Frank K. Flinn
Viso pasaulio katalikai nebeturėtų puoselėti iliuzijų. Popiežiaus Benedikto XVI neseniai paskelbtas sprendimas, kuriuo skatinamas platesnis tradicinių lotyniškų Tridento mišių naudojimas, tėra naujausias žingsnis jo ilgalaikės kampanijos, kuria siekiama panaikinti liberalias bažnyčios praktikų, kurios nuo septinto praeito amžiaus dešimtmečio populiarios tarp katalikų, reformas.
Šis žingsnis viso pasaulio diecezijose gali paskatinti liturgines schizmas.
Pastarąją mišių formą 1570 m. Romos mišiole paskelbė popiežius Paulius V. Šis ritas numato, kad kunigas stovi ant paaukštinto altoriaus, nusigręžęs nuo žmonių, o švenčiausias liturgijos vietas murma lotyniškai.
Tridento mišių laikytasi iki 1969 m., kai Popiežius Paulius VI paskelbė naująją Vatikano II Susirinkimo (1962-1965) mišių formą. Laikantis senoviškiausių krikščioniškų pamaldų formų, naujoji Eucharistija buvo išversta į vietines kalbas. Kunigas atsisuko į parapiją. Liturginė muzika apėmė plačią stilių įvairovę, įskaitant gospelą, afrikietišką giedojimą su būgnais, meksikietiškus mariachi orkestrus, liaudies muziką ir netgi populiariosios muzikos ritmus. Konservatyvieji katalikai tuojau pat užsipuolė naująjį ritą, tačiau Paulius VI perspėjo, kad šiuolaikiniame pasaulyje Evangelijos žinia bus prarasta, jei į žmones ji nesikreips jų kalba ir per jų papročius.
Tradicionalistų mažuma nesiliovė kritikavusi permainas. 1988 m. buvęs prancūzų arkivyskupas Marcel LeFebre nedidelę katalikų mažumą nuvedė į schizmą, nes kartu su savo sekėjais nepriėmė, anot jų, eretiškų „Pauliaus VI mišių“. Lefebristai ne tik atmentė naująją liturgiją, jie atmetė ir esmines Vatikano II Susirinkimo doktrinas apie ekumenizmą, tikėjimo laisvę ir kolegialumą. Kolegialumas buvo būtent ta ekleziastinė samprata, kuri formavo Vatikano II Susirinkimą. Tradicionalistų neapykantos gelmė Vatikano II Susirinkimo mokymo atžvilgiu buvo ir tebėra stulbinama.
Priešingame bažnyčios sparne progresyvieji norėjo toliau plėtoti Vatikano II Susirinkime pradėtus darbus – kalbant ne vien apie liturgiją, bet ir apie ekumenizmą, pasauliečių dalyvavimą, krikščionišką socialinę veiklą (išsilaisvinimo teologija, feminizmas, ekologija) bei etikos teoriją (kunigų celibatas, gimimų kontrolė). Paulius VI pradėjo visa tai stabdyti, o popiežius Jonas Paulius II bei naujasis jo prefektas Tikėjimo Doktrinos Kongregacijai, kardinolas Joseph Ratzinger, ėmėsi tai stabdyti iš esmės.
Jie griebėsi ardyti progresyvųjį bažnyčios sparną. Devintame dešimtmetyje jie užtildė išsilaisvinimo teologą Leonardo Boffą, iš dėstytojų pašalino šveicarą Hansą Küngą ir amerikietį Charlesą Curraną bei be skrupulų prižiūrėjo neteisėtą indo Tissa‘os Balasuriya‘os ekskomuniką (šis aktas vėliau buvo atšauktas). Jau šiemet popiežius cenzūravo Salvadoro jėzuitą, išsilaisvinimo teologijos atstovą Joną Sobrino, naudodamas seną Vatikano taktiką - suplakti iš konteksto išimtas citatas.
Ir priešingai, pontifikatas išliko nepaaiškinamai atlaidus schizmatikams lefebristams, nepaisant tos paniekos, kurią šie nuolat rodė paties Vatikano atžvilgiu. Iš tiesų devintame dešimtmetyje kardinolas Ratzinger jiems suteikė nemokamos amunicijos. Liturginio traktato įžangoje jis pareiškė, kad moderniosioms mišioms būdingi įnoringi „šou elementai“ ir „fabrikacijos“. Toliau jis gyrė Rytų katalikų ir Ortodoksų Eucharistiją ir teigė, jog tai yra „amžinosios liturgijos“ pavyzdžiai. Jo pastabose galima įžvelgti eurocentriško nusistatymo.
Bendraudamas su daugybe Katalikų bažnyčios atšakų, popiežius nėra nešališkas. Jis tiesiog kapituliavo lefebristams, kurie ir toliau iš aukšto ir su panieka žiūri į paprastus katalikų parapijiečius, kurie norėtų Dievą šlovinti savo kalba ir matyti į juos atsigręžusį kunigą. Apeliavimas į „amžinąją liturgiją“ yra neteisingas. Ankstyviausiųjų bažnyčių liturgijoms buvo būdinga tiek formų, tiek kalbų įvairovė, pirmoji karta vartojo aramėjų, graikų ir sirų kalbas. Seniausioje žinomoje bažnyčioje, kuri neseniai atkasta Megiddo, Izraelyje, altorius nėra paaukštintas ir atskirtas, o kaip tik yra pačiame šlovinančios bendruomenės centre. Tikras tradicionalistas su džiaugsmu priimtų šią pasaulio kalbų ir kultūrų įvairovę, kaip ją priėmė ankstyvoji bažnyčia.
Kodėl tariu sudie Vatikano II Susirinkimui? Vienas to susirinkimo pagrindų buvo prieš pusę amžiaus kilęs liturginis sąjūdis. Liturgijos reformuotojai buvo įsitikinę, kad liturgija yra sukurta ir skirta visiems Dievo žmonėms – tiek dvasininkijai, tiek pasauliečiams. Jau pats graikų kalbos žodis „liturgia“ reiškia „žmonių darbas“. Šis supratimas geriausiai įkūnija kolegialumo principą – esminę teologinę idėją, kuri formavo Vatikano II Susirinkimą. Tuo tarpu Tridento mišios yra kunigo darbas. Atsukdamas liturginį laikrodį ne į ankstyvųjų krikščionių bendruomenių laikus, o į inkvizicijos klestėjimo ir popiežiškojo monarchizmo Trente metą, popiežius Benediktas XVI apleidžia kolegialumo principą, kuris aprėpia visus vyskupus, visus kunigus, visus diakonus ir visus pasauliečius, kaip šlovinančią mylimų tikinčiųjų bendruomenę. O tai Vatikano II Susirinkimui ištaria „Sudie!“.
„The Boston Globe“, 2007 07 10
vertė Kęstutis Pulokas
religija.lt
Vienas iš mano prenumeruojamų tinklaraščių užvedė įdomią temą – apie skaistyklą. Pamaniau, kad ir Lietuvos blogsferoje apie tai galima būtų padiskutuoti. Ta proga ir nauja, savaitę truksianti apklausa. Taigi, paskubėkite išreikšti savo nuomonę ten bei komentaruose. Beje, būtų gerai, kad šią temą nagrinėtume, o ne dergtumėmės vienas iš kito. Būtų ir maloniau skaityti, ir daugiau mąstytume apie išganymą bei (t.y.?) grįžimą prie dieviškojo paveikslo, pagal kurį buvom sutverti, o tai, tikiuosi sutiksite, yra neblogas užsiėmimas.
Pranešimai
