Laisvoji malonė

Česlovas Kavaliauskas

Straipsnio "Trumpas įvadas į krikščionybę" tęsinys
ankstesnės dalys I, II, III, IV,

V

Krikščionis yra optimistas, nes Evangelijoje jis išskaitė džiaugsmingą pranešimą apie laisvąją Dievo malonę. „Dievas, apstus gailestingumo, savo didžia meile, kuria mus pamilo. Mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi, - jūs gi esate išgelbėti malone: - prikėlė ir pasodino danguje su Jėzumi Kristumi...“

Krikščionis išskaitė, kad žmogaus nemirtingumas neapsiriboja pagrindiniu pokalbiu su Dievu, bet Kristaus malone išauga į galingą sriautą, trykštantį į paties Dievo vidinį gyvenimą.“ O kas gers vandenį kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą”.

Žodžiai „laisvoji malonė“ pažymi giliausiąją esmę to, kas Šventajame Rašte vadinama „Dievu“. Tai egocentrizmo priešingybė, tai pati meilė. Juk Jėzuje Kristuje Dievas vėl priėmė savo prieglobstin atpuolusius, taigi pražuvusius žmones, kurie jam vis dėlto nebuvo žuvę, kartu su jo sutvertuoju pasauliu. Jis įvykdė grandiozinį planą „iš naujo suvienyti... visa, kas yra danguje ir žemėje: Kristaus asmenyje”.

Laisvoji Dievo malonė! Kokia ji galinga ir didžiadvasiška veikdama tarp nusidėjėlių, prabildama mūsų nešvariomis lūpomis ir skatindama mūsų piktas širdis! Jos veikimo sustabdyti nepajėgė svetimautojas ir žmogžudys Dovydas, jai netapo kliūtini nė išsigynėlis Petras, nė persekiotojas Paulius. Jos veikimo nepajėgė apriboti istorinė Bažnyčia, kurioje tiek netobulumų ir nesąmonių. Ji galingesnė už mus – netikusius Kristaus mokinius, kurie savo nenuosekliu gyvenimu nuolat griauna Evangelijos statybą.

Nežiūrint visų klaidų ir piktybės, Dievas savo amžinajame Sūnuje nuo amžių buvo žmogaus Dievas, toks jis yra ir toks bus, kad visuomet mylėtų žmogų. Jis tai darė, daro ir darys visiškai laisvai, nes jis nepriklausomas nuo mūsų logikos, jis neišsakomai kilnus ir visagalis. Pasak senovės dogmatikų, jis yra “iš savęs” – taigi visiškai pilnutinis, jam nieko nereikia ir jo meilė – ne iš būtinumo. Jis visas – laisvoji malonė.

Jis žvelgia – ir dar daugiau – jis nusileidžia iš savo aukštybių į be galo skirtingos būties pažemes – į žmogaus buities padugnes, kad jį sutvertų iš nieko, išsaugotų viršum nebūties bedugnės – ir dar daugiau, - kad susilygintų su juo ir net susivienytų ir savo Sūnuje taptų žmogumi, o tuo pačiu kompetetingu žmogaus Gelbėtoju, galingu Išganytoju iš nuodėmės, kurioje žmogus visiškai susipainiojęs, išgelbėtoju iš mirties, kuriai tas pasidavė – ir dar daugiau, - kad taptų žmogaus ateitimi, kad jam atvertų Švenčiausiąją Trejybę.

Štai, kokia laisvoji Dievo malonė!

straipsnio tęsinys