Krikščionybės aušra (tęsinys)

Bendrijoje nėra kunigų, bet yra autoritetai- tie, kurie matė Jėzų, su juo bendravo. Jau vien dėl to Petras, nors neturi Romos pilietybės ir silpnai kalba lotyniškai, tarp jų yra žymiausias. Bet ir jis neužima jokių pareigų.
Antroji krikščionių stiprybė- jie turi Evangelion (graikiškas žodis, reiškiantis ''gerąją naujieną'', dabar sakome- Evangeliją) ir kiekvienas gali ją paskaityti.
Bet, kai Romoje krikščionys ėmė reikalauti, kad Jonas Morkus (pagonių kraštuose buvo Pauliaus, vėliau- Petro pagalbininkas) aprašytų Jėzaus keliones, stebuklus, visą istoriją, mat nežinia, kiek Petras dar su jais bus, Petras kurį laiką prieštaravo:''O kam to reikia? Netrukus ateis dangaus karalystė.Tie, kurie čia stovite, nepatirsite mirties, kol nepamatysite Žmogaus Sūnaus.''Bet vėliau Petras pakeitė nuomonę, patvirtino pirmąjį tekstą ir leido jį skaityti bendruomenėse. Tai labai padėjo krikščionybei plisti, nes kitos tikybos panašios Evangelijos neturėjo: judaizme šventiko titulas buvo paveldimas, pagonių kultuose kandidatai metų metais turėjo kopti sudėtingais išbandymų laiptais, kol susipažindavo su kulto paslaptimis. O krikščionių bendrijoje, bent tais laikais, kelias nuo pasikrikštijimo iki tapimo pamokslininku buvo labai trumpas. Kiekvienas atsivertęs galėdavo tapti misionieriumi.
Po Romos gaisro prasidėjęs krikščionių persekiojimas tęsėsi. Petras, Paulius irgi, buvo pagauti tik po trejų metų. Išliko nežinomo autoriaus laiškas, kuriame pranešama, kad Petras buvo išduotas iš ''pavydo''. Kitame laiške sakoma, kad apaštalui ''teko patirti ne vieną ir ne dvi kančias, o daugelį, kol jis atsidūrė Dievo garbėje''. Nežinoma, kur ir kada Petras buvo nužudytas. Spėjama, kad stadione Campus Vaticanus, kuriame vykdavo žirgų lenktynės ir žmonių egzekucijos. Nėra duomenų apie jokias laidojimo iškilmes. Greičiausiai jis buvo palaidotas ten pat, lauke, kur vėliau rasta daugybė žmonių palaikų.
Dar po metų Neronas buvo nuverstas ir persekiojimai pasibaigė. Bendrija nebuvo sunaikinta. Net istorikas Tacitas , romėnas, į krikščionybę žvelgęs iš aukšto, turėjo pripažinti, kad žiaurūs persekiojimai ėmė kelti gyventojų užuojautą. Iš tikro, baudžiamieji mirtį pasitikdavo vyriškai, ir tai darė įspūdį.
Krikštijosi vis daugiau ir daugiau Romos gyventojų. Tačiau Roma dar nebuvo tapusi krikščionybės, laikomos Rytų tikėjimu( mat didžiausios jos bendrijos buvo susibūrusios rytinėse Imperijos dalyse-Egipte, Sirijoje, Graikijoje), centru. Ir nebuvo bendruomenėse jokios hierarchijos, pareigybių, juolab iškilmingų. Kam reikalinga hierarchija, jeigu visi netrukus stosime prieš Dievo teismą?Net praėjus 30-čiai metų po apaštalo Petro mirties laišką korintiečiams rašė Romos bendrija. Bendrija, o ne vyskupas, nes tokio paprasčiausiai tada nebuvo. Vyskupas bendrijos priekyje atsiranda tik140-aisiais metais, jį imta vadinti papa(nuo graikiško žodžio pappas- tėvas)
Romos vyskupas Steponas 254 metais pirmą kartą primena Jėzaus žodžius apie uolą, ant kurios bus pastatyta bažnyčia, ir pradeda reikalauti, kad pats būtų pripažintas didžiausiu autoritetu. Tačiau tokiu iš tikro tampa tik Leonas Pirmasis Didysis, gyvenęs V amžiuje ir pasiskelbęs, kad nuo šiol jis, Romos vyskupas, laiko dangiškosios karalystės raktus ir yra aukščiausia instancija sprendžiant visus tikėjimo klausimus. Tokia kaip dabar popiežiaus instancija susiformavo tik XI amžiuje, Grigaliui VII paskelbus ''Dictatus Papae''.

Algimantas Čekuolis