šeštadienis, vasario 11, 2006

Vienybės apraiškos

Vienas toks žmogus paprašė, kad iš savo dienoraščio, įmesčiau vieną rašinėlį ir čionais. Kažkaip niekad nedrįstu savavališkai:) Savoj erdvėj, nors ir nevisai uždaroj, visgi saugiausia... Vat ir išlenda yla iš maišo... Panašiai kaip ir su tuo ekumenizmu... Prieš porą savaičių buvau maldos už krikščionių vienybę savaitės pabaigtuvių pamaldose.

Gražūs žodžiai, gražios maldos, gražūs pamąstymai… Iš tikrųjų kartais pagalvoju, kad trūksta darbų, kurie rodytų tą mūsų tarpusavio meilę ir pripažinimą. Galbūt kunigai ir pastoriai ir elgiasi taip – neteisdami ir nesusireikšmindami, bet toli gražu ne visi... Kaip ir ne visi išdrįsta eiti šia linkme, nepaisant jaučiamo kvietimo, Dvasios kvietimo. Per daug esame pripratę būti žemiškose sistemose. Ir dar yra šiaip žmonės, o žmonės yra žmonės… Ne visi mąsto ir bando suprasti Dievo žodį, o daugiau vadovaujasi tradicija… Koks blogas daiktas tas prisirišimas.. Išskyrus, žinoma, prisirišimą prie Kristaus. :)

Dar pagalvojau, kaip kardinolas Bačkis ir visi kunigai (kitų tradicinių denominacijų) jaustųsi, kai reikėtų nusiimti tas gražias sukneles ir palikti visus ritualus? Mes susirenkam į bažnyčią, į pastatą, kuriame esam pripratę melstis… Ir pagalvojau, kaip būtų faina, jei rinktumėmės kur nors neformalioje aplinkoje, ir nebijotume garsiai pritarti pamokslininko žodžiams, kai Dvasia mums kalba, kai giesmė skamba ne tik iš giedotojų lūpų, bet iš viso surinkimo širdžių. Kaip būtų faina, jei tai nebūtų tik lyrinės giesmės, bet tokios, kurioms skambant norisi šokti padėkos šokį, kur nereikėtų stovėti panarinus galvą, kai kalbama malda, bet galėtum kelti rankas šlovinti bei dėkoti Viešpačiui už tai, kad visgi jungiamės į vieną. Tas jausmas, kad ateinam prie Jo kartu – katalikas, liuteronas, reformatas, ortodoksas, sekmininkas, metodistas ir kt. – tiesiog nuostabus. Kaip būtų faina, jei nebebūtų šitų pavadinimų - juk jie skiria… Kaip norėčiau, kad mūsų visų vardas būtų krikščionis… Nejaugi to neužtenka… Bet, ko gero, ilgus metus puoselėtos tradicijos ir sistemos dar ilgai nenustos veikusios…

Gera buvo šiandien pamaldose sutikti pažįstamus žmogiukus, ir nepažįstamų taip pat. Faina buvo dar kartą įsitikinti, kad kunigas Saulaitis, nors ir priklausydamas sistemai, visgi yra neformalas. :)) Bajeristas vyrukas kaip reikalas... Labai faina buvo pamatyti metodistų kunigą (nepamenu jo vardo..), jis man toks gyvas, ir iš šono žiūrint, truputėli plaukiojantis, bet labai džiaugsmingas savyje. Susipažinau su juo per ekumenines jaunimo pamaldas liuteronų bažnyčioje, ir šis kartas buvo antras, o atrodo, kad mes jau kažin kadais pažįstami… Ir jis toks absoliučiai neformalus… Jėgelė! Susipažinau ir su viena seserim iš sekmininkų bažnyčios (rusakalbių), tai taip labai fainiai pasikalbėjom, ji man eilėraštį savo paskaitė, apie vienybę Kristuje. Norėjo ji paskaityti visiems garsiai per arbatėlę, ėjo Bačkio paklausti, bet jis taip gražiai pabėgo nuo jos, kad man juokas suėmė dėl to. Labai juokingai iš šono stebėjosi jo elgesys… Kaip viskas greit išryškėja – pačioj elementariausioj situacijoje. Mes bijome išsišokti savo tikėjimu, savo dvasia… nepaisant to, kad aplinkui lyg ir savi… Ir mes taip dažnai pasijuokiam iš tokio išsišokėlio. Aš ne išimtis…

Ir dar pagalvojau, stebėdama, kas su kuo bendrauja, - visi tik grupelėm, grupelėm, su savais savam rately, kur gali jaustis pakankamai saugiai. Tik vat metodistas buvo vienas iš savos bažnyčios, tai kažkaip priėjo prie vienos mano pažįstamos mergiotės ir kažką su ja labai smarkiai kalbėjosi. Mes vis dar labai pažeidžiami savo susireikšminimo... Vistiek jautėsi, kad daugelio mąstyme yra tie skiriantys pavadinimai, kurie pabrėžia tavo "identitetą", susitapatinimą su tam tikra denominacija. Gražus buvo Bačkio kvietimas išmesti tuos skirtumus, kuriais remiamasi, kai galvojama apie Kristaus bažnyčią. Man, vat, įdomu, ar jis pirmas to atsisakytų... Ar kurios nors denominacijos kunigas ar "narys" išdrįstų pirmas žengti žingsnį iš savo saugios erdvės?
Ir visgi nepaisant šitų žmogiškų mėginimų vaidinti ekumenizmą, Viešpats daro realų darbą, norim mes to ar ne - jungimasis vyksta. Džiaugiuosi, esanti to dalis. Praeitą pirmadienį dar kartą tuo įsitinau. Ir nuo to pasidarė tik lengviau kvėpuoti... Nuolat įsitikinu, kad Viešpats nepaisant mūsų įgeidžių ir priešinimosi, vykdo savo planą tiek mūsų, tiek pasaulio atžvilgiu, ir, kaip vienas žmogus pasakė, visi į galinę stotelę atvyksime laiku. :)

penktadienis, vasario 10, 2006

Priklausomybė nuo misijos?

Laikas garsiai prabilti apie nuo veiklos priklausomus krikščionis, kurie neretai taip įsijaučia į pasaulio gelbėtojo vaidmenį, kad nebemato nei savo griūvančio žmogiškojo gyvenimo, nei bėra pajėgūs išgirsti autentišką Dievo kvietimą vienai ar kitai tarnystei. Vos ne kasdien išgirsti, kaip buvę karšti, radikalūs ir drąsūs krikščionys palūžta, pavargsta, sustoja: kažkur, girdime, kunigėlis puola į glėbį vargonininkei, kažkur vyras meta žmoną su penkiais vaikais ar uolus evangelizuotojas nebenori nė žiūrėti į Bažnyčios pusę… Kodėl taip nutinka? Dėl daugybės asmeninių priežasčių ir aplinkybių, bet yra viena, būdinga daugeliui – pervargimas, perdegimas, nenuosaikumas tarnaujant.

Aš šiandien galiu tik dėkoti Dievui, kad Jis manęs pasigailėjo ir laiku sustabdė, nes, kaip ir dauguma uoliųjų, buvau konvertitė ir atradusį tiesą, kurios taip troškau ir ieškojau, stačia galva puoliau dalytis tuo su kitais. Kuo tyriausių ir nuoširdžiausių paskatų vedama, dvasinių autoritetų ir palydėtojų raginama… Tai tęsėsi 5 studijų metus: dieną mokiausi, vakarais - jaunimo susirinkimai ir maldos grupės, naktimis - evangelizacijų planavimas, o savaitgaliai ir atostogos – pats darbymetis liudijant Jėzaus meilę… Asmeninis gyvenimas? Koks gali būti asmeninis gyvenimas – juk reikia gelbėti pasaulį, tarnauti, tarnauti, tarnauti… Iki šiol niekaip nesuprantu, kaip mano kelyje nepasitaikė išmintingo žmogaus, kuris būtų įspėjęs ir pasakęs: Jūrate, sustok, pagalvok, ar tikrai Dievui to iš tavęs reikia? Niekas nepaklausė, pati per mažai dar ką nutuokiau – tad tarnavau toliau. Tol, kol Dievas iš gailesčio siuntė sielos naktį, kuri atvėrė akis ir pristabdė, išvedė į dykumą, apnuogino esybę, atsidūriau toli nuo visų veiklų ir net įprastų žmonių ir šalies.

Toje tremtyje kartą adoracijos metu į savo nuolatinį klausimą Dievui „Viešpatie, ką nori, kad aš daryčiau“, išgirdau aiškų atsakymą: „O ko tu pati nori?“ Buvo keista girdėti tokį Jėzaus atsakymą… Pasirodo, kad svarbu ne tik veikti dėl Dievo, bet ir pasirūpinti savo norais… atrasti savo giliosios širdies troškimus, - kaip pasakytų šv. Ignacas… Tada suklusau. Pamažu nenorom atėjo suvokimas, kad joks dangus manęs ir neprašo išgelbėti pasaulio.

Jėzus visų pirma nori, jog būčiau paprasčiausiai laiminga, atrasčiau savo meilės kelią. Paskutinis lašas buvo viename Lietuvos provincijos mieste sutikta moteris: aštuntą mėnesį nėščia, keturių mažų vaikų mama, bandanti išgelbėti viso miestelio alkoholikų vaikus, o jos pačios vaikai namuose ją mato gal tik naktimis… Išsekęs veidas, akys, kuriose nebėra nė trupučio ugnies… bet viduje kažkur tiksi nesustabdoma švytuoklė – veikti, veikti, veikti… daryti gerus darbus, dėl Jėzaus, dėl Dievo… Tai perpildė mano, „veikėjos“, taurę… Pasakiau sau stop.

Buvo sunku. Visi juk jau buvo įpratę, kad turiu duoti, pasiaukoti, nežiūrėti savęs, kad negaliu pasakyti “ne”, nes tai nekrikščioniška. Žinojau, jog turiu veikti tuojau pat, nes šalia esančiam skauda sielą… Betgi pavyko atremti visus aplinkinių nusivylimus, pagraudenimus, net smerkimą ir sustojus atsakyti sau į tą Jėzaus užduotą klausimą „ko nori aš?“ Padėjo Šv. Ignaco dvasinės pratybos, rekolekcijos, vis didesnis savo dvasios skurdumo suvokimas, kad ne aš, o Jėzus veikia, jog pirma turiu subręsti vienumoje, kad vėliau galėčiau duoti… Padėjo ir skaudžios kitų pamokos – artimų krikščionių šeimų skyrybos, vaikai, nuėję šunkeliais, kol jų mieli tėveliai skelbė Evangeliją, paliktos žmonos, nes ne tokiems veikliems vyrams neužteko kantrybės, belaukiant amžinai veikiančių ir evangelizuojančių žmonų… Sustojimas ir aiškių ribų nusistatymas sudėliojo viską į vietas. Atėjo gyvenimo džiaugsmas.

Dabar labai saugau savo gyvenimą, savo asmeninį ryšį su Jėzumi (kuris dažnai yra didelis deficitas “veikėjų” gyvenime), savo neseniai sukurtą šeimą, nes žinau, kad du žmonės, tapę vienu kūnu, neturi kas sau į skirtingas puses lėkti Dievo darbų daryti, o jauna šeima turi kloti pamatus ir statyti sienas. Kai pastatys ir uždengs stogą, atėjus metui Dievas duos tarnystę.

Labiausiai šiuo pasidalijimu noriu perspėti šeimas, primindama, jog, darydami darbus dėl Dievo, dažnai nebedarome Dievo darbų… Ką reiškia veiklos Bažnyčioje, evangelizacijos ir liudijimai, jei sutuoktiniai neranda laiko kartu melstis, kartu augti Dievo žodyje, kartu ieškoti Jo valios jų šeimai, o ne kas sau… Jei šeimoje nėra iš Šventosios Dvasios kylančios vienybės – tai veltui visi jūsų veikimai, nes tas namas grius… Ir apsaugok Dieve nuo visų krikščioniškų veikėjų jų vaikus, kurie nebemato tėvų dėl to, kad jie tarnauja Kristui… Kiek reikia išminties, kad įsiklausytume į savo širdies gelmę ir nebandytume aplenkti paties Dievo. Kaip reikia išmintingų dvasios palydėtojų, kurie laiku užduotų reikalingus klausimus ir padėtų susivokti. O gal ir psichologo patarimo, padedančio suprasti, kokias žaizdas ir tuštumas bandome paslėpti perdėtu veikimu ir savęs sekinimu Bažnyčioje, kodėl apleidžiame savo pirmines ir tiesiogines priedermes, o skubame gelbėti pasaulio…

Jūratė Paugienė, Šv. Kryžiaus namų socialinė darbuotoja.

www.bernardinai.lt.

trečiadienis, vasario 08, 2006

Postmodernas kaip denominacijų sutaikinimas

Henrik Lindberg Hansen

Susitaikymas visais laikais buvo esminė krikščionybės tema. Ar laikytume Pradžios knygoje aprašytą žmonijos nuopuolį istoriniu faktu, ar veikiau tik egzistenciškai nuolatine žmonijos būsena, bet kuriuo atveju sutarsime, jog dėl nuopuolio žmonija atskirta nuo Dievo. Iš esmės visa teologija yra mėginimas aiškiai nurodyti šį atskyrimą bei tai, kaip žmonija galėtų sugrįžti prie pradinio santykio su Dievu – kaip mums susitaikyti su Dievu ir gyventi tokį gyvenimą, kokiam Dievas mus sukūrė.
Kaip skaitome Apaštalų darbuose, iš pradžių būta vienos Bažnyčios - vieno Kristaus kūno, - kurią įkūrė Šventoji Dvasia. Daugelį amžių šitaip buvo suprantama ideali Bažnyčia, tai buvo pagrindas vienoms bažnyčioms prakeikti kitas, kai Bažnyčia pasidalijo į dvi, tris ir dar daugiau. Vis dėlto, tai visai nereiškia, kad visos šitos to paties kūno dalys neieško sutaikinimo tarp Dievo ir žmonijos. Būtent pastarasis faktas gali būti denominacinio skirtingų bažnyčių susitaikymo tiltas postmoderne.

Kažkas yra sugedę ir turi būti pataisyta
Pradžios knygoje parašyta, jog žmonės sukuriami pagal mylinčio Dievo paveikslą. Žmogus laimingai gyvena Edene, Dievo artybėje. Tačiau žmonija nukrypsta nuo šios artybės – mes atstumiame Dievą, įvyksta nuopuolis. Daugiau nesame tame artimame santykyje su Dievu, koks buvo numatytas mus sukuriant. Tačiau Dievas tebetrokšta būti žmonijos artume, nepaisydamas to, jog mes nuolat nutraukiame šį artimą santykį.
Ir štai todėl Dievas įsikūnijo. Dievas tapo žmogumi, kad būtų kartu su kūrinija. O mes vėl jį atstūmėme, mes nužudėme Dievą. Tačiau Dievas vis tiek trokšta mūsų, nori būti mūsų artybėje. Ir tai įmanoma per Šventąją Dvasią. Dievas tebėra su mumis mūsų gyvenime, mūsų pasaulyje – kūrinijoje. Mes nuolatos išsižadame Dievo, tačiau Dievas tebėra čia, kaip tikra galimybė žmonijai.

Šią žinią skelbia kiekviena Bažnyčios atšaka, nepriklausomai nuo jos denominacijos. Kiekviena denominacija savo egzistencijos pagrindu laiko skelbti tai, jog Dievas nori būti žmonijos artybėje, kiekviena denominacija savo egzistencijos pagrindu laiko skelbti Dievo malonę. Malonė yra toji galimybė būti Dievo artybėje – toji žinia yra ta, jog Dievas tebemyli mus, nepaisydamas žmonijos nusigręžimo nuo Jo artybės. Kiekviena denominacija šią žinią laiko pačia svarbiausia.

Jei į šią sutaikinimo žinią žvelgsim rimtai, tai skirtingos denominacijos turės susitaikyti. Susitaikymas tarp Dievo ir žmonijos prasideda nuo žmonių tarpusavio susitaikymo. Mt 5, 23–24 skaitome: “Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną”.

Du laikotarpiai ir postmodernas

Tad kodėl Bažnyčia yra suskilusi? Ir kodėl Bažnyčioje esama ekumenizmo tendencijų? Mano nuomone, raktą šiam atsakymui savo veikaluose pateikia Niklas Luhmann bei Lars Qvortrup. Remdamiesi tuo, iš kokio centro žmogus žvelgia į pasaulį, žmonijos gyvenimą jie suskirsto į tris laikotarpius – teocentrinį, antropocentrinį ir policentrinį.
Teocentriniu laikotarpiu Dievas, arba dieviškumas, yra universalus transcendentinis principas. Mokslas remiasi ne žmogaus pojūčių bei proto pastebėjimais, o dieviškuoju principu. Žmogus neieško inovacijų, jis siekia katalizuoti dieviškumą. Kadangi Dievas yra vienas, teigiama, jog tokiu atveju gali egzistuoti tik viena Bažnyčia. Ir ši Bažnyčia siekia būti Dievo atvaizdu žemėje.

Antropocentriniu laikotarpiu suvokimo ir protavimo centre yra žmonija. Žmogus tampa universaliu transcendentiniu principu. Pasaulis nebegali būti vienas. Pasauliui suvokti bei kategorizuoti reikalingas žmogus. Tarp Kūrėjo ir kūrinijos, kurios dalimi galėtų būti žmonija, kognityvinės simbiozės nebelieka. Žmonija turi pati suvokti pasaulį ir šitokiu būdu pati perima šiek tiek imago Dei kuriamosios Dievo galios. Žmonės kuria savo pasaulį ir siekia galimybės visiškai kontroliuoti savo likimą, kontroliuodami šį pasaulį protu. Šiuo laikotarpiu Bažnyčia stengiasi protauti kartu su visu pasauliu, tačiau kiekviena bažnyčia tai daro užsidariusi savo denominacijoje. Tikėjimas puolamas, o Bažnyčia konsoliduojasi.

Policentriniu laikotarpiu nebelieka vieno centro, per kurį žmonija galėtų žvelgti į pasaulį. Tokių centrų yra daugybė. Kai kurie nušviečia nedidelę gyvenimo ar pasaulio dalį, kiti siekia nušviesti viską, tačiau niekas negali teigti turįs visą tiesą, šitaip galėtų būti nebent tuo atveju, jei žmonija nuspręstų tvirtai laikytis vienintelio centro. Tvirtas vienintelio suvokimo centro laikymasis nenušviečia viso pasaulio, o tik susiaurina jį iki vienos perspektyvos. Nesama universalaus kodo, kuriuo galėtume suvokti vienas kitą bei pasaulį. Policentriniu požiūriu Bažnyčia nebegali teigti, jog Tiesa priklauso jai, tokiu būdu nebelieka pagrindo skirtingoms denominacijoms prakeikti vienai kitą. Bažnyčia daugiau nebėra vientisa Dievo išraiška, Bažnyčia yra skirtingų būdų, kuriais Dievas esti žmonijos artybėje, išraiška.

Ši mūsų laikų policentrinė ar postmoderni perspektyva nėra be trūkumų. Jau pats toks laiko skirstymas į skirtingus laikotarpius būdingas moderniam bei antropocentriniam mąstymui. Pažvelgus į jį postmoderniai bei policentriškai, šitoks skirstymas taip pat pasikeistų. Privalėtų įsiterpti policentrinė, o ne antropocentrinė mūsų laiko perspektyva, nes ką tik minėtas laiko skirstymas yra modernus.

Būtų galima pagrįstai ginčytis, jog kol kas gyvename moderniuoju laikotarpiu ir dar tik artinamės postmoderniojo link. Tačiau tokiu atveju visi šie teiginiai butų nepribrendę. Vis dėlto man regisi, kad Luhmanno mintys nušviečia dabar egzistuojančias problemas ir todėl šie teiginiai yra išdėstyti laiku.

Policentrizmas - susitaikymo pamatas

Policentrinis pasaulio supratimas, mano nuomone, pateikia labai tikslų mūsų situacijos vaizdą. Gyvename begalinio sudėtingumo kūrinijos pasaulyje. Jis pilnas džiaugsmo ir kančios, ir būtent per juos stengiamės suprasti savo gyvenimą. Tai nėra lengva, nes nėra galutinio rezultato, kurio turėtume ieškoti.

Bažnyčia yra žmonijos susitikimo taškas, kuriame pavedame savo gyvenimą į Dievo rankas. Tai nė kiek nepaaiškina kūrinijos sudėtingumo, tačiau sujungia mus su visa kūrinija į vieną bendruomenę. Tai reiškia, kad Bažnyčia nėra kuri viena denominacija. Visos pasaulio denominacijos Dievo meile sujungiamos į vieną kūriniją.

Toji turtinga denominacijų įvairovė reikalinga, nes mes, žmonės, visi esame skirtingi ir skirtingose vietose gyvename skirtingą gyvenimą. Denominacijų įvairovė įteisinama, nes joks žmogus negali pretenduoti į Dievo tiesą, kuri realizuojasi policentriškume. Dievas žmogaus gyvenimą stabilizuoja ne jį aiškiai nušviesdamas, o suteikdamas galimybę gyventi neturint absoliutaus pažinimo. Dievas yra toji garantija, kad gyventi verta net ir nepajėgiant patiems kontroliuoti gyvenimo.

Todėl mūsų amžiuje susitaikymo pagrindas tarp Dievo ir žmonijos, taip pat ir tarp denominacijų, turėtų būti šie žodžiai iš Mt 18, 20: “Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų”. Bet ką reiškia būti surinktiems Dievo vardu? Kaip mes pažįstame Dievą? Atsakymą randame 1 Jn 4, 8: “Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė”.

Dievą liaupsinanti Bažnyčia yra ne viena denominacija, o visa kūrinija. Kiekviena denominacija liaupsina Dievą jai, kaip kūrinijos daliai, Dievo suteikta meilės kalba.
Kiekvienai denominacijai Dievo meilėje suteikta Dievo malonė. Tad kas gi mes tokie, kad kvestionuotume Dievo malonę ir Dievo valią būti mūsų artybėje?

„Mozaik”, 2003 Nr.1
vertė Kęstutis Pulokas


Dėkui Ridui už pasiūlytą straipsnį.