikia būti su Jėzumi. Reikia pripažinti priklausomybę nuo Dievo.

Sąmoningas laisvėjimas. Gal kam pritrūko šiame straipnelyje aiškiai išreikštų Dievo visagalybės, išgelbėjimo per Jėzaus mirtį, Dievo Dvasios veikimo krikščionyse tiesų? Taip, tai kiekvienam krikščioniui svarbios ir savaime suprantamos tiesos. Tik kartais mes jas esam linkę supriešinti su žmogaus pastangom, žmogaus laisva valia. Tačiau Biblija to nedaro. Nežinau, kokiu būdu, jei reikia tai ir stebuklingu - Dievui nesikerta Jo visagalybė, Jo veikimas ir žmogaus laisva valia bei mūsų, kad ir sąlyginai, laisvos pastangos tarnauti Dievui.
Tik, kaip matome, mums reikia susivokti realybėje. Norėtųsi būti laisviems savaime, būti patiems savimi natūraliai be pastangų. Deja, turim skaitytis su vis dar tebeveikiančia nuodėmės realybe. Ir jungtis į laisvėjimo procesą sąmoningom pastangom. Mums nuolat savo mintis reikia koreguoti pagal Dievo žodį. Ir tai turime daryti su nuolatine malda ir įsiklausymu. Ir netgi su nuolatiniu priminimu sau patiems, kaip tai darė Dovydas: “Mano siela, šlovink Viešpatį (Ps103,1). Mūsų laisvėjimui turime krikščioniškas bendruomenes, kur galime padėti vieni kitiems. “Kristaus žodis tegyvuoja jumyse vaisingai. Mokykite ir raginkite vieni kitus visokeriopa išmintimi; su dėkinga širdimi giedokite Dievui psalmes, himnus ir dvasines giesmes” (Kol 3,16, plg Žyd 3,13).

Tvarkingai suredaguotą straipsnį galite skaityti atsinaujinusiame žurnale "Gyvieji šaltiniai". Nors pavardę tai su klaida užrašė.

Mano Dievas yra laisvės Dievas

… arba Religijos laisvė ir laisvė nuo religijos



Prasidėjus Gavėniai Senojo testamento skaitiniai nenutyla kalbėję apie sandorą tarp Dievo ir Izraelio, tarp Dievo ir Jo tautos – dabar jau Bažnyčios, mūsų. Dievas šaukia sugrįžti, atsiversti, prisiminti tai, ką turėjome, ką branginome. Šma Israel! Klausyk, Izraeli… Nepamiršk, prisimink…

Štai ir šiandienos liturginiuose skaitiniuose per pranašą Jeremiją Viešpats primena:

Daviau savo tautai įsakymą: „Klausykite mano balso, tai būsiu jūsų Dievas, o jūs – manoji tauta! Eikite visuomet keliu, kurį aš jums įsakau, kad sėkmė jus lydėtų!“
Bet jie nepaklausė ir savo ausies neatgręžė, o sekė savo nelabosios širdies mintimis ir siekimais. Atsuko man nugarą, o ne veidą. Nuo tos dienos, kai jūsų tėvai iš Egipto išėjo, ligi pat šiandien aš vis jiems pasiųsdavau savo tarnų pranašų.

Tačiau jie manęs nesiklausė ir savo ausies neatgręžė, o priešingai: buvo atkaklūs ir dar pikčiau darė nei jų tėvai.

Kai tu jiems kalbėsi visus šiuos žodžius, jie ir tada tavęs nesiklausys. Kada tu juos šauksi, jie neatsilieps tau. Taigi sakyk jiems: „Tai toji tauta, kuri nepaklausė Viešpaties, savo Dievo, balso ir nepasidavė drausmei. Pražuvo ištikimybė, pradingo nuo jų lūpų“ (Jeremijo 7, 23–28).

Šių žodžių įkvėptas Facebook’e užrašiau tokį palinkėjimą: „Prisimink, Lietuva, prieš 20 metų Dievas tau dovanojo laisvę!“ Jau po kelių minučių turėjau ir atsakymą. Žmogus jautė pareigą pareikšti, kad ne Dievas mūsų Tėvynei šią laisvę dovanojo.

Be Dievo esu niekas

„Be to, žinome, kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą, būtent jo valia pašauktiesiems.“ (Rom8,28)

Šie žodžiai lydėjo mane pastaruosius pusę metų. Ypač tada, kai reikėjo priimti labai svarbų sprendimą gyvenime: grįžti gyventi į Alytų ar ne?

Bet vis tik noriu pradėti nuo svarbių pasikeitimų mano gyvenime, kurie prasidėjo 2009-ųjų metų pavasarį, man dar gyvenant Klaipėdoje. Kurį laiką jaučiau, kad mano supratimas apie Dievą neteisingas, kad galvoje yra daug stereotipų: kaip gyventi, kas patinka Dievui ir kas ne, ir panašiai. Vieną rytą, bendraujant su drauge, kuomet ji pasakojo, kad eina per sunkumus, kad Dievas griauna jos neteisingus įsivaizdavimus, širdyje pagalvojau, kad ir aš to noriu. Jaučiau, kad pavargau nuo dabartinės savo būsenos.

Vienas žmogus juokaudamas yra pasakęs, kad kai kurias maldas reikia uždrausti, nes Dievas į jas atsako. Taip atsitiko ir man. Į šį troškimą Dievas atsakė labai greitai. Po pokalbio su drauge, vieną dieną, mano galvoje viskas pradėjo griūti, aš buvau tarsi šoke. Kitą savaitę, kai vėl susitikome su drauge, aš jau sėdėjau ant savo supratimo griuvėsių ir verkiau, kad nieko nesuprantu, klausiau, ką man dabar daryti? Atrodo, kad viskas, ką iki tol buvau supratusi, sugriuvo. Nuo ko pradėti? Kas dabar? Kaip toliau? Tuo pat metu ir džiaugiausi, nes atsitiko tai, ko ir norėjau, juk turėjau gerą galimybę pradėti „statybas“ iš naujo - su Jėzumi.

Apie tinklaraštį

Susiskaičiavau ir skubu pasidalinti - šiam tinklaraščiui metų pradžioje sukako penkeri metukai (tiesa, buvo ir pusmečio priešistorė kitokia forma). Ta proga galima iš naujo apžvelgti pagrindines šio tinklapio įdėjas.

Pirmynis pavadinimas ir žodis adrese - "neformalai". Tenka pripažinti -  skamba iššaukiančiai ir nevienaprasmiškai. Iš komentarų ir kitų atsiliepimų aišku, kad šis žodis buvo ir yra suprantamas labai įvairiai. Vieniems tai kažkas apie visuomenės subkultūras. Kiti, matydami krikščionišką turinį, nutarė, kad tai yra tinklaraštis žmonių, nepriklausančių jokiai bažnyčiai. Tačiau, tuo pavadinimu norėjom pasakyti, kad krikščionybė yra gyvas tikėjimas, apimantis visas žmogiško gyvenimo sritis, o ne formalistinis religingumas.

Dėl rašančių žmonių komandos. Buvo visaip: vieni prisidėjo plėtojant idėją ir dabar tyliai palaiko, kiti aktyviai prisidėjo savo įrašais. Visgi tenka pripažinti, kad tie penkeri metai mūsų bendraautorių gyvenime buvo daug. Su laiku atsirado daugiau žmonių, kuriems šis internetinis projektas tapo savu, kitiems, atrodo, jis pasidarė nebeįdomus. Keitėsi mūsų pačių pažiūros. Kai kas susirado bažnyčią, kai kas suabejojo savo bažnyčios mokymu. Kažkas iš evangeliko tapo kataliku, kai kas atvirkščiai - iš kataliko tapo evangeliku. Taigi išgyvenom ieškojimų, praradimų ir atradimų laiką.

Nebijok!

„Nebijok jų, nes Aš esu su tavimi ir tave išgelbėsiu, - sako Viešpats“ (Jer 1, 8).
„Išklausykite mažą ir didelį, nebijokite jokio žmogaus, nes teismas yra Dievo. Jeigu jums kas būtų per sunku, praneškite man, ir aš išklausysiu“ (Įst 1, 17).
„Nebijokite jų. Nes nieko nėra uždengta, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma“ (Mt 10, 26).
„Nebijok! Kalbėk ir netylėk!“ (Apd 18, 9b).

Paskaitę Šventąjį Raštą, būtinai pastebėsime, kad Dievui kreipiantis į žmogų tiek tiesiogiai, tiek per pranašus ar angelus, dažniausiai pirmasis žodis kreipinyje, tarsi užtvirtinanti vinis, sminga žodis: „Nebijok!“. Gal ne veltui Biblijoje šis padrąsinimas – sutvirtinimas – kartojamas mums Biblijoje 366 kartus – kiekvienai dienai ir net su keliamaisiais metais.
Ar iš tiesų mes ir esame tie bijantys? Juk bent jau lietuviai – drąsi tauta. Taip net valstybės autoritetai mums pasakė.

Žmogus save laiko protingiausiu ir drąsiausiu tvariniu Žemėje (juk neveltui gaminasi atominį ginklą). Asmeniškai nesutinku su tokia aksioma. Ir dėl (ne)protingumo, ir dėl (ne)drąsos. Tačiau visiškai aišku bent jau tai, kad būtent tik žmogus žino, jog tikrai mirs. Ir tai – pagrindinė žmogaus baimė, nors dažniausiai sau ir neįvardijama. Bet lemianti nemažą dalį mūsų veikimo modelių.

Negi tokiam leidžia formuoti jaunuosius katalikų teologus?!

arba interviu su Benu

Pagaliau kalbinu žmogų, kuris yra giliai tikintis krikščionis ir tuo pačiu - nepataisomas neformalas. Tai Benas Ulevičius. Net sunku susigaudyti, kas ir kaip šiame žmoguje dera. Kai kurie faktai: Benas indėnistas, metalo grupės "Quest Rising" lyderis, į akis krentančia išskirtine šukuosena (kartais ir rūbais), apsigyvenęs kažkur atokiai vienkiemyje, kažkada buvęs radikalių evangelinių pažiūrų pilietis. Neseniai dar įkūrė internetinį forumą keistu pavadinimu "Army 777".
Ir tas pats Benas yra Vytauto Didžiojo Universiteto Katalikų teologijos fakulteto dekanas. Tai žmogus, kurio pasisakymai kartais nuskamba katalikiškumo prasme konservatyviau už daugumos kunigų požiūrį. Tas pats neformalas yra Radijo stoties "Marijos radijas" laidų vedėjas. O ir šiaip retas didesnis katalikiškas jaunimo renginys apseina be Beno. Jo straipsniai ne naujiena internete, buvo ir ne vienas interviu. Bet čia aš, kaip geram senam draugui, galiu užduoti ir blogų (nepatogių) klausimų. Tikiuosi, sulauksim labai įdomių atsakymų.