Krikščionybės aušra

Romoje pilna visokio išpažinimo sektų, Neronas pasirenka vieną jų- krikščionis. Jo gvardiečiams nesunku surasti '' įtariamuosius''-išduoda kaimynai, kartais net patys krikščionys. Visi sučiuptieji greit nužudomi:vienus užsiuva į laukinių žvėrių kailius ir užpjūdo šunimis, kitus degina kaip fakelus parkui apšviesti, dar kitus nukryžiuoja.
Sugavo krikščionių vyriausiąjį. Gvardiečiams jis - tiesiog senas žvejys, atvykėlis iš tolimos galilėjos provincijos.Jo vardas Simonas Petras. Jį nukryžiavo galva žemyn.

Simono Petro kelias į kankinio mirtį prasidėjo 36 metai iki didžiojo Romos gaisro.
Broliai Simonas ir Andriejus gyvena Galilėjos provincijos Kafarnaumo kaime- gan turtingame, nes šalia eina kelias Via Maris, jungiantis Siriją su Egiptu, juo galima pasiekti Romą. Broliai prekiauja vynu, alyvomis, pačių pagauta ir išrūkyta žuvimi, turi būrį vergų ir padėjėjų, keletą namų.
Galilėja- maža valstybėlė, anksčiau priklausiusi Izraeliui, paskui užkariauta graikų, tada vėl žydų susigrąžinta. Ją valdė žydas- graikas Erodas, o šiam mirus- du jo sūnūs, bjaurūs despotai. Būtų buvę nuversti, bet juos gina romėnų būrys. Gyventojų kalba aramėjiškai, tai yra žydų kalba, tik labai savotiška Galilėjos tarme, iš kurios Jeruzalėje šaipomasi. Valstybinė kalba- graikų, bet dar reikia mokėti hebrajų- Torai skaityti. Gerai ir lotyniškai suregzti bent kelis sakinius, ypač jei nori ką nors parduoti kareiviams.
Brolių vardai atspindi padėtį. Simonas aramėjų kalba reiškia ''Dievas išklausė'', o Andrius- iš graikiško Andreas,''vyriškas''.Jie gyvena gerai, ramiai, nė neįtardami, kad vienas rytas pakeis jų gyvenimą ir.. visą pasaulį.
Sykį pavasarį abu broliai žvejojo Genezareto ežere, netoli kranto..
Evangelistas Matas vėliau papasakos apie kitą Galilėjos gyventoją, prieš porą dienų atvykusį į Kafarnaumą.Jis dabar eina ežero krantu stebėdamas, kaip broliams sekasi žvejyba. Tas žmogus, maždaug Simono amžiaus,-Jėzus iš Nazareto. Matas rašo:''Vaikščiodamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė du brolius- Simoną, vadinamą Petru, ir jo brolį Andriejų- metančius tinklą į ežerą;mat buvo žvejai.Jis sakė:''Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais''.Tuodu tuojau paliko tinklus ir nuėjo su juo''.(Mt4,18-20)Pagal Evangeliją, šitaip Jėzus įgijo pirmus du savo mokinius. Kiti šaltiniai patvirtina, kad Simonas, Jono sūnus iš Kafarnaumo, kuriam Jėzus vėliau davė Petro(reiškiančio ''uola'' arba ''atrama'') vardą, nebuvo beturtis ar itin entuziastingas jaunuolis. O Jėzus tada buvo tik pradėjęs mokyti.
Maždaug dvejus metus Petras lydėjo Jėzų jo kelionėse. Iki Kristaus nukryžiavimo jis, atrodo, neperžengė Galilėjos ribų, kuri skersai- vos 40 kilometrų. Bet vėliau nuėjo tūkstančius mylių platindamas naująjį tikėjimą, kuris, Petrui mirštant ant kryžiaus Romoje, jau turi keliasdešimt tūkstančių pasekėjų.
Dvasinę naujojo tikėjimo prasmę mes suprantame. Bet koks buvo tokio staigaus paplitimo mechanizmas ir kokios priežastys?
...Po kelis šimtmečius siautusių karų, įsigalėjus Romos imperijai, pagaliau įsivyrauja taika. Ji taip ir vadinasi- Pax Romana. Romos legionai stovi nuo Atlanto pakrantės Ispanijoje iki Judėjos dykumos ir nuo Reino iki Nilo.Viduržiemio jūra plaukioja beveik nekliudomi piratų laivai. Kelių nutiesta 6000 kilometrų. Jais be perstojo zuja pirkliai, valkatos, artistai, nuotykių ieškotojai ir.. legendos, idėjos, pasakojimai.
Roma savo valdiniams neprimeta jokio tikėjimo. Stovi nuostabios šventyklos- Jupiterio, Minervos, Neptūno, Veneros, imperatoriai po mirties garbinami kaip dievai. Bet tai- politika, o ne dvasinis pasaulis. Šis kultas neduoda atsakymo į klausimą: o kokia žmogaus gyvenimo prasmė? Ir moralės reikalais tie dievai daug patarti negali- apie jų girtuoklystes, apie neištikimybes tiesiog himnai giedami. Vyrauja taika, tyla- ir žmonės pradeda jausti tuštumą širdyje, dvasios vakuumą.

Žydų tikėjimas kitoks. Jie tiki ne į vieną iš dievų, o vienu Dievu. Yra reiklūs, jų religijos pagrindai ir apeigos, pradedant apipjaustymu ir baigiant nurodymais, ką galima ir ko negalima valgyti, tokie griežti, kad retas prašalaitis nori tą jų tikėjimą priimti. Žydu galima tik gimti. Kitos religijos kuria bendrijas, o žydai save laiko išdidžia, DIEVO IŠRINKTĄJA TAUTA. TAČIAU TAI KERTASI SU REALYBE. Judėja, Galilėja, kitos žydų teritorijos yra tiktai didžiųjų kaimynų provincijos arba mūšių tarp jų laukai. Bet kai žydamas nepavyksta išsilaisvinti žemiškais ginklais, jie pasikliauja savo Dievo pagalba.Žydų raštai aiškiai sako, kad ateis Mesijas ir nuves juos į pergalę prieš tamsą, kad Dievas valdys žemėje. TODĖL KIEKVIENĄ DIENĄ LAUKIA JO ATEINANT. O aplink nuolat sukinėjasi įvairaus plauko pranašai ir stebukladariai.
Staiga pasklinda žinia apie tūlą galilėjietį, kuris gydo ligonius ir daro kitus stebuklus bei skelbia, kad Dievo karalystė žemėje jau arti. Prie dviejų ževejų prisijungia daugiau mokinių, jų jau dvylika. Jokios hierarchijos toje grupėje nėra, tačiau Jėzus labiau išskiria Simoną Petrą, dažnai kalbantį visų mokinių vardu, drįstantį garsiai užduoti klausimus, kurie iškyla visiems. Galbūt todėl, kad Simonas vyresnis už kitus, patyręs, o gal ir išmintingesnis.
Abejonių Petrui turėjo kilti jau pirmomis savaitėmis.Nes Jėzus visai nebuvo panašus į tą laukiamą Išvaduotoją-Izraelio karalių, į vadą, stosiantį karių priekyje ir vesiantį į paskutinį mūšį. Taip, jis kalba apie artėjančią Dievo karalystę, bet sako,''kas kardą pakels, nuo kardo ir žus'', kad pasmerkti turi teisę tik Dievas.
Religingiems žydams ypač nepatinka, kad Jėzus atmeta ''išrinktosios'' tautos sąvoką. Šventikus jis vadina veidmainiais, rūpinasi atstumtaisiais- muitininkais, prostitutėmis. Atmeta pagrindines judaizmo taisykles, košerinį maistą, šabo šventimą- viską, kas išskiria žydus iš kitų tautų.
Tačiau Nazariečio pamokslų klausosi jau šimtai žmonių, žinia apie jo daromus stebuklus keliauja iš lūpų į lūpas. Fariziejai (ypač pamaldžių žydų grupė) susirūpina. Gresia revoliucija.
Petras turėjo greit suvokt, kiek daug naujo, peržengiančio judaizmo ribas, žavaus ir tuo pačiu pavojingo yra naujajame mokyme. Dar trisdešimtaisiais naujos eros metais jis ištaria lemtinguosius žodžius:''Tu esi Mesijas''. Matas, vėliau aprašydamas tą sceną, liudija, kad Jėzus į tai atsakė:''Ir aš tau sakau:tu esi Petras-Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės.''(MT16,18)
Tokia buvo popiežystės pradžia.
Petras-Uola iš pradžių nebuvo toks ''kietas''. Kai per žydų Velykas šventiko Kajafo pakalikai Getsemanės sode pagavo ir surišo Jėzų, jo mokiniai išsislapstė.Tik Petrui ir dar vienam mokiniui užteko drąsos nusekti iš paskos.Tačiau kai Kajafo rūmų apsauga, išgirdusi galilėjietišką tarmę, ėmė įtarti, kad Petras iš Jėzaus kompanijos, jis tris kartus tai paneigė, tai yra, išsižadėjo. Nėra duomenų, kur buvo Jėzaus nukryžiavimo metu. Greičiausiai ant mūro sienos, supančios Jeruzalę, kur susirinko didelė minia, mat iš ten egzekucija gerai matėsi. Kad Jėzaus kapas tuščias, pranešė ne jis, o Marija Magdalietė (iš Magdalos) ir kitos moterys. Apaštalai iš pradžių tuo nepatikėjo, vadino ''tuščiais plepalais''. Petras nuėjo prie kapo ir įsitikino- teisybė.
Po kelių dienų Jeruzalėje susitiko Nukryžiuotojo šalininkai. Petras ir dar keli apaštalai pareiškė ir liudijo matęsi su prisikėlusiu Jėzumi.
Kristaus pasekėjų Jeruzalėje tada buvo apei 120. Judėjoje ir Galilėjoje dar apie 500. Judui pasikorus liko vienuolika apaštalų, Marija, Marija Magdalietė ir keturi Jėzaus broliai- taip skelbia (teisingai ar ne) kelios apokrifinės (t.y. po 400 metų įvykusio Bažnyčios suvažiavimo nepripažintos ir pasmerktos) evangelijos. Petras- autoritetas toje draugijoje, tad jis turi spręsti, ką daryti toliau. Atrodytų, reikia slėptis ar bent išlaukti, kol viskas nurims, nes Jėzus buvo nuteistas už baisų nusikaltimą- išdavystę.
Tačiau Petras pereina į puolimą.Pasinaudodamas eiline švente, penkiasdešimtadieniu po Velykų, ir tuo, kad į Jeruzalę privažiavo maldininkų, jis pamokslauja, šaukia gelbėtis, nes Paskutiniojo teismo diena arti, pasakoja apie Jėzaus nukryžiavimą ir prisikėlimą iš numirusiųjų. Per tą šventę Petras įtikina ir pakrikštija tris tūkstančius žmonių. Judėjoje, Mažojoje Azijoje, Šiaurės Afrikoje naująjį tikėjimą ima platinti ir kiti apaštalai, jau įgiję vardą- krikščionys, Kristaus šalininkai.TUO PAT METU artimiausi Jėzaus bendražygiai tarpusavyje karštai ginčijasi:ar būtinai reikia būti žydu, kad taptum krikščionimi? O gal bet kas, įtikėjęs gali pasikrikštyti? Tai svarbus klausimas. Jo esmė:ar krikščionybė yra judaizmo atmaina, ar visai naujas tikėjimas?

Šį klausimą Petras išsprendžia ne diskusijomis, o veiksmu. Jis atverčia į krikščionybę Palestinoje tarnaujantį Romos gvardietį, centūrijos (šimtinės) vadą Kornelijų, pasikvietusį Petrą į savo namus. Petras, nors judėjas, valgo nekošerinį maistą, išaiškina krikščionybės dvasingumą, gerokai patrauklesnį nei marmurinių ar bronzinių stabų garbinimas. Jis pakrikštija ne tik Kornelijų, bet visą jo giminę ir tarnus.
Galbūt tai buvo svarbiausias Petro žingsnis, kurį jis padarė po Kristaus mirties pralaužė duris krikščionybei plisti už judaizmo ribų. Naujoji religija netrukus užvaldė dalį Romos imperijos (priminsiu, tada krikščionybė dar nebuvo draudžiama), o einant amžiams tapo pasauline religija. Ji neplito savaime- viskas buvo gerai organizuota, teritorija ir miestai pasidalinti. Petras, kiti Jėzaus mokiniai, žymesni bendrijos nariai (pavyzdžiui, buvęs fariziejus Paulius) tapo misionieriais naudodamiesi tuo, kad keliai Imperijoje buvo geri, kad Imperija užtikrino saugumą, kad per didesnes upes net tiltai pastatyti ir kad kalbama keliomis bendromis kalbomis, kurias toje teritorijoje visi supranta.
Už Romos imperijos ribų, kur tokių sąlygų nebuvo, krikščionybė ėmė plisti tik po kelių amžių. Į slavų kraštus ji atkeliavo po tūkstančio, o mus pasiekė beveik po pusantro tūkstančio metų.
47-ais metais Jeruzalėje įvyksta pirmas, dabar sakytume Bažnyčios suvažiavimas. Jame nutariama, kad perėję į krikščionybę žydai privalo laikytis ir judėjų tikybos, ir krikščioniškų reikalavimų, o nežydai- tik krikščioniškų. Tai labai pagelbėjo misionieriams, dirbantiems su pagonimis, sakysim, Pauliui.
Apie 50-uosius metus Romoje apsigyvena Petras su žmona. Jam netenka kurti krikščionių bendruomenės misionieriai jau yra ją subūrę.Tai vyrai ir moterys, laisvi žmonės ir vergai, Romos piliečiai ir imigrantai. Pasikrikštijo net vienas senatorius, vardu Pudensas, kartu su dviem dukrom.
Krikščionių bendrija nepripažysta visuomenės sluoksnių ir ribų tarp jų, o tai labai svarbu milijoniniame mieste, kurio didelė dalis gyventojų- atvykėliai iš įvairių Imperijos kampų, besijaučiantys atitrūkę nuo savųjų šaknų ir nepritapę Romoje. Bendrija padeda ligoniams, guodžia, ragina laikytis moralės principų, žada amžiną išganymą. Tai- dvasinių idealistų, svajotojų sala šalto ir gan pokvailio pagoniškumo jūroje. Be to, krikščionybė ima viršų prieš kitas to laiko tikybas, mat turi liudininkų, galinčių pasakyti:''Aš pats tai mačiau.Girdėjau savo ausimis''.

Algimantas Čekuolis (yra tęsinys)