Negi tokiam leidžia formuoti jaunuosius katalikų teologus?!

arba interviu su Benu

Pagaliau kalbinu žmogų, kuris yra giliai tikintis krikščionis ir tuo pačiu - nepataisomas neformalas. Tai Benas Ulevičius. Net sunku susigaudyti, kas ir kaip šiame žmoguje dera. Kai kurie faktai: Benas indėnistas, metalo grupės "Quest Rising" lyderis, į akis krentančia išskirtine šukuosena (kartais ir rūbais), apsigyvenęs kažkur atokiai vienkiemyje, kažkada buvęs radikalių evangelinių pažiūrų pilietis. Neseniai dar įkūrė internetinį forumą keistu pavadinimu "Army 777".
Ir tas pats Benas yra Vytauto Didžiojo Universiteto Katalikų teologijos fakulteto dekanas. Tai žmogus, kurio pasisakymai kartais nuskamba katalikiškumo prasme konservatyviau už daugumos kunigų požiūrį. Tas pats neformalas yra Radijo stoties "Marijos radijas" laidų vedėjas. O ir šiaip retas didesnis katalikiškas jaunimo renginys apseina be Beno. Jo straipsniai ne naujiena internete, buvo ir ne vienas interviu. Bet čia aš, kaip geram senam draugui, galiu užduoti ir blogų (nepatogių) klausimų. Tikiuosi, sulauksim labai įdomių atsakymų.

Kritika iš šalies

Erich Fromm

Ar Vakarų pasaulis krikščioniškas?

Kaip liudija istorijos knygos ir mano dauguma žmonių, Europos atsivertimas į krikščionybę prasidėjo Romos imperijoje, valdant Konstantinui; po to, VIII amžiuje, Šiaurės Europoje pagonis krikštijo "germanų apaštalas" Bonifacas ir kiti. Tačiau ar buvo Europa kada nors iš tikrųjų sukrikščioninta?

Nepaisant įprastinio teigiamo atsakymo į ši klausimą, išsamesnė analizė rodo, jog Europos atsivertimas į krikščionybę buvo daugiausia apgaulin­gas ir geriausiu atveju galima kalbėti apie ribotą Europos apkrikštijimą, vykusi XII-XVI amžiais, o ištisus šimtmečius iki šio laikotarpio ir po jo daugiausia vyko ideologizacija ir vyravo didesnis ar mažesnis paklusimas bažnyčiai. Tačiau tai nereiškė, kad pasikeitė širdis, t. y. charakterio struktūra; pasikeitė nebent gausūs tikrai krikščioniški judėjimai.

Dar viena nuomonė apie privalomą celibatą

Kaip tik šiandien jaučiu turįs neklystamumo dovaną. Matyt, pats metas pradėti rašyti apie celibatą. Va tuojau nutaisysiu rimtą veidą...

Iš pradžių – apie jo atsiradimo istorija. Žydų tautos istorijoje, Pradžios knygoje, sakoma, kad Dievas, sukūręs Adomą ir Ievą, šitaip pasakęs: "Veiskitės ir dauginkitės ir valdykit pasaulį." Pasirodo, Ieva sukurta iš Adomo šonkaulio. Štai iš kur tas mano potraukis moterims. Net ir kunigai tokį jaučia: "Kadangi esi sveikas žmogus, polinkis į lytiškumą, aišku, yra", – sako klebonas iš Vilkaviškio vyskupijos. Toje pačioje Pradžios knygoje sakoma: "Negera žmogui būti vienam." Tačiau tai labai jau sena knyga.

Tai kaip su celibatu? Įsivaizduokite situaciją: Jėzus Kristus pažadėjo greitai grįžti savųjų pasiimti. Todėl žmogus vardu Povilas, plačiau žinomas Pauliaus slapyvardžiu, paragino neužsiimti niekais, bet pasiruošti išeiti į dangų. Jis išreiškė tokią nuomonę: jeigu jau nespėjai susirasti antros pusės, geriau nė neieškok. Kam gaišti laiką niekams?

Pasninkas

Turbūt nesuklysiu pasakęs, jog Gavėnios metu krikščioniškose bažnyčiose apie pasninką kalbama dažniau, negu kitu metų laiku. Kiekviena bažnyčia, atrodo, turi ir savo pasninko sampratą. Vieni pripažįsta, kad tai tradicijos suformuota praktika. Kiti gi įsitikinę, kad remiasi išimtinai Biblijos mokymu.

Nori nenori, bet kai tau pasiūlo bažnyčioje pasninkauti kartu su visais tam tikromis dienomis, susimąstai. Taip, tai yra faktas, pasninkas yra viena iš Biblinio tikėjimo praktikų. Tik kaip pasninkauti? Ar tai yra savaime aišku?

Kažkada buvau supažindintas su aiškiais ir konkrečiais potvarkiais, kaip reikia pasninkauti, kokioms dienomis, ką valgyti, ką nevalgyti ar iš vis nevalgyti. Atrodytų, viskas aišku. Su tokiu pasninko įprasminimu, tiesa, sunkoka, bet užtai aišku. Tik ar tokius dalykus nurodo Biblija?

Išganymo istorija

Česlovas Kavaliauskas

Straipsnio "Trumpas įvadas į krikščionybę" tęsinys
ankstesnės dalys I, II, III, IV, V, VI.

VII

Krikščionis yra optimistas. Dievo šviesa ir paslaptingas amžinojo gyvenimo pažadas duodami kiekvienam žmogui, nors jie būtų vadinami ir kitokiais vardais. Laisvoji Dievo malonė veikia kiekviename žmoguje. Kartais ji skaidriai nušviečia visą gyvenimą, o kartais ji suspindi lyg maža kibirkštėlė lemtingos akimirkos momentu. Ji pasireiškia, tegu ir neišsakmiai, visur ten, kur žmogaus istorijoje pasireiškia narsumas, meilė, ištikimybė, sąžiningumas, gailestingumas, pasiaukojimas ar tiesos ir grožio ieškojimas. Ji pasireiškia visur ten, kur žmogus teigia kitus žmones, kur stengiasi įprasminti gyvenimą kitų labui. Ir todėl visa istorija, kurioje icognito reiškiasi Dievo valia ir planai, turi būti pavadinta išganymo istorija.

Krikščionį itin guodžia mintis, kad Dievas žada išganymą ir tiems, kurie neapsižymi maldingumu ar ryškiomis dorybėmis. Yra pagrindo manyti, kad bus išgelbėti ne vien šventumo sportininkai ir rekordininkai. Jeigu žmogus nėra egoistas, jeigu moka mylėti kitus padėdamas, gelbėdamas, aukodamasis ir dirbdamas – jis nejučiomis vykdo Aukščiausiojo valią, kuri yra taipogi ir dovanojanti meilė.

Paskutinio teismo scenoje, aprašytame Mato evangelijoje, Kristus kalba ne apie kokius nors antžmogius, bet apie aibes paprasčiausių žmonių, kurie gyvenime nedaugel galvojo apie religiją, tačiau stengėsi mylėti artimą darbais:

“Ir tars karalius stovintiems dešinėje: Ateikite mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!

Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgidinote, buvau ištroškęs ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane.

Tuomet teisieji klaus: Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ir pavalgydinome, trokštantį ir pagirdėme? Kada gi mes matėme tave keliaujantį ir priglaudėme, ar nuogą ir aprengėme? Kada gi matėme tave sergantį ar kalinį ir aplankėme? It atsakys jiems karalius: Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.”

Taigi, ne siauras šventeiva, ne egoistiškas teisuolis, bet paprastas ir gyvenimiškas žmogus, mokąs atverti kitam širdį bei mylėti ne žodžiais bet darbais – štai, kas visų pirma gali tikėtis Dievo gailestingumo. Dievas trokšta būti mylimas ne abstrakčios minties pagalba, bet per mūsų brolius, taigi per žmonių meilę: “Kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte!”

Reikia padalvoti, kaip mes turime atskleisti pražūtingų jėgų melagingą išdidumą ir melagingą “teisumą”. Reikia pasvarstyti, ką privalome padaryti mes. Viskas tačiau liks be pasekmių ir be rezultatų, jei mes patys gyvensime užsikrėtę tomis pačiomis išverstomis idėjomis, jei mes užsidarysime, jei mes apsiribosime tiktai savimi, savo vidiniu pasauliu, jei neveiksime kartu ir kolektyviai. Šito melagingos galybės iš mūsų laukia, mūsų pasyvumu jos naudojasi. Tiesos vaikai turėtų pralenkti tamsos vaikus ir sklaidyti tamsą!

Tikrojo gyvenimo slėpinys

Česlovas Kavaliauskas

Straipsnio "Trumpas įvadas į krikščionybę" tęsinys
ankstesnės dalys I, II, III, IV, V

VI

Krikščionis stengiasi suvokti Kristaus žodžius apie tikrojo gyvenimo slėpinį: “ O amžinasis gyvenimas – tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą ir tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją.”

Amžinybės horizontų šviesoje jis drįsta prabilti ir kitiems apie Švenčiausiąją Trejybę.

Visas Šventasis Raštas tvirtina, kad Dievas yra vienas. Tačiau gilindamasis į Naująjį Testamentą, krikščionis pastebi, kad Dievas nėra vienišas. Prieš savo kančią Jėzus kreipiasi į savo Tėvą ir savo mokiniams žada atsiūsiąs nuo Tėvo Globėją – Tiesos Dvasią. Nuostabus dalykas: kalbėdamas apie Trejybės slėpinį, Kristus pabrėžia, kad iš tos Trejybės išplaukia ir mūsų amžinasis gyvenimas. Vienas Dievas trijuose asmenyse pasirodo esąs ne mokslinė abstrakcija, bet tikrasis Dievo gyvenimas, kuriuo jis trokšta pasidalinti su mumis. Minėdamas Tėvą, Jėzus žada: “Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės: mes pas jį ateisime ir apsigyvensime”.

Įsiklausykime į Jėzaus dialogą su Tėvu: “Tėve, atėjo valanda! Pašlovink savo Sūnų, kad ir Sūnus pašlovintų Tave ir Tavo duota galia visiems žmonėms teiktų amžinąjį gyvenimą.”. Taigi Dieve esama pokalbio ir vis dėlto tėra vienas Dievas: ” aš esu Tėve ir Tėvas yra manyje”.

Jėzaus žodžiai apie Šventąją Dvasią: “ …aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, - Tiesos Dvasią.”. Taigi, Dievo pokalbis neapsiriboja Tėvo – Sūnaus bendravimu, bet Kristus atskleidžia ir trečiąjį asmenį – Šventąją Dvasią, kuri skirta globoti Bažnyčią.

Ir vienu ir kitu atveju Dievo asmenys išsako kryptingumą bei meilę žmogui. Trejybė – iš tiesų gyvenimas, dinamika, kurios pobūdis mūsų atžvilgiu – gailestinga meilė.

Aiškindama Švenčiausios trejybės slėpinį, Bažnyčia pasinaudojo senovės graikų filosofijos sąvokomis. Ji skelbė, kad Dievas kaip substancija, kaip esmė yra vienas, gi jo vidaus bendravimo santykiai, jo asmenys yra trys. Mokslas apie Trejybę turėjo išsprogdinti žmogišką siaurumą, kuris tikrąją būtimi telaikė substancijas – savyje egzistuojančius “daiktus”. Paaiškėjo, kad būties pagrinduose esama ir bendravimo, santykio, kuriuos Aristotelis laikė antraeile tikrove ir vadino “pripuolamybėmis”. Senovėje tatai šokiravo žmones, papratusius dvasinę tikrovę aiškinti pagal regimųjų dalykų pavyzdžius. Šiandien mes lankstesni: kalbame apie šviesoje glūdintį bangos – dalelės dualizmą, apie struktūras, apie santykinius dydžius… Šiandien mes galime įsivaizduoti tai, ką 5 a. pradžioje suprato Augustinas: “Tėvas taip vadinamas ne savo atžvilgiu, bet Sūnaus atžvilgiu, nes savo paties atžvilgiu jis yra tiesiog Dievas”. Taigi, kalbame apie Tėvą, įsivaizduodami jo kryptingumą, jo atsidavimą Sūnui. Kalbame apie Sūnų, turėdami prieš akis jo gimimą iš Tėvo, remdamiesi Jono evangelijos mintimis. Kalbame apie Tėvo ir Sūnaus meilę, kurios kryptingumą vadiname “išėjimu iš Tėvo ir Sūnaus, arba “meilės alsavimu”, t.y. kalbame apie Šventąją Dvasią.

Tai Dievas savo prigimties atžvilgiu vienas, tačiau jo vidinės dinamikos santykiai – trys. Trys asmenys – tai trys bendravimo arba kryptingumo santykiai. Tėvas vien savo Sūnaus atžvilgiu Tėvas, kaip Sūnus vien Tėvo atžvilgiu Sūnus ir Šventoji Dvasia, kaip meilė Tėvo ir Sūnaus atžvilgiu. Pasak vieno Rytų teologo, Tėvas yra nukryžiuotanti meilė, Sūnus – nukryžiuotoji meilė, o Šventoji Dvasia - triumfuojanti meilė.

Tačiau svarbiausia tai, kad Dievas – tai esminė egoizmo priešybė. Egoizmas, uždarumas savyje, paskendimas savyje nematant kitų – štai, kas itin priešinga Dievui. Jo Trejybė išsako išsiliejimo atsidavimą, kryptingumą. Dievas trejybė – tai visa atiduodanti meilė, tai šio atidavimo aktualybė, tai esmingoji dovana. Švenčiausioji Trejybė – tai pati meilė.

Apreikšdamas Trejybės slėpinį, Kristus troško pasidalinti tikruoju gyvenimu su mumis. Paskutinės Vakarienės metu jis meldėsi ne tik už savo mokinius, bet ir už visus, kurie per juos įtikės: “Tėve, aš noriu, kad tavo man pavestieji būtų su manim ten, kur ir aš.

straipsnio tęsinys