Apkabinsiu NEMOKAMAI

Vos neapsiverkiau. Dar yra meilės pasaulyje.

via David Finch

KAS YRA „KYLANTI BAŽNYČIA“?

Prie šio uždavinio – bandyti paaiškinti, kas yra „Kylanti Bažnyčia“ – stoju turėdamas nevienareikšmiškus jausmus.

Iš vienos pusės, jaučiu, kad man tekęs uždavinys sprendžiamas ne taip, kaip turėtų. Pati „Kylančios Bažnyčios“ vertybių sistema linksta nuo apibrėžimų prie istorijų, nuo aiškiai struktūrizuotų argumentų prie patirties. Atrodytų, būtų geriau, jei pasakotume, ką išgyvename, kas džiugina, kas liūdina, ko bijome, kas drąsina.

Tačiau yra ir kita pusė. Matyt tai – žmogaus prigimtis: priimamą informaciją sisteminti, rasti apibendrinimus, bandyti apibrėžti. Turime tai daryti. Tik gal reikėtų suvokti savo ir savo sistemų ir apibrėžimų ribas bei galimybes.

Todėl iš kitos pusės jaučiu privilegiją, galėdamas su savo broliais ir sesėmis pasidalinti tuo, kuo gyvenu, ką atrandu – klausimais, kuriuos tenka analizuoti. Viliuosi, kad šis pristatymas bus daugiau statydinantis, nei griaunantis, kad bus priimtas kaip pateiktas iš brolio, o ne iš pavojingo priešininko.

Kaip jau minėjau, dėl laiko ir, pagaliau, mano paties sugebėjimų gerai suvokti šį palyginti naują reiškinį, pristatymas nebus nei išsamus, nei tobulas. Nepavyks išvengti ir grubių apibendrinimų. Tepadeda man Dievas.

Pirmiausia, pabandysiu jums pristatyti keletą, man atrodo, esminių punktų, kurie galėtų padėti susipažinti su šiuo „Kylančios Bažnyčios“ fenomenu. Apžvelgsiu keletą jo aspektų. Tai Formos, Priemonės, Teologija, Misija.

Pirmiausia, reikėtų paminėti, kad „Kylančios Bažnyčios“ uždavinys nesiskiria nuo kitų Bažnyčios išraiškų. Ji ir toliau siekia geriau pažinti Dievą, leisti Jam mus keisti bei vykdyti Jo valią. Tai – nesikeičiantis Bažnyčios uždavinys. Tačiau yra ir dalykų, kurie keičiasi – netgi turi keistis.

Formos

Manau, nereikia įrodinėti, kad bėgant amžiams – pradedant apaštalų kuopele, sekant persekiojamus Jėzaus mokinius, atsiliepiant į kylančias erezijas, formalizuojant ir „legalizuojant“ Bažnyčią, jai sustiprėjus ir perėmus pasaulinio valdymo svertus, joje išaugant korupcijai ir pribrendus reformoms, jai skylant į įvairiausio plauko šakas, jai kalbantis su iškylančiais valdžios ir mokslo iššūkiais ir t.t. – Bažnyčia keitėsi. Ji keitėsi daugybę kartų, mėgindama atsakyti į iškylančius iššūkius, kad ir toliau būtų druska ir šviesa pasaulyje.

„Kylanti Bažnyčia“ – tai dar viena pasikeitimų banga; pasikeitimų, kurie, turime vilties, padės Bažnyčiai atsiliepti į naujai kylančius iššūkius. O kas pasaulyje yra nauja? Tik gerai pamiršta sena.

Šie pasikeitimai vyksta gana chaotiškai, nėra labai kryptingai koordinuojami. Matydama kylančią sekuliarizaciją Vakarų pasaulyje, Bažnyčia bando klausti „kodėl“ ir ieško sprendimo būdų.

Kadangi šie pasikeitimai vyksta visame denominaciniame spektre (tiek magistriniame ir laisvame protestantizme, tiek ir pačioje katalikybėje ir net stačiatikybėje!), šie pasikeitimai atrodo labai skirtingai. Nenuostabu pamatyti liturginius elementus nuomojamoje salėje, ir lygiai taip pat nenuostabu sėstis į kėdžių ratą katedros viduryje. O ką jau kalbėti apie alternatyvaus šlovinimo pamaldas be formalaus pamokslo, apie teologinius pokalbius pubuose, Biblijos studijas kavinėse, diskusijas įvairiausiose interneto svetainėse kartais pretenduojančias net ir į virtualios bažnyčios pavadinimus (o kartais jo besikratančios). Taip pat sutiksime ir namų bažnyčias arba vien tik tikinčių draugų vakarienes su Rašto skaitymu ir malda vieniems už kitą. Spektras labai platus.

Priemonės

„Kylanti Bažnyčia“ taip pat asocijuojama su angliškų žodžių akronimu EPIC: Experience (patirtis), Participation (dalyvavimas), Image (vaizdas) ir Community (bendruomenė).

Patirtis (Experience)

Nuo abstrakčios analizės prie patirties. Matydami, kaip žmogaus galiomis pasitikėjusi modernizmo epocha baigia savo gyvavimą dviem pasauliniais karais, ekologine krize ir terorizmo šešėliu, o krikščionijoje savo tiesą iki išprotėjimo bandančias įrodyti tūkstančius denominacijų, kai kurie žmonės pradeda kritiškiau žiūrėti į savo sugebėjimus iki galo suprasti, kas yra kas. Todėl vienas iš „Kylančios Bažnyčios“ aspektų yra tas, kad vietoje to, kad savo mąstymo produktą pateiktume kaip objektyvią tiesą, jį pateikiame kaip subjektyvią patirtį bei linksta prie gilesnės tradicijos, apjungiančios visą krikščionišką tikėjimą (maždaug nuo eros pradžios iki pirmųjų Bažnyčios susirinkimų).

Taip pat, labai struktūrizuotus trijų punktų pamokslus dažnai papildo arba keičia istorijos ir liudijimai. Yra manoma, kad tie, kurie klausosi šių pasakojimų, galės atrasti paralelių ir savo gyvenime bei sugebės geriau suvokti visus apibrėžimus lenkiantį begalinį visagalį Dievą.

Dalyvavimas (Participation)

Supratimas, kad esame ne vien protaujančios ir skaitančios būtybės, tampa svarbu ne vien išgirsti, bet ir pačiupinėti, atsistoti, priklaupti, judėti. Lygiai taip pat suprantame, kad tikėjimas yra ne vien išmokstamas protu, bet ir išreiškiamas gyvenimu. Svarbu dalyvauti. Jei kažkokie teologijos aspektai neturi įtakos gyvenimui, ne labai ir vertinama.

Vaizdas (Image)

Geriau vieną kartą pamatyti, nei dešimt kartų išgirsti. Telefonija, radijas, TV ir internetas pakeitė mūsų bendravimo formas. Vaizdas tapo kone nepakeičiamas. Kaip tai atsispindi bažnyčioje? Tai – retorinis klausimas.

Bendruomeniškumas (Community)

Susvetimėjusi visuomenė veržiasi ir į Bažnyčią. Dalyvavimas sekmadieninėse pamaldose kartais primena koncertą ar pokalbių šou be jokių įsipareigojimų. Bendruomeniškumas, kur žmonės iš tiesų dalinasi gyvenimu, yra vienas iš atsakų į šį iššūkį.

Patirtis, dalyvavimas, vaizdas ir bendruomeniškumas – tai „Kylančios Bažnyčios“ bruožai.

Tačiau formos ir priemonės – ne viskas. Be jų taip pat privalu paminėti teologiją ir misiją.

Teologija

Dažną kartą girdime labai evangelišką teiginį: keičiasi formos, bet turinys lieka tas pats. Prisimenu, kaip baigus LCC, mano pastorius, kviesdamas prisijungti vadovaujant bendruomenei, man sakė: „Kam tau dar mokslai – juk tu ir taip žinai daugiau už mus. Ar kas nors pasikeitė nuo Augustino ir Tomo Akviniečio?“

Spėju, kad taip. Liuteris iškėlė frazę „vien tikėjimu“. Kalvinas pabrėžė Dievo suverenumą. Liberalai savą tikėjimą bandė paaiškinti remdamiesi protu. Evangelikai jiems bandė atsakyti lygiai tais pačiais metodais: „Mūsų tikėjimas yra racionalus, paremtas faktais ir dėsniais.“

Teologinės diskusijos vyksta. Šioje vietoje tenka prisiminti paties Jėzaus žodžius: „Kiekvienas medis pažįstamas iš vaisių“ (Lk 6,44). Tai mus veda prie paskutinės mano išskirtos srities – prie misijos.

Misija

Ortodoksija (teisingas tikėjimas) formuoja mūsų ortopraksiją (teisingą gyvenimo praktiką). Liuteronams būtų svarbu prisiminti fariziejams Jėzaus ištartus žodžius: „Duokite tikrų atsivertimo vaisių! Ir nebandykite ramintis: ‚Juk mūsų tėvas ¬ Abraomas.’“ Kalvinistams ir toliau reikia atsakyti, koks yra žmogaus vaidmuo jo išgelbėjime. Liberalai neišvengs iššūkio, kad jei atsisakysime Dieviškojo apreiškimo, liksime tuščiomis rankomis.

„Kylančios Bažnyčios“ misijos supratimas, mano manymu, yra labai anabaptistinis. Išgelbėjimo liudijimas bus Dvasios vaisiai – pasikeitęs gyvenimas. Tačiau kalba eina toliau: ar turime vien saugotis susitepti šio pasaulio neteisybe, ar atsiliepsime į Dievo siuntimą jį mylėti (Jn 3,16) ir jame veikti kaip pasikeitimo agentams – kad jis būtų geresnis, kad įrodytume, jog ne vien žodžiais, bet ir darbais mes Tėvynę mylim! Dievas mus šaukia būti ne vien žodžio klausytojais, bet ir jo vykdytojais. Kaip ir Abraomą, Dievas mus žada palaiminti, kad per Kristaus Dvasią mumyse būtų palaimintos visos tautos.

Įrašo autoriaus svetainė: sekluma.lt

Priklausomybė nuo misijos?

Laikas garsiai prabilti apie nuo veiklos priklausomus krikščionis, kurie neretai taip įsijaučia į pasaulio gelbėtojo vaidmenį, kad nebemato nei savo griūvančio žmogiškojo gyvenimo, nei bėra pajėgūs išgirsti autentišką Dievo kvietimą vienai ar kitai tarnystei. Vos ne kasdien išgirsti, kaip buvę karšti, radikalūs ir drąsūs krikščionys palūžta, pavargsta, sustoja: kažkur, girdime, kunigėlis puola į glėbį vargonininkei, kažkur vyras meta žmoną su penkiais vaikais ar uolus evangelizuotojas nebenori nė žiūrėti į Bažnyčios pusę… Kodėl taip nutinka? Dėl daugybės asmeninių priežasčių ir aplinkybių, bet yra viena, būdinga daugeliui – pervargimas, perdegimas, nenuosaikumas tarnaujant.

Aš šiandien galiu tik dėkoti Dievui, kad Jis manęs pasigailėjo ir laiku sustabdė, nes, kaip ir dauguma uoliųjų, buvau konvertitė ir atradusį tiesą, kurios taip troškau ir ieškojau, stačia galva puoliau dalytis tuo su kitais. Kuo tyriausių ir nuoširdžiausių paskatų vedama, dvasinių autoritetų ir palydėtojų raginama… Tai tęsėsi 5 studijų metus: dieną mokiausi, vakarais - jaunimo susirinkimai ir maldos grupės, naktimis - evangelizacijų planavimas, o savaitgaliai ir atostogos – pats darbymetis liudijant Jėzaus meilę… Asmeninis gyvenimas? Koks gali būti asmeninis gyvenimas – juk reikia gelbėti pasaulį, tarnauti, tarnauti, tarnauti… Iki šiol niekaip nesuprantu, kaip mano kelyje nepasitaikė išmintingo žmogaus, kuris būtų įspėjęs ir pasakęs: Jūrate, sustok, pagalvok, ar tikrai Dievui to iš tavęs reikia? Niekas nepaklausė, pati per mažai dar ką nutuokiau – tad tarnavau toliau. Tol, kol Dievas iš gailesčio siuntė sielos naktį, kuri atvėrė akis ir pristabdė, išvedė į dykumą, apnuogino esybę, atsidūriau toli nuo visų veiklų ir net įprastų žmonių ir šalies.

Toje tremtyje kartą adoracijos metu į savo nuolatinį klausimą Dievui „Viešpatie, ką nori, kad aš daryčiau“, išgirdau aiškų atsakymą: „O ko tu pati nori?“ Buvo keista girdėti tokį Jėzaus atsakymą… Pasirodo, kad svarbu ne tik veikti dėl Dievo, bet ir pasirūpinti savo norais… atrasti savo giliosios širdies troškimus, - kaip pasakytų šv. Ignacas… Tada suklusau. Pamažu nenorom atėjo suvokimas, kad joks dangus manęs ir neprašo išgelbėti pasaulio.

Jėzus visų pirma nori, jog būčiau paprasčiausiai laiminga, atrasčiau savo meilės kelią. Paskutinis lašas buvo viename Lietuvos provincijos mieste sutikta moteris: aštuntą mėnesį nėščia, keturių mažų vaikų mama, bandanti išgelbėti viso miestelio alkoholikų vaikus, o jos pačios vaikai namuose ją mato gal tik naktimis… Išsekęs veidas, akys, kuriose nebėra nė trupučio ugnies… bet viduje kažkur tiksi nesustabdoma švytuoklė – veikti, veikti, veikti… daryti gerus darbus, dėl Jėzaus, dėl Dievo… Tai perpildė mano, „veikėjos“, taurę… Pasakiau sau stop.

Buvo sunku. Visi juk jau buvo įpratę, kad turiu duoti, pasiaukoti, nežiūrėti savęs, kad negaliu pasakyti “ne”, nes tai nekrikščioniška. Žinojau, jog turiu veikti tuojau pat, nes šalia esančiam skauda sielą… Betgi pavyko atremti visus aplinkinių nusivylimus, pagraudenimus, net smerkimą ir sustojus atsakyti sau į tą Jėzaus užduotą klausimą „ko nori aš?“ Padėjo Šv. Ignaco dvasinės pratybos, rekolekcijos, vis didesnis savo dvasios skurdumo suvokimas, kad ne aš, o Jėzus veikia, jog pirma turiu subręsti vienumoje, kad vėliau galėčiau duoti… Padėjo ir skaudžios kitų pamokos – artimų krikščionių šeimų skyrybos, vaikai, nuėję šunkeliais, kol jų mieli tėveliai skelbė Evangeliją, paliktos žmonos, nes ne tokiems veikliems vyrams neužteko kantrybės, belaukiant amžinai veikiančių ir evangelizuojančių žmonų… Sustojimas ir aiškių ribų nusistatymas sudėliojo viską į vietas. Atėjo gyvenimo džiaugsmas.

Dabar labai saugau savo gyvenimą, savo asmeninį ryšį su Jėzumi (kuris dažnai yra didelis deficitas “veikėjų” gyvenime), savo neseniai sukurtą šeimą, nes žinau, kad du žmonės, tapę vienu kūnu, neturi kas sau į skirtingas puses lėkti Dievo darbų daryti, o jauna šeima turi kloti pamatus ir statyti sienas. Kai pastatys ir uždengs stogą, atėjus metui Dievas duos tarnystę.

Labiausiai šiuo pasidalijimu noriu perspėti šeimas, primindama, jog, darydami darbus dėl Dievo, dažnai nebedarome Dievo darbų… Ką reiškia veiklos Bažnyčioje, evangelizacijos ir liudijimai, jei sutuoktiniai neranda laiko kartu melstis, kartu augti Dievo žodyje, kartu ieškoti Jo valios jų šeimai, o ne kas sau… Jei šeimoje nėra iš Šventosios Dvasios kylančios vienybės – tai veltui visi jūsų veikimai, nes tas namas grius… Ir apsaugok Dieve nuo visų krikščioniškų veikėjų jų vaikus, kurie nebemato tėvų dėl to, kad jie tarnauja Kristui… Kiek reikia išminties, kad įsiklausytume į savo širdies gelmę ir nebandytume aplenkti paties Dievo. Kaip reikia išmintingų dvasios palydėtojų, kurie laiku užduotų reikalingus klausimus ir padėtų susivokti. O gal ir psichologo patarimo, padedančio suprasti, kokias žaizdas ir tuštumas bandome paslėpti perdėtu veikimu ir savęs sekinimu Bažnyčioje, kodėl apleidžiame savo pirmines ir tiesiogines priedermes, o skubame gelbėti pasaulio…

Jūratė Paugienė, Šv. Kryžiaus namų socialinė darbuotoja.

www.bernardinai.lt.

"Jiems reikia tiek nedaug..."

Štai prieš tokius žmones kaip Virginija, kuri po darbo dažnai skuba į onkologinę ligoninę, tai mes, besiginčijantys internetčikai, turėtume žemai lenkti galvą, o dar geriau pasimokyti iš jos pavyzdžio.
Žemiau ištrauka iš straipsnio spaudoje:

[…] Labai sukrėtė viena žinutė, kad skyriuje guli berniukas, kurio niekas nelanko, jo tėvelių taip pat nebūna kartu. Kadangi turėjau artimų žmonių, sirgusių šia liga, žinojau, ką ligoniukams reikia ištverti, koks sunkus šios ligos gydymas. Galvoje netilpo mintis, kad mažylis ten paliktas vienas... Panorau nueiti jo aplankyti. Toks buvo mūsų pirmas pasirodymas ligoninėje, bet ne paskutinis.
Rūpindamiesi vienu mažyliu, užsukome ir pas kitus. Lankėme tik tuos, kurie patys kreipdavosi pagalbos per spaudą, fondus. Vėliau patys tėveliai sakydavo: "Aplankykit tą ligoniuką. Jis iš toli. Pas jį niekas neateina..." Smagu būdavo matyti, kaip sužimba mažos akutės, pamačiusios nedidelę dovanėlę ar mėgstamą skanėstą. Juk norint pradžiuginti vaiką kartais tiek nedaug tereikia... Kad ir dėželės plastilino.

Man dovanoja šventę
Su kai kuriais vaikučiais labai susidraugavom. Kartu nerimaudavom dėl kritimų, kartu džiaugėmės pakilimais. Ir pasijuokdavome kartu, ir pasiguosdavome. [...]
Į ligoninę ėjome norėdami padrąsinti, kažkuo pradžiuginti, pastiprinti, priminti, kad Dievas mus myli ir varguose... O iš tiesų patys buvom padrąsinti ir paguosti. Pamatėm neįtikėtiną motinų ir tėčių stiprybę, neįsivaizduojamą vaikų kantrybę ir drąsą, žingsnelis po žingsnelio sunkiai keliaujant per ligą remisijos link... Kiek kartų būdavo, kad sužinojusi apie komplikaciją visą kelią iki ligoninės tramdydavau ašaras, o atvykusi pamatydavau vaiko šypseną: "Man jau geriau, dar truputį skauda, bet galiu kentėti". Ir susigėsdavau savo silpnumo. Dažnai planuodavau, kuo čia pradžiuginti žmogutį, o išeidavo atvirkščiai - šventę padovanodavo man: savo išdaigomis, šelmystėmis, linksmu akyčių žybsėjimu...

Liga patikrina santykius
Būtų išties puiku, jei kiekvienas ligoniukas turėtų savo globėją, kuris jį aplankytų, pradžiugintų, padėtų tėveliams, kai reikia pagalbos... Draugės man sako: "Niekada negalėčiau ten eiti, apsiverkčiau..." Kartais iš tiesų būna labai sunku. Būna, kad ateini aplankyti, o išgirsti vien blogas naujienas. Išeini - ir šaukti norisi... Tuomet meldžiuosi už kiekvieną mažylį, už jų tėvelius...
Dar nedaug žmonių išdrįsta lankyti sunkiai sergantįjį... Sunku papasakyti kodėl. Girdėjau pasakojimų, kad užklupus ligai kartais nusisuka net artimi draugai ir giminaičiai. Lyg bijo, lyg nebežino, ką pasakyti... O gaila, nes kaip tik tuo metu ligonėlio šeimai labiausiai reikia artimųjų palaikymo... Ir tikrai smagu matyti tas šeimas, kurios stipriai laikosi išvien, kurias palaiko ir draugai, ir artimieji. Galbūt liga kaip lakmuso popierėlis patikrina mūsų santykius?
Jei neužtenka drąsos peržengti skyriaus slenkstį ar tiesiog dėl kitų priežasčių negali to padaryti, yra daugybė kitų priemonių, kaip parodyti savo dėmesį ir meilę... Visai svetimi žmonės perveda pinigėlių fondams, remia šeimas, skambina, aplanko, nusiunčia lauktuvių, kad nors akimirkai pradžiugintų... Tai visai nesunku, bet labai svarbu... Nedidelis mielas žaisliukas ar tiesiog vaiko pieštas piešinys gali padovanoti kažkam šypseną ir padėti žengti dar vieną mažą žingsniuką pasveikimo link... Būtent to labai norėčiau palinkėti visiems ligoniukams ir jų tėveliams - vilties, šypsenos ir ryžtingų žingsnelių kovojant su liga...

Ištrauka iš žurnalo Mažylis (2005 Nr.12) straipsnio "Jiems reikia tiek nedaug...".

Daugiau laiko su mažesniu žmonių skaičiumi

Kunigas Ridas, pabuvęs pas mus pamaldose, užprašė paskelbti mano išverstą straipsnelį apie laiką ir žmones. O Joakimas, jį perskaitęs mano dienoraštyje, liepė jį ir čia padubliuoti. Išpildau prašymą-paliepimą...

Allan Karr, Pietų Baptistų seminarijos profesorė neseniai parašė šį puikų straipsnį:

Mūsų denominacija – tiek pasaulyje, tiek JAV – šiomis dienomis iš naujo nagrinėja ekleziologiją (mokymas apie bažnyčią) bei jos metodus – ką reiškia būti Bažnyčia ir joje gyventi. Užduodame daugybę klausimų apie struktūrą, metodinius modelius ir žodžių reikšmes. Atsakymai atsispindi leidinyje, pavadintame „Eklezinės gairės“. Jis nubrėžia, galima pavadinti, „upės krantus“ metodiniams ir struktūriniams klausimams „kas yra Bažnyčia?“ Visą savo energiją turime sutelkti ties užduotimi, kurią mums pateikė Jėzus – vykdyti Didįjį paliepimą. Šis paliepimas, surašytas ev. pagal Matą 28 sk., byloja: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“, tačiau strategijos, kurias pasitelkiame, ir toliau remiasi renginiais, kurie bando pritraukti žmones į bažnyčią, o ne gyventi misijos gyvenimą kasdien.

Pastaruoju metu pati savęs dažnai klausiu: kaip kitus galiu daryti mokiniais taip, kad mūsų seminarijose kylantys naujieji vadovai degtų troškimu sekti Jėzumi ir gyventų misija 24 val. per parą, 7 dienas per savaitę. Neseniai paklausiau savo 17-mečio sūnaus ir 15-metės dukters, kas labiausiai įstrigo jų kelionėje su Kristumi? Abu jie pasakojo atsitikimus, kuomet mūsų bažnyčios žmonės ėmėsi mentoriaus (t.y. žmogaus, kuris nuolat rūpinasi dvasine gerove) vaidmens su jais asmeniškai. Jie dalinosi savo mintimis ir priėjo išvados, kad tuomet, kai kažkas skyrė laiko ir savo pavyzdžiu mokė, ką reiškia sekti Kristumi, labiausiai ir įtakojo jų dvasinį ugdymą. Kai pagalvoju, taip buvo ir man.

To pasėkoje, norėčiau pasidalinti savo mintimis ir pamėginti pateikti savo atsakymus į šiuos klausimus.

1. Visą savo gyvenimą man svarbiausia buvo (kabutėse) „bažnyčios augimas“, kurio strategiją galima būtų apibūdinti taip: jei bendrausime su daugiau žmonių – ar tai būtų bažnyčia, ar seminarija – išugdysime daugiau mokinių. Kaip parodė praktika, tai netiesa. Daugybėje mūsų bažnyčių sėdi žmonės, kurie jau daugelį metų pasyviai klausosi pamokslų ir toliau neturi nieko bendro su misija savo kasdieniniame gyvenime. Aš vis dažniau pastebiu, kad darome didesnę įtaką Dievo karalystėje tada, kai daugiau laiko praleidžiame su mažiau žmonių. Šiuo principu gyveno ir jo mokė Jėzus, ir jo mokiniai, padarę didžiausią įtaką karalystės darbe buvo tie, su kuriais jis praleido daugiausia laiko. Nors Jėzus ir nebuvo Pauliaus mentorius, kiti daug investavo į šį apaštalą, o jis investavo į dar kitus.

2. Aš visiškai tikiu, kad labiau paklustame Jėzaus paliepimams tuomet, kai mūsų bažnyčios (kabutėse) „išsibarsto“ kasdienybėje. Pavyzdžiui, Jėzus mokė, kad jei norime mylėti savo artimą, turime eiti namo ir sutikti juos kasdieniniame gyvenime, o jei reikia, ir jiems patarnauti. Kristaus Kūno susirinkimų tikslas yra mus pamokyti, padrąsinti ir įgalinti grįžti namo. Aš manau, kad evangelijoje pagal Luką, 10 sk., Jėzus būtent todėl ir pasiuntė 70 savo mokinių po du ir liepė jiems susipažinti su tais žmonėmis. Vėlgi, daugiau nuveikiame Dievo Karalystės labui tuomet, kai praleidžiame daugiau laiko su mažesniu žmonių skaičiumi.

3. Tai įgyvendinti galima dviem būdais. Pirmiausia, turime melsti Dievo, kad jis mus pakeistu taip, jog matytume jo principus ir suprastume savo užduotį. Kitaip tariant, kokius žmones jums paskyrė Dievas, kad į juos galėtumėte investuoti savo gyvenimą? Tuomet tai vykdome pirmiausia nuolat užtardami juos maldoje. Antra, savo gyvenime prioritetus perskirstom taip, kad viskas, ką laikėme svarbiau, nei investuoti savo jėgas ir laiką į keletą, atsiduria sąrašo gale. Mūsų užduotis – Jėzaus paliepimas. Jėzus mus jo mokė savo pavyzdžiu. Dievo karalystėje tampame labiau įtakingi tuomet, kai leidžiame daugiau laiko su mažesniu žmonių skaičiumi.

Alan Karr, Nehemijo centro profesorė, Golden Gate seminarija, (Denver, CO).

Nuo vienumos link bendruomenės, nuo bendruomenės link tarnystės

Šiandien radau Henri Nouwen straipsnį šiuo pavadinimu. Pradžią išverčiau. Manau, kad jis atsako į daugelį mūsų liestų temų.

Visų pirma, jo autorius - katalikų kunigas, teologijos dėstytojas, daktaras, kuris savo gyvenimą baigė atidėjęs visas savo regalijas ir pasišventęs padėti prie lovos prikaustytam žmogui.

Antra, jis kalba tiek apie vienumą, tiek apie bendruomenę, tiek apie tarnystę - apie temas, kuriomis mes diskutuojam.

Žodžiu, pateikiu jums įvadą, bet siūlau perskaityti visą straipsnį, jei tik mokat angliškai. Jei nemokat, gali tekti laukti, kol baigsiu išversti, tik negaliu pažadėti, kad tai bus labai jau greitai. Taigi, straipsnis:

Žodis discipleship (angl. – mokinystė) ir discipline (angl. – disciplina) kyla iš to paties žodžio. Mane tai visuomet stebino ir žavėjo. Kuomet nusprendei ištarti, „Taip, noriu sekti Jėzumi“, iškyla klausimas: „Kokios disciplinos padės man ištikimai laikytis šio pasirinkimo?“ Jei norime būti Jėzaus mokiniai, turime gyventi gyvenimą, kuris remiasi disciplinomis.

Rašydamas žodį disciplina neturiu omeny kontrolės. Jei suprantu psichologijos ar ekonomikos discipliną, valdau tam tikras žinias. Jei auklėju (arba disciplinuoju) savo vaikus, noriu juos šiek tiek kontroliuoti.

Tačiau dvasinio gyvenimo kontekste, žodis disciplina reiškia „pastangas sukurti erdvę, kurioje Dievas gali veikti“. Disciplina reiškia neleisti visiškai pripildyti gyvenimo. Disciplina reiškia, kad kažkur nesi užsiėmęs – tuo labiau perdėtai susirūpinęs reikalais. Dvasiniame gyvenime gyventi pagal discipliną reiškia sukurti tą erdvę, kur kažkas tau gali įvykti, ko nebuvai suplanavęs ar ko tikėjaisi.

Mano manymu, yra trys svarbiausios disciplinos, padedančios mums išlaikyti ištikimybę, ne vien kad taptume mokiniais, bet kad išliktume mokiniais. Apie šias disciplinas kalba mums pažįstamos, bet tuo pačiu, galbūt, ir netikėtos, Rašto eilutės.

„Tomis dienomis Jėzus užkopė į kalną melstis. Ten jis praleido visą naktį, melsdamasis Dievui. Išaušus rytui, jis pasišaukė savo mokinius ir iš jų išsirinko dvylika; juos ir pavadino apaštalais: Simoną, kurį praminė Petru, jo brolį Andriejų, Jokūbą ir Joną, Pilypą ir Baltramiejų, Matą ir Tomą, Alfiejaus sūnų Jokūbą ir Simoną, vadinamą Uoliuoju, Jokūbo sūnų Judą ir Judą Iskarijotą, vėliau tapusį išdaviku.
Nusileidęs su jais žemyn, apsistojo lygumoje. Ten buvo gausus jo mokinių būrys ir didelė daugybė žmonių iš visos Judėjos ir Jeruzalės, iš Tyro ir Sidono pajūrio. Jie susirinko jo pasiklausyti ir pagyti iš savo ligų. Buvo pagydomi netyrųjų dvasių varginamieji. Visa minia stengėsi jį paliesti, nes iš jo ėjo galia ir visus gydė“ (Lk 6,12-19).

Tai – nuostabi istorija, pasakojanti apie naktį, po kurios seka rytas, po kurio seka diena. Naktį jėzus praleido vienumoje su Dievu. Ryte aplink save jis subūrė apaštalus ir sukūrė bendruomenę. Dievą kartu su apaštalais jis ėjo ir pamokslavo Žodį ir gydė ligonius.
Pastebėkite seką: nuo vienumos prie bendruomenės, nuo bendruomenės prie tarnystės. Naktis vienumai, rytas bendruomenei, diena tarnystei.

Kaip dažnai tarnaudamas norėdavau viską atlikti pats. Jei man nepavykdavo, eidavau pas kitus ir sakydavau „Prašau, padėk“ – ieškodavau bendruomenės. Jei ir tai nepadėdavo, galbūt pradėdavau melstis.

Tačiau Jėzus moko priešingos tvarkos. Viskas prasideda vienumoje su Dievu. Tuomet ji suburia bendruomenę – žmonių bendrystę, su kuria dalinasi misija. Galiausiai, ši bendruomenė eina gydyti ligonių ir skelbti gerosios naujienos.

Mano manymu, vienumą, bendruomenę ir tarnystę galima vertinti kaip tris disciplinas, kurių pagalba kuriame erdvę Dievui. Jei sukursime erdvę, kurioje Dievas galės veikti ir kalbėti, įvyks kažkas netikėto. Jei norime būti mokiniais, esame pašaukti gyventi šiomis disciplinomis.

Postmodernus krikščionis - III dalis

Mane sužavėjo vieno metodistų teologo ir futuristo nupieštas vaizdinys: besisupantis vaikas. Norėdamas skristi pirmyn, jis lošiasi atgal ir spiria į orą kojomis pirmyn. Man rodos, tai – bažnyčios dinamiškas prototipas. Negalim sau leisti sėdėti ir mosikuoti kojomis stovinčiose sūpynėse. Jėzus mus kviečia judėti, Jėzus kviečia suptis, Jėzus kviečia džiaugtis gyvenimu matant aplinkui veikiant Dievą.

Aš trokštu suptis – lenktis atgal ir žiūrėti, kaip mano tikėjimo broliai ir sesės šlovino Dievą ir atsiliepė į jo iššūkius būti druska ir šviesa pasaulyje, kaip jie rūpinosi vargšais, kaip aukojo savo gyvenimus, o ne rūpinosi vien savimi ir savo namais. Aš lenkiuosi atgal ir matau daugybę šlovinimo perlų, nuostabių maldų, kurios ir toliau išreiškia mano širdį Dievui.

Bet aš spiriu kojomis į priekį ir esu įsitikinęs – Dievas mums paruošęs daugybę naujų siurprizų, naujų iššūkių, į kuriuos reikės atrasti naujus atsakymus, nes senieji nebe daug tepadės. Esu įsitikinęs, kad kai keičiasi žmonės, keičiasi kultūra, turi keistis ir kalba, keisis ir mąstymo konstrukcijos, keisis metaforos, keisis mūsų vaizduotė.

Mums vėl iš naujo tenka atsakyti į daugybę klausimų. Ką reiškia šlovinti Dievą? Ką reiškia būti išgelbėtu? Ką reiškia būti Bažnyčia? Ką reiškia mylėti savo artimą? Ką reiškia rūpintis vargšais, našlaičiais ir našlėmis? Ką reiškia būti Dangaus Karalystės piliečiu?

Ir todėl, manau, esam priversti kalbėtis apie tuos dalykus. Esam priversti loštis atgal ir spirtis į priekį ir tai daryti vienu metu, o ne paeiliui...

Kai tik užsimenam apie namų bažnyčią, vienas iš pirmųjų klausimų, kurį išgirstam yra „kaip šlovinsim“? Bet teks atsakyti dar daugybę kitų klausimų. Kaip atrodys vadovai? Kaip atrodys mokymas? Kaip augsime dvasiškai? Kaip atrodys tarnystė? Kaip atrodys misija? Ką kalbėsime apie tikėjimą? Ką reiškia evangelizacija? Pasikalbėsim apie besikeičiančias metaforas. Ir nemanau, kad mes turim pasirinkimą. Man rodos, kad apie tai kalbėtis būtina, jei norim toliau save vadinti Jėzaus mokiniais.

McLarenas kalba Kentukyje po iškilusios kontraversijos

Brian McLaren mokė aukštojoje mokykloje, turinčioje ryšių su Kentukio Baptistų Konvencija, ir kalbėjo apie kontraversiją.

„Aš nesakau, kad man nesvarbu, ar žmonės yra krikščionys, ar ne,“ – sakė jis. – „Aš sakau, kad noriu, jog žmonės sektų Jėzumi, bet sekti Jėzų, kai kuriose situacijose, nebūtinai gali reikšti, kad jiems reikės save sieti su krikščionių religija.“

„Tai – ne naujiena misiologijoje,“ – pridėjo jis. – „Daugybė Pietų baptistų misionierių ugdo mokinius mokinių bendruomenėse, ...kurios renkasi namuose ir kitose vietose, bet nesieja savęs su krikščionybe ir atsisieja nuo savosios religijos.“

„Taip ypač dažnai nutinka musulmonų šalyse. Jie – Jėzaus mokiniai, bet dėl daugybės priežasčių nesako, kad jie – krikščionys.“

Pastebėdamas, kad „Jėzaus mokinių buvo dar iki tol, kada buvo išrastas žodis ‚krikščionis‘,“ – McLaren kalbėjo, – „Juos pirmiausia pavadino krikščionimis Antiochijoje. Todėl, manau, turim biblinį precedentą sekti Jėzumi ir nenaudoti to žodžio.“

„Svarbu,“ – tvirtino jis, – „kad žmonės išpažintų Jėzų Viešpačiu. Aš noriu padėti žmonėms būti aktyviais Jėzaus, kuris yra jų Viešpats, mokiniais.“

Ir dar pridūrė: „Mus pašaukė ne privilegijoms, o atsakomybei. ... Kas, jei Jėzaus misija yra kurti bendruomenės, kurios išplėšia žmones iš egocentriškumo? ... Kad kitų žmonių interesai stovėtų aukščiau manųjų; tai – radikali mūsų esybės transformacija.“

Šaltinis

Nemaldauju, kad žmonės sektų Jėzumi

autorius: Adam Ellis
2005-01-21 publikuotas ALLELON.ORG

Nemaldauju, kad žmonės sektų Jėzumi. Kai kuriems toks teiginys gali atrodyti tikrai šiurpus. Jie savęs gali paklausti, tai kokia gi mano tarnystės esmė? Prieš tai, kai mane visiškai nurašysit, leiskit paaiškint. Požiūris, kad reikia „maldauti, kad žmonės įtikėtų“ remiasi keleta prielaidų: 1) Kalba eina apie dangų ir pragarą (arba bent jau tai – pats svarbiausias dalykas); 2) „Būti krikščionimi“ reiškia protu tikėti teisingais dalykais (arba logiškai pritarti teisingoms idėjoms); 3) Moralė – viskas, ko Jėzus iš mūsų reikalauja.

Nepritariu nei vienam iš šių teiginių. Dangus ir pragaras egzistuoja (nors populiarus jų supratimas, geriausiu atveju, yra klaidinantis), bet jie nėra esmė. Plius, vien tik tikėti tam tikromis tiesomis yra bevertis reikalas, o moralė, kaip tikslas, neturi gyvybės ir nėra verta Jėzaus Kraujo. Esmė yra Jėzus. Tai – gyvenimas Jėzaus Kelyje. Tai – gyvenimu įkūnyti Jėzaus misiją. Tai – įtakoti ir bendrauti su pasauliu taip, kaip tai darytų Jėzus, jei būtų su mumis. Stengiuosi atskleisti misiją. Stengiuosi rodyti Kelią. Stengiuosi piešti nuostabų Dievo Karalystės paveikslą...kaip pasaulis atrodytų, jei leistume Dievui mus naudoti, kad jis įgyvendintų savo svajones. Jei jiems tai neįdomu, nebandysiu jų maldauti. Jėzus nemaldavo. Kai jo paties pasekėjai pasitraukdavo, kadangi jo Kelias atrodydavo per sunkus ar ne toks, kokio jie tikėjosi, jis pažvelgė į savo mokinius ir paklausė: „Ar jūs taip pat mane paliksit? Štai – durys.“

Pastaruoju metu mąstau apie bažnyčių augimą ir tikslą žūt būt surinkti kuo daugiau žmonių sekmadienį. Jei visai atvirai (dėmesio, neigiama reakcija), manau, kad tokie tikslai gali būti nuodėmė. Pažiūrėkit kad ir į Dovydo nuodėmę, kai Izraelyje jis surašė gyventojus (1 Met 21), arba prisiminkit Jėzaus pasakotą istoriją apie žmogų, kuris statėsi didesnius klojimus (Lk 12). Plius, esu susirūpinęs, kad kartais visiškai nuvertinam žmones iki prekės lygio, ir jie pavirsta vien tik skaičiais. Panašu, kad norim tik tiek, kad daugiau subinių nusėstų bažnyčios suolus, kad jie neštų šlovę arba tiesiog palaikytų tolesnį tos bendruomenės egzistavimą. Atrodytų, kad vietoj to turėtume kreipti dėmesį į tai, kaip galėtume tapti ir daryti kitus Jėzaus Kelio mokiniais, o mūsų bažnyčios taptų bendruomenėmis, kurios motyvuoja žmones priimdamos juos (o ne atsiribodamos nuo jų). Matytume augimą, kuris vyksta ne dėl programų. Tai būtų natūrali to, kas esame, pasekmė. Man atrodo, kad jei labiau susirūpintume tuo, kas esame (arba tuo, kas turėtume būti) ir mažiau dėmesio kreiptume į skaičius, Dievas greičiau laimintų mus skaičiais. Iš kitos pusės, jei sieksime skaičių lyg jie būtų mūsų tikslas – kad atneštume savo bendruomenėms šlovę ir palaikytume jų gyvybę, Dievas turėtų visišką teisę nusisukti nuo tokių tikslų. Jėzus kažkaip panašiai kalbėjo: „Jei nori išgelbėti savo gyvybę, ją prarasi, bet jei savo gyvybę išliesi vardan manęs ir Evangelijos, ją atrasi“ (mano parafrazė). Įdomu, ar ši žinia tinka ir bažnyčioms?

Ko reikia bažnyčiai? - II dalis

Toliau tęsiu savo mintis, išdėstytas pamokslo metu. Jos įkvėptos skaitinio iš Biblijos (Ezechielio, 37,1-14). Pirmąją dalį galite rasti čia.

---

Aišku, galima pasakyti, kad po Sekminių Jeruzalės bendruomenėje buvo keletas tūkstančių žmonių. Kurį laiką sekėsi neblogai, bet greitai ėmė kilti problemos. Apaštalai, padedami diakonų, lyg ir atrado būdą atsiliepti į jas. Bendruomenėje buvo kaip ir patogu, bet Dievas jiems turėjo didesnę misiją. Kadangi jie patogiai sau gyveno Jeruzalėje, Viešpats pasiuntė persekiojimą, kad jie būtų išblaškyti po visą pasaulį, kad skelbtų gerąją žinią. Rezultatas – krikščionys išplito po visą pasaulį. Rezultatas – šiandien pažįstam Jėzų.

Sakysim, kad mūsų bendruomenė nėra tokia jau didelė ir būsim teisūs. Bet vėlgi, ji daugiau primena karikatūrą: nei didelė, kaip norėtume, nei labai harmoninga – tik peraugusi namų bendruomenė, kažkur praradusi savo jėgą ir vėl iš naujo ieškanti – ką toliau darysime? Realiai, ji užsikonservavo ir ėmė virti savo sultyse. Galvojam apie savo narius daugiau, nei apie tuos, kurie yra už bažnyčios ribų, kurie net nežino, kas yra Jėzaus artumas.

Reikia iš naujo suvokti savo misiją. Ne vien laukti Jėzaus Sugrįžimo. Privalome susimąstyti ne apie savo bendruomenės, bet apie Dievo Karalystės augimą. Tai – ir žmonės, kurie nepažįsta Jėzaus, ir pozityvi įtaka visuomenei per malonės tarnystę, ir realus rūpestis ekologinėmis, ir socialinėmis problemomis (pvz., kai darbdaviai išnaudoja darbuotojus).

Reikia ne bendruomeninės organizacijos, o organiško gyvų bendruomenių, šeimų, namiškių tinklo. Jos, nors ir veikdamos spontaniškai, tinkamai jų kontekstui, sieja save su kitomis tos pačios minties ir dvasios bendruomenėmis tame pačiame mieste. Šie žmonės renkasi namie. Kartais dvi ar trys tokios namų bažnyčios gali sueiti ir šlovinti kartu. Visi kartu galime susirinkti ir švęsti šventes. Atrasdami, duodami laiko susiformuoti kūrybiškas idėjas, galim sueiti kartu ir švęsti. Galim džiaugtis vienas kitu ir tuo, kaip Dievas veikia tarp mūsų. Tuomet ir istorijų, atspindinčių Dievo veikimą žmonių gyvenime, būtų daugiau. Šie bendri susirinkimai galėtų vykti kokį kartą per mėnesį, per didžiąsias šventes. Kitas savaites – ar sekmadienį, ar kitą dieną – vadovai galėtų padėti stiprinti mažąsias bendruomenes. Atsirastų ir daugiau laiko specialiems seminarams ar konferencijoms rengti. Na, o suėję kartu tikrai galėtume švęsti!

Tiesa, namų bendruomenių tinklas – tik struktūra, tik kaulai. Tačiau ar pastebėjot, vėl ir vėl kartojau natūralumą, autentiškumą, tikrą gyvenimą tikėjimu, o ne gražius intelektualinius ar sekmadieninius pasvarstymus. Kalba eina apie gyvybę. Juk kaulai būtini, kad kūnas turėtų savo formą. Bet vien jie negali talpinti savyje gyvybės.

Kai Elijas mato kaulus, juose gyvybės nėra. Net ir tada, kai jie apauga mėsa, pranašas toliau laukia pasirodant gyvybei. Ir tada pučia vėjas – iš visų keturių pasaulio kraštų. Mums reikalingas Dvasios judėjimas. Reikalinga malda. Reikalingas save aukojantis gyvenimas. Reikalingas naujas gimimas – kas neturi savyje Kristaus Dvasios, tas nėra jo. Reikalingas tikras dvasinis gimimas, o ne proto gimnastika (atseit, aš tikiu – demonai irgi tiki ir dreba, rašo Jokūbas).

Argi Gavėnios ir Velykų laikas neatspindi paties šio virsmo esmės? Vietoje to, kad bandytume išsaugoti reanimuojamo kūno gyvybę, prašykim, kad: Dievo Dvasia pūstų į mūsų išdžiūvusius kaulus, apaugintų juos naujais kūno audiniais, nustebintų mus naujais atgimimais.

Bet mums reikia žengti pirmyn, vykdyti savo dalį. Aš bijau, kad jei bandysim atlikti tik minimalius pataisymus, tai ir liks tik kosmetika, o kūnas ir toliau bus apmiręs. Aš kviečiu radikaliems pasikeitimams, naujam gyvenimui. Nebandau pasakyti, kad konkrečiai žinau kaip eisim iš A į B ir kokiu greičiu eisim, bet esu paruošęs savo kuprinę kelionei. Ar leisimės į ją kartu? Ar ieškosim, kurlink pučia Dvasia? Ar priimsim šį gyvybės vėją į savo tarpą – tai priklauso ir nuo mūsų...

Ko reikia bažnyčiai? - I dalis

Šias mintis išdėsčiau šiandien, pamokslo metu savo bendruomenėje. Šiek tiek apvaliau nuo asmeniškumų. Pateiksiu jas per du įrašus. Štai - pirmasis. Bet pirmiausia, paskaitykit ištrauką iš Biblijos (Ezechielio, 37,1-14).

---

Kartais girdi krikščionis kalbantis: atseit, reikia siekti, reikia trokšti, o jau gyveni, kaip išeina. Man tai skamba kiek keistokai – kaip kažkoks tikėjimo kelionės išsigimimas, kuris apsiriboja vien tik proto gimnastika. Ezechielis kalba ne vien apie gražius troškimus. Kaip tikras pranašas, jis kalba apie naują gyvybę, kuri ateina iš Viešpaties. Ką jis pranašauja šiandien?

Bažnyčiai reikalingi pasikeitimai. Kokie?

Reikia tikrų mokinių – ne dirbtinio religingumo, o sekimo Kristumi. Reikia gyvų gyvenimo pavyzdžių, o ne nupoliruotų pareigybių simbolių – antžmogiškų klierikų, kuriuos laikome nepasiekiamais pavyzdžiais, šventaisiais. Kas daro didžiausią įtaką: pastoriaus pavyzdys, pamokslai, ar betarpiški pokalbiai, tikras gyvenimas, gyvenimo pamokos, pamokymai tinkamu metu? Reikia vietos atverti širdį, reikia vietos tikrai išpažinčiai arba vietos, kur nereikės slėpti nuodėmės, nes nebijai, kad tave atmes – juk esi mylimas. Reikia vietos, kur išvalius žaizdas jos imtų gyti.

Reikia vietos, kur žmonės visapusiškai bendrauja, kartu valgo, o ne susitinka vien religiniais tikslais, tai – tikrų draugų susirinkimas. Nėra „Dievo namų“ – jau Steponas sakė, kad Dievas negyvena žmogaus rankomis sukurtose šventyklose. Bažnyčia – žmonės, Dievo namiškiai. Namai – natūraliausia vieta, kur realiai veikia Dievas.

Bažnyčioje reikia įvairumo – realiai žmogų įtakoja daugiau bendruomenė, nei sekmadieniniai pamokslai – įvairūs žmonės, įvairiomis priemonėmis. Bažnyčia tapo lyg ir sekmadieniniu pastoriaus šou. Pastorius vaidmuo tapo kas sekmadienį nustebinti vis naujomis dvasinėmis įžvalgomis. Tie sekmadieniniai dviejų valandų susitikimai reikalauja daug resursų, bet daro nedaug įtakos. Ekonomiškai šnekant, didelės sąnaudos ir mažai pelno. Ar reikia vienos didelės šlovintojų komandos, kuri varo kiekvieną sekmadienį, ar turime progos suteikti ir kitiems išmokti kaip šlovint? Juk kalba eina ne būtinai apie profesionalią muziką, bet ir poeziją. Ar tik pastorius turėtų melstis? Kai nebūtų tokio susirinkimo, kur viskas už visus padaryta, gal kas nors galėtų iš anksto pagalvoti ir gilią, iš anksto paruoštą maldą ar savo rankomis sukurtus širdį uždegančius meno dirbinius. Esu įsitikinęs, kad mums reikia ne keleto „patarnautojų“, siūlančių pirkti religines paslaugas plius gausybės vartotojų. Bažnyčiai reikia kūrybingumo šaltinių, branduolių, kurie pasireiškia savo ir kitų namuose ir realizuoja jiems Dievo dovanotą potencialą. Tai – bendruomenė, kuri kuria, o ne būrys, kuris vien tik ima ir vartoja – to jau užtenka mūsų vakarietiškoj visuomenėj.

Tai, kad dirbam kartu, nereiškia, kad vadovų nebereikia, kad namų bažnyčios išaugo vadovavimą. Tiesiog, reikia tokių vadovų, kurie lankytų namų bendruomenes ir „paruoštų jų narius visokiems geriems darbams“ (Ef 4,11-12). Pastorius yra tik vienas iš vadovų. Tai – tik viena iš penkių dovanų. Reikia jų visų, kad dvasinis augimas vyktų sklandžiai.

Taip pat, reikia atsakomybės už evangelizaciją. Kartais susidaro įspūdis, kad jei pastoriui mokėsim daugiau, jei jis daugiau laiko skirs bažnyčiai, bendruomenė pradės augti – ar tai jums neskamba kiek juokingai? Pastorius mistiškai nepadarys evangelizacijos ir neprikvies žmonių, kurie staiga įtikės! Ir apskritai, nereikia bendruomenės daryti panašios į dėlę, kuriai vėl ir vėl reikia naujų žmonių kraujo, kuri vis pampsta ir pampsta. Vietoje to, kad kviestume žmones į vieną didelę bendruomenę, pačią bendruomenę, pačią bažnyčią, nuneškime žmonėms – į jų pačių namus. Mažos bendruomenės užauga žymiai greičiau, nei auginama viena didelė bažnyčia. Keturių žmonių bendruomenę padvigubinti nereikia didelio proto, o atrasti dvidešimt naujų žmonių net ir per pusmetį... hm, mums nesiseka jau keletą metų – kas turi keistis?

Reikia atsakomybės atpažinti ir naudoti Dvasios dovanas – kai veikia keli, kiti lieka žiūrovais. Pats bažnyčios „augimo“ modelis prieštarauja bažnyčios misijai. Daugelis bažnyčių yra tiesiog per didelės, kad būtų tai, kas yra reali bendruomenė. Imkim pavyzdžiu Jėzų – 13 žmonių bendruomenė, reali, organiška bendruomenė, tikri draugai.

Vienuoliai kitaip?

Mane įkvepia vienas įdomus žmogelis, kurio mintis galima pasiskaityti angliškai čia »

---

Ir vėl keletas grynuolių iš Mertono pastebėjimų (iš paskutiniojo jo knygos „Vidinė patirtis“ skyriaus). <...> Panašu, kad tai nėra tokia jau nauja idėja. Skaitykit...

Vienas iš svarbiausių dalykų, gimstančių kontempliatyvaus gyvenimo „pasaulyje“ srityje, yra besikuriančios mažos grupelės žmonių, gyvenančių visais aspektais kaip juos supantys pasauliečiai, išskyrus tai, kad visą save jie skiria Dievui, dirba ir atsideda neturtui remdamiesi į kontempliacini centrą. Toks yra „Mažesniųjų Jėzaus brolių“ gyvenimas, tipiškiausia dvidešimtojo amžiaus naujovių kontempliatyvaus gyvenimo srityje. Mažesnieji broliai, tiesiogine to žodžio prasme, nekuria religinio ordino. Nedėvi ir juos skiriančio abito, negyvena uždaruose vienuolynuose. Nors kai kurie iš jų ir yra kunigai, jie formaliai nepraktikuoja apaštališkos tarnystės ištikimųjų tarpe, neturi parapijų ar misijų. Tiek kunigai, tiek broliai dėvi paprastus civilius drabužius ir dirba įprastinėse darbovietėse, fabrikuose ar ūkiuose – lygiai ten pat, kur ir neturtingi žmonės, kurių tarpe jie gyvena. Jie stengiasi sekti Jėzumi iš Nazareto, kuris buvo paprastas, iš aplinkinių neišsiskiriantis, darbininkas, gyvenęs mažame Galilėjos miestelyje.

...Charles de Foucauld pasekėjai neturi specialiai jiems skirtos pastoracinės užduoties. Su aplinkiniais jie nebando ginčytis, nebando jų įtikinti ar atversti, nebando ir pataisyti jų gyvenimo. Jie tiesiog siekia būti tarp jų, dalintis savo gyvenimu, savo neturtu, savo kentėjimais, savomis problemomis, savais idealais. Tačiau su jais būti jie siekia ypatingu būdu. Būdami Kristaus kūno nariais jie yra Kristus. O kur jie yra, yra ir Kristus. O kur jis yra, jis veikia. Taigi, jų artumas, jų buvimas yra aktyvus, dinamiškas. Tai – užmaišytas raugas.

Šakės, jei tai jūsų nepadrąsino, kad esate ne vieni, vėl perskaitykit šiuos žodžius. Man atrodo, kad ta pati Šventoji Dvasia, kuri veikė de Faucauld ir šių „novatorių“ brolių bei seserų gyvenime, vėl įkvepia mus judėti panašia kryptimi. Tikriausiai daugeliui esančių tuometinėje Katalikų Bažnyčioje visa tai atrodė kvailai, kaip tai gali atrodyti keista ar kvaila ar neteisinga ir daugeliui esančių šių dienų bažnyčioje. Man rodos, šiandien galim tai išplėsti iki tų ribų, kuriose renkamės ar esame pašaukti gyventi – ar tai būtų išskirtinai neturtėlių rajonuose, ar ne. Tiesiog – šalia žmonių bendra to žodžio prasme. Gyventi kaip žmonėms tarp žmonių. Ne gyventi atsiskyrus nuo žmonių, bet su jais, būti vienu iš jų – gyventi mieste <...>, būti darbininkais, privačiais ar valstybės tarnautojais, galbūt net ūkininkais ar kaimiečiais; galbūt grafikos dizaineriais tarp didelės firmos sienų ar padavėjomis kavinėje. Sąrašą galima būtų tęsti be galo. <...> Gyventi, būti Kristumi pasaulyje. Tai – mūsų pašaukimas. Tiesiog, tai – mūsų gyvenimas. Kai vis labiau ir labiau šliejamės prie Kristaus, jis gyvena mumyse ir per mus. Jis ir jo Karalystė dar plačiau pripildo pasaulį.

Trys didžiosios Bažnyčios nuodėmės

Alan Creech išdėsto tokias:

1) Šiuolaikinė, dažnai pasitaikanti tendencija, susijusi su pastoriais. Bendruomenė su ją „valdančiu“ vienu žmogumi (vyru): šefas, vienintelis mokytojas, kontrolė; sakykla/suolas idėja; jam moka, už „tarnystę“ (o jei kitiems nemoka, tai ir tarnauti nereikia); visų patarėjas (paskyrimu); taip išmokytas, kad neužmegztų artimų santykių su žmonėmis bažnyčioje ir t.t.

2) Supratimas, kad jei nori kurti „bažnyčia“, reikia rinktis nuosavame pastate arba išnuomotoje salėje. turbūt, kyla iš manymo, kad bažnyčią turi sudaryti didelis skaičius žmonių (neteisingas sėkmės supratimas). Tai pabrėžia pinigų, kurių reikia savęs išlaikymui, svarbą ir nukreipia dėmesį nuo bažnyčios esmės.

3) Dėmesys į išorinius dalykus. Greičiausiai, visų svarbiausia, maitinanti pirmas dvi. Taip pat tampriai susijusi su legalizmu (gyvenimu „pagal įstatymo raidę“), griaunanti gyvenimą. Iš esmės dėmesį kreipia į išorinius dalykus (elgesį), įtakojančius dvasinį gyvenimą. Baisiai iškreipė evangelizaciją (tai, kas dabar taip vadinama). Atrodytų, kad vienintelė „sėkmė“ yra dideli, apčiuopiami rezultatai. Tai susiję su poreikiu kontroliuoti, kontroliuoti išorinius dalykus. Viso to rezultatas – tuštybė, išdidumas, godumas pinigams ir t.t. Tai stimuliuoja norą būti dideliu viršininku, ant dieviškojo pjedestalo užkeliančio keletą ir sužalojančio kitus Kūno narius.

Reikia pastebėti, kad šias nuodėmes jis dėsto žiūrėdamas būtent iš savo perspektyvos, bet pasimokyti iš to, mano galva, yra ko visiems.