ketvirtadienis, kovo 11, 2010

Mano Dievas yra laisvės Dievas

… arba Religijos laisvė ir laisvė nuo religijos

Trispalvė – R. Jurgaičio nuotrauka

Prasidėjus Gavėniai Senojo testamento skaitiniai nenutyla kalbėję apie sandorą tarp Dievo ir Izraelio, tarp Dievo ir Jo tautos – dabar jau Bažnyčios, mūsų. Dievas šaukia sugrįžti, atsiversti, prisiminti tai, ką turėjome, ką branginome. Šma Israel! Klausyk, Izraeli… Nepamiršk, prisimink…

Štai ir šiandienos liturginiuose skaitiniuose per pranašą Jeremiją Viešpats primena:
Daviau savo tautai įsakymą: „Klausykite mano balso, tai būsiu jūsų Dievas, o jūs – manoji tauta! Eikite visuomet keliu, kurį aš jums įsakau, kad sėkmė jus lydėtų!“
Bet jie nepaklausė ir savo ausies neatgręžė, o sekė savo nelabosios širdies mintimis ir siekimais. Atsuko man nugarą, o ne veidą. Nuo tos dienos, kai jūsų tėvai iš Egipto išėjo, ligi pat šiandien aš vis jiems pasiųsdavau savo tarnų pranašų.

Tačiau jie manęs nesiklausė ir savo ausies neatgręžė, o priešingai: buvo atkaklūs ir dar pikčiau darė nei jų tėvai.

Kai tu jiems kalbėsi visus šiuos žodžius, jie ir tada tavęs nesiklausys. Kada tu juos šauksi, jie neatsilieps tau. Taigi sakyk jiems: „Tai toji tauta, kuri nepaklausė Viešpaties, savo Dievo, balso ir nepasidavė drausmei. Pražuvo ištikimybė, pradingo nuo jų lūpų“ (Jeremijo 7, 23–28).

Šių žodžių įkvėptas Facebook’e užrašiau tokį palinkėjimą: „Prisimink, Lietuva, prieš 20 metų Dievas tau dovanojo laisvę!“ Jau po kelių minučių turėjau ir atsakymą. Žmogus jautė pareigą pareikšti, kad ne Dievas mūsų Tėvynei šią laisvę dovanojo.