Subalansuota evangelikams, bet neturėtų pakenkti ir kitiems :)

Pats save bandau vadinti krikščionimi, o tai reiškia, kad Biblija man yra neabejotinas autoritetas. Tačiau bendraudamas su kai kuriais evangelinio tikėjimo atstovais jau ne kartą buvau apkaltintas, jog nepriimu Biblijos taip, kaip derėtų. O derėtų, matyt, skaityti Bibliją kaip šių laikų administracinį ir baudžiamąjį kodeksą ir visus kitus įstatymus. Be to reikėtų, bent jau pirmuosius Biblijos skyrius dėstyti per biologijos, geografijos, fizikos, astronomijos ir istorijos pamokas. Nes Biblija buvo parašyta nekintamomis ir absoliučiomis sąvokomis ir jei jau ne paties Dievo ranka, tai bent jau rašydamas Jis vedžiojo kitų žmonių rankas.
Tai čia tikrai, prisipažinsiu, kad neturiu tokio tikėjimo. Na, suprantu, islamistų Koraną Mahometui padiktavo pats Alachas ir Mormono knygą angelas jų pranašui pateikė surašytą ant auksinių plokščių, ir dar eilės religijų šventraščiai yra apsaugoti nuo žmogiško netobulumo. O jums, krikščionims, kas pripasakojo tokių dalykų apie Bibliją? Ar irgi turite duomenų, kad koks angelas padiktavo ar numetė iš dangaus?
Argi ne todėl mes galim sakyti "tikiu" (o ne "žinau"), kad Dievas su mumis elgiasi gerokai subtiliau, kad Jis nusileidžia iki žmogaus lygio, kad jis bendradarbiauja su žmogumi, kad jis prisitaiko prie žmogaus jo laikmetyje, jo kultūroje, jo kalboje.
Taigi ir noriu iškelti klausimą - kodėl mes tikime, kad Biblija yra Dievo žodis?
Žinoma, išsamios studijos čia nepateiksiu, bet kai ką noriu priminti. Prie Senojo Testamento nesustosiu, nes iš esmės jį paliudija Naujasis, kuris mums, krikščionims, ir yra aktualesnis.
Taigi, kokios yra Naujojo Testamento susiformavimo aplinkybės? Gal kai kuriems evangelikams ir labai norėtųsi Naująjį Testamentą matyti vienoje knygoje nuo pat pirmųjų krikščionybės metų, deja, taip nėra. Kaip žinome, Naujojo Testamento knygos buvo parašytos pirmajame amžiuje, ir turim pakankamai ankstyvų liudijimų apie jų gerbtinumą krikščionių bendruomenėse, visgi, pačioje pradžioje krikščioniškasis tikėjimas nebuvo perduodamas knygiškai. Jėzaus mokslas buvo perduodamas gyvai. Mokslo grynumas buvo saugomas gyvų žmonių bendruomenėse, tuo mokslu buvo gyvenama. Knygos į bendruomenes įėjo palaipsniui ir ne visos iš karto. Bėgant laikui, gyvą ir neiškraipytą mokslą išsaugoti buvo ne taip paprasta. Atsirandant vis dažnesniems nukrypimams, tarp jų ir per vis gausesnę raštiją, atsirado poreikis apsibrėžti raštus, kurie autentiškai užfiksavo Jėzaus ir apaštalų skelbtą mokslą. Buvo atsižvelgta į raštų artumą krikščionybėms ištakoms, naudojimą bendruomenėse, raštų pripažinimo visuotinumą. Taigi, formuojantis kanonui dar turėjo būti išsaugotas gyvas Dievo žodžio perdavimas, kuris ir buvo kriterijus. Tokie faktai gal ir nelabai priimtini kai kuriems radikalams, bet to negalime nuneigti. Faktai tokie, kad Naujasis Testamentas, kaip pilnas rinkinys, susiformavo per šimtmečius. Nuo antrojo amžiaus pabaigos buvo pradėti sudarinėti įkvėptų knygų sąrašai, ir skirtingų autorių jie buvo šiek tiek skirtingi. Tik IV amžiuje Naujojo Testamento kanonas iš esmės nusistovėjo. Nors pvz. Apreiškimo knygą Rytų bažnyčios pripažino tik 692 metais.
Mes, kaip krikščionys, neabejotinai tiek teksto rašyme, tiek kanono susiformavime, visų pirma, pripažįstame Šventosios Dvasios vaidmenį, bet šį kartą noriu priminti ir tą paprastą žmogiškąjį faktorių, kurio neturėtume užmiršti. Mes tikrai turime reikalą ne su magišku daiktu, o su gyvu Dievo žodžiu, apreikštu ir atskleistu žmonėms ir per žmones.
Asmeniškai
Arba Dievo žodis į mano gyvenimą
Nors ir mačiau reikalą bent trumpai padaryti aukščiau išdėstytą įstorinę apžvalgą, visgi čia nesiruošiu rašyti mokslinio referato. Todėl noriu papasakoti, kaip į mano gyvenimą atėjo Biblija. Vėlgi nežinau, kaip kitiems, bet man Dievas betarpiškai neįteikė nei vieno Biblijos egzemplioriaus į rankas. Mano pažintis su Biblija prasidėjo kiek keistokai. Kai aš buvau mažas ir prašydavau močiutės pasekti pasaką, ji man pripasakodavo gana įdomių istorijų, kurias tik vėliau atradau Senojo Testamento tekstuose. Ji man visai neaiškino, iš kur tos istorijos, mat ir pati Biblijos akyse nebuvo mačiusi. Todėl ir nedėjo jokio akcento, kad va štai čia labai rimtai reik klausytis, nes čia - Dievo žodis. Man ir be to akcentavimo tokiam amžiuje bet kokie pasakojimai buvo rimti. Na ir jau ne kaip pasaką, o kaip labai rimtą dalyką vakarais prieš miegą močiutė man pasakodavo apie Jėzų. Apie jo vaikystę, gyvenimą ir stebuklus, apie mirtį už mūsų nuodėmes. Pasakodavo ir su tam tikrais folkloriniais nukrypimais, bet Jėzaus gyvenimo detales jau ir pats buvau išmokęs atmintinai.
Aišku, kai aš suaugęs sąmoningai apsispendžiau tikėti Jėzumi, man tie vaikiški dalykai atrodė tokie nereikšmingi. Ir tik vėliau supratau, kad būtent šie dalykai mane pradėjo vesti link to, kad šiandien Jėzų išpažįstu savo gyvenimo Viešpačiu.
Vėliau Biblijos ištraukas girdėdavau katalikų bažnyčioje. Po kurio laiko turėti Naująjį Testamentą pasidarė nebe nusikaltimas ir aš pats galėjau pasiskaitinėti, kas ten rašoma. Nelabai, tiesą sakant, didelį susidomėjimą sukėlė man tie pirmieji pasiskaitinėjimai. Pasirodė, kad ir taip viskas savaime žinoma ir aišku, o be to dažnokai lankydavausi bažnyčioj, tai ką galėčiau naujo atrasti, galvojau.
Bet štai man dar būnant paaugliu, išgirdau vieną katalikų kunigą pasakojantį, kad įmanoma Biblijoje pamatyti kai kuriuos įdomius dalykus, ne visai derančius su katalikams įprasta religine sistema. Čia nesileisiu į smulkmenas, ką konkrečiai išgirdau iš Naujojo Testamento vertėjo (tikiuosi kada apie jį parašyti atskirai). Bet štai ką noriu pasakyti: vėlgi nauji faktai apie Jėzų ir pačią Bibliją man atsiskleidė ne pačiam skaitant Biblija, o per kitą žmogų, per bendruomenę. O juk iš esmės kaip ir nieko naujo neišgirdau, daugelį tų dalykų jau buvau girdėjęs, bet reikėjo, kad kažkas atskleistų, ką tie žodžiai reiškia. Kai po kurio laiko turėjau progos bendrauti su evangelinio tikėjimo krikščionimis (tais laikais ir tame miestelyje tai dar buvo kažkas neįprasta), aš nors ir būdamas katalikas, jau turėjau su jais kažką bendrą, aš bendraudamas jau galėjau toliau ieškoti Dievo žodžio atodangų.
Ir nemanau, kad aš toks vienintelis, pas kurį Dievo žodis atėjo per žmones. Tiesa, yra žmonių, kurie didžiuojasi, kaip jie patys savarankiškai atrado Dievo žodį. Tik kažkaip užmiršta, kad ir jiems kažkas pasakė, kad tai Dievo žodis, kad kažkas juos paruošė, kol jie atsivertė Biblijos puslapius.
Tęsinys>>