šeštadienis, rugpjūčio 25, 2007

Gyvenimo problemos sprendimas [Lellote]

Dvasinis gyvenimas

Dievas veikia nuolat mumyse savo Malone.Tik reikia sugebėti tą veikimą pastebėti.
Atkreipti dėmesį į tą Kristaus buvimą ir veikimą-dvasine kalba reiškia:turėti vidinį gyvenimą.
Tokiu būdu, tas gyvena vidiniu gyvenimu, kuris supranta, kad jame gyvena Dievas ir kuris stengiasi su ta jame gyvenančia realybe suderinti savo mintis, žodžius ir darbus.
Gyvendami kūne, mes ir savo vidiniu žvilgsniu kiek galime ieškome įkūnytos būtybės;todėl mes ir Dievą geriau pristatome Kristaus žmogiškame pavidale ir savo vidinį gyvenimą suprantame kaip bendravimą su Kristumi.
Todėl vidinio gyvenimo prasmė galų gale gali būti suvedama į paprastą šauksmą:'' Su Tavim, Viešpatie''
Tobulumo užbaigimas-jo buvimo prasmė ir apvainikavimas-tai artumas su Dievu.Betgi tą artumą pasiekia palyginti nedaug sielų.Daugelis jį laiko net negalimu;kodėl taip? Pagrindinė priežastis-tai mūsų pripratimas galvoti apie Dievą kaip apie kažkur toli esantį.Ar aš galiu prisiartinti prie to, kuris niekada nesti su manim? Artimumas reikalauja čia pat esančio...(R.Pliusas,''Dievas mumyse'')

ketvirtadienis, rugpjūčio 23, 2007

Bažnyčia-abatija – Ritualo svarba

Krikščionių keltų abatija buvo visuomet atvira tiems, kuriems reikėjo maisto, nakvynės ar žaizdų priežiūros. Kada vienuolių kaimynai pagonys įeidavo į abatiją, juos sveikindavo pažįstamas paveikslas: vienuoliai ar vienuolės virtuvėje ruošė maistą, krovė malkas, perrašinėjo rankraščius ar dirbo laukuose. Tačiau akį užkabindavo ir kai kas naujo – keisti ritualai, kaip kryžiaus ženklas, duonos laužymas, bendra taurė, klūpėjimas, nusilenkimas ir gulėjimas kryžiumi.

Kaip išmokti būti krikščionimi?

Tokie buvo krikščionių ritualai. Juos kartodavo vienuoliai ir vienuolės abatijoje. Jų mokė ir savo kaimynus pagonis, kurie norėjo tapti krikščionimis. Šie veiksmai tapo tokia neatskiriama konvertito gyvenimo dalimi, kad tapo kasdienybe.

Kai atsivertęs airis stokojo drąsos, užuot kartojęs senai iš druidų išmoktą užkalbėjimą, maldoje prabildavo į Kristų. Žymioji Šv. Patriko šarvo malda – puikiausias tokios maldos pavyzdys. Carmina Gaedelica yra kasdienių keltų maldų rinkinys – maldos kuriant ugnį, prausiant veidą, šluojant namus ar audžiant.

Kiti ritualai, tokie kaip kryžiaus ženklas, tapo lyg refleksas į daugelį gyvenimo tuo laikmečiu aplinkybių. Keltų krikščionys mokėsi iš žodžių, pasikartojančių veiksmų ir simbolių, kurie juos skyrė nuo druidų tikėjimą praktikuojančių tautiečių.

Ritualų stoka bažnyčiose, kurioms rūpi „ieškantys“ tikėjimo (angl. Seeker Church)

Prasukime juostelę į XX amžių. „Ieškančių pamaldų“ modelis teigia, kad žmonėms Kristų lengviausia priimti, jei atsisakome „religinių“ simbolių. Tokia strategija padėjo pritraukti naujų žmonių į „ieškantiems jautrias“ bažnyčias bažnyčias, tik jos, priešingai nei keltų abatijos, kai kurios ieškančių bažnyčios nesibodėjo konvertitų mokyti veiksmų – elgesio ir simbolių, žyminčių krikščionišką tikėjimą.

Daugelis bažnyčių buvo statomos be baptizerijų (krikšto vieta bažnyčioje – vert. past.), nes krikštyti tapo įprasta baseinuose ir ežeruose. Komunijos nebepraktikuodavo arba ją švęsdavo vien ypatingomis progomis – ji nebebuvo įprasto šlovinimo dalimi. Tokios praktikos imtasi todėl, kad buvo manoma, jog simboliai ir ritualai neleidžia suvokti evangelijos žinios. Bet, iš tiesų, yra priešingai.

Ritualo svarba

Ritualai, veiksmai ir simboliai svarbūs tuo, kad jie, būdami išoriški, padeda mums išreikšti vidinius išgyvenimus. Išmokstame „šlovinti kaip krikščionys“, nes kartojame jų veiksmus. Taip konvertitai priima krikštą, dalyvauja jame, priima komuniją, juos moko katechezės. Taip jie išmoksta gyventi šioje naujoje, gal kiek keistoje bendruomenėje, kurią vadiname bažnyčia.

Atsisakę ritualų, veiksmų ir simbolių nuskurdiname tikėjimą, atimame iš jo vidinio tikėjimo išraišką. Ritualų pagalba asmeniškai ir visi kartu išreikšti, o išreiškiant pastiprinti bendrą mūsų tikėjimą. Misijinė bendruomenė skiria ypatingą dėmesį išreikšti išskirtinai krikščionišką elgseną, simbolius ir veiksmus (ar jie būtų senoviniai, ar šiuolaikiniai) nes tai ir parodo, kad esame pasauliui alternatyvi bendruomenė.

pirmadienis, rugpjūčio 06, 2007

Apklausa: Skaistyklos klausimas

Kadangi diskusijos apie skaistyklą, atrodo, baigėsi ar eina į pabaigą, o apklausa jau baigėsi, metas reziumuoti. Aišku, reziumuosime ne visų lankytojų, o tik tų, kurie nepatingėjo ar išdrįso pareikšti savo nuomonę apklausoje.


Taip, ji tikrai yra – 15 (29%)
Nežinau, bet esu linkęs (-usi) tuo tikėti – 7 (13%)
Nors ir nesu katalikas (-ė), manau, kad tai logiška – 1 (1%)
Nors ir esu katalikas (-ė), man tuo sunku patikėti – 3 (5%)
Nežinau, sunku patikėti – 8 (15%)
Nemanau, kad tai gali būti krikščioniško tikėjimo dalimi – 7 (13%)
Netikiu, kad yra Dievas, tai apie kokias skaistyklas galima kalbėti? – 10 (19%)

Taigi, įsitikinusių katalikų ir jiems prijaučiančių šiuo klausimu skaičius būtų 15+7+1=23 (43%).
Protestantų ir jiems prijaučiančių (katalikų? – bent vienas toks buvo) 3+8+7=16 (33 %).
Taip pat savo nuomonę išreiškė 10 ateistų (19 %). Džiaugiamės, kad ir jie čia užsuka.

Komentaruose skaistyklos klausimu, visgi vyravo protestantiška nuomonė.

sekmadienis, rugpjūčio 05, 2007

Šventi veiksmai-ženklai

Image Hosted by ImageShack.usČia diskusijai pateikiame vieną „Mažosios studijos“ laidą apie mišias ir tai, kas daroma meldžiantis. Norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į tuos „šventuosius ženklus“ arba veiksmus, kuriuos atlieka katalikai. Ar protestantai taip pat neturi tokių ženklų ar veiksmų? Kadangi, bent jau teoriškai, protestantai aukščiausiu autoritetu laiko Šventąjį Raštą, tai kiek jis leidžia tokius ženklus atlikti? Kuo jie [būtų] naudingi ir reikalingi?

Gal vėliau nebereikės raginti, bet šįkart, vėlgi, matau reikalą priminti apie elementarią pagarbą vienas kitam. Diskutuokime, komentuokime, tik nepamirškite pirmiausiai pasiklausyti laidos.