Be Dievo esu niekas

„Be to, žinome, kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą, būtent jo valia pašauktiesiems.“ (Rom8,28)

Šie žodžiai lydėjo mane pastaruosius pusę metų. Ypač tada, kai reikėjo priimti labai svarbų sprendimą gyvenime: grįžti gyventi į Alytų ar ne?

Bet vis tik noriu pradėti nuo svarbių pasikeitimų mano gyvenime, kurie prasidėjo 2009-ųjų metų pavasarį, man dar gyvenant Klaipėdoje. Kurį laiką jaučiau, kad mano supratimas apie Dievą neteisingas, kad galvoje yra daug stereotipų: kaip gyventi, kas patinka Dievui ir kas ne, ir panašiai. Vieną rytą, bendraujant su drauge, kuomet ji pasakojo, kad eina per sunkumus, kad Dievas griauna jos neteisingus įsivaizdavimus, širdyje pagalvojau, kad ir aš to noriu. Jaučiau, kad pavargau nuo dabartinės savo būsenos.

Vienas žmogus juokaudamas yra pasakęs, kad kai kurias maldas reikia uždrausti, nes Dievas į jas atsako. Taip atsitiko ir man. Į šį troškimą Dievas atsakė labai greitai. Po pokalbio su drauge, vieną dieną, mano galvoje viskas pradėjo griūti, aš buvau tarsi šoke. Kitą savaitę, kai vėl susitikome su drauge, aš jau sėdėjau ant savo supratimo griuvėsių ir verkiau, kad nieko nesuprantu, klausiau, ką man dabar daryti? Atrodo, kad viskas, ką iki tol buvau supratusi, sugriuvo. Nuo ko pradėti? Kas dabar? Kaip toliau? Tuo pat metu ir džiaugiausi, nes atsitiko tai, ko ir norėjau, juk turėjau gerą galimybę pradėti „statybas“ iš naujo - su Jėzumi.


Pirmas dalykas, nuo kurio Dievas pradėjo statybas mano širdyje - tai pačios Gerosios naujienos esmės suvokimas. Gėda sakyti, kad iki tol to nesuvokiau ir kad tik dabar įvyko tikrasis atsigręžimas į Dievą. Galvojau, kad gyvenu su Jėzumi jau septyniolika metų, bet tik vėliau supratau, kad įtikėti į Jėzų Kristų nėra tas pats kas į Jį atsigręžti.

Pasikeitimas įvyko, kai suvokiau, kad esu ne daugiau nei „šlamšto krūva“.Viskas, ką darau ar galiu, tai tik „smirdėti“, neskleisti malonaus kvapo, gadinti, bet ne statyti, o Dievas yra šventas ir be Jo aš esu niekas, tik Jis per mane gali kažką daryti. Kol nemačiau savo nuodėmingumo, tol man Jėzaus mirtis ir Jo auka nebuvo tokios svarbios, bet kai pamačiau, kad esu nuodėminga iki kaulų smegenų, tada ir supratau, kad esu beviltiška ir man reikia Dievo. Štai tokia Gerosios naujienos esmė. Esu ir anksčiau girdėjusi, kad esame nuodėmingi, bet šį kartą yra visai kitaip: man tai apreiškė Dievas, apšvietė mano širdį, todėl žinau, kad tai yra tikra. Suprantu, kad be Dievo esu niekas, nieko negaliu, esu visiškai nuo Jo priklausoma.

Po kelių savaičių Dievas padarė „operaciją“ mano širdyje, „išoperavo“ žaizdą, atsiradusią dar vaikystėje. Aš buvau daug ką išbandžiusi, daug kur ieškojau pagalbos, bet tik Dievas vieną vakarą ėmė ir „išpjovė“ tai, kas mane kankino. Skaudėjo, bet pajutau nepaprastą palengvėjimą, laisvę. Supratau, kad Dievas žino, ką reikia daryti, kada ir kaip mus reikia „operuoti“, reikia tik Juo pasitikėti.

Širdies keitimo procesas tęsiasi iki šiol. Daug dalykų darau, rūpinuosi, o reikia tik vieno - ieškoti Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa kita bus pridėta (Mt 6,33).

Taip pat pamačiau, kad esu priklausoma nuo žmonių daugiau nei pati tai suvokiu. Žmonės padeda daug ką suprasti, priimant sprendimus, man svarbi kitų nuomonė. Bet tai, ką suvokiau, mane sukrėtė: supratau, kad negaliu blaiviai mąstyti. Atrodo, kad viskas aišku, bet kitų žmonių garsiai ištarti pamąstymai vėl „įveldavo“ mane į sumaištį. Jaučiau baimę, kaltę, abejones. Dažnai girdėdavau, tiesiogiai ir netiesiogiai, kad esu keistuolė, neapsisprendusi, mėtausi, blaškausi gyvenime, važinėju iš miesto į miestą ir panašiai. Bet vienas žmogus mane padrąsino ir pasakė vieną teisingą frazę, kuri tikrai, tikiu, buvo iš Dievo, nes ir dabar Dievas tai patvirtina. Jis pasakė: „Nebijok klysti. Dievas tave myli ir niekada Jis tavęs nepaliks ir neapleis, visada išves į gera, net jei ir suklysi.“ Šie žodžiai nusėdo giliai širdyje. Žmonės dažnai kalbėdavo iš savo supratimo, iš savęs, o ta moteris pasakė: „Žiūrėk į Dievą, ir viskas išeis į gera.“ Štai kas svarbu - tereikia nukreipti savo žvilgsnį į Dievą.

Neseniai su viena moterimi dalinausi savo didele problema t.y. baime priimti sprendimus. Visada galvojau, kad mano baimė pagrįsta: aš noriu gyventi tik taip, kaip nori Dievas, tik pagal Jo valią ir nenoriu daryti klaidų. Man tai labai sunku, aš ilgai mąstau, ilgai „veliu“, suku „lizdus“ savo galvoj, bet tik pavargstu, įsitempiu ir pasiklystu.... Ši moteris prisipažino, kad ir jai taip yra, ir pasidalijo tuo, ką ji pati suprato. Tuomet ir aš supratau, kodėl taip yra. Kodėl ta baimė yra? O gi todėl, kad esu išpuikusi, bijau priimti sprendimą, nes esu „didelė“ ir kaip gi galiu leisti sau suklysti? Juk aš klausausi Dievo, todėl klaidų „nedarau“, o jei kas daro, na, jis „nėra“ dievotas, nes jis „nesiklauso“ Dievo, todėl Jo ir negirdi. Man šis suvokimas buvo kaip šviesulys, kaip spindulys galvoje ir širdyje. Esu pilna puikybės, štai iš kur ta baimė. Supratau, kad Dievas per klaidas moko, augina. Jis leidžia mums suklupti, kad vėl padėtų atsikelti, kad mus kažko išmokytų. Juk Dievas sako, kad žmogus negali nieko pasiimti, kas jam nebus duota iš dangaus, o jei leidžia, vadinasi, tai išves į gera, nors mes ir klystame tai darydami. Jis juk mus myli labiau nei mes suprantame ar įsivaizduojame, Jis neleis bandyti virš mūsų jėgų. Juk Jis viską mato ir nieko nėra nuo Jo nuslėpta, be Jo žinios nieko nevyksta, vieniems dalykams Jis leidžia vykti, kitus sulaiko... Ko man bijoti? Tad, kodėl klysti yra blogai? Žinoma, tai nereiškia, kad galiu nemąstyti ir elgtis bet kaip, bet kodėl bijau?

Kai gavau pasiūlymą važiuoti į Alytų, širdyje žinojau aiškų atsakymą, bet pradėjau svarstyti, juk žmonės sako, kad „reikia ilgai galvoti“, „ilgai melstis“. Galvojau, jei ir suprasčiau kada nors, kad suklydau, niekam garsiai nesakyčiau, juk visi tada sakytų: „ Kokia gėda“, „Na ta Rita...“, „Aš taip ir sakiau...“ ir pan..

Ir štai ką pakeitė šis mano suvokimas: nors šiuo metu ir jaučiu, kad esu ten, kur ir turėčiau būti, bet jei ir matyčiau, kad suklydau, šiandien aš jau nebebijočiau pripažinti ir garsiai pasakyti: „Taip, aš suklydau, bet tikiu, Dievas tai išves į gera.“ Evangelijoje pagal Joną 8 skyriuje 32-oje eilutėje parašyta: „Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus.“

Man nebereikia baimintis suklysti, jei taip ir atsitiktų, turiu Jo pažadą: Dievą mylintiems viskas išeina į gera, be to, Jis niekada manęs nepaliks ir neapleis. Jis juk mato, kokia silpna esu. Kur aš be Jo? Todėl Dievas mane keičia, veda, moko, Jis visada šalia. Tai didžiausia dovana mano gyvenime - buvimas su Dievu, Jėzaus Kristaus duota galimybė gyventi „prisijungus“ prie Dievo dvidešimt keturias valandas per parą. Nesakau, kad esu tai pasiekusi, tiesiog kalbu apie siekiamybę.

Šiandien gyvenu Alytuje, turiu daug svajonių, Dievas vienus dalykus patvirtina ir veda toliau, rodo, kurių planų reikia atsisakyti. Jis moko, keičia ir tai nėra lengva. Šiuo metu Jis taip pat „šlifuoja“ mane, rodo ir veda į gerus dalykus. Juk taip gera gyventi su Dievu, dėl Jo, per Jį ir Jam!

Supratau, jog svarbu suvokti, kad esu „šlamšto krūva“ ir be Dievo esu niekas. Man reikia Jo pagalbos, kad suvokčiau, kaip gyventi šiame pasaulyje, noriu viską ištirti maldos ir Rašto šviesoje ir tik, kas gera, pasilikti. Sunkiausia man - nepasiduoti žmonių įtakai, žiūrėti, kokia Dievo valia.

Rita Latauskaitė