ketvirtadienis, balandžio 09, 2009

Pasninkas

Turbūt nesuklysiu pasakęs, jog Gavėnios metu krikščioniškose bažnyčiose apie pasninką kalbama dažniau, negu kitu metų laiku. Kiekviena bažnyčia, atrodo, turi ir savo pasninko sampratą. Vieni pripažįsta, kad tai tradicijos suformuota praktika. Kiti gi įsitikinę, kad remiasi išimtinai Biblijos mokymu.

Nori nenori, bet kai tau pasiūlo bažnyčioje pasninkauti kartu su visais tam tikromis dienomis, susimąstai. Taip, tai yra faktas, pasninkas yra viena iš Biblinio tikėjimo praktikų. Tik kaip pasninkauti? Ar tai yra savaime aišku?

Kažkada buvau supažindintas su aiškiais ir konkrečiais potvarkiais, kaip reikia pasninkauti, kokioms dienomis, ką valgyti, ką nevalgyti ar iš vis nevalgyti. Atrodytų, viskas aišku. Su tokiu pasninko įprasminimu, tiesa, sunkoka, bet užtai aišku. Tik ar tokius dalykus nurodo Biblija?


Neabejotinai, toks aiškumas žmonėms buvo patrauklus ne tik mūsų laikais.
Jau Senojo Testamento pranašui Izaijui Dievas liepia šaukti visa gerkle, kokio pasninko Jis iš žmonių laukia ( Iz 58 ).

Tiesa, žmonės yra įsitikinę, kad jie laikosi pasninko:
3 „Kodėl mes pasninkaujame – ir tu nematai? Kodėl mes darome atgailą – ir tu nepastebi?

Tačiau, Dievui atrodo kitaip:
Štai pasninko dieną jūs ieškote sau malonumo ir engiate visus savo darbininkus! 4 Štai jūsų pasninkas baigiasi rietenomis ir muštynėmis, – tvojate kumščiu iš visų jėgų. O, kad šiandien jūs taip pasninkautumėte, idant jūsų balsas būtų išgirstas aukštybėse! 5 Argi man prie širdies šitoks pasninkas – diena, kai marusis nusižemina? Kai nuleidžia savo galvą kaip nendrė, guli apsivilkęs ašutine pelenuose? Ar tu tai vadini pasninku, VIEŠPAČIUI malonia diena?

Ir čia duodamas labai nepatogus žmogui pasninko išaiškinimas:
6 Ne! Pasninkas, kokio aš noriu, tai – nuimti neteisėtai uždėtus pančius, atrišti jungo valkčius, pavergtiesiems duot laisvę, sulaužyt bet kokį jungą. 7 Dalytis su alkstančiu savo duona, priglobti vargšą ir benamį, aprengti, ką pamačius, nuogą, neatsukti nugaros saviesiems.

Turiu pripažinti, kad ir man taip stipriai buvo įkalta ta aiškioji patogioji pasninko samprata, kad net ir perskaitęs pirmą kartą šią vietą nelabai sureagavau, kad šis tekstas nukreipia į pačią pasninko esmę. Todėl tiesiog buvau nustebęs, kai vienas žmogus rimtu veidu cituodamas pranašą Izaiją pradėjo kalbėti apie pasninką šiuos keistus dalykus. Ėmiau skaityti pats ir iš tiesų - tie keisti dalykai išsakomi Dievo vardu Biblijoje.

Pasirodo pasninkas, kuris yra priimtinas Dievui, tai ne savo kūno marinimas, o priešingai - kažkas pozityvaus; tai - teigiamas veiksmas. Tai socialinio teisingumo atstatymas, tai rūpinimas socialiai pažeidžiamais, tai žmogaus išlaisvinimas ir jo vertės atstatymas. Mūsų santykiai su Dievu yra neatsiejami nuo santykių su žmonėmis. Ir iš pradžių skaičiau iš tos savo aiškios pozicijos apie pasninką perspektyvos - kai nevalgęs, ar mažiau valgęs gali užsidėti savo ir Dievo akivaizdoje pliusiuką. Tai ir žiūrėjau, kur gi čia pagal tokį pasninką galėsiu sau užsidėti pliusiuką?

Ir paaiškėjo skaudi tiesa. Problema su tuo pliusiuko užsidėjimu visai neišsprendžiama. Skaitant tekstą supratau, kad čia net nėra nurodymas kažką padaryti daugiau, negu priklausytų. Tiesiog Dievas nurodo, kaip mes, žmonės, sugriovėm tvarką, už kurią esame atsakingi. Mūsų tarpasmeniniai santykiai neatitinka Dievo plano žmonėms, žmonių bendruomenei, mums asmeniškai. Taigi, kaip skaudu, kad mes jau ne kažką nuo savęs į pliusą turim padaryti, o turim stengtis, kad atstatytume tai, kas yra sugriauta.

Ir nežinau, kaip jums, o man tos pastangos yra sunkios. Kaip būtų paprasta - kažką padarei teigiamo vieną dieną (na gerai - savaitę) ir jau stovi teisus Dievo akivaizdoje su savo nuopelnais. Bet šis tekstas duoda suprasti, kad nei diena, nei savaite neatsipirksim. Čia pastangos visam gyvenimui.

O juk suvokiu aiškiai, koks egoistas esu, neskiriu tiek dėmesio savo artimiausiems žmonėms, kiek turėčiau, jau nekalbant apie platesnį žmonių ratą, su kuriais susitinku, su kurias dirbu, su kuriais kaimynystėje gyvenu. Taip su savo sąmoningom pastangom ir turiu vytis tai, ką labai sėkmingai su savo egoizmu sugriaunu.
Tačiau, kokia paguoda, kad Jėzus savo misijai atskleisti kaip tik pasirinko šio pranašo žodžius. Tiesa, tai buvo tolimesnio skyriaus ištrauka (Iz 61,1-2):

"Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų." (Lk 4, 18-19)

Jei gerai įsižiūrėsime, šie tekstai kalba apie tuos pačius dalykus. Apie žmogaus išlaisvinimo poreikį. O tikrasis visų mūsų išlaisvintojas yra Jėzus. Mūsų nelabai vykusios pastangos prisidėti prie šio proceso - mūsų atsivertimas. Ir beje su mūsų prigimtimi - pastovus procesas, o ne vienkartinis "abrakadabra - aš už Dievą, Dievas už mane".

Aišku, kiekvienam krikščioniui yra įdomi Jėzaus pozicija ir tuo suprantamesniu apsimarinimo pasninku. Labai galimas dalykas, kad toks religinis pasninkas, kurį kritikavo Izaijas buvo vėl universaliai paplitęs Jėzaus laikais. Štai Jėzus piešia fariziejaus maldą: "Aš pasninkauju du kartus per savaitę, atiduodu dešimtinę iš visko, ką įsigyju" (Lk 18,12). Taip gražiai religingai, atrodo, žmogus gyvena, ką mes galėtume jam prikišti? O Jėzus štai drėbia: šis religingasis nėra nuteisintas .

Jei pažvelgsime į Jėzaus ir jo mokinių kompaniją, tie vėlgi nelabai įtilpo į to meto padorių religingų žmonių rėmus. Todėl religingieji Jėzui priekaištavo: „Jono mokiniai dažnai pasninkauja ir kalba maldas, taip pat ir fariziejų mokiniai, o tavieji valgo sau ir geria" (Lk 5,33). O pats Jėzus gavo tokį apibūdinimą: "Štai rijūnas ir vyno gėrėjas, muitininkų ir nusidėjėlių bičiulis" (Lk 7,34). Ir neatrodo, kad tie apibūdinimai buvo išgalvoti. Aišku, išsakyti sustiprinta ir nepagarbia forma, bet tai iš esmės buvo teisingas apibūdinimas. Jėzus ir neneigia, kad yra kitaip. Įdomu, kaip čia mūsų bažnyčioms reiktų sureaguoti, jei šiandien pasirodytų toks dvasinis lyderis ir dar su atitinkama draugų kompanija.

Pats Jėzus nenurodinėjo, kokia forma turėtume pasninkauti, ką valgyti ar nevalgyti. Jėzus nurodė tik vieną - kaip bepasninkautum, tai turi likti tik tarp tavęs ir Dievo: „Kai pasninkaujate, nebūkite paniurę kaip veidmainiai: jie perkreipia veidus, kad žmonės matytų juos pasninkaujant. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. O tu pasninkaudamas pasitepk [aliejumi] galvą ir nusiprausk veidą, kad ne žmonėms rodytumeis pasninkaująs, bet savo Tėvui, kuris yra slaptoje. Ir tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins“ (Mt 6,16-18).

Žinoma, jei kas labai susigraudino, jog aš bandau išbraukti pasninką, kaip atsisakymą kažkurį laiką valgyti maistą, tai aš nesiruošiu to daryti. Netgi, turėčiau pasakyti, jog ta pasninko forma, kurią matome Naujajame Testamente Jėzaus ir vėliau bažnyčios praktikoje yra daug radikalesnė, negu šiandien drįsta siūlyti bažnyčių lyderiai. Nuo maisto netgi labai ilgą laiką buvo susilaikęs Jėzus. Skaitant Apaštalų knygą peršasi mintis, kad apaštalų tarpe pasninko, kaip susilaikymo nuo maisto praktika, taip ir neprigijo (gal aš ką pražiopsojau, tada priminkit man). Tačiau kai prasideda pasakojimai apie Paulių, mes jau skaitome apie bažnyčiose praktikuotą pasninką. Pas vieną garsiausių fariziejų mokytojų gavęs religinį išsilavinimą, Paulius tikrai gerai išmanė šią praktiką. Nematome, kad Jėzus ar vėliau tikintieji būtų pasninkavę pagal kokias konkrečias kalendoriaus dienas. Tačiau tiek Jėzus, tiek su Pauliumi susiję tikintieji pasninkavo prieš svarbius įvykius: misijos pradžią, vyresniųjų paskyrimą, misijinę kelionę ir pan. Ir skaitant apie Jėzaus ar vėlesnius pasninko bažnyčiose aprašymus, susidaro įspūdis, kad jei į tokio pasninko formą ir įeina maisto nevalgymas, tai jis nėra esminis akcentas. Esmė yra visą konkretų pasninko laiką skirti išimtinai Dievui. Jėzus pasninkauti išėjo į dykumą. Bažnyčiose tikintieji susirinkdavo būti kartu tam tikrą laiką: melstis ir pasninkauti. Ir tai darė, kaip minėjau, prieš svarbius įvykius. Man atrodo, kad tai nebuvo toks pasninkas, kai žmogus per dieną badauja ir užsiima savais, pavyzdžiui, darbo reikalais ar vaikštinėja į svečius.

Artimiausiomis dienomis minėsime mums, krikščionims, labai svarbius Jėzaus gyvenimo įvykius. Todėl tiems, kas vis dar skaitot šį ilgą tekstą, linkiu prasmingo minėjimo ir šventimo. Ir prasmingo pasninko. Tiesa, truksiančio ilgiau nei šios įsimintinos dienos. Mes juk girdime, ką pranašas visa gerkle šaukia:
Pasninkas ...
tai – nuimti neteisėtai uždėtus pančius,
atrišti jungo valkčius,
pavergtiesiems duot laisvę,
sulaužyt bet kokį jungą.
Dalytis su alkstančiu savo duona,
priglobti vargšą ir benamį,
aprengti, ką pamačius, nuogą,
neatsukti nugaros saviesiems.

8 komentarai:

  1. Šiaip čia gerų minčių pažėrei, bet, manau, be reikalo supriešini du gerus dalykus – prisirišimų (nevalgymas, negėrimas, nežiūrėjimas, kreipimas dėmesio kitur, gėrio darymas – va ir prie Izaijo priartėjom) naikinimas ir teisingumas. Įsivaizduok tokį atvejį: Jėzus mato „pamaldų“ čiuvą, kuris savo samdinį lupa. Ar nuostabu, kad jis sako: „Ką tu čia darai, šventeiva tu?! Pirmiausia gyvenimą susitvarkyk, o tik po to šventais dalykais rūpinsies!“

    Tai nereiškia, kad „šventi dalykai“ yra blogi. Tai reiškia, kad gyvenimas turi „rodyti pavyzdį“ taip vadinamam religiniam gyvenimui, mat „religinė“ praktika yra ženklai nematomos tikrovės. Žodžiu, kaip gerai pastebėjai, gyvenimas pirmiausia. Po to ir ženklai gali sekti. Todėl nekritikuok Artūro per daug. :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Na, va, kaip gerai, duodi atsvaros :)
    O dėl religinės praktikos išorinio pasireiškimo, tai tiesiog imu Jėzaus žodžius apie pasninką ir matau, kad būtent šis reikalas neturi būti demonstruojamas. Žiūriu į Naujojo Testamento laikų bažnyčią ir matau, kad viešumoje pasninkauja tik žmonės tarp kitų pasninkaujančių kartu su jais.
    O dėl kritikavimo, tai aš jokių konkrečių asmenų nevardinu ir nekritikuoju. Tiesiog įvardinu kai kuriuos dalykus ir kaip jie man atrodo Biblijos šviesoje. Taip pat neteigiu, kad visos dvasinės praktikos kurios neaprašytos Biblijoje yra blogai. Tik pasninko klausimu yra nemažai perspėjimu ir į tai turime įsiklausyti. Tarp kitko, Artūras skaitė šį tekstą ir jam patiko.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Geras ir protingas tekstas, butent, Joakimai, taip ir yra, pirmiausia susitvarkyti gyvenimą, tačiau aš pastebėčiau, kad mes dažnu atveju gyvenam tokioje krūvoje problemų, kad net nežinai, nuo kurio galo pradėti ir be pasninko čia neišsiversi. Taigi, būdamas neteisus imiesi pasninkauti, nes nežinai, kaip būti teisiu, ieškai Viešpaties, kad parodytų.
    O Lietuvoj praktikuojamas "religinis" pasninkas(kai atsisakoma keliu produktu) primena ne Biblinį pavyzdį pasninko, o nabašninko padažymą kosmetika, girdi, ne toks jau ir miręs, va žandai raudoni:)

    AtsakytiPanaikinti
  4. komentarą parašė aišku kad Linas:)

    AtsakytiPanaikinti
  5. Koks dar pasninkas, kai mėsos valgai per metus tiek, kad gali ant pirštų suskaičiuot, naivuoliai Jūs, naivuoliai...
    Prabuskit gal.

    AtsakytiPanaikinti
  6. wormazz, cia nelabai apie mesa kalba:)) Isiskaityk.
    Aciu, Joakimai, labai fainas irasas. Turiu zmogu, kuriam klausimas del pasninko yra iskiles, tai be to, kad jau kalbejomes apie tai, nusiusiu jam tavo rasliava:)

    AtsakytiPanaikinti
  7. pirmą kartą užsukau į jūsų tinklapį. ruošiuosi papasakoti draugams apie pasninką ir man labai patiko. kartu labai aišku, bet ir verčia susimąstyti.
    ačiū straipsnio autoriui:)

    Agnė

    AtsakytiPanaikinti
  8. turint omeny, kad Kristus gyveno tik 33 metus, pries numirdamas ant kryziaus pasake: atlikta.Tai pasninkas buvo Jo apsivalymas nuo sio pasaulio, nuo pagrindiniu triju gundymu Liuciferio apsimetinejancio Dievu, juk tie trys klausimai zinomi.
    Ziuriu toliau, Jezus atiduoda Primata(kad ir ka tai reikstu) Petrui- uolai, ant kurio Jis zada statyti savo Baznycia, kurios jokie pragaro vartai nenuvers. Petro zodi mes realiai turime du laiskus. Taip kad imant siaurai didziausias pasninko zinovas turetu buti Jezus ir Petras, o ne Paulius.
    O visa kita labai grazu, labai grazu.

    AtsakytiPanaikinti