Negi tokiam leidžia formuoti jaunuosius katalikų teologus?!

arba interviu su Benu

Pagaliau kalbinu žmogų, kuris yra giliai tikintis krikščionis ir tuo pačiu - nepataisomas neformalas. Tai Benas Ulevičius. Net sunku susigaudyti, kas ir kaip šiame žmoguje dera. Kai kurie faktai: Benas indėnistas, metalo grupės "Quest Rising" lyderis, į akis krentančia išskirtine šukuosena (kartais ir rūbais), apsigyvenęs kažkur atokiai vienkiemyje, kažkada buvęs radikalių evangelinių pažiūrų pilietis. Neseniai dar įkūrė internetinį forumą keistu pavadinimu "Army 777".
Ir tas pats Benas yra Vytauto Didžiojo Universiteto Katalikų teologijos fakulteto dekanas. Tai žmogus, kurio pasisakymai kartais nuskamba katalikiškumo prasme konservatyviau už daugumos kunigų požiūrį. Tas pats neformalas yra Radijo stoties "Marijos radijas" laidų vedėjas. O ir šiaip retas didesnis katalikiškas jaunimo renginys apseina be Beno. Jo straipsniai ne naujiena internete, buvo ir ne vienas interviu. Bet čia aš, kaip geram senam draugui, galiu užduoti ir blogų (nepatogių) klausimų. Tikiuosi, sulauksim labai įdomių atsakymų.

Benai, žinau vieną, man nesuvokiamą dalyką iš tavo vaikystės ir paauglystės. Tu per dienas, berods po šešias valandas, grieždavai smuiku. Šioje srityje galėjai pasiekti aukštumų, o po to atradai gitarą ir sužinojęs kelis arkordus (o gal be jų) pradėjai ją barškint. Kaip tu pasiryžai iškeisti garbingą smuiko skambesį į gitaros stygų barškinimą? O ir iš esmės, vietoj gražios karjeros scenoje, kažkada buvai pasišovęs tapti kunigu? Kaip tu tai gali paaiškinti?

Na, smuiku grieždavau gal ir ne šešias valandas, bet tikrai daug. Sekėsi puikiai. Artimieji netgi, padarę rinkliavą, nupirko man labai brangų instrumentą. Grojau Vilniaus muzikos akademijos (tuomet – konservatorijos) Sauliaus Sondeckio studentų orkestre. Ateitis atrodė visiškai aiški. Kas viską pakeitė? Esu maksimalistas. Iš gyvenimo norėjau visko arba nieko. Studijuodamas akademijoje pasigedau kažko “dar daugiau”. Muzika svaigino, bet jaučiau, kad yra kažkas dar didesnio, svaigesnio, gražesnio už ją. Kai tai supratau, nurimti jau negalėjau. Ėmiau ieškoti to maksimumo. Tas maksimumas buvo Dievas. Tada ir pasišoviau tapti kunigu. Seminarijoje netikėtai tapau kraštutinių pažiūrų evangeliku. Dar po poros metų jau nežinojau kas esąs, kuriai denominacijai priklausau, tad seminariją palikau. Kelias atgal į sąmoningą katalikybę buvo ilgas, nelengvas, tačiau tikras.

Kaip nuo smuiko perėjau prie gitaros – kita istorija. Ir vėl tas maksimalizmas :). Juk šešios stygos geriau nei keturios (juokauju). Šiaip perėjimas nebuvo nesunkus – pagriežus smuiku, gali nesunkiai išmokti groti kone visais pasaulio instrumentais. Roko muzika pakerėjo paauglystėje. Ji skambėjo ekstremaliai, šokiravo suaugusius. Nebuvau depresuotas ar piktas, tiesiog nekenčiau glostymo pagal plauką, pataikavimų, suaugusiųjų vidutiniškumo politikos – “neišsišok, gyvenk ir atrodyk kaip visi”. Tai buvo rėmai, kuriuos norėjau sulaužyti. Sunkusis rokas tam labai tiko. Dvyliktoje klasėje sukūriau savo metalo dainų albumą. Įrašinėjau muziką namuose, pasitelkęs tėvų juostinius magnetofonus ir pigius „Casio“ elektrinius vargonėlius. Muzika išėjo juokinga, tačiau visi tekstai keikė susitaikėliškumą, snobizmą, kvietė į kovą, ragino kraupinti “kostiumuotus pižonus ir išsipudravusias damas” :). Buvo ir visai beprasmių tekstų apie mirtį, kraują ir kitus klaikalus. Reikėtų testamente įrašyti, kad šį albumą leistų per mano laidotuves. Tuomet visi bent jau skaniai pasijuoktų. Ligi tol nedrįsčiau jo kam nors pademonstruoti :).

Įdomu tai, kad mano kelias prie sunkiosios muzikos klotas popso plytelėmis. Vaikystėje buvau formuojamas kaip klasikinės muzikos ambasadorius. Populiariąją muziką niekinau ir laikiau neverta dėmesio. Prisimenu tą dieną, kai pusbrolio namuose išgirdau švedų grupę ABBA. Mane apėmė baimė. Su siaubu supratau, kad tirpstu nuo to, ką girdžiu. Pasiskolinau albumą. Namuose kurį laiką kovojau su savimi. Norėjau klausyti tos vienos plokštelės visą dieną, maniau, kad tai nenormalu, netgi tikėjau, kad tokia muzika daro žalą organizmui ir psichikai. Juokinga, ar ne? Tuomet man, trylikamečiui, juokinga nebuvo. Jaučiausi išduodąs visus ligtolinius klasikinės muzikos idealus. Kaip perėjau prie sunkiosios muzikos, tiksliai net neprisimenu. Pakerėjo grupės KISS įvaizdis. Ir gitaromis apsiginklavę vaikinai darė įspūdį – gitara tartum kulkosvaidis, tik su stygom :). Prisimenu, kartą dėl kojos traumos turėjau vaikščioti su ramentais. Vos likdavau vienas namuose – užleisdavau visu garsu KISS’us ir “grodavau” su ramentu iki devynių prakaitų. Va taip gimsta gitaristai :).

Taigi mokykloje mano identitetas buvo tikrai keistokas – tebegrojau smuiku, kartu buvau paniręs į metalo muziką, pirmasis mokykloje išsikovojau leidimą nešioti ilgus plaukus (tuomet tai nebuvo leidžiama), pamokų metu piešdavau kaukoles su klaikiomis iltimis ir šikšnosparnių sparnais, namuose kūriau savo pirmąjį metalo albumą, kartu ruošiausi jaunųjų smuikininkų konkursams, kasdien meldžiausi Bažnyčioje, vakarais spausdindavau katalikiškas knygeles, kuriose buvo įrodinėjama, kad Dievas egzistuoja, piešdavau tom knygelėm viršelius, po to dalindavau jas mokytojams ir draugams. Kažkaip visa tai manyje ne grūmėsi, bet sąveikavo. Buvau pilnas daugeriopo džiaugsmo, optimizmo ir kūrybingumo.

Vienas iš tavo senų pomėgių - indėnizmas, kitaip sakant, domėjaisi ir kopijavai Šiaurės Amerikos indėnų kultūrą. Ar vis dar tebesi indėnistas? Visiems žinoma, kad tai pagoniška kultūra. Kaip, būdamas krikščioniu, sugebėjai tuos pomėgius išlaikyti? Kaip tai suderinai? Ar tai turėjo įtakos renkantis katalikybę ar evangelikų tikėjimą?

Aha, pamiršau paminėti indėnus. Tai dar vienas dalykas, kuriuo degiau nuo ankstyvos paauglystės. Vėliau suradau bendraminčių, degėme kartu, studijuodavome jau daug rimtesnes knygas, vykdavome į didelius idėnistų susitikimus Rusijoje, patys panašiai stovyklaudavome. Mums tai nebuvo žaidimas, bet tikras savęs ir savųjų šaknų ieškojimas. Nemėgome miesto, civilizacijos vingrybių, tikėjome, kad tai gniuždo žmogiškumą, idealizavome gentinę santvarką, archainę visuomenę. Paauglystėje labiausiai traukė romantiškas ir gamtiškas indėnų įvaizdis. Norėjau kuo mažiau laiko praleisti mieste, gyventi miškuose, suprasti gamtos paslaptis. Kartu buvau neabejingas ir indėnų karių narsai, įspūdį darė tam tikras kario garbės kodeksas, gyvenimo gamtoje romantiškas rūstumas.

Vėliau domėjimasis indėnais įgijo kitą atspalvį. Minėjau, jog porai metų buvau karštai paniręs į kraštutinį protestantizmą, tikėjau, kad popiežius antikristas ir pan. :) Vis dėlto niekaip negalėjau susitaikyti su tokios krikščionybės antropocentrizmu. Tik aš ir Jėzus? Tik mano nuodėmės ir Jėzaus atleidimas? Šiame paveiksle labai trūko kūrinijos. Nejaugi Dievo išganymo planas toks siauras? Nesakau, kad visa evangeliška krikščionybė tokia. Tačiau būtent taip ją tuomet supratau. Na, o indėnų pasaulėžiūroje kūrinijos buvo daug. Dangaus kūnai, pasaulio šalys, augalai, gyvūnai – visa gyvena kartu su žmogumi ir yra su žmogumi susiję. Tad tuo metu indėnų pasaulėžiūra užpildė spragą mano nepilname krikščionybės paveiksle. Tik vėliau susidūriau su Bažnyčios Tėvų raštais ir liturginiais tekstais. Ten kryžius lyginamas su gyvybės medžiu, saulė ir mėnulis, žvaigždės, augalija, gyvūnija aiškiai įtraukti į išganymą, yra Dievo mintyje. Kitaip tariant, atradau, jog krikščionybė tikrai kalba apie visą kūriniją, ne vien žmogų, nėra siaura. Bet ir ligi tol, domėdamasis indėnais, nebuvau tapęs “pagonimi”. Save laikiau “indėnišku krikščionimi”. Mano Biblija buvo apsiuvinėta indėniškais karoliukais, prieš skaitydamas ją, apsismilkydavau pelyno dūmais (indėniškas apsivalymo simbolis), savo krikščioniškas šventybes vyniodavau į raudoną audeklą ir pan. Kažką panašaus randame ankstyvojoje krikščionybėje – katakombų piešiniuose gausu antikos mitologinių vaizdinių. Pirmiesiems krikščionims pagoniškų mitų figūros tapo Kristaus ir Dievo karalystės simboliais.

Ar domėjimasis indėnais turėjo įtakos renkantis katalikybę? Manau reikėtų klausti kitaip. Krikščionybę žmogus renkasi, suvokęs kad Evangelija yra tiesa. Tuomet ši Evangelija gyvena žmogaus gyvenime ir kažkiek nuspalvinama tuo, koks žmogus yra. Imperatorių rūmuose ji – paauksuota ir triumfališka, liaudies pamaldume – puošni gėlėmis ir jausmingomis giesmėmis, mokslininko krikščionybė apipinta argumentais, menininko gyvenime – estetiška, indėno gyvenime – „indėniška“. Sakome, kad mes turėtume taikytis prie Evangelijos. Tai tiesa. Tačiau kultūrinė Naujojo Testamento išraiška yra judėjiškai – helenistiškai – romėniška. Kodėl? Nes būtent tokie žmonės tokiems žmonėms tuomet Evangeliją skelbė. Kai Evangelija skelbiama tokiems kaip mes, ji savaime praranda kažkiek savo judeo-heleno-romėniškumo, tampa “mūsiška”. Tokia įsikūnijimo tikrovė. Krikščionybė tampa raktu ne tik į nepajudinamą bendrą visuotinę tiesą, bet ir į kiekvieno žmogaus konkretaus gyvenimo pilnatvę. Evangelija pagerina ir apvalo viską kas mumyse yra, visa, kas mumyse gera, išlieka, tik dar praturtėja. „Pasirinkau“ katalikybę, nes, mano manymu, ji labiausiai atitiko Evangeliją. Tuomet viskas, kas neatitiko katalikybės, iš mano gyvenimo turėjo išnykti. O tikėjimo išraiška – indėniška ar lietuviška, liaudiška ar miestietiška, pankiška ar formali – visada yra antrinis dalykas. Evangelijos išraiškos gali būti margos kaip genys, pati Evangelija nesikeičia.

Kai pas katalikus dar ne visi drįso giedoti giesmes pritariant gitaroms, tu pradėjai drebinti katalikiškas auditorijas metalo muzikos koncertais. Derinys tam laikui buvo nerealus. Klierikas metalistas. Ar tai atgijo vaikystės siekis išgarsėti scenoje, ar turėjai kitų tikslų? Kaip tu buvai pasitiktas su tokia naujove Lietuvoje?

Mokydamasis seminarijoje, jaučiau, jog krikščionybės žinia – galinga, audringa, keičianti gyvenimus. Metalas irgi buvo tokia muzika – galinga, audringa, ir (bent jau mano atveju) keičianti gyvenimą. Man atrodė labai natūralu, kad tie du dalykai turi labai derėti. Tuomet (maždaug 1993 m.) krikščionybė buvo siejama tik su vargonine muzika. Gitara krikščionybėje buvo stulbinanti naujiena. Turbūt esu toks žmogus, kuris mėgsta žengti į nežinomas žemes. Tad leidausi į nuotykį. 1993 m. su dviem merginom subūrėme ROCK OF SALVATION, pradėjome repetuoti. Po trijų mėnesių Kretingoje pas brolius Pranciškonus įvyko pirmasis pasirodymas. Visi mus priėmė entuziastingai. Na, o tų, kurie piktintųsi, tokiuose renginiuose dažniausiai nebūdavo. Taigi problemų beveik nekildavo :). Įdomu tai, kad didesnis pasipriešinimas krikščioniškam rokui kyla šiandien, kai katalikai naujai atranda tradicinio pamaldumo gėrį. Rokas laikomas destruktyvia šėtono muzika. Tad šiandien tenka daug dažniau „pasiaiškinti“ kas mes tokie, kodėl QUEST RISING groja sunkią muziką. Dažniausiai skubu užtikrinti, kad nesikėsinam į bažnyčios erdvę. Rokas – scenos muzika, bažnyčioje jis visad skamba kaip nesusipratimas. Nereikia painioti bažnyčios su scena, liturgijos su koncertu.

Nesenai įkūrei internetinį forumą "Army 777". Gal ruošiesi atgaivinti kryžiaus žygių tradiciją?

Forumą army777.lt įkūriau ne vienas, bet su šaunia administratorių ir moderatorių komanda. Idėja brendo ilgai. Kiekvienas susitikimas su jaunais tikinčiais neformalais buvo žingsnis į forumo idėją. Mačiau, jog neformalių judėjimų dalyviai išsiskiria iš bendraamžių ne vien išvaizda, bet ir kitaip kelia klausimus, diskutuoja kitomis temomis. Ši patirtis subrandino forumo viziją. Taigi forumo kūrėjais tam tikra prasme reikėtų laikyti visus krikščionis neformalus :).
Kaip minėjai, forumo idėja ir pavadinimas – karingi. Karinę simboliką pasirinkome sąmoningai. Neformalai daug aštriau išgyvena mūsų visuomenės veidmainiškumą, susitaikėliškumą. Neformalai kitaip rengiasi ir elgiasi, pabrėždami, kad nėra pilkos apsnūdusios masės dalis. Visa karinė ARMY 777 atributika simbolizuoja dvasinę kovą prieš blogio jėgas. Toks metodas egzistuoja nuo pat krikščionybės pradžių. Jo mokytojas – apaštalas Paulius. Jis dvasinius krikščionio ginklus lygina su romėnų armijos kareivio ginkluote. Apie tai galima paskaityti laiške Efeziečiams 6 skyriuje. Apie tai kalbame ir ARMY 777 forume, skiltyje „ARMY 777 kodeksas“.

Benai, man vis niekaip neaišku, kaip Katalikų bažnyčios hierarchai tau galėjo patikėti tokias aukštas pareigas teologus ruošiančioje įstaigoje. Nepaisant tavo visų keistų įvaizdžių, tu kažkada dar buvai radikalių evangelinių pažiūrų ir tai hierarchams nėra paslaptis. Kaip tau pavyko įgauti jų pasitikėjimą? Ir kaip tu pats suderini savo neformalumą su šiomis, sakyčiau, pakankamai formaliomis vadovo pareigomis? Ir iš esmės, ką tu ten veiki?

Man pačiam tai mįslė :). Tiesa, esu parašęs dvi mokslines knygas apie Bažnyčios liturgiją – gal čia glūdi paslaptis? Nepaisant to, esu neformalas su audringa praeitimi, šiandien – kiek keistokos išvaizdos gyvai tikintis katalikas. Gal tai įrodo, kad mūsų hierarchai – gyvi ir nevengia tikėjimo bei pasitikėjimo nuotykių? Gal dažnai susidarome apie hierarchus klaidingą nuomonę? Pastebėjau, kad, bent jau Kauno arkivyskupijoje aukštas pareigas užima gyvo tikėjimo žmonės. Aš ne išimtis. Kita vertus, Dievas taip pat turi jumoro jausmą, jo keliai nežinomi. Visada tikiu, jog Dievo valia stipresnė už žmonių politiką. Kai mums sunku suprasti, kodėl vienas ar kitas žmogus (ar mes patys) atsidūrė ten, kur yra, greičiausiai tame esama Dievo valios veikimo.
Ką veikiu būdamas dekanu? Stengiuosi, kad studentai pažintų tą gyvą tikėjimą, kurį pažinau aš pats. Kad studijos nesibaigtų knygų skaitymu, bet susitikimu su Gyvuoju Dievu. Turiu kolegų – dėstytojų ir studentų, kurie dega dėl to paties. Ar mums sekasi? Ateikite į svečius ir pažiūrėkite :).

Kaip vertini Bažnyčią Lietuvoje? Domintų tavo samprotavimai tiek apie katalikų, tiek apie evangelinių bažnyčių pokyčius per pastaruosius dešimtmečius. Kas galėtų būti kitaip?

Nedaug galiu pasakyti apie protestantų bažnyčias. Čia mano vertinimas būtų išorinis. Na, o Katalikų bažnyčia Lietuvoje akivaizdžiai praturtėjo formomis, išraiškos priemonėmis. Daug tokių neformalų, kadaise karštai atsivertusių ir dalyvavusių evangelizacijose, piligriminiuose žygiuose, Biblijos ir maldos grupėse, šiandien jau vadovauja kitiems, užima svarbias pareigas, o kai kurie iš jų tapo kunigais. Tokie žmonės daro Bažnyčią gyvą ir traukia kitus prie Evangelijos.

O apskritai katalikų ir protestantų santykiuose vis dar trūksta atvirumo, geranoriškumo, noro vieni kitus suprasti. Nesikišti į vieni kitų gyvenimus, nerodyti atviro priešiškumo yra gražu, tačiau to neužtenka. Ypač dabar, kai gyvename Europos sąjungoje, kai mums bus nuolat primetami nemoralūs įstatymai, krikščionys turi mokytis veikti kartu. To tikrai prireiks. Tačiau kai susitinka skirtingų bažnyčių krikščionys, pirmiausiai juos šokiruoja vieni kitų skirtingumas. Skiriasi garbinimo būdai, požiūris į pasaulį, Dievą, žmogų. Jei išmoksime į šiuos skirtumus žvelgti su pagarba, tartum į skirtingas krikščioniškas tradicijas, kaip į gražią įvairovę, pradžiuginsime Dievą ir žmones. ARMY 777 forumas turėtų suvienyti bent jau krikščionis neformalus.

Tiesą sakant, seniai nesame normaliai bendravę. Manau, per tą laiką daug įdomių dalykų tavo gyvenime yra nutikę, o ir tavo pažiūros neišliko statiškos. Gal galėtum įvardinti svarbesnius pokyčius?

Senstu :). Taigi vis labiau mokausi atskirti nesvarbius dalykus nuo svarbių, esminius nuo neesminių. Tai labai padeda bendraujant su žmonėmis, savimi ir Dievu. Turbūt įgyju vis daugiau atlaidumo, neskubu vertinti žmonių pagal kepurę. Tikėjimo kovoje taip pat vis labiau dėmesio kreipiu ne į atskiras smulkmenas, bet į pagrindines dorybes: ištikimybę, tvirtumą, nusižeminimą, gailestingumą, dosnumą, dievotumą. Esu ir toliau silpnas žmogus, tačiau Dievas padeda gyventi vis tikresnį gyvenimą.

Mano pažiūros dabar? „Stok į Šviesos pusę, antraip nuvysi tartum gėlė be saulės“. Tokia mano ideologija, devizas. Nėra jokio kito kelio, jokio kito pasirinkimo – tik šie du. Viskas, ką darome, ką galvojame, ko siekiame, pastūmėja mus į gyvastį arba į amžiną šaltį ir tamsą.

Kiek tave pamenu, visada turėdavai vis naujų idėjų, vis naujų planų. Kokie planai tavo gyvenime dabar (trumpuoju ir ilguoju laikotarpiu)? Ir pabaigai - tai ar ruošiesi kada tapti "normaliu" žmogumi?

Artimiausi planai – nesudilti nuo daugybės darbų ir veiklos barų. Širdyje verda daug kūrybinių projektų. Jau šią akimirką galėčiau nesustodamas įrašyti dar kelis albumus ir parašyti penkias knygas, sukurti keliolika plakatų ir interneto erdvių :). Tačiau tenka viską daryti iš eilės, nesu visagalis, o kadangi nesu ir amžinas, turbūt ir anapilin iškeliausiu žinodamas, kad visų kūrybinių troškimų įgyvendinimas – tik Dieve. Artimiausias planas – kuo greičiau išleisti naują QUEST RISING albumą, kurio įrašymo darbai užtruko. Po to įrašyti dar vieną, ir dar vieną, ir dar vieną... :)

Ar ruošiuosi tapti „normalus“? Žuvis nejaučia savo šlapumo, o „nenormalus“ nejaučia savo nenormalumo. Net nežinau, ką reikštų „tapti normaliu“? Nusikirpti plaukus? Klausyti įprastų radijo laidų, skaityti laikraščius rytais ir gerti degtinę vakarais? :) Kur normalumo kriterijus? Svarbiausia būti tikru. O „tikru“ žmogų padaro „tikras“ santykis su Dievu. To sau bei tau ir linkiu :).

Dėkui, Benai, už atvirus ir įdomius atsakymus. Būtų įdomu ir daugiau tave "patardyti" įvairiais klausimais, bet šį kartą jau pagailėsiu tavęs :)

PS. Turiu žinių, kad esant reikalui Benas pratęs diskusiją komentaruose. Taigi, drąsiau jei kas turite kokių klausimų ar pastabų.

Kritika iš šalies

Erich Fromm

Ar Vakarų pasaulis krikščioniškas?

Kaip liudija istorijos knygos ir mano dauguma žmonių, Europos atsivertimas į krikščionybę prasidėjo Romos imperijoje, valdant Konstantinui; po to, VIII amžiuje, Šiaurės Europoje pagonis krikštijo "germanų apaštalas" Bonifacas ir kiti. Tačiau ar buvo Europa kada nors iš tikrųjų sukrikščioninta?

Nepaisant įprastinio teigiamo atsakymo į ši klausimą, išsamesnė analizė rodo, jog Europos atsivertimas į krikščionybę buvo daugiausia apgaulin­gas ir geriausiu atveju galima kalbėti apie ribotą Europos apkrikštijimą, vykusi XII-XVI amžiais, o ištisus šimtmečius iki šio laikotarpio ir po jo daugiausia vyko ideologizacija ir vyravo didesnis ar mažesnis paklusimas bažnyčiai. Tačiau tai nereiškė, kad pasikeitė širdis, t. y. charakterio struktūra; pasikeitė nebent gausūs tikrai krikščioniški judėjimai.

Per šiuos keturis šimtmečius Europa darėsi vis krikščioniškesnė. Bažnyčia stengėsi priversti pagal krikščioniškus principus tvarkyti nuosavybės, kainų, paramos neturtingiesiems sritis. Atsirado daug - iš esmės dėl misticizmo įtakos - eretiškų sektų bei lyde­rių, reikalavusių grižti prie Kristaus principų, taip pat pasmerkti nuosavybę. Lemiamą vaidmenį šiame antiautoritariniame humanistiniame judėjime suvaidino misticizmas, kurio kulminacija buvo Mokytojas Ekhar­tas. Neatsitiktinai iš mistikos mokytojų ir mokinių išsiskyrė moterys. Dauguma krikščioniškų mąstytojų skelbė pasaulinės religijos ar paprastos nedogmatiškos krikščionybės idėjas; buvo suabejota net Biblijos Die­vo idėja. Teologiniai ir neteologiniai Renesanso humanistai savo filosofijoje bei utopijose tęsė XIII amžiaus tradiciją, ir iš tiesų tarp vėlyvųjų viduramžių ("viduramžių Renesanso") ir tikrojo Renesanso nėra griežtos takosky­ros. Kad parodyčiau ankstyvojo ir vėlyvojo Renesanso dvasią, pacituosiu šį Frederiko B. Artzo (Frederick B Artz) apibendrinimą:

"Socialinėje plotmėje didieji viduramžių mąsty­tojai skelbė, jog Dievo akivaizdoje visi žmonės lygūs ir net menkiausio iš jų vertė neįkainojama. Ekono­minėje sferoje jie mokė, jog darbas yra kilnumo, o ne degradacijos šaltinis, jog nė vienas žmogus negali būti panaudotas su jo paties gerove nesusijusiems tikslams, jog teisingumas turėtų lemti atlyginimus ir kainas. Politikoje jie aiškino, kad valstybės funkcija yra mo­ralinė, kad įstatymas ir jo vykdymas privalo būti persmelkti krikščioniškojo teisingumo idėjų, kad valdančiojo ir valdinio santykis visada turėtų būti paremtas abipusiu įsipareigojimu. Valstybė, nuosavy­bė ir šeima yra Dievo patikėti tiems, kurie jas valdo, ir privalo būti panaudotos vykdant Dievo tikslus. Pagaliau viduramžių idealas aprėpė ir tvirtą įsitikinimą, kad visos nacijos ir tautos yra vienos didžiulės bendruo­menės dalis. Kaip sakė Gėtė: "Žmonija yra aukščiau tautų". Arba kaip 1915 m. naktį prieš egzekuciją Edi­ta Kevel (Edith Cavell) savo egzemplioriaus "Seki­mas Kristumi" paraštėje užrašė: "Patriotizmo neužtenka".

Iš tiesų, jei Europos istorijoje butų išlaikyta XIII šimtmečio dvasia, jei mokslinio žinojimo ir individua­lizmo principai būtų ugdyti pamažu ir nuosekliai, gal­ dabar mūsų situacija būtų palankesnė. Tačiau protas ėmė išsigimti į manipuliatyvinį intelektą, individualizmas - į savanaudiškumą. Trumpas krikščionėjimo laikotarpis pasibaigė, Europa grižo į pagonybę.

"Nepaisant konceptualinių skirtumų, visas krikš­čionybės šakas vienija tikėjimas Jėzumi Kristumi kaip Atpirkėju, kuris atidavė savo gyvybę iš meilės artimui. Jėzus buvo meilės herojus, neturėjęs valdžios, nenau­dojęs jėgos, nenorėjęs valdyti, netroškęs turėti. Jis buvo buvimo, davimo, dalijimosi herojus. Šios savybės la­bai imponavo ir Romos neturtinguosius, ir kai kuriuos nuo savanaudiškumo dūstančius turtuolius. Jėzus žadino žmonių širdis, nors intelektualiniu požiūriu jis buvo daugių daugiausia naivuolis. Šis tikėjimas meilės herojumi patraukė šimtus tūkstančių šalininkų, kurių dauguma praktiškai pakeitė savo gyvenimą ar patys tapo kankiniais.

Krikščioniškasis herojus buvo kankinys, nes krikščionybės tradicijoje, panašiai kaip ir judaizmo, didžiausias laimėjimas - atiduoti gyvybę už Dievą ar savo artimą. Kankinys yra priešingybė pagonybės hero­jui, kurį įkūnija graikų ir germanų herojai. Šių herojų tikslas - nukariauti, nugalėti, naikinti, plėšti, jų gyveni­mo prasmė - pasididžiavimas, galia, šlovė ir pirmavi­mas žudynėse. (Šv. Augustinas Romos istoriją lygino su plėšikų gaujos istorija.) Pagonybės herojui žmogaus vertę nusako jo narsa kovojant ir išlaikant valdžią. Per­galės akimirką šis herojus laimingas mirdavo mūšio lauke. Homero "Iliada" - poetiškai didingas nukariau­tojų ir plėšikų pašlovinimas. Būdingos kankinio savy­bės - buvimas, davimas, dalijimasis; herojaus ­turėjimas, išnaudojimas, prievarta. (Reikėtų pridurti, jog pagonybės herojaus formavimasis susijęs su patriarchato pergale visuomenėje, kurios centras buvo motina. Vyrų įsiviešpatavimas buvo pirmasis nukariavimo aktas, pir­masis išnaudotojiškas jėgos panaudojimas. Visose patriarchalinėse visuomenėse po vyrų pergalės šie principai tapo vyriško charakterio pagrindu.)

Kuris iš šių dviejų visiškai nesutaikomų mūsų pačių vystymosi modelių tebevyrauja Europoje? Pažvelgę į save pačius, į beveik visų žmonių elgesį, į mūsų politikos lyderius, negalime paneigti, jog mūsų gėrio ir vertybių modelis yra pagoniškas herojus. Eu­ropos ir Šiaurės Amerikos istorija, nepaisant atsiverti­mo į krikščionybę, yra nukariavimų, garbės ir godumo istorija; didžiausios mūsų vertybės - būti stipresniam už kitus, nugalėti, nukariauti kitus ir juos išnaudoti. Šios vertybės sutampa su "vyriškumo" idealu: vyras yra tik tas, kas pajėgia kovoti ir nugalėti; o kas nėra stiprus, nesigriebia jėgos, yra silpnas, t. y. "nevyriškas".

Nereikia įrodinėti, kad Europos istorija yra nuka­riavimo, išnaudojimo, prievartos ir pavergino istorija. Vargu ar buvo toks laikotarpis, kuriam nebūtų buvę būdingi minėti veiksniai, vargu ar buvo rasė arba klasė, kuri nepasižymėtų minėtomis savybėmis; nėra išimtis ir genocidas (pavyzdžiui, Amerikos indėnų atžvilgiu) ar tokie religiniai žygiai kaip Kryžiaus karai. Ar toks elgesys motyvuotas tik ekonomiškai, ar politiškai? Ar vergų pirkliai, Indijos valdytojai, indėnų žudikai, britai, privertę kinus atverti savo šalį opiumo įvežimui, dviejų pasaulinių karų kurstytojai ir trečiojo rengėjai - ar jie savo širdyse buvo krikščionys? 0 gal tik lyderiai buvo grobuoniški pagonys, o didžiosios gyventojų masės iš­liko krikščionimis? Jei būtų šitaip, šiandien galėtume jaustis optimistiškiau. Deja, buvo ne taip. Tiesą sakant, dažnai lyderiai buvo plėšresni negu jų sekėjai, nes jų laukė didesnis kąsnis. Tačiau jie nebūtų galėję įgyven­dinti savo planų, jei troškimas užkariauti ir nugalėti nebūtų buvęs ir dabar socialinio charakterio dalis.

Tereikia prisiminti laukinį beprotišką entuziazmą, kurio kupini žmonės dalyvavo įvairiuose paskutiniųjų dviejų šimtmečių karuose, - milijonų pasiryžimą na­cionalinei savižudybei, ginant "stipriausios valstybės", "garbės" ar pelno idealą. Štai kitas pavyzdys: pri­siminkime, koks pamišėliškas nacionalizmas apima žiūrovus, stebint šiuolaikines olimpines žaidynes, ku­rios neva puoselėja taiką. Iš tiesų jau pats olimpinių žaidynių populiarumas yra simboliška pagoniškos Vakarų dvasios išraiška. Žiūrovai šlovina pagonybės herojų: nugalėtoją, stipriausią, labiausiai savimi pasiti­kintį ir neįžvelgia nešvaraus verslo bei reklamos mišinio, būdingo šiuolaikiniam Graikijos olimpinių žaidynių imitavimui. Krikščionybės kultūroje olimpines žaidynes galėtų pakeisti Kristaus kančios; tačiau vienintelė garsi misterija, vaidinama Oberammergau ir vaizduojanti Kristaus kančias, tėra sensacija turistams.

Jei visa tai teisinga, kodėl europiečiai ir ameri­kiečiai atvirai neatsisako krikščionybės, kaip mūsų laikais netinkamos religijos? Yra kelios priežastys. Pavyzdžiui, religinė ideologija reikalinga, kad priverstų žmones būti drausmingus, nepavojingus socialinei damai. Yra ir svarbesnė priežastis: žmonės, kurie tvir­tai tiki Kristų, kaip didžiai juos mylėjusi, už juos pasiaukojusi Dievą, paverčia šį savo tikėjimą susvetimėjusiu įsitikinimu, kad Kristus myli už juos. Taip Jėzus virsta stabu, o tikėjimas juo - individualaus mūsų meilės akto pakaitalu. Visa tai galima išreikšti paprasta, net neįsisąmoninta fonmuluote: "Kristus myli už mus; mes galime ir toliau gyventi kaip graikų hero­jai ir vis dėlto būsime išgelbėti, nes toks susvetimėjęs "tikėjimas" Kristumi yra sekimo Kristumi pakaitalas". Aišku ir tai, kad krikščioniškasis tikėjimas taip pat yra ir pigi grobuoniškų mūsų nuostatų priedanga. Paga­liau aš tikiu, kad žmonėms būdingas toks stiprus poreikis mylėti, jog, kai jie elgiasi tarsi vilkai, juos neiš­vengiamai graužia sąžinė. Mūsų tariamas tikėjimas meile šiek tiek malšina mūsų skausmą, kuri sukelia nesąmoningas kaltės jausmas dėl to, kad gyvename visiškai be meilės.

Iš Erich From knygos "Turėti ar būti?"

Dar viena nuomonė apie privalomą celibatą

Kaip tik šiandien jaučiu turįs neklystamumo dovaną. Matyt, pats metas pradėti rašyti apie celibatą. Va tuojau nutaisysiu rimtą veidą...

Iš pradžių – apie jo atsiradimo istorija. Žydų tautos istorijoje, Pradžios knygoje, sakoma, kad Dievas, sukūręs Adomą ir Ievą, šitaip pasakęs: "Veiskitės ir dauginkitės ir valdykit pasaulį." Pasirodo, Ieva sukurta iš Adomo šonkaulio. Štai iš kur tas mano potraukis moterims. Net ir kunigai tokį jaučia: "Kadangi esi sveikas žmogus, polinkis į lytiškumą, aišku, yra", – sako klebonas iš Vilkaviškio vyskupijos. Toje pačioje Pradžios knygoje sakoma: "Negera žmogui būti vienam." Tačiau tai labai jau sena knyga.

Tai kaip su celibatu? Įsivaizduokite situaciją: Jėzus Kristus pažadėjo greitai grįžti savųjų pasiimti. Todėl žmogus vardu Povilas, plačiau žinomas Pauliaus slapyvardžiu, paragino neužsiimti niekais, bet pasiruošti išeiti į dangų. Jis išreiškė tokią nuomonę: jeigu jau nespėjai susirasti antros pusės, geriau nė neieškok. Kam gaišti laiką niekams?

Kaip tik tuo metu buvo tokie gnostikai. Jie sudėjo krūvon Rytų misticizmą, graikų filosofiją ir krikščionių mokymą ir paskelbė, kad santuoka yra velnio pramanas, nes jeigu jau esame gimę susitepę, tai koks tikslas tą nešvarą skleisti dar plačiau? Bet krikščionys nepuolę į kraštutinumus. Jie nusprendė, kad naudos Dievo duotus padargus išimtinai giminei pratęsti, nes Kristaus vis dar nebuvo matyti, o juk kas nors turėjo jį pasitikti. Toliau belaukdami pradėjo statyti bažnyčias, išmoko varyti samanę ir valytis dantis. Vienu žodžiu – įsismagino gyventi.

Maždaug tuo metu pasirodė laiškas, rašytas Timotiejui: "<...> vyskupas tebūna vieną kartą vedęs <...>". Matyt, laukti buvo pakyrėję, norėjosi valgyti ir vaikų turėti. Bet tuos vaikus reikėjo rengti, prausti ir užpakalius šluostyti, o tai trukdė žiūrėti į dangų. Kilo aiškus pavojus pražiopsoti Kristaus atėjimą. Be to, dar gnostikų ir graikų stoikų pavyzdys. Taigi pradėta manyti, kad celibatas yra didelis patogumas, o santuoka tebūsianti nevykėliams, kurie nepajėgia susivaldyti.

Dar būtinai noriu papasakoti apie šv. Augustiną. Jis, kaip doras manichėjų išauklėtas žmogus, pasaulyje įžvelgė šviesos ir tamsos kovą. Toks Armagedonas, bet dar vietinės reikšmės. Dievas, kuris yra tyra dvasia, anot jo, galėjo būti pasiektas tik kitos tyros dvasios. Tyrumui įgauti reikėjo atsikratyti kūno, ypač seksualinių potraukių.

Tokiomis nuotaikomis gyvenant suklestėjo vienuolynai ir vis daugiau žmonių gaudavo celibato charizmą. Seksu, šmaikštuolių teologų pavadintu išimtinai reprodukcijos priemone, dabar užsiimdavo tik tamsuoliai ir tie, kurie nemokėjo skaityti, ir visi likę. Todėl Dangaus belaukiant, teko sukurti bausmes už oralinį, analinį seksą. Lytiniai santykiai buvo uždrausti sekmadieniais (Dievą garbinkit, o ne…), penktadieniais (Kristus kenčia, o jūs…) ir t. t. Į moterį pradėtą žiūrėti kaip į nuodėmės nešėją ir gundytoją.

Reikėtų prisiminti ir tų laikų istorines aplinkybes – ypač dvasininkijos korupciją. Štai, pavyzdžiui, Sergijus III (904–911 m.) su tada dar paaugle Morozija sugyveno būsimą popiežių Joną XI. Bažnytinės vietos anuomet buvo laisvai perkamos ir parduodamos. Už tam tikrą sumą Narbone 1016 m. dešimties metų berniukas tapo arkivyskupu. Vyskupystė tapo šeimų nuosavybe ir dažniausiai būdavo skirta pavainikiui arba jauniausiam šeimos sūnui. Žinoma, visas sukauptas turtas taip pat išslysdavo Bažnyčiai iš rankų. Nieko nuostabaus, kad po ilgų kovų vienuolis Hildebrandas, tapęs popiežiumi ir pasivadinęs Grigaliumi VII, pareikalavo dvasininkijos santuokos atsisakyti.

Praėjus penkeriems metams, kai buvo atsiskirta nuo Rytų Bažnyčios, kuri dėl neišmanymo celibatą įvesti atsisakė, 1059 m. įvykęs I Laterano susirinkimas kunigams oficialiai uždraudė tuoktis. Tačiau į sprendimą niekas rimtai nežiūrėjo. Gyvenimas ėjo savo vaga.

Kitas žingsnis buvo žengtas 1139 m. per II Laterano susirinkimą. Kunigų priimtas Santuokos sakramentas buvo paskelbtas nebegaliojančiu. Taip kunigų žmonos tapo sugyventinėmis ir buvo atiduotos į viešnamius. Vaikai tapo Bažnyčios nuosavybe, t. y. vergais. Nei žmonos, nei vaikai nebeturėjo teisės paveldėti vyro ir tėvo turto.

Rezultatų ilgai laukti nereikėjo. XIII a. Vokietijoje į parapiją paskyrus naują kunigą, parapijiečiai išrinkdavo jam moteriškę, kad "klebonas nelįstu prie svetimų žmonų". Tamsus viduramžiai, ko norėti...

1537 m. Martynas Liuteris protestuodamas prieš dvasininkų nusikaltimus (tarp jų – kilusius iš celibato prievolės) rašė: "Jie visiškai neteisėtai uždraudė santuoką, apsunkindami dievišką kunigystės statusą celibato reikalavimu." Iš tiesų, nors panorėjus Biblijoje galima rasti citatų pagrįsti bet kam, celibatas yra miela reta išimtis. Ilgai ieškojęs ir neradęs pagrindimo M.Liuteris vedė.

Bažnyčia ėmėsi represijų. Per Trento susirinkimą (1545–1563 m.) buvo nuspręsta: "Jeigu kas nors neigia, kad gyventi nekaltybėje arba nevedus yra išganingiau, negu santuokoje, tebūnie atskirtas." Tokius atiduodavo inkvizicijos globai.

Sostą užėmus Jonui XXIII, Bažnyčia kvėptelėjo gryno oro ir pabandė reformuotis. Tačiau Jonas XXIII ilgai neišbuvo, o jam mirus celibato atsisakymo (beje, pagal apklausas to norėtų apie 80 proc. JAV ir Europos katalikų), klausimas nebebuvo svarstomas.

Sigito Tamkevičius nuomone, Bažnyčiai reikia kunigų, kurie absoliučiai pasiaukotų Dievo ir žmonių tarnystei, o ne vedusių, t. y. dirbančių su tam tikrais išskaičiavimais. Tik kodėl tokiu atveju ant klebonijų durų kabo užrašai: "Darbo valandos: nuo aštuonių iki penkių", o Betygaloje ant klebono tvoros netgi kabo perspėjimas: "Piktas šuo." Ar čia tik ne nuo celibato jam taip?

Rolandas Kaušas

Pasninkas

Turbūt nesuklysiu pasakęs, jog Gavėnios metu krikščioniškose bažnyčiose apie pasninką kalbama dažniau, negu kitu metų laiku. Kiekviena bažnyčia, atrodo, turi ir savo pasninko sampratą. Vieni pripažįsta, kad tai tradicijos suformuota praktika. Kiti gi įsitikinę, kad remiasi išimtinai Biblijos mokymu.

Nori nenori, bet kai tau pasiūlo bažnyčioje pasninkauti kartu su visais tam tikromis dienomis, susimąstai. Taip, tai yra faktas, pasninkas yra viena iš Biblinio tikėjimo praktikų. Tik kaip pasninkauti? Ar tai yra savaime aišku?

Kažkada buvau supažindintas su aiškiais ir konkrečiais potvarkiais, kaip reikia pasninkauti, kokioms dienomis, ką valgyti, ką nevalgyti ar iš vis nevalgyti. Atrodytų, viskas aišku. Su tokiu pasninko įprasminimu, tiesa, sunkoka, bet užtai aišku. Tik ar tokius dalykus nurodo Biblija?

Neabejotinai, toks aiškumas žmonėms buvo patrauklus ne tik mūsų laikais.
Jau Senojo Testamento pranašui Izaijui Dievas liepia šaukti visa gerkle, kokio pasninko Jis iš žmonių laukia ( Iz 58 ).

Tiesa, žmonės yra įsitikinę, kad jie laikosi pasninko:
3 „Kodėl mes pasninkaujame – ir tu nematai? Kodėl mes darome atgailą – ir tu nepastebi?

Tačiau, Dievui atrodo kitaip:
Štai pasninko dieną jūs ieškote sau malonumo ir engiate visus savo darbininkus! 4 Štai jūsų pasninkas baigiasi rietenomis ir muštynėmis, – tvojate kumščiu iš visų jėgų. O, kad šiandien jūs taip pasninkautumėte, idant jūsų balsas būtų išgirstas aukštybėse! 5 Argi man prie širdies šitoks pasninkas – diena, kai marusis nusižemina? Kai nuleidžia savo galvą kaip nendrė, guli apsivilkęs ašutine pelenuose? Ar tu tai vadini pasninku, VIEŠPAČIUI malonia diena?

Ir čia duodamas labai nepatogus žmogui pasninko išaiškinimas:
6 Ne! Pasninkas, kokio aš noriu, tai – nuimti neteisėtai uždėtus pančius, atrišti jungo valkčius, pavergtiesiems duot laisvę, sulaužyt bet kokį jungą. 7 Dalytis su alkstančiu savo duona, priglobti vargšą ir benamį, aprengti, ką pamačius, nuogą, neatsukti nugaros saviesiems.

Turiu pripažinti, kad ir man taip stipriai buvo įkalta ta aiškioji patogioji pasninko samprata, kad net ir perskaitęs pirmą kartą šią vietą nelabai sureagavau, kad šis tekstas nukreipia į pačią pasninko esmę. Todėl tiesiog buvau nustebęs, kai vienas žmogus rimtu veidu cituodamas pranašą Izaiją pradėjo kalbėti apie pasninką šiuos keistus dalykus. Ėmiau skaityti pats ir iš tiesų - tie keisti dalykai išsakomi Dievo vardu Biblijoje.

Pasirodo pasninkas, kuris yra priimtinas Dievui, tai ne savo kūno marinimas, o priešingai - kažkas pozityvaus; tai - teigiamas veiksmas. Tai socialinio teisingumo atstatymas, tai rūpinimas socialiai pažeidžiamais, tai žmogaus išlaisvinimas ir jo vertės atstatymas. Mūsų santykiai su Dievu yra neatsiejami nuo santykių su žmonėmis. Ir iš pradžių skaičiau iš tos savo aiškios pozicijos apie pasninką perspektyvos - kai nevalgęs, ar mažiau valgęs gali užsidėti savo ir Dievo akivaizdoje pliusiuką. Tai ir žiūrėjau, kur gi čia pagal tokį pasninką galėsiu sau užsidėti pliusiuką?

Ir paaiškėjo skaudi tiesa. Problema su tuo pliusiuko užsidėjimu visai neišsprendžiama. Skaitant tekstą supratau, kad čia net nėra nurodymas kažką padaryti daugiau, negu priklausytų. Tiesiog Dievas nurodo, kaip mes, žmonės, sugriovėm tvarką, už kurią esame atsakingi. Mūsų tarpasmeniniai santykiai neatitinka Dievo plano žmonėms, žmonių bendruomenei, mums asmeniškai. Taigi, kaip skaudu, kad mes jau ne kažką nuo savęs į pliusą turim padaryti, o turim stengtis, kad atstatytume tai, kas yra sugriauta.

Ir nežinau, kaip jums, o man tos pastangos yra sunkios. Kaip būtų paprasta - kažką padarei teigiamo vieną dieną (na gerai - savaitę) ir jau stovi teisus Dievo akivaizdoje su savo nuopelnais. Bet šis tekstas duoda suprasti, kad nei diena, nei savaite neatsipirksim. Čia pastangos visam gyvenimui.

O juk suvokiu aiškiai, koks egoistas esu, neskiriu tiek dėmesio savo artimiausiems žmonėms, kiek turėčiau, jau nekalbant apie platesnį žmonių ratą, su kuriais susitinku, su kurias dirbu, su kuriais kaimynystėje gyvenu. Taip su savo sąmoningom pastangom ir turiu vytis tai, ką labai sėkmingai su savo egoizmu sugriaunu.
Tačiau, kokia paguoda, kad Jėzus savo misijai atskleisti kaip tik pasirinko šio pranašo žodžius. Tiesa, tai buvo tolimesnio skyriaus ištrauka (Iz 61,1-2):

"Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų." (Lk 4, 18-19)

Jei gerai įsižiūrėsime, šie tekstai kalba apie tuos pačius dalykus. Apie žmogaus išlaisvinimo poreikį. O tikrasis visų mūsų išlaisvintojas yra Jėzus. Mūsų nelabai vykusios pastangos prisidėti prie šio proceso - mūsų atsivertimas. Ir beje su mūsų prigimtimi - pastovus procesas, o ne vienkartinis "abrakadabra - aš už Dievą, Dievas už mane".

Aišku, kiekvienam krikščioniui yra įdomi Jėzaus pozicija ir tuo suprantamesniu apsimarinimo pasninku. Labai galimas dalykas, kad toks religinis pasninkas, kurį kritikavo Izaijas buvo vėl universaliai paplitęs Jėzaus laikais. Štai Jėzus piešia fariziejaus maldą: "Aš pasninkauju du kartus per savaitę, atiduodu dešimtinę iš visko, ką įsigyju" (Lk 18,12). Taip gražiai religingai, atrodo, žmogus gyvena, ką mes galėtume jam prikišti? O Jėzus štai drėbia: šis religingasis nėra nuteisintas .

Jei pažvelgsime į Jėzaus ir jo mokinių kompaniją, tie vėlgi nelabai įtilpo į to meto padorių religingų žmonių rėmus. Todėl religingieji Jėzui priekaištavo: „Jono mokiniai dažnai pasninkauja ir kalba maldas, taip pat ir fariziejų mokiniai, o tavieji valgo sau ir geria" (Lk 5,33). O pats Jėzus gavo tokį apibūdinimą: "Štai rijūnas ir vyno gėrėjas, muitininkų ir nusidėjėlių bičiulis" (Lk 7,34). Ir neatrodo, kad tie apibūdinimai buvo išgalvoti. Aišku, išsakyti sustiprinta ir nepagarbia forma, bet tai iš esmės buvo teisingas apibūdinimas. Jėzus ir neneigia, kad yra kitaip. Įdomu, kaip čia mūsų bažnyčioms reiktų sureaguoti, jei šiandien pasirodytų toks dvasinis lyderis ir dar su atitinkama draugų kompanija.

Pats Jėzus nenurodinėjo, kokia forma turėtume pasninkauti, ką valgyti ar nevalgyti. Jėzus nurodė tik vieną - kaip bepasninkautum, tai turi likti tik tarp tavęs ir Dievo: „Kai pasninkaujate, nebūkite paniurę kaip veidmainiai: jie perkreipia veidus, kad žmonės matytų juos pasninkaujant. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. O tu pasninkaudamas pasitepk [aliejumi] galvą ir nusiprausk veidą, kad ne žmonėms rodytumeis pasninkaująs, bet savo Tėvui, kuris yra slaptoje. Ir tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins“ (Mt 6,16-18).

Žinoma, jei kas labai susigraudino, jog aš bandau išbraukti pasninką, kaip atsisakymą kažkurį laiką valgyti maistą, tai aš nesiruošiu to daryti. Netgi, turėčiau pasakyti, jog ta pasninko forma, kurią matome Naujajame Testamente Jėzaus ir vėliau bažnyčios praktikoje yra daug radikalesnė, negu šiandien drįsta siūlyti bažnyčių lyderiai. Nuo maisto netgi labai ilgą laiką buvo susilaikęs Jėzus. Skaitant Apaštalų knygą peršasi mintis, kad apaštalų tarpe pasninko, kaip susilaikymo nuo maisto praktika, taip ir neprigijo (gal aš ką pražiopsojau, tada priminkit man). Tačiau kai prasideda pasakojimai apie Paulių, mes jau skaitome apie bažnyčiose praktikuotą pasninką. Pas vieną garsiausių fariziejų mokytojų gavęs religinį išsilavinimą, Paulius tikrai gerai išmanė šią praktiką. Nematome, kad Jėzus ar vėliau tikintieji būtų pasninkavę pagal kokias konkrečias kalendoriaus dienas. Tačiau tiek Jėzus, tiek su Pauliumi susiję tikintieji pasninkavo prieš svarbius įvykius: misijos pradžią, vyresniųjų paskyrimą, misijinę kelionę ir pan. Ir skaitant apie Jėzaus ar vėlesnius pasninko bažnyčiose aprašymus, susidaro įspūdis, kad jei į tokio pasninko formą ir įeina maisto nevalgymas, tai jis nėra esminis akcentas. Esmė yra visą konkretų pasninko laiką skirti išimtinai Dievui. Jėzus pasninkauti išėjo į dykumą. Bažnyčiose tikintieji susirinkdavo būti kartu tam tikrą laiką: melstis ir pasninkauti. Ir tai darė, kaip minėjau, prieš svarbius įvykius. Man atrodo, kad tai nebuvo toks pasninkas, kai žmogus per dieną badauja ir užsiima savais, pavyzdžiui, darbo reikalais ar vaikštinėja į svečius.

Artimiausiomis dienomis minėsime mums, krikščionims, labai svarbius Jėzaus gyvenimo įvykius. Todėl tiems, kas vis dar skaitot šį ilgą tekstą, linkiu prasmingo minėjimo ir šventimo. Ir prasmingo pasninko. Tiesa, truksiančio ilgiau nei šios įsimintinos dienos. Mes juk girdime, ką pranašas visa gerkle šaukia:

Pasninkas ...
tai – nuimti neteisėtai uždėtus pančius,
atrišti jungo valkčius,
pavergtiesiems duot laisvę,
sulaužyt bet kokį jungą.
Dalytis su alkstančiu savo duona,
priglobti vargšą ir benamį,
aprengti, ką pamačius, nuogą,
neatsukti nugaros saviesiems.