Kaip nekeista, Jėzus atėjo į labai panašų pasaulį. Prisimenat, kaip jis kalbėjo apie tai, ar Dievo tauta turi mokėti mokesčius ciesoriui? Kasdien Jėzui teko atsakinėti į mėginančių jį sugauti fariziejų klausimus apie paklusnumą įstatymams (Lk 20,21-22).
Ką Jėzus atsako? Paklausia, kieno atvaizdas ant monetos. Ciesoriaus? Tai ir atiduokit ciesoriui tai, kas jam priklauso, o tai, kas priklauso Dievui, duokite Dievui. Jėzus gi gali prigaminti devynias galybes monetų – jų rasti net ir žuvies burnoje (Mt 17,24-27). Jis net neatsako į jų klausimą. Ciesoriaus ciesoriui, Dievo Dievui.
Ar tik nebus taip, kad jis mus mokė rimčiau pasižiūrėti į mus supančią kultūrą? Tiesa, čia – ne mūsų namai, todėl nebūtina žaisti pagal šių namų taisykles, bet gal kartais verta, jei tai atneša garbę Jėzui? Tik kartais mums tai gali kainuoti ne kaip atrodyti kitų teisių krikščionių akyse.
Įdomu, kad Jėzus daug neaiškina, kas yra ciesoriaus. Jis mums patiems leidžia išsiaiškinti. Man atrodo, kad postmodernus pasaulis mums sudaro unikalią galimybę iš arčiau pažvelgti į save, į kitus ir į pasaulį aplink mus. Viduramžiai liepė klausyti autoritetų – monarchinių ir hierarchinių. Modernizmas neleido kvestionuoti, abejoti tautos vadovais bei mokslo pasiekimais. Tereikia prisiminti, ką šitoj „tautų draugystėj“ išdarinėjo komunistai bandydami sukurti bejausmių ir bepročių mankurtų tautą.
Taigi, galim užduoti klausimus patiems sau. Kodėl elgiamės, gyvenam ir mąstom taip, kaip mąstom? Postmodernus pasaulis verčia mus įvertinti savo tikėjimą ir savo tradicijas, programas ir teologiją ir atsijoti tai, kas iš tiesų yra iš Dievo, o kas primesta kultūros.
Bet, kaip rašo Spenser Burke, „dekonstrukcijos (analizės, išnarstymo) koncepcija mus be galo baugina. Susijaudinam, kai reikia ką nors dekonstruoti – galbūt todėl, kad bijom, to, kad jei išnarstysim savąją religiją, galim likti tuščiomis rankomis, gali nieko nebelikti. Prisimenam visus tuos projektus, kurie žlugo – o ką jau kalbėti apie piktą sutuoktinį! Kas, jei nepavyks iš naujo surinkti tikėjimo dėlionę? Kas tada?“
Gal todėl geriau tiktų žodžiai „išvynioti“ arba „išpakuoti“. Mes, gyvenantys postmoderniame pasaulyje, nebandom sunaikinti savojo tikėjimo, Dievo Bažnyčios – mes ją išpakuojam. Drįstam nuplėšti sentimentus ir tradicijas, nes tikimės ten atrasti brangų perlą. Jau gyvenam pakankamai ilgai, kad tas veidas, kurį visuomet laikėm Jėzaus veidu, gali pasirodyti beesąs ciesoriaus (arba „cezario“) veidas! Ar būtų geriau toliau šlovinti cezarį? Ar tokios bažnyčios norėtumėt?
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Pranešimai
Simonai, bet juk daugybe zmoniu is tiesu slovina ciesoriu! Jie is politines reklamos bliudo issirenka pati tikraji dieva ir atiduoda jam visas savo viltis. Po to skaudziai nusivilia, priima kita ir su tokia pat viltimi eina jo issirinkti.
AtsakytiPanaikintiKartais ju klausiu: "Kam visa tai? Kuriu galu?"
Jie man atsako: "Bet reikia kazkuo tiketi!"
Labai apsidziaugiau suradusi tokia tema - apie postmodernizma ir krikscionybe, noretusi kad daugiau parasytumete. Patiko jusu mintis (gal ji buvo I dalyje) - kad nereikia atitrukti nuo savo laikmecio, bet itampa vis tiek kyla, kai pagalvoju apie New Age judejima, nes man asmeniskai tai yra postmodernizmo itakos tikejimui rezultatas. Ka jus manote?
AtsakytiPanaikintitikrai, kai aš skaičiau bernardinai.lt publikuotą straipsnį apie new age (turbūt ir pati turėjote tą kontekstą galvoj), aš pastebėjau daugelį paralelių. bet... kyla svarbus klausimas: ar laikmetis gimdo new age sampratą ir pasaulėžiūrą, ar new age gimdo postmodernizmą. aš manau, kad tai - pirmas variantas. be abejo, yra ir antro varianto dalis, bet tai jau tampa dialogu, ir tai normalu. new ageriai kelia klausimus, į kuriuos bažnyčia (ne hierarchai, o tu ir aš bei kiti krikščionys - na, tegu bus *ir* hierarchai) taip pat turi progą atsiliepti. bet tai - galimybė, kurios negalima praleisti. mes privalome būti druska ne druskinėje, o ant mėsos. šviesa ne po lova, bet atidengtame žibinte. manau, neturėtume "susitepti" gendančia mėsa. turime ją gydyti. turėtume ne baimintis, kad tamsa užgoš šviesą. jei yra šviesa, ji nušviečia tamsą, o ne kitaip. taigi, new age baiminimasis kyla iš neteisingos dievo karalystės sampratos. mokėkime skaityti laiko ženklus. būkime aktyvūs ir neužimkime vien ginybinių/apsisaugojimo pozicijų.
AtsakytiPanaikintiAs manau kad postmodernizmas sudare salygas atsirasti new age. O jei jau apie druska kalbam - tai ji turi islikti suri - nes tiks tik sumindzioti, o ne mesai gydyti.
AtsakytiPanaikintiMan idomiausia butu isgirsti konkretesnius "pasiulymus" kaip skaityti laiko zenklus ir kaip buti aktyviems ir ne ginyboje... nes is tokiu abstrakciu fraziu galima tik suprasti, kad jus esate nepatenkintas dabartine baznycios situacija.