Manai, kad esi atstumtas?

Elvyra Kučinskaitė kalbina Antaną Saulaitį.

Kai kalbame apie atstumtumo jausmą, kurį žmogus kartais it akmenį nešiojasi kone visą gyvenimą, pirmiausia, ko gero, kyla mintis, kad jis labai susijęs su socialine žmogaus padėtimi – nepriimti ir nepripažinti labai dažnai jaučiasi asocialiose šeimose gyvenę ir augę ar negalią turintys asmenys...

Ką tik perskaičiau apie paauglius knygą, kurioje buvo ypač pabrėžtos dvi svarbios mintys. Pirmoji – kad vienas gražiausių ir svarbiausių dalykų, kuriuos galima duoti žmogui ir ypač paaugliams, - padėti išmokti skaityti ir įsiklausyti į Šventąjį Raštą. Ne jį išmanyti kaip kokiems žinovams, bet tiesiog padėti išmokti skaityti jį kaip laišką, skirtą kiekvienam. Antras dalykas – kad negalima Jėzaus sekti kaip asmens, kol nepažįsti ir nebendrauji bent su vienu žmogumi, turinčiu negalią. Aš labai su tuo sutinku. Nuo pat vaikystės pažinojau neįgalių žmonių, ir man tai nėra svetima, žinau, jog tuose žodžiuose yra labai daug tiesos. Tačiau sutinku ne vieną, ypač gyvenusį sovietinėje sistemoje, kuris neįgalųjį tarsi atstumia – kad ir koks jis būtų – kurčias ar šlubas, neregys ar žmogus, turintis proto negalią. Aklieji, žinome, turi savo „vietą“ Baltupiuose, kurtieji kaži kur kitur, bet negyvena ir nedirba drauge su visais. Dabar stengiamasi tokius žmonesintegruoti – ir mokykloje, ir visur kitur, - bet gerokai užtruks, kol tai pasikeis.

O juk Jėzus visada buvo arčiausiai ligonių, raupsuotųjų, visuomenės atstumtųjų, taigi tikrai turi tiesos teiginys, kad negalėsi sekti Kristų, jei nepatirsi šios bendrystės. Artimiau pažinti tokį žmogų, su juo bendrauti – tai mokytis sekti Jėzų.

Kai kalbame apie socialinę atskirtį, tai viskas lyg ir akivaizdžiau, pagaliau ši tema vis dažniau pasiekia viešumą, nuostatos keičiasi. Bet sudėtingiau svarstyti apie žmogų, kuris iš pažiūros yra visiškai sveikas ir visavertis, bet išgyvena vidinę izoliaciją. Kartą jaunimo stovykloje pateikėme anonimines anketas jaunuoliams, kurių nė iš tolo negalėtumei įtarti turint nevisavertiškumo kompleksą ar ką panašaus. Buvome pritrenkti, kai anketų rezultatai parodė, jog atstumti, nepriimami jaučiasi apie 80-90 proc. tų smagių, džiugių žmonių...

Dėl kokių priežasčių dar jaunam žmogui gali susiformuoti toks atstumtumo jausmas?

Aš turėjau ir tebeturiu labai gerą draugą, kuris trejus ar penkerius metus lankėsi pas psichologą, išėjo ilgą ir varginamą psichoterapijos kursą, tai yra – patyrė rimtą gydymą. Mudu ir prieš tai, ir tuomet, ir po to daugybę kartų esame apie tai kalbėję, ir man labiausiai įstrigo prisipažinimas, kad jį visiškai išvesdavo iš pusiausvyros tai, jog žmonės neatsiliepia į rodomus dėmesio ženklus. Po to aš tapau labai atidus – jei kas man sako labas, būtinai atsakau, jei kas klausia „ar kas nors nori valgyti?“, ir visi tyli, aš būtinai atsiliepiu – ne, taip... Tokie tad paprasti ir menki dalykėliai, o iš tiesų kiekvienam jie labai svarbūs. Visada reikia atsiliepti, nepalikti šaukiančiojo tyruose be atgarsio. Žmogus gali iš pažiūros būti labai gražus, gabus ir panašiai, bet jei jis niekad nejuto, kad kas nors atsiliepia, kai jis kreipiasi – nebūtinai žodžiu, bet savo visu asmeniu, vidujai gali būti labai sužalotas. Būna ir taip, jog mes visi manom: šis žmogus ir taip apsuptas dėmesio, yra labai patrauklus, geras ir pan., todėl gal ir nebūtina jam rodyti tiek atidos. O būtent tokio žmogaus viduje, žiūrėk, laukia mažas vaikas, nuolat besitikintis atliepo ir dar labiau įsiskaudinantis, jei jo negauna.

Dabar mus galbūt dažniau nei bet kada ištinka nesėkmės, ypač viešojoj ar profesinėj erdvėj. O jei profesijoj, tai ir šeimoj... Tiek tų perversmų, jog nebesuspėjam suktis. Ir gana dažnai atsitinka, kad žmogus tas išorines nesėkmes sutapatina su savo vertingumu apskritai...

Deja, taip būna dažnai. Dabar jau girdžiu, kad jaunose šeimose, mokyklose ar stovyklose kam nors suklydus vis dažniau vengiame sakyti „tu blogai padarei“, „esi tam darbui netinkamas“, bet primenam: „gal nevertėtų stiklo mesti į gatvę...“ arba – „man nepatinka, kad erzini kaimynų katę...“ Esi geras, tik šiuo metu elgiesi neteisingai – elgesį nuo žmogaus esmės nuo pat mažų dienelių reikia atskirti. Tas pat yra su darbu – jei išmeta ar atleidžia darbuotoją ir padaro tai netinkamu būdu, žmogus, be abejo, priims tai kaip savo atstūmimą. O ką jau kalbėti, jei kas nors po to ilgai neranda darbo, vaikšto pusę metų ieškodamas, o jam sako „ne, ne“ – toks neabejotinai ims manyti, kad su juo labai negerai iš esmės. Nors taip dažnai atsitinka ir labai geriems profesionalams – galbūt jie tiesiog ne ten ieško darbo, o gal rinkos poreikiai pasikeitė ar kokios kitos objektyvios priežastys nulėmė nesėkmę. Gal, tarkim, šiuo metu įsivyravo tokia ekonominė tendencija, kad pardavėjų daugiau nereikia, bet stinga siuvėjų, ir ką čia žmogus gali padaryti? Taigi kažkaip reikėtų išmokti nuasmeninti tuos dalykus, išsaugoti savo asmens centrą nesužeistą.

Jei kalbėtume apie religinę plotmę, tai tokiais atvejais linkėtina kuo tvirčiau įsisąmoninti tiesą - ne teorinį teiginį, bet tiesą, - kad Dievas žmogų sukūrė iš meilės ir iš meilės jį palaiko. Taigi Dievas myli žmogų iš esmės, be jokių sąlygų – turiu aš dabar darbą, ar ne, esu nuliūdęs, sutrikęs ar pasielgiau kažkaip neteisingai... Juk dingčiau kaip dulkė nuo žemės paviršiaus, jei Dievas nenorėtų manęs palaikyti. Esu jo rankoj. Tai nereiškia, kad man dėl to seksis iki gyvenimo pabaigos, tai reiškia, jog jis manęs niekada nepaleidžia.

Turbūt labai svarbu save gerai pažinti – ir šviesiąsias, ir tamsiąsias savo sritis, - kad žmonės valia ar nevalia negalėtų mums taip greitai primesti netiesos apie mus ir šitokiu būdu lengvai mus sudaužyti?

Kai su jaunais žmonėmis kalbu apie savęs pažinimą, primenu ir tai, kad reikėtų išmokti trokšti to, kas neprasilenkia su mūsų galimybėmis. Vis duodu tokį pavyzdį: gal aš labai norėčiau būti operos solistu, bet vargu ar kas išeitų, nes mane išmetė iš keturių chorų... Taigi tokios viltys būtų visai nepamatuotos. Kartais žmonės atranda savo dovaną visai netikėtai, nebūtinai aklai eidami paskui tai, prie ko yra pripratę, ką yra linkę vadinti savo privalumais. Atrasti save vis iš naujo – ir gražu, ir naudinga.

Kad ir ką kalbėtume, aukščiausia vertybė yra žmogaus orumas – pagarba jam, savigarba, priėmimas, pripažinimas. Bet dažnai atsitinka taip, kad visa tai sudūžta. Pavyzdžiui, per skyrybas, kai žmogus jaučiasi paliktas, atstumtas. Arba atleistas iš darbo, arba mokykloje pastatytas į kampą visų akivaizdoje. Paprastai civilizuotam pasaulyje, jei žmogus atleidžiamas iš darbo, jam jau yra pasiūloma kita vieta, į kurią jis galėtų eiti, arba siūlomi kursai – žodžiu, parodomas visokeriopas dėmesys. Taip yra daroma visame pasaulyje. Dar universitetuose yra suformuojama nuostata, jog studentai nėra tik tušti maišai, į kuriuos galima kišti žinias, bet žmonės, ir kuo jie geriau jaučiasi – dvasiškai, psichologiškai, - tuo geriau mokysis. Tas pat ir darbe. Kiekvienas žmogus tikrai geriau dirbs, jei bus gerbiamas, jei jam nuolat nereikės rūpintis duonos kąsniu, nes uždirbs pakankamai pinigų išlaikyti šeimą.

Jūs kalbėjote apie tai, kad auklėjant labai svarbu atskirti elgesį nuo žmogaus. Bet jeigu atsitinka taip, o, beje, atsitinka labai dažnai, - jog žmogus negavo tokio ugdymo, nuolat buvo baudžiamas, engiamas, nepripažįstamas? Jis juk būtinai visur jausis nevertas, nereikalingas, „pašalinis“. Kaip jūs padedate tokiam žmogui jaustis bent pakenčiamai?

Kai kuriuos dalykus, žinoma, galima paversti juokais arba į juos pažvelgti su šypsena. Nežinau, ar čia tiktų toks pavyzdėlis: mes, lietuviai, esame baisūs tada, kai kur nors svečiuose reikia sėstis prie stalo. Kartą buvau laidotuvėse, kuriose dalyvavo apie 40 žmonių. Šermenys, o visi stoviniuoja, trinasi pakampiais. Sriuba šąla, silkės džiūsta, o niekas nedrįsta sėstis pirmas. Tai aš tokiais atvejais labai dažnai pasakau ar padarau tai, kas parodo situacijos keistumą. Pavyzdžiui, mielai atsisėdu prie tortų ir valgau arba garsiai sakau: „Man taip nepatogu, nežinau, nei kur sėstis, kur čia pati iškilmingiausia vieta yra...“ – vien tik tam, kad įvardyčiau kitų žmonių būseną. Tai sakytina ne tik apie elgesį prie stalo, bet ir apskritai – jei matai, kad kas nors jaučiasi nejaukiai, pasidaryk kaip ir to žmogaus bendru jo išgyvenime, bet su švelnia šypsena, kadangi tai nėra tavo jausena, taigi šiek tiek dirbtinas dalykas. Na, yra dar gražesnių pavyzdžių, kaip žmonės vieni kitus paremia, padėdami vienas kitam jaustis jaukiai.

Užsiminėte apie tai, jog Dievas mus myli, sukūrė iš meilės... Taip, čia yra esminis dalykas.

Bet būtent šis esminis dalykas, ko gero, sunkiausiai iki sąmonės ir ateina. Labai dažnas sako: tikiu Dievą, bet negaliu patikėti, kad jis mane myli. Ką į tokį teiginį galite atsakyti?

Manau, tas suvokimas gali ateiti tiktai per dvasios lavinimą. Galiu duoti meilingą pavyzdį. Man tenka bendrauti su jaunais žmonėmis, gyvenančiais kolonijoje. Viena mergytė, moksleivė parašė man laišką, ir aš jai į jį atsakiau. Ir tada ji man parašė atsakymą, kad dabar jau tikinti, jog Dievas yra, ją myli ir globoja, nes kažkas į ją atkreipė dėmesį, parašė jai laišką. Tai toks „staigaus“ supratimo pavyzdys, jis gal netruks 50 metų, bet vis dėlto jai tai jau buvo šioks toks „kabliukas“. O šiaip, normaliam žmogui tokio atsitiktinio dalyko nepakanka, jam reikia pamažu lavintis, ir jis pagaliau suvokia, kontempliuodamas Nukryžiuotąjį ar Priskėlusįjį, kad jis mirė ir prisikėlė už visus žmones, taigi – ir už jį. Dvasinė literatūra sako, jog Jėzuje telpa praeitis, ateitis, taigi – ir mano gyvenimas. Aš nesu Dievui vienas iš šešių milijardų žmonių, Dievui aš esu Antanas Saulaitis...

Yra daugybė dvasinių pratybų būdų. Kaip žmogus lavina savo kojas bėgti, taip lavina ir savo dvasią. Bet tikrosios pratybos – tai 400 – 500 metų senumo metodas, pritaikytas šiems laikams, kai žmogus kasdien ištikimai atlieka tam tikrus mąstymus, kurių dinamika yra parengta taip, kad ilgainiui asmuo pradeda suvokti, jog Dievas jį myli asmeniškai. Tokio lavinimo padarinys – kad imame mokytis mylėti – turiu galvoje ne saldų jausmą, o apsisprendimą, - kitą žmogų, apsisprendžiame už kitą, priimame kitą. Mokydamasis mylėti, išmokstu būti dėkingas už šį pasaulį ir visa, kas jame, dalytis su kitais tuo, ką patyriau. Tos pratybos nėra magija ar kažkoks automatiškai atsitinkantis dalykas, tai yra tiesiog vienas būdas padėti sau. Kiti žmonės daro kitaip, bet šios mano minimos pratybos milijonams yra labai padėjusios.

Iš Jūsų kalbėjimo girdėčiau bent keletą svarbių dalykų, kurie galėtų mus nuteikti optimistiškai: pirmasis – išgyti, atsikratyti vidinių problemų, skausmų ir nuostatų vis dėlto įmanoma, antrasis – tam reikia dėti labai sąmoningas ir rimtas pastangas, ir pagaliau - labai svarbu visada stengtis atsigręžti į kitą žmogų, kad ir kas tai būtų – ar pagalbos ieškojimas sau pačiam, ar jos suteikimas kitam...

Taip. Ir geriausias mums žinomas pavyzdys – našlės. Vienos, žiūrėkim, vaikščios juodai apsirengusios, pilkais veidais, ir tai bus suprantama, jei tai truks mėnesį, pusmetį, na, metus, bet jei žmogus liūdi taip dešimt metų, tai jau kažkas negerai. Vienintelis būdas iš tokios bėdos išlipti – ištiesti ranką kitam. Pabandykite kaimynei padėti prižiūrėti anūką, kai jai to reikia, slaugykite senelius ar ką kita darykite. Ankstyvojoje Bažnyčioje ne veltui viena pirmųjų tarnysčių buvo našlių tarnystė. Našlės globodavo vaikus, padėdavo kitiems tvarkyti namų ūkį...

Kartais pasižiūrėjus į kai kuriuos atvirus, geraširdžius, šiltus žmones atrodo, kad jie gyvenime neturėjo jokių problemų, nepatyrė tų sunkių jausmų, apie kuriuos mes dabar šnekame. Kokia čia paslaptis - daugeliui toks žmogus atrodote Jūs pats. Ar Jums, tėve, tai, apie ką kalbame, yra pažįstama? Ar yra tekę „pasikauti“, kad išeitumėte iš panašių duobių?

Net ir labai pažįstama, kaip, manau, ir kiekvienam žmogui. Kai būna kokia nors kliūtis ir prieinu liepto galą ar atsitrenkiu į sieną, tai sakau sau: „Na, gerai, akivaizdu, kad viskas čia baigta. Galiu dabar tupėti čia šimtą metų. Bet galiu galvoti ir kitaip: aha, čia išėjimo nėra, tai reikia sugalvoti kitą būdą, kaip apeiti šią kliūtį, ją peršokti ar kitaip įveikti“. Nesėkmė yra ne tai, kad kas nors mums atsitinka, nesėkmė yra tai, kad mes netinkamai elgiamės, ištikti bėdos. Juk jei sugedo automobilis, tai turėčiau galvoti, ką daryti – ar pats taisysiu, ar šauksiuosi pagalbą, ar tiesiog jį čia paliksiu... Tai sakytina ir apie kitus, vidinius dalykus: jei jaučiuosi atstumtas, jei kas nors mane apšaukia, išmeta, tai galiu sėdėti susigūžęs ir liūdėti arba galiu pasakyti sau: šitos durys uždarytos, tai ieškokim lango arba kitų durų. Kai nulūžta koja arba ieškau būdų, kaip vaikščioti su viena, arba visą gyvenimą raudu, kad taip baisiai man atsitiko.

Žodžiu, reikia susiformuoti tam tikrą valingą požiūrį, o tam reikia laiko, juk ne viskas iš karto?

Taip, tikrai. Ir todėl ypač svarbu auklėjant vaiką leisti, kad jis pats tą požiūrį, įgūdį formuotųsi. Jei kas sugedo, o vaikelis klausia, kaip pataisyti, tai nereiktų tuojau pulti daryti tvarką, bet klausti: „O kaip tau atrodo? Ko reikia, kad galėtumei šį reikalą sutvarkyti?“. O ne: „Duok, aš pataisysiu“. Tai nieko gero neduoda. Na, kartais būna, jog reikia gyvybę išgelbėti, bet taip mūsų gyvenime, ačiū Dievui, atsitinka retai.

bernardinai.lt