Įsitikinimų nelaisvėje

Visatoje nėra nieko artimesnio už Apvaizdą. Paveldėtas neigiamas Apvaizdos paveikslas gali padaryti labai daug žalos. Kai tavo Dievas yra griežtas teisėjas, Jis paverčia tavo gyvenimą nerimastingu išganymo medžiojimu. Tokio Dievo akys, kaip piktojo Argo, mato visur. Jis mato viską ir nieko nepamiršta. Toks Apvaizdos paveikslas luošina mus. Jei išganymas ir pasveikimas neateina kaip dovanos, jie nieko neverti. Tikėjimas turėtų išlaisvinti tave. Bet kas, virtęs kankyne, vargu ar nusipelno išganymo vardo. Būsimos tavo gyvenimo amžinybės sumenkinimas paverčiant jį griežtu dieviškuoju planu, yra šventvagystė prieš tavo sielos šauksmą. Žmonės, kurie apsigyvena negatyvios dievybės kalėjime, baisiai kenčia. Liūdna, bet iš dalies jie patys kalti, kad tūno ten užsirakinę; religija aprūpino juos statybine medžiaga, o jie ėmėsi statyti sau kalėjimus. Žmogaus dvasia tokia pat intymi kaip ir jo seksualumas. Skausmas patyrus teologinę ar dvasinę prievartą gali užtemdyti visą žmogaus gyvenimą. Dvasinė prievarta kaip derva prilimpa prie mūsų mąstymo. Kai esi vidiniame griežtos dievybės kalėjime, iš tavo gyvenimo dingsta smagumas, humoras ir ironija. Tokio Dievo gniaužtai stiprūs; Jis pažadina tai, kas tavyje yra blogo, ko bijai, ir šnibžda, kad toks ir esi. Tavo esybė sunyksta. Veidas virsta bereikšmės kaukės paviršiumi. Tampi ir kaliniu, ir sargu.
Jei natūralų Apvaizdos ilgesį paverti kalėjimu, gėla nesiliaus. Kalėjimas naikina tavo ilgesį, jį užnuodija. Stebimas pikto Dievo, išmoksti save stebėti taip pat griežtai. Žiūri į gyvenimą ir matai vien nuodėmes. Tavo kalba pasidaro pernelyg kategoriška, šalta. Iš tavo akių matyti slapta atsižadėjimo kančia, kai net nežinai, kur pradėti ieškoti savęs.

Iš John O'Donohue knygos " Amžinybės atbalsiai-tikrųjų namų ilgesys"

Dvasinės „nakties“ išbandymai

Neseniai paskelbtame savo straipsnyje kunigas B.Kolodeičiukas taip pat pažymėjo, kad Motina Teresė savo dvasiniame gyvenime yra patyrusi didelių vidinių išbandymų, kuriuos jis vadina „sielos tamsiąja naktimi“. Tėvas B.Kolodeičiukas rašo, kad beatifikacijos bylos eigoje teko ištirti Motinos Teresės laiškus savo dvasiniams vadovams, iš kurių paaiškėjo, kad, nepaisant tvirtos vienybės su Kristumi ir visiško tikrumo savo pašaukimu darbuotis vargingiausiųjų naudai, ji taip pat patyrė vidinę tamsą ir skausmingą Dievo ilgesį. „Kaip žinoma, Motina Teresė liko šioje tikėjimo „tamsos“ būsenoje iki pat savo mirties“, - teigė jos bylos postulatorius.Austras kunigas Leonas Masburgas, kuris, kaip vertėjas, lydėjo Motiną Teresę daugelyje kelionių ir bendradarbiavo jos beatifikacijos byloje, gruodžio pabaigoje duotame interviu Vatikano radijui taip pat kalbėjo apie šią „tamsią naktį“, būdingą mistikų patyrimui. „Mums buvo netikėta sužinojus, kad Motina Teresė daugiau kaip 40 metų gyveno gilioje naktyje, - sakė jis. - Viename savo laiškų ji rašo: „Dangus yra uždarytas. Ir tos maldos, kurias aš siunčiu į dangų, krenta man atgal į širdį kaip aštrus durklas“. Ir tai buvo ta pati moteris, kurią mes buvome įpratę matyti visada besišypsančią ir kupiną energijos“. Kaip minėta, tokia „dvasinės nakties“ būsena buvo žinoma daugeliui šventųjų, nors tęsdavosi ji trumpiau. Pavyzdžiui, šv. Teresė Avilietė sielos tamsybėje gyveno tris mėnesius.Motina Teresė šias savo patirtas kančias pagaliau suprato kaip būdą dalyvauti nukryžiuotojo Kristaus kentėjimuose, kuris buvo visiškai išsemtas dėl pasaulio atpirkimo. Prisimename, kaip labai kentėdamas Kristus šaukė ant kryžiaus: „Mano Dieve, kodėl mane apleidai?“. Nepaisant tokių sunkių išbandymų, Motina Teresė kartu spinduliavo Jėzaus meilės džiaugsmu, dėl nieko neatsisakydama Dievui duotų įžadų. Jos mistinis patyrimas, paskatinęs Meilės misionierių kongregacijos įkūrimą, o taip pat išgyventa dvasinė tamsuma „atskleidžia jos anksčiau nežinotus šventumo bruožus ir stato ją į vieną gretą su Bažnyčios didžiaisiais mistikais“, - pažymi kunigas B.Kolodeičiukas. Dvasinėje „naktyje“ mylėdama Jėzų ir trokšdama Jo meilės, Motina Teresė galėjo geriau suprasti dvasinius kentėjimus, jų vienišumą, jų nutolimą nuo Dievo, o tai tik stiprino jos apaštalavimą.

Iš Mindaugo Buikos straipsnio. xxiamzius.lt

P.S. Dar rekomenduoju apie tai skaityti čia, o jei įdomu paskaityti apie "Tamsią sielos naktį", keliaukite čia ir sekite nuorodas.

Kelio ženklai

Vaidotas Daunys. Iš knygos "Kelio ženklai"


Kas lieka už manęs, kas lieka už manęs,
Vandens žolė vainiką vėjui pina,
Saulėlydis šešėlį bangai tiesia,
Šešėly tam ir mano judesys.

Akimirka nutolstanti, nutolus,
Ką reiškia tavo pėdsakas, kuris
Kaip metų tyliai gelstanti žymė
Ir kelią užburia, ir ašarą nušviečia?

Saulėlydi, jau tavo delnuose
Tave turėsiu, jau žolynus skinsiu,
Jau glostysiu tą rūką ir vėsia
Ranka jo šiltą atminimą imsiu.

Štai brenda iš vandens gėlė šilta,
Ji ieško sodo ūkanos ir skleidžia
Čia savo žiedą, vėjo užmiršta.



- - - - -

Iš vakario dangaus siluetų,
Debesų, ugnimi atsiūlėtų,
Iš liepsnojančios toliais širdies
Ir svajotojos savo minties,
Iš įkaitusio miško vakario
Ir iš pievų viliojančio vario
Kaip sugrįžti reikės pas tave
Svetima ir triukšminga gatve,
Vėlei ginčytis su tavimi,
Kad tikėtum dangaus ugnimi?..

Kunigas, kaimenė ir jo žmona

Rev. Michael Scheip, buvęs vedęs liuteronų kunigas, atsivertęs į katalikybę ir toliau vykdo savo apaštalinę tarnystę.

2005 m. liepos 27 d. internetinė svetainė "St. Petersburg Floridian" pateikė straipsnį apie retą (mažiau, nei 100) atvejį, kuomet katalikų kunigas yra oficialiai vedęs. Su žmona jie susituokę jau 24 metus ir augina penkis 9-21 metų sūnus. Katalikų Bažnyčia kunigams celibato laikytis prisakė XI amžiuje.

Visas straipsnis angliškai »

Pastaba: Simono puslapyje prasidėjo įdomi diskusija šia tema. Skaitykit »