ketvirtadienis, liepos 26, 2007

Concilium Vaticanum IIum, vale!


Frank K. Flinn

Viso pasaulio katalikai nebeturėtų puoselėti iliuzijų. Popiežiaus Benedikto XVI neseniai paskelbtas sprendimas, kuriuo skatinamas platesnis tradicinių lotyniškų Tridento mišių naudojimas, tėra naujausias žingsnis jo ilgalaikės kampanijos, kuria siekiama panaikinti liberalias bažnyčios praktikų, kurios nuo septinto praeito amžiaus dešimtmečio populiarios tarp katalikų, reformas.

Šis žingsnis viso pasaulio diecezijose gali paskatinti liturgines schizmas.

Pastarąją mišių formą 1570 m. Romos mišiole paskelbė popiežius Paulius V. Šis ritas numato, kad kunigas stovi ant paaukštinto altoriaus, nusigręžęs nuo žmonių, o švenčiausias liturgijos vietas murma lotyniškai.

Tridento mišių laikytasi iki 1969 m., kai Popiežius Paulius VI paskelbė naująją Vatikano II Susirinkimo (1962-1965) mišių formą. Laikantis senoviškiausių krikščioniškų pamaldų formų, naujoji Eucharistija buvo išversta į vietines kalbas. Kunigas atsisuko į parapiją. Liturginė muzika apėmė plačią stilių įvairovę, įskaitant gospelą, afrikietišką giedojimą su būgnais, meksikietiškus mariachi orkestrus, liaudies muziką ir netgi populiariosios muzikos ritmus. Konservatyvieji katalikai tuojau pat užsipuolė naująjį ritą, tačiau Paulius VI perspėjo, kad šiuolaikiniame pasaulyje Evangelijos žinia bus prarasta, jei į žmones ji nesikreips jų kalba ir per jų papročius.

Tradicionalistų mažuma nesiliovė kritikavusi permainas. 1988 m. buvęs prancūzų arkivyskupas Marcel LeFebre nedidelę katalikų mažumą nuvedė į schizmą, nes kartu su savo sekėjais nepriėmė, anot jų, eretiškų „Pauliaus VI mišių“. Lefebristai ne tik atmentė naująją liturgiją, jie atmetė ir esmines Vatikano II Susirinkimo doktrinas apie ekumenizmą, tikėjimo laisvę ir kolegialumą. Kolegialumas buvo būtent ta ekleziastinė samprata, kuri formavo Vatikano II Susirinkimą. Tradicionalistų neapykantos gelmė Vatikano II Susirinkimo mokymo atžvilgiu buvo ir tebėra stulbinama.

Priešingame bažnyčios sparne progresyvieji norėjo toliau plėtoti Vatikano II Susirinkime pradėtus darbus – kalbant ne vien apie liturgiją, bet ir apie ekumenizmą, pasauliečių dalyvavimą, krikščionišką socialinę veiklą (išsilaisvinimo teologija, feminizmas, ekologija) bei etikos teoriją (kunigų celibatas, gimimų kontrolė). Paulius VI pradėjo visa tai stabdyti, o popiežius Jonas Paulius II bei naujasis jo prefektas Tikėjimo Doktrinos Kongregacijai, kardinolas Joseph Ratzinger, ėmėsi tai stabdyti iš esmės.

Jie griebėsi ardyti progresyvųjį bažnyčios sparną. Devintame dešimtmetyje jie užtildė išsilaisvinimo teologą Leonardo Boffą, iš dėstytojų pašalino šveicarą Hansą Küngą ir amerikietį Charlesą Curraną bei be skrupulų prižiūrėjo neteisėtą indo Tissa‘os Balasuriya‘os ekskomuniką (šis aktas vėliau buvo atšauktas). Jau šiemet popiežius cenzūravo Salvadoro jėzuitą, išsilaisvinimo teologijos atstovą Joną Sobrino, naudodamas seną Vatikano taktiką - suplakti iš konteksto išimtas citatas.

Ir priešingai, pontifikatas išliko nepaaiškinamai atlaidus schizmatikams lefebristams, nepaisant tos paniekos, kurią šie nuolat rodė paties Vatikano atžvilgiu. Iš tiesų devintame dešimtmetyje kardinolas Ratzinger jiems suteikė nemokamos amunicijos. Liturginio traktato įžangoje jis pareiškė, kad moderniosioms mišioms būdingi įnoringi „šou elementai“ ir „fabrikacijos“. Toliau jis gyrė Rytų katalikų ir Ortodoksų Eucharistiją ir teigė, jog tai yra „amžinosios liturgijos“ pavyzdžiai. Jo pastabose galima įžvelgti eurocentriško nusistatymo.

Bendraudamas su daugybe Katalikų bažnyčios atšakų, popiežius nėra nešališkas. Jis tiesiog kapituliavo lefebristams, kurie ir toliau iš aukšto ir su panieka žiūri į paprastus katalikų parapijiečius, kurie norėtų Dievą šlovinti savo kalba ir matyti į juos atsigręžusį kunigą. Apeliavimas į „amžinąją liturgiją“ yra neteisingas. Ankstyviausiųjų bažnyčių liturgijoms buvo būdinga tiek formų, tiek kalbų įvairovė, pirmoji karta vartojo aramėjų, graikų ir sirų kalbas. Seniausioje žinomoje bažnyčioje, kuri neseniai atkasta Megiddo, Izraelyje, altorius nėra paaukštintas ir atskirtas, o kaip tik yra pačiame šlovinančios bendruomenės centre. Tikras tradicionalistas su džiaugsmu priimtų šią pasaulio kalbų ir kultūrų įvairovę, kaip ją priėmė ankstyvoji bažnyčia.

Kodėl tariu sudie Vatikano II Susirinkimui? Vienas to susirinkimo pagrindų buvo prieš pusę amžiaus kilęs liturginis sąjūdis. Liturgijos reformuotojai buvo įsitikinę, kad liturgija yra sukurta ir skirta visiems Dievo žmonėms – tiek dvasininkijai, tiek pasauliečiams. Jau pats graikų kalbos žodis „liturgia“ reiškia „žmonių darbas“. Šis supratimas geriausiai įkūnija kolegialumo principą – esminę teologinę idėją, kuri formavo Vatikano II Susirinkimą. Tuo tarpu Tridento mišios yra kunigo darbas. Atsukdamas liturginį laikrodį ne į ankstyvųjų krikščionių bendruomenių laikus, o į inkvizicijos klestėjimo ir popiežiškojo monarchizmo Trente metą, popiežius Benediktas XVI apleidžia kolegialumo principą, kuris aprėpia visus vyskupus, visus kunigus, visus diakonus ir visus pasauliečius, kaip šlovinančią mylimų tikinčiųjų bendruomenę. O tai Vatikano II Susirinkimui ištaria „Sudie!“.

„The Boston Globe“, 2007 07 10
vertė Kęstutis Pulokas

religija.lt

5 komentarai:

  1. Oficialūs RKB (Romos Katalikų Bažnyčia) kanalai triūbyja, kad tai – krikščioniško susitaikinimo ženklai, kad siekiama tiesti ranką tradicionalistams bei (kažkaip) kitiems Rytų krikščionims (gal ką nors dėl pastarųjų galiu ir painioti). Tokio žingsnio nei suprantu, nei pateisinu, o su straipsnio autoriumi sutinku. Jeigu Bažnyčios misija yra ritualų ir žodžių kartojimas (skaityk šlovinimas), tai apie ką kalba pranašas Izaijas, rašydamas Viešpaties žodžius: „Kadangi ši tauta tik liežuviu

    tesiartina prie manęs, tik lūpomis tegarbina mane, / jos širdis nutolusi nuo manęs, / tik žmonių išmoktu įstatymu tesiremia mano garbinimas“ (Iz 29,13)? Kiek žmonių šiandien moka lotyniškai? Kiek „skelbiamas“ Dievo žodis gali liesti žmogaus širdį? Kiek gali jį motyvuoti imtis tikro dvasingumo (Jok 1,27)? Galbūt aš kažko tikrai nesuprantu... :-(

    AtsakytiPanaikinti
  2. Puiku! Dalį mąstančių žmonių tai atkratys.
    Jeigu Dievui reikia to, ko siekia tradicionalistai, tai Dievo intelekto koeficientas per žemas kaip visagalei būtybei :)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Prie ko čia Dievas? Jo gi altoriuj nėra, tai ir nesvarbu į kurią pusę žmonės sukiojasi. Tiesiog tai žmonių susigalvotas scenarijus.
    Beje, mano dideliam džiaugsmui, šis popiežius atvirai dėsto tai, ką ligi tol katalikai laikė kišenėje - ekumenizmui galas. Vienintelis ekumenizmas galimas po popiežiaus sparnu ir KB.Visi kiti - nesveiki. Aišku, atsiras katalikų, kurie nepalaikys, sakys - jūs mūsų broliai, tačiau geras komunistas komunizmo gėriu nepadarė.Totalitarinėm sistemom tikėti negalima.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Linai, žėk, Dievo ir Biblijoj nėra, bet jei ją specialiai mėtai, degini, draskai ir kitaip koneveiki, vadinasi išreiški kažkaip išreiški savo nepasitenkinimą Dievo žodžiui, o per jį ir pačiam Dievui. Ar su tuo nesutiktum?

    Taip ir čia. Gal Dievo altoriuje ir nėra, bet per veiksmus yra perteikiama tam tikra žinia. Beje, juk ir patys katalikai pripažintų, kad jo altoriuje nėra. Jie sakytų, kad jis yra duonoje ir vyne (na, į techninius dalykus per daug nesigilinkim, nes ir tuos žodžius sukritikuoti galima), kai už tuos meldžiamasi ir prašoma Šventosios Dvasios, kad šie dalykai iš tikrųjų perteiktų žmonėms Kristų.

    Taigi, jei stalas stovi tarp kunigo ir žmonių, tai perteikia, kad „Kristus yra tarp mūsų“. Jei altorius yra visų priekyje, tai žinia jau kitokia – kunigas realiai tarpininkauja žmonių maldas Dievui. Taip perduodama kitokia žinia. Tuomet visuotinei kunigystei yra galas. Vatikano II susirinkimas būtent taip per liturgiją ir norėjo keisti perteikiamą žinią. Gaila, kad dabar lyg ir duodama vietos žengti žingsnį atgal (neverčiama, bet leidžiama). :-(

    AtsakytiPanaikinti
  5. nuolatos griebiames priemonių SAU IŠGANYTI, tai ir knygas deginam,mola tada bus geriau,,,ir šiaip visokių navarotų politinių ir diplomatinių prisigalvojam,kad gyvent mums patiems būtų lengviau..

    o iš esmės iškyla klausimas, KAM TU TAI DARAI? Dievui ar Ciezoriui?(ta prasme žmogui,sau,artimui ar dar kam) Jei Dievui, tai tas draskymasis tampa beprasmis, nes pats Dievas yra MEILĖ,,na tai štai...koks tuomet skirtumas kaip ir kas ką daro? buvo nusisukes dabar atsisuko,o vistiek tas pats galas...apie ka mes kalbam?:)))
    Visuotinei kunigystei galas? na taip,,jie nebereikalingi, nes Dievas bendrauja su kiekvienu asmeniskai..ha ha ha

    AtsakytiPanaikinti