Liūdna žinia - Nužudytas Brolis Roger, Taizė įkūrėjas

Brolis Roger, kuris yra viena ryškiausių XX amžiaus ekumeninio judėjimo figūrų, antradienį jo įkurtoje Taizė bendruomenėje Prancūzijos rytuose per pamaldas buvo mirtinai subadytas peiliu, pranešė policija ir jo bendruomenė.
Daugiau »

Teateinie tavo karalystė: ką parsivežiau iš Švedijos

Kažkaip pagalvojau, kad gal reiktų man mestelt ką nors į neformalus. Tai vat, jūsų pusryčiams, pietums ir vakarienei:) mano lauktuvės iš Švedijos;)

Tai vat keletas pamąstymų iš BIEN festivalio Švedijoje, kuriame šiemet nusišypsojo laimė sudalyvauti. Tai, kas slėpėsi už šio mįslingo man pavadinimo, paaiškėjo prieš geras pora savaičių. Iš pradžių euforiška nuotaika pamažu grimzdo į susimąstymą ir rimtį, ir aš kažkokių nerealių įspūdžių nepatyriau. Tiesiog kai kurie momentai įstrigę liko: tėvas Fri (nežinau, ar taip rašosi), AFRO grupė ir choras, o konkrečiau dredai, klavišininkas ir viena choristė. “Shout to the Lord”… Vien prisiminus šią giesmę visa sudrebu, ką jau kalbėti apie jos skambėjimą bažnyčioje, kai kartu gieda dar virš 100 žmonių. Jaučiu, kad ši giesmė ir jėga, ateinanti su ja, yra stipriausias mano atsiminimas. Jei kas žinot lietuvišką versiją, būčiau baisiai dėkinga už žodžius:)
Savaitė pralėkė nepastebimai, užsimezgė nauji santykiai, draugystės, kurių kai kurios labai krito į mano jautrią širdelę. Kas iš tikrųjų nuostabiausia, kad skirtumų tarp denominacijų – buvo atstovai iš trijų pagrindinių tradicijų: ortodoksai, protestantai ir katalikai - fantastiškai nesijautė. Buvome viena graži krikščioniška šeima. Aš buvau pasirinkusi workshop’ą “Temos diskusija”, ir jame taip puikiai bendrą kalbą rado visi. Diskutavom festivalio tema “Teateinie Tavo karalystė” iš Viešpaties maldos. Dabar galvoje nuskambėjo kitos giesmės žodžiai, būtent atliepiantys šiai temai. “The kingdom of God is justice and peace and joy in the Holy Spirit…” Geras!!! Kaip man anksčiau tai neatėjo į galvą? Praeitą sekmadienį Viešpats atvedė mane į tą Biblijos vietą, kurios taip smarkiai ieškojau visą festivalio savaitę - tas eilutes, kur Kristus yra pasakęs, kad Dievo karalystė jau yra tarp mūsų… Jis nuostabiai atsakinėja į klausimus:). Taigi, ji jau yra tarp mūsų, tik, kaip ortodoksų tėvas Artemij pasakė, mes ne visada norime atverti akis, kad pamatytume tą karalystę, ir, kad ir kaip paradoksaliai krikščioniui tai beskambėtų, klausimas, ar norime būti joje. Mes juk taip prisirišę prie šio pasaulio dalykų, tarsi be jų negalėtume gyventi. Bijom prarasti tai, ką ir taip prarasime dėl savo mirties, bet… šiuo metu juk mums taip to reikia: reikia buto, mašinos, kompiuterio, – kurgi šiais laikais be jų, – reikia daryti karjerą, nes juk reikia visam savo turtui išlaikyti visokios apsaugos. Kaip viskas susipainioję… Niekas nebeatsirenka, kas prie ko ir viskas taip tuščia. Kartais tikrai norisi pabėgti į džiungles, į kokią Afriką ar dar kokį nuskurdusį kraštą padėti tiems, kurie apskritai neįsivaizduoja tokio gyvenimo, kaip mano. Gal tada išmokčiau džiaugtis kiekviena diena, jos teikiamais malonumais ir mažais dalykais, kaip, pavyzdžiui, kito žmogaus šypsena, kaip medis, augantis šalia, vabalėlis ant tako… Visa tai paskęsta rutinoje, darbuose ir skubėjime, net jei gyveni toli nuo miesto, paskęsta tavo kasdieniuose rūpesčiuose. Taip ir stumiam dienas, bandydami patirti dieviškąjį veikimą, Dvasios pagavą ar pan. Ar mes tikrai norime pamatyti Dievo karalystę dabar, šią pat minutę? Ar esi pasiruošęs? Vat čia tai geras klausimas. Staiga pasijunti atsakantis Kristui, kad man dar reikia su tėvu ir motina atsisveikinti, kad dar yra nenuveiktų darbų… Mano veidu nuslenka šypsena. Jaučiuosi besiteisinanti. Bet Dievui nereikia pasiteisinimų. Jam reikia mūsų nuolankios širdies ir pasitikėjimo Juo, kuris buvo pradžių pradžioje. Aš pasiilgstu tos vienovės santykyje su Viešpačiu. Man vėl reikia mokytis tarti tuos žodžius, kuriuos esu ištarusi kažkada: “Taip, Viešpatie, eisiu ten, kur mane vesi…” Ir kaip aš taip įsipainiojau į tas velnio žabangas?..

Bajariai su Indulgencijomis

Pasirodo, bajariai su indulgencijomis tęsiasi. Tiesa sakant, iš pastarojo popiežiaus tokių dalykų jau nesitikėjau. Bet pasirodo nieko naujo po saule. Kopijuoti medžiagą draudžiama, tai skaitykit take

Gyvenimas be erdvės neturi prasmės

Dar viena citata - jau iš kito Henri Nouwen straipsnio:

Vienumoje dingsta manasis ešafotas: nėra draugų, su kuriais paplepėt; nėra kam skambint; nereikia važiuoti į jokius susitikimus; nėra linksminančios muzikos; neblaško jokios knygos. Vien tik aš: nuogas, pažeidžiamas, silpnas, nuodėmingas, skurdžius, sudužęs. Nebeliko nieko. Su šiuo nieku ir turiu susitikti vienumoje, veidu į veidą – tas niekas toks baisus, kad viskas manyje trokšta bėgti pas draugus, į darbą, pasislėpti dalykuose, kurie išblaško, kad pamirščiau šį nieką ir įtikinčiau save, kad esu kažko vertas. Bet tai – ne viskas. Vos apsisprendus pasilikti vienumoje, nesuprantamos idėjos, keliantys nerimą vaizdai, nekontroliuojamos fantazijos ir keistos asociacijos ima suktis mano mintyse – kaip beždžionės bananais nukarusiame medyje. Pyktis ir godumas parodo savo šlykščius dantis... Užduotis – likti vienumoj, likti celėje, kol visi gundantiems lankytojams nusibos daužyti duris ir paliks mane ramybėje.

Nuo vienumos link bendruomenės, nuo bendruomenės link tarnystės

Šiandien radau Henri Nouwen straipsnį šiuo pavadinimu. Pradžią išverčiau. Manau, kad jis atsako į daugelį mūsų liestų temų.

Visų pirma, jo autorius - katalikų kunigas, teologijos dėstytojas, daktaras, kuris savo gyvenimą baigė atidėjęs visas savo regalijas ir pasišventęs padėti prie lovos prikaustytam žmogui.

Antra, jis kalba tiek apie vienumą, tiek apie bendruomenę, tiek apie tarnystę - apie temas, kuriomis mes diskutuojam.

Žodžiu, pateikiu jums įvadą, bet siūlau perskaityti visą straipsnį, jei tik mokat angliškai. Jei nemokat, gali tekti laukti, kol baigsiu išversti, tik negaliu pažadėti, kad tai bus labai jau greitai. Taigi, straipsnis:

Žodis discipleship (angl. – mokinystė) ir discipline (angl. – disciplina) kyla iš to paties žodžio. Mane tai visuomet stebino ir žavėjo. Kuomet nusprendei ištarti, „Taip, noriu sekti Jėzumi“, iškyla klausimas: „Kokios disciplinos padės man ištikimai laikytis šio pasirinkimo?“ Jei norime būti Jėzaus mokiniai, turime gyventi gyvenimą, kuris remiasi disciplinomis.

Rašydamas žodį disciplina neturiu omeny kontrolės. Jei suprantu psichologijos ar ekonomikos discipliną, valdau tam tikras žinias. Jei auklėju (arba disciplinuoju) savo vaikus, noriu juos šiek tiek kontroliuoti.

Tačiau dvasinio gyvenimo kontekste, žodis disciplina reiškia „pastangas sukurti erdvę, kurioje Dievas gali veikti“. Disciplina reiškia neleisti visiškai pripildyti gyvenimo. Disciplina reiškia, kad kažkur nesi užsiėmęs – tuo labiau perdėtai susirūpinęs reikalais. Dvasiniame gyvenime gyventi pagal discipliną reiškia sukurti tą erdvę, kur kažkas tau gali įvykti, ko nebuvai suplanavęs ar ko tikėjaisi.

Mano manymu, yra trys svarbiausios disciplinos, padedančios mums išlaikyti ištikimybę, ne vien kad taptume mokiniais, bet kad išliktume mokiniais. Apie šias disciplinas kalba mums pažįstamos, bet tuo pačiu, galbūt, ir netikėtos, Rašto eilutės.

„Tomis dienomis Jėzus užkopė į kalną melstis. Ten jis praleido visą naktį, melsdamasis Dievui. Išaušus rytui, jis pasišaukė savo mokinius ir iš jų išsirinko dvylika; juos ir pavadino apaštalais: Simoną, kurį praminė Petru, jo brolį Andriejų, Jokūbą ir Joną, Pilypą ir Baltramiejų, Matą ir Tomą, Alfiejaus sūnų Jokūbą ir Simoną, vadinamą Uoliuoju, Jokūbo sūnų Judą ir Judą Iskarijotą, vėliau tapusį išdaviku.
Nusileidęs su jais žemyn, apsistojo lygumoje. Ten buvo gausus jo mokinių būrys ir didelė daugybė žmonių iš visos Judėjos ir Jeruzalės, iš Tyro ir Sidono pajūrio. Jie susirinko jo pasiklausyti ir pagyti iš savo ligų. Buvo pagydomi netyrųjų dvasių varginamieji. Visa minia stengėsi jį paliesti, nes iš jo ėjo galia ir visus gydė“ (Lk 6,12-19).

Tai – nuostabi istorija, pasakojanti apie naktį, po kurios seka rytas, po kurio seka diena. Naktį jėzus praleido vienumoje su Dievu. Ryte aplink save jis subūrė apaštalus ir sukūrė bendruomenę. Dievą kartu su apaštalais jis ėjo ir pamokslavo Žodį ir gydė ligonius.
Pastebėkite seką: nuo vienumos prie bendruomenės, nuo bendruomenės prie tarnystės. Naktis vienumai, rytas bendruomenei, diena tarnystei.

Kaip dažnai tarnaudamas norėdavau viską atlikti pats. Jei man nepavykdavo, eidavau pas kitus ir sakydavau „Prašau, padėk“ – ieškodavau bendruomenės. Jei ir tai nepadėdavo, galbūt pradėdavau melstis.

Tačiau Jėzus moko priešingos tvarkos. Viskas prasideda vienumoje su Dievu. Tuomet ji suburia bendruomenę – žmonių bendrystę, su kuria dalinasi misija. Galiausiai, ši bendruomenė eina gydyti ligonių ir skelbti gerosios naujienos.

Mano manymu, vienumą, bendruomenę ir tarnystę galima vertinti kaip tris disciplinas, kurių pagalba kuriame erdvę Dievui. Jei sukursime erdvę, kurioje Dievas galės veikti ir kalbėti, įvyks kažkas netikėto. Jei norime būti mokiniais, esame pašaukti gyventi šiomis disciplinomis.

Kiek kainuoja Jėzaus kraujas?

Šiaip, sunku net komentuoti, skaitant tokias reklamas. O tylėti irgi nesinori. Nepagalvokit, kad čia dabar noriu šaipytis iš Katalikų bažnyčios. Man tikrai ne tas pats kokie dalykėliai yra brukami mano tėvams ir draugams. O ir aš pats negaliu savęs radikaliai atsieti nuo bažnyčios kurios nariai man paskelbė Evangeliją ir kuriai priklauso mano artimieji.
Ir man ne tas pats, kad iš Jėzaus palikto įsako jo atminimui ir bendravimui laužyti duoną bei gerti iš vienos taurės - dabar daromas biznis.
Ši reklama katalikiškame leidinyje (Seleziečių žinios) su užvadinimu "Amžinosios šv. Mišios" tikrai pritrenkia. Tereikia užsirašyti į tam tikrą draugiją ir už tave tris kartus per dieną amžinai bus pilstomas Jėzaus kraujas tau net nedalyvaujant. Ir tai labai „papigiai“. Tik 40 Lt už dušią. Ir be to, į šią draugiją galima įrašyti net to nežinančius žmones, net ir mirusius žmones. Kažkaip panašiai kaip pas mormonus su mirusiųjų krikštu gaunasi. Tereikia už save ar už kokį visai to nežinantį asmenį persiųsti pašto perlaidą - 40 Lt ir jau kraujas liejasi laisvai tris kart per dieną. Na, žinoma, valiuta valiutai nelygi, bet jei žiūrėt į skaičius, tai sakyčiau infliacija ir čia paveikė kainą. Judas pardavė tik už 30.
Taip, gal pinigai naudojami ir kilniais tikslais, nesiginčiju, bet vis tiek negaliu suprasti tokio biznio.