trečiadienis, lapkričio 30, 2005

Leiskime Dievo žodžiui būti gyvam I

Arba pasvarstymai apie Bibliją.
Subalansuota evangelikams, bet neturėtų pakenkti ir kitiems :)

Pats save bandau vadinti krikščionimi, o tai reiškia, kad Biblija man yra neabejotinas autoritetas. Tačiau bendraudamas su kai kuriais evangelinio tikėjimo atstovais jau ne kartą buvau apkaltintas, jog nepriimu Biblijos taip, kaip derėtų. O derėtų, matyt, skaityti Bibliją kaip šių laikų administracinį ir baudžiamąjį kodeksą ir visus kitus įstatymus. Be to reikėtų, bent jau pirmuosius Biblijos skyrius dėstyti per biologijos, geografijos, fizikos, astronomijos ir istorijos pamokas. Nes Biblija buvo parašyta nekintamomis ir absoliučiomis sąvokomis ir jei jau ne paties Dievo ranka, tai bent jau rašydamas Jis vedžiojo kitų žmonių rankas.

Tai čia tikrai, prisipažinsiu, kad neturiu tokio tikėjimo. Na, suprantu, islamistų Koraną Mahometui padiktavo pats Alachas ir Mormono knygą angelas jų pranašui pateikė surašytą ant auksinių plokščių, ir dar eilės religijų šventraščiai yra apsaugoti nuo žmogiško netobulumo. O jums, krikščionims, kas pripasakojo tokių dalykų apie Bibliją? Ar irgi turite duomenų, kad koks angelas padiktavo ar numetė iš dangaus?
Argi ne todėl mes galim sakyti "tikiu" (o ne "žinau"), kad Dievas su mumis elgiasi gerokai subtiliau, kad Jis nusileidžia iki žmogaus lygio, kad jis bendradarbiauja su žmogumi, kad jis prisitaiko prie žmogaus jo laikmetyje, jo kultūroje, jo kalboje.

Taigi ir noriu iškelti klausimą - kodėl mes tikime, kad Biblija yra Dievo žodis?
Žinoma, išsamios studijos čia nepateiksiu, bet kai ką noriu priminti. Prie Senojo Testamento nesustosiu, nes iš esmės jį paliudija Naujasis, kuris mums, krikščionims, ir yra aktualesnis.

Taigi, kokios yra Naujojo Testamento susiformavimo aplinkybės? Gal kai kuriems evangelikams ir labai norėtųsi Naująjį Testamentą matyti vienoje knygoje nuo pat pirmųjų krikščionybės metų, deja, taip nėra. Kaip žinome, Naujojo Testamento knygos buvo parašytos pirmajame amžiuje, ir turim pakankamai ankstyvų liudijimų apie jų gerbtinumą krikščionių bendruomenėse, visgi, pačioje pradžioje krikščioniškasis tikėjimas nebuvo perduodamas knygiškai. Jėzaus mokslas buvo perduodamas gyvai. Mokslo grynumas buvo saugomas gyvų žmonių bendruomenėse, tuo mokslu buvo gyvenama. Knygos į bendruomenes įėjo palaipsniui ir ne visos iš karto. Bėgant laikui, gyvą ir neiškraipytą mokslą išsaugoti buvo ne taip paprasta. Atsirandant vis dažnesniems nukrypimams, tarp jų ir per vis gausesnę raštiją, atsirado poreikis apsibrėžti raštus, kurie autentiškai užfiksavo Jėzaus ir apaštalų skelbtą mokslą. Buvo atsižvelgta į raštų artumą krikščionybėms ištakoms, naudojimą bendruomenėse, raštų pripažinimo visuotinumą. Taigi, formuojantis kanonui dar turėjo būti išsaugotas gyvas Dievo žodžio perdavimas, kuris ir buvo kriterijus. Tokie faktai gal ir nelabai priimtini kai kuriems radikalams, bet to negalime nuneigti. Faktai tokie, kad Naujasis Testamentas, kaip pilnas rinkinys, susiformavo per šimtmečius. Nuo antrojo amžiaus pabaigos buvo pradėti sudarinėti įkvėptų knygų sąrašai, ir skirtingų autorių jie buvo šiek tiek skirtingi. Tik IV amžiuje Naujojo Testamento kanonas iš esmės nusistovėjo. Nors pvz. Apreiškimo knygą Rytų bažnyčios pripažino tik 692 metais.
Mes, kaip krikščionys, neabejotinai tiek teksto rašyme, tiek kanono susiformavime, visų pirma, pripažįstame Šventosios Dvasios vaidmenį, bet šį kartą noriu priminti ir tą paprastą žmogiškąjį faktorių, kurio neturėtume užmiršti. Mes tikrai turime reikalą ne su magišku daiktu, o su gyvu Dievo žodžiu, apreikštu ir atskleistu žmonėms ir per žmones.

Asmeniškai
Arba Dievo žodis į mano gyvenimą
Nors ir mačiau reikalą bent trumpai padaryti aukščiau išdėstytą įstorinę apžvalgą, visgi čia nesiruošiu rašyti mokslinio referato. Todėl noriu papasakoti, kaip į mano gyvenimą atėjo Biblija. Vėlgi nežinau, kaip kitiems, bet man Dievas betarpiškai neįteikė nei vieno Biblijos egzemplioriaus į rankas. Mano pažintis su Biblija prasidėjo kiek keistokai. Kai aš buvau mažas ir prašydavau močiutės pasekti pasaką, ji man pripasakodavo gana įdomių istorijų, kurias tik vėliau atradau Senojo Testamento tekstuose. Ji man visai neaiškino, iš kur tos istorijos, mat ir pati Biblijos akyse nebuvo mačiusi. Todėl ir nedėjo jokio akcento, kad va štai čia labai rimtai reik klausytis, nes čia - Dievo žodis. Man ir be to akcentavimo tokiam amžiuje bet kokie pasakojimai buvo rimti. Na ir jau ne kaip pasaką, o kaip labai rimtą dalyką vakarais prieš miegą močiutė man pasakodavo apie Jėzų. Apie jo vaikystę, gyvenimą ir stebuklus, apie mirtį už mūsų nuodėmes. Pasakodavo ir su tam tikrais folkloriniais nukrypimais, bet Jėzaus gyvenimo detales jau ir pats buvau išmokęs atmintinai.
Aišku, kai aš suaugęs sąmoningai apsispendžiau tikėti Jėzumi, man tie vaikiški dalykai atrodė tokie nereikšmingi. Ir tik vėliau supratau, kad būtent šie dalykai mane pradėjo vesti link to, kad šiandien Jėzų išpažįstu savo gyvenimo Viešpačiu.

Vėliau Biblijos ištraukas girdėdavau katalikų bažnyčioje. Po kurio laiko turėti Naująjį Testamentą pasidarė nebe nusikaltimas ir aš pats galėjau pasiskaitinėti, kas ten rašoma. Nelabai, tiesą sakant, didelį susidomėjimą sukėlė man tie pirmieji pasiskaitinėjimai. Pasirodė, kad ir taip viskas savaime žinoma ir aišku, o be to dažnokai lankydavausi bažnyčioj, tai ką galėčiau naujo atrasti, galvojau.

Bet štai man dar būnant paaugliu, išgirdau vieną katalikų kunigą pasakojantį, kad įmanoma Biblijoje pamatyti kai kuriuos įdomius dalykus, ne visai derančius su katalikams įprasta religine sistema. Čia nesileisiu į smulkmenas, ką konkrečiai išgirdau iš Naujojo Testamento vertėjo (tikiuosi kada apie jį parašyti atskirai). Bet štai ką noriu pasakyti: vėlgi nauji faktai apie Jėzų ir pačią Bibliją man atsiskleidė ne pačiam skaitant Biblija, o per kitą žmogų, per bendruomenę. O juk iš esmės kaip ir nieko naujo neišgirdau, daugelį tų dalykų jau buvau girdėjęs, bet reikėjo, kad kažkas atskleistų, ką tie žodžiai reiškia. Kai po kurio laiko turėjau progos bendrauti su evangelinio tikėjimo krikščionimis (tais laikais ir tame miestelyje tai dar buvo kažkas neįprasta), aš nors ir būdamas katalikas, jau turėjau su jais kažką bendrą, aš bendraudamas jau galėjau toliau ieškoti Dievo žodžio atodangų.

Ir nemanau, kad aš toks vienintelis, pas kurį Dievo žodis atėjo per žmones. Tiesa, yra žmonių, kurie didžiuojasi, kaip jie patys savarankiškai atrado Dievo žodį. Tik kažkaip užmiršta, kad ir jiems kažkas pasakė, kad tai Dievo žodis, kad kažkas juos paruošė, kol jie atsivertė Biblijos puslapius.

Tęsinys>>

antradienis, lapkričio 29, 2005

"Jiems reikia tiek nedaug..."

Štai prieš tokius žmones kaip Virginija, kuri po darbo dažnai skuba į onkologinę ligoninę, tai mes, besiginčijantys internetčikai, turėtume žemai lenkti galvą, o dar geriau pasimokyti iš jos pavyzdžio.
Žemiau ištrauka iš straipsnio spaudoje:

[…] Labai sukrėtė viena žinutė, kad skyriuje guli berniukas, kurio niekas nelanko, jo tėvelių taip pat nebūna kartu. Kadangi turėjau artimų žmonių, sirgusių šia liga, žinojau, ką ligoniukams reikia ištverti, koks sunkus šios ligos gydymas. Galvoje netilpo mintis, kad mažylis ten paliktas vienas... Panorau nueiti jo aplankyti. Toks buvo mūsų pirmas pasirodymas ligoninėje, bet ne paskutinis.
Rūpindamiesi vienu mažyliu, užsukome ir pas kitus. Lankėme tik tuos, kurie patys kreipdavosi pagalbos per spaudą, fondus. Vėliau patys tėveliai sakydavo: "Aplankykit tą ligoniuką. Jis iš toli. Pas jį niekas neateina..." Smagu būdavo matyti, kaip sužimba mažos akutės, pamačiusios nedidelę dovanėlę ar mėgstamą skanėstą. Juk norint pradžiuginti vaiką kartais tiek nedaug tereikia... Kad ir dėželės plastilino.

Man dovanoja šventę
Su kai kuriais vaikučiais labai susidraugavom. Kartu nerimaudavom dėl kritimų, kartu džiaugėmės pakilimais. Ir pasijuokdavome kartu, ir pasiguosdavome. [...]
Į ligoninę ėjome norėdami padrąsinti, kažkuo pradžiuginti, pastiprinti, priminti, kad Dievas mus myli ir varguose... O iš tiesų patys buvom padrąsinti ir paguosti. Pamatėm neįtikėtiną motinų ir tėčių stiprybę, neįsivaizduojamą vaikų kantrybę ir drąsą, žingsnelis po žingsnelio sunkiai keliaujant per ligą remisijos link... Kiek kartų būdavo, kad sužinojusi apie komplikaciją visą kelią iki ligoninės tramdydavau ašaras, o atvykusi pamatydavau vaiko šypseną: "Man jau geriau, dar truputį skauda, bet galiu kentėti". Ir susigėsdavau savo silpnumo. Dažnai planuodavau, kuo čia pradžiuginti žmogutį, o išeidavo atvirkščiai - šventę padovanodavo man: savo išdaigomis, šelmystėmis, linksmu akyčių žybsėjimu...

Liga patikrina santykius
Būtų išties puiku, jei kiekvienas ligoniukas turėtų savo globėją, kuris jį aplankytų, pradžiugintų, padėtų tėveliams, kai reikia pagalbos... Draugės man sako: "Niekada negalėčiau ten eiti, apsiverkčiau..." Kartais iš tiesų būna labai sunku. Būna, kad ateini aplankyti, o išgirsti vien blogas naujienas. Išeini - ir šaukti norisi... Tuomet meldžiuosi už kiekvieną mažylį, už jų tėvelius...
Dar nedaug žmonių išdrįsta lankyti sunkiai sergantįjį... Sunku papasakyti kodėl. Girdėjau pasakojimų, kad užklupus ligai kartais nusisuka net artimi draugai ir giminaičiai. Lyg bijo, lyg nebežino, ką pasakyti... O gaila, nes kaip tik tuo metu ligonėlio šeimai labiausiai reikia artimųjų palaikymo... Ir tikrai smagu matyti tas šeimas, kurios stipriai laikosi išvien, kurias palaiko ir draugai, ir artimieji. Galbūt liga kaip lakmuso popierėlis patikrina mūsų santykius?
Jei neužtenka drąsos peržengti skyriaus slenkstį ar tiesiog dėl kitų priežasčių negali to padaryti, yra daugybė kitų priemonių, kaip parodyti savo dėmesį ir meilę... Visai svetimi žmonės perveda pinigėlių fondams, remia šeimas, skambina, aplanko, nusiunčia lauktuvių, kad nors akimirkai pradžiugintų... Tai visai nesunku, bet labai svarbu... Nedidelis mielas žaisliukas ar tiesiog vaiko pieštas piešinys gali padovanoti kažkam šypseną ir padėti žengti dar vieną mažą žingsniuką pasveikimo link... Būtent to labai norėčiau palinkėti visiems ligoniukams ir jų tėveliams - vilties, šypsenos ir ryžtingų žingsnelių kovojant su liga...


Ištrauka iš žurnalo Mažylis (2005 Nr.12) straipsnio "Jiems reikia tiek nedaug...".

penktadienis, lapkričio 25, 2005

Apie atsižadėjimą

Kol šiandieniniai neformalai neprisiruošia parašyti nieko savo į tinklapį, pateikiu vieno viduramžių neformalo tekstuką. Čia maždaug tiktų į rubrikėlę "Viduramžių eretiškoji klasika". Mat Johann'o Eckhart'o (1260-1328, kartais vadinamas tiesiog Mokytoju Eckhartu) raštai oficialiosios bažnyčios buvo apskelbti eretiškais. Jis buvo dominikonų vienuolis, mistikas ir teologas. Nepaisant nepalankaus bažnyčios sprendimo ir abejotinai skambančių kai kurių jo teiginių, jo idėjos darė įtaką vėlyvesniems mistikams ir teologams, tame tarpe ir reformacijos pradininkams. Kiek teko girdėti prieš kokį dešimtmetį dominikonai bandė išsikovoti reabilitaciją jo raštams, tik nežinau ar jiems tai pavyko.

Johann Eckhart

Apie savęs neatsižadėjusius žmones, kupinus savivalės

Žmonės sako: "Ak, Viešpatie, kaip aš norėčiau būti toks artimas Dievui, toks pamaldus ir gyventi tokioje santarvėje su Dievu, kaip kiti žmonės, ir kad aš galėčiau būti panašus į juos arba toks neturtingas, kaip jie". Arba: "Man niekada neišeina teisingai, jeigu aš nesu ten ar ten arba nedarau to ar to; aš turiu gyventi svetur arba nuošalioje buveinėje, arba vienuolyne".
Iš tiesų viso to priežastis esi tu pats, ir niekas kitas. Tai yra savivalė, net jei tu to nežinai ar tau atrodo kitaip: tu nerandi ramybės tik dėl savivalės, nesvarbu, ar tu tai įžvelgi, ar ne. Kad ir ką mes manytume - kad žmogus turi šito vengti, o ano siekti, ar tai būtų vietos, ar žmonės, ar pamaldumo būdai, ar draugijos, ar veikla, - niekas nekaltas, kad tau kliudo šis pamaldumo būdas arba šie dalykai: veikiau sau kliudai tu pats, susijęs su šiais dalykais, nes tavo požiūris į juos yra netinkamas.
Todėl pradėk nuo savęs ir atsižadėk savęs! Iš tiesų, jei tu nepabėgsi nuo savęs, tai, kad ir kur bėgtum, visur atrasi kliūtis ir nerasi ramybės. Žmonės ieško ramybės išoriniuose dalykuose - ar tai būtų vieta, ar pamaldumo būdas, žmonės ar darbai, atsiskyrimas nuo pasaulio, skurdas ar nusižeminimas, bet, kad ir kokie didūs būtų šie dalykai, vis tiek visa tai yra niekis ir neteikia ramybės. Tie, kurie taip ieško, ieško neteisingai. Kuo toliau jie nukeliauja, tuo mažiau randa, ko ieško. Jie eina kaip tas, kuris išklydo iš kelio: kuo toliau jis eina, tuo labiau pasiklysta. Tai ką jis turi daryti? Pirmiausia jis turi atsižadėti savęs, nes tada bus atsižadėjęs visko. Iš tiesų, jei žmogus atsižadėtų karalystės arba viso pasaulio, tačiau laikytųsi savęs, jis nieko nebūtų atsižadėjęs. O jeigu žmogus atsižada savęs, tai, kad ir ką jis pasilaikytų, ar tai būtų turtai, ar garbė, ar dar kas nors, jis yra atsižadėjęs visko.Šventojo Petro žodžius "Štai mes viską palikome" (Mt 19, 27), nors jis paliko tik tinklą ir valtį, ir nieko daugiau, šventasis komentuoja taip: jeigu kas mielai atsižada menkniekio, atsižada ne tik jo, bet ir visų žemiškų dalykų, kuriuos žmonės gali įgyti, net visko, ko jie gali trokšti. Kas atsižada savo valios ir savęs paties, atsižada visų dalykų taip tikrai, tarsi jie būtų jo nuosavybė ir jis galėtų su jais daryti ką tinkamas, nes ko tu atsisakai trokšti, tą atiduodi Dievo žinion. Todėl mūsų Viešpats sako: "Palaiminti beturčiai savo dvasia" (plg. Mt 5, 3), tai yra - valia. Ir tegu niekas tuo neabejoja: jei būtų geresnis būdas, mūsų Viešpats būtų jį pasakęs, kaip jis pasakė: "Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs" (Mt 16, 24); nuo to viskas priklauso. Pažvelk į save patį ir visur, kur rasi save, atsižadėk savęs. Tai yra visų geriausia.


Iš knygos Traktatai ir pamokslai. Vilnius. Pradai, 1998