pirmadienis, sausio 31, 2005

Vienuoliai kitaip?

Mane įkvepia vienas įdomus žmogelis, kurio mintis galima pasiskaityti angliškai čia »

Ir vėl keletas grynuolių iš Mertono pastebėjimų (iš paskutiniojo jo knygos „Vidinė patirtis“ skyriaus). <...> Panašu, kad tai nėra tokia jau nauja idėja. Skaitykit...

Vienas iš svarbiausių dalykų, gimstančių kontempliatyvaus gyvenimo „pasaulyje“ srityje, yra besikuriančios mažos grupelės žmonių, gyvenančių visais aspektais kaip juos supantys pasauliečiai, išskyrus tai, kad visą save jie skiria Dievui, dirba ir atsideda neturtui remdamiesi į kontempliacini centrą. Toks yra „Mažesniųjų Jėzaus brolių“ gyvenimas, tipiškiausia dvidešimtojo amžiaus naujovių kontempliatyvaus gyvenimo srityje. Mažesnieji broliai, tiesiogine to žodžio prasme, nekuria religinio ordino. Nedėvi ir juos skiriančio abito, negyvena uždaruose vienuolynuose. Nors kai kurie iš jų ir yra kunigai, jie formaliai nepraktikuoja apaštališkos tarnystės ištikimųjų tarpe, neturi parapijų ar misijų. Tiek kunigai, tiek broliai dėvi paprastus civilius drabužius ir dirba įprastinėse darbovietėse, fabrikuose ar ūkiuose – lygiai ten pat, kur ir neturtingi žmonės, kurių tarpe jie gyvena. Jie stengiasi sekti Jėzumi iš Nazareto, kuris buvo paprastas, iš aplinkinių neišsiskiriantis, darbininkas, gyvenęs mažame Galilėjos miestelyje.

...Charles de Foucauld pasekėjai neturi specialiai jiems skirtos pastoracinės užduoties. Su aplinkiniais jie nebando ginčytis, nebando jų įtikinti ar atversti, nebando ir pataisyti jų gyvenimo. Jie tiesiog siekia būti tarp jų, dalintis savo gyvenimu, savo neturtu, savo kentėjimais, savomis problemomis, savais idealais. Tačiau su jais būti jie siekia ypatingu būdu. Būdami Kristaus kūno nariais jie yra Kristus. O kur jie yra, yra ir Kristus. O kur jis yra, jis veikia. Taigi, jų artumas, jų buvimas yra aktyvus, dinamiškas. Tai – užmaišytas raugas.
Šakės, jei tai jūsų nepadrąsino, kad esate ne vieni, vėl perskaitykit šiuos žodžius. Man atrodo, kad ta pati Šventoji Dvasia, kuri veikė de Faucauld ir šių „novatorių“ brolių bei seserų gyvenime, vėl įkvepia mus judėti panašia kryptimi. Tikriausiai daugeliui esančių tuometinėje Katalikų Bažnyčioje visa tai atrodė kvailai, kaip tai gali atrodyti keista ar kvaila ar neteisinga ir daugeliui esančių šių dienų bažnyčioje. Man rodos, šiandien galim tai išplėsti iki tų ribų, kuriose renkamės ar esame pašaukti gyventi – ar tai būtų išskirtinai neturtėlių rajonuose, ar ne. Tiesiog – šalia žmonių bendra to žodžio prasme. Gyventi kaip žmonėms tarp žmonių. Ne gyventi atsiskyrus nuo žmonių, bet su jais, būti vienu iš jų – gyventi mieste <...>, būti darbininkais, privačiais ar valstybės tarnautojais, galbūt net ūkininkais ar kaimiečiais; galbūt grafikos dizaineriais tarp didelės firmos sienų ar padavėjomis kavinėje. Sąrašą galima būtų tęsti be galo. <...> Gyventi, būti Kristumi pasaulyje. Tai – mūsų pašaukimas. Tiesiog, tai – mūsų gyvenimas. Kai vis labiau ir labiau šliejamės prie Kristaus, jis gyvena mumyse ir per mus. Jis ir jo Karalystė dar plačiau pripildo pasaulį.

sekmadienis, sausio 30, 2005

Vargani krikščionys

CATHERINE DE HUECK DOHERTY

Niekas nepaneigs – aš esu šiuolaikinė keliautoja. Kartą, lankydama mūsų namus, jei matuotume oro myliomis, aš dukart apkeliavau pasaulį. Kad ir kur užsukdavau – į viešbučius, restoranus, barus, kokteilių užeigas, varganas juodaodžių lūšnas, prabangius italų rūmus, amerikiečių ir europiečių priemiesčių vilas – susidariau įspūdį, kad mūsų dienomis, mūsų amžiuje visur vyrauja ta pati pokalbių tema. Toji tema yra Dievas.
Kad ir koks būtų - miręs ar gyvas, - jis valdo žmonių mintis savo nesuvokiama ir amžina trauka. Žmonės jį neigia? Jie neįstengia to padaryti ramiai. Priima jį? Dažnai jie labai aistringai jį priima. Deja, dažniausiai, sakantys, kad jį tiki, yra drungni ir išpažįsta tai be jokio užsidegimo, tarsi būtų netikri dėl savęs. Juose nėra veržlumo, nėra degančios Sekminių ugnies.
Taip, stipriausias mano kelionių įspūdis buvo tai, kad žmogaus Dievo alkis yra pasiekęs aukščiausią viršūnę, o krikščionys nežino, kaip jį numalšinti. Galbūt jie to alkio deramai neįvertina, tad ir neįsivaizduoja, kaip jį numalšinti.
Bet atsigręžkime į jį. Jei pasaulis yra persmelktas ateizmu, jei didelė jo dalis dar nėra išgirdusi Gerosios Naujienos, o jei ir girdėjo, bet jos nepriėmė, tada didžiausia kaltė tenka mums, krikščionims, už tai, kad negyvename Evangelija. Mes tik užgrūdome pasaulio bibliotekų lentynas knygomis, kurios daugiau ar mažiau atskiedė Evangelijos tiesą.
Krikščionybė tapo etikos, doro elgesio dalyku. Būtinybe eiti į bažnyčią, mokytis taisyklių, užtikrinančių, kad žmogus pateks į dangų. Praraja tarp Evangelijos tikrovės ir mokymo, sudėto į bibliotekų tomus, duoda pragaištingą derlių.
Keliaudama susidariau įspūdį, kad pasaulis šaukte šaukiasi Gyvybės duonos, Kristaus pažadėto Gyvojo vandens, - iš tiesų jis šaukiasi paties Dievo. Tačiau krikščionys, turintys ir duonos, ir vandens, nežino, kaip ja pasidalyti. Jie pamiršta, kad kas valgo Viešpaties duoną, pats turi būti kitų “suvalgytas”. Priėmęs Meilę, krikščionis turi dalyti meilę.
Man pasirodė, kad vos keli krikščionys yra įsimylėję Dievą, ir dar mažiau yra tų, kurie suvokia, jog Dievas myli juos. Tad balsas sakančių, kad “Dievas yra miręs”, stipresnis už balsą tvirtinančių, kad jis gyvas.
Mums reikia liautis kalbėti apie Dievą ir pradėti gyventi Evangelija, savo širdyse atskleidžiant Viešpaties paveikslą taip ryškiai, kad niekas neįstengtų pasakyti, jog jis yra negyvas. Mums reikia nustoti jaudintis dėl teologinių teorijų ir pradėti kurti meilės bendruomenes.
Mes išgyvename Sekminių laiką. Nenugalima Šventosios Dvasios meilė yra tarp mūsų. Tereikia atverti jai savo širdis, ir mes perkeisime pasaulį. Tuomet mūsų širdys pajėgs priimti ugnį ir liepsną, kurią Jėzus pasiuntė, kad atnaujintų žemę.
Viešpaties įsakymu eidami skelbti Gerąją Naujieną ir krikštyti, apaštalai neturėjo jokių katechezės vadovėlių. Jie turėjo Evangeliją. Turėjo Šventąją Dvasią. Jie skleidė Kristaus karalystę didelei tuo metu žinomai pasaulio daliai.
Kodėl mes, šių laikų krikščionys, negalime perimti apaštalų ir pirmųjų krikščionių patirtį? Taip, mums gresia kalėjimas: atmetimo, pajuokos ir galbūt netgi fizinis kalėjimas.
Daugybe būdų galime būti nukryžiuoti, gal netgi uždaryti psichiatrinėse ligoninėse, - taip galėtų nutikti šv. Pranciškui, jei šiandien jis būtų gyvas. Na, ir kas tada? Vargšams būtų skelbiama Evangelija, o Dievo karalystė bent per nago juodymą prasiskverbtų į pasaulį. Taip, Jėzus atėjo uždegti žemėje ugnies. O, kad ši ugnis būtų šiandien įžiebta mūsų širdyse!

Iš knygos Evangelija be kompromisų

ketvirtadienis, sausio 27, 2005

Kaipgi taip? (Lk 18)

Arvydas Malinauskas

Kartą Jėzus ,,žmonėms, kurie pasitikėjo savo teisumu, o kitus niekino” papasakojo istoriją apie šventyklon atėjusius du žmones – fariziejų ir muitininką. Istoriją galite rasti Evangelijoje pagal Luką 18 sk.
Šiandien žodis ,,fariziejus” yra tapęs kone keiksmažodžiu, tačiau Jėzaus laikais tai buvo tautos gerbiami žmonės. Tai buvo ano meto teologai, pamaldūs, išsilavinę ir dori vyrai. Tiesa, kas dėl to dorumo, tai tik vienas Dievas žino, kas doras, o kas – ne. Išorė gali būti apgaulinga (Šveikas ir tas yra sakęs, jog ne visi žmonės yra tokie niekšai, kaip apie juos manoma). Taigi, į šventyklą atėjo kone šventasis ir, kaip dera tokio ,,luomo” žmogui, puolė melstis. Atėjo į šventyklą ir muitininkas. Kartą teko girdėti pamokslą, kuriame kunigas sutapatino šį vyrą su reketininku. Galbūt ir persūdė, tačiau ne kažin kiek. Tai buvo tautos nemėgiami (jei tik ne nekenčiami) pareigūnai, kurie okupantams rinko muitą nuo savo tautiečių. XX a. pabaigoje Lietuvoje gan dažnai skambėdavo toks žodis - ,,kolaborantas”. Tai žmogus, bendradarbiavęs (dažniausiai ne veltui) su okupantais. Šią ,,etiketę” galim drąsiai klijuoti ir anam muitininkui. Beje, kiek, jūsų manymu, yra dorų, sąžiningų muitininkų? Panašiai manė ir Jėzaus amžininkai.
Fariziejus dėkojo Dievui (pavyzdys kiekvienam, norinčiam išmokti melstis). Dėkojo už tai, kad jis nėra ,,toks, kaip kiti žmonės”. Toliau jis išvardijo tuos kitus žmones – tai ,,plėšikai, sukčiai, svetimautojai” ir, štai, anas va muitininkas. Fariziejus buvo kitoks. Jis buvo geras: pasninkaudavo dukart per savaitę (!), t. y., nuo aušros iki sutemos nieko neimdavo į burną, mokėjo ,,pajamų mokestį” į šventyklos iždą nuo ,,visko, ką įsigydavo”.
Muitininkas gi stovėjo nuošaliai, pačiam kampe (toliau nuo priešiškų žvilgsnių) ir ,,nedrįso nė akių pakelti į dangų”. Jis tik maldavo: ,,Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui!” Tai ir viskas. Trumpa istorija. Jos pabaigoje - ,,moralas”. Jėzus tarė: ,,Šitas nuėjo į namus išteisintas, ne anas”. Ir nedelsiant paaiškino, kad nesusipainiotume, skubėdami su išvadomis: ,,Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas”. Taigi, muitininkas (nusidėjėlis) nuėjo namo išteisintas, o ne anas pamaldusis, dievobaimingas fariziejus. Kokiame teisme? Dievo.
Ne, tai nereiškia, jog visi fariziejai vienodi. Lygiai taip pat, kaip ne visi muitininkai grįžta namo išteisinti. Muitininkas nesunkiai gali virsti fariziejumi, dėkodamas Dievui, jog jis nesąs toks, kaip kiti žmonės, ,,blogiečiai”, ir toks, kaip anas va fariziejus ...
Jėzaus palyginimas anuo metu šokiravo ne vieną. Jis kirtosi su ,,viešąja nuomone”. Lygiai taip pat jis šokiruotų ir šiandien, jeigu pagrindiniai veikėjai būtų ne fariziejus ir muitininkas, bet, sakysim, vyskupas ir prostitutė.

antradienis, sausio 25, 2005

Nors ir neturėjo teisės ...

Arvydas Malinauskas

Esat girdėję Evangelijos pasakojimą apie aklo elgetos Bartimiejaus susitikimą su Jėzumi? Nepamenat? O buvo taip. Jėzus, lydymas mokinių ir gausios minios, iškeliauja iš Jericho miesto. Vėl didelė mokytojo iš Nazareto gerbėjų minia. (Tiesa, ateis laikas, kai jų nebeliks, bet kol kas jų daug.) Nesunku įsivaizduoti. Šurmulys. Spūstis. Žmonės vieni kitiems mindo kojas, kai kurie bando lipti per galvas … Tarsi sausakimšame troleibuse.
O šalia kelio sėdi elgeta. Panašus į tuos, kuriuos šiandien matome gatvėse, prie bažnyčių, šalia šiukšlių konteinerių. Gaila? Pikta? O galbūt jau apsipratom? (Vis dėlto, jau prieš du tūkstančius metų jų buvo.) Sako, jog yra elgetų ,,savanorių”, kuriems toks ,,amatas” mielas. Tačiau yra ir elgetų per prievartą. Nemanau, jog visiems malonu stovėti ar klūpoti, ištiesus tuščią delną. Anas žmogus prie Jericho kelio nusitvėrė elgetos lazdą ne iš gero gyvenimo. Jis buvo aklas. O tais laikais nebuvo nė kalbos apie kažkokią neįgaliųjų ,,integraciją” į visuomenę. Neregys buvo laikomas našta šeimai, kaimui, miestui, tautai. Beje, toks žmogus, kaip ir luošas, nebylys ar kurčias, buvo laikomas Dievo nubaustu. ,,Žaidimo taisyklės” labai paprastos. Netekai kojos? Vadinasi, nubaudė Dievas. Gimei aklas? Matyt, nusikalto tėvelis arba mamytė. Kas tokias taisykles sukūrė? Žinoma, kad ne Dievas. Mes patys. Vadovaudamiesi dėsniu: ,,Kaip tu man, taip aš tau”.
Taigi, šalia kelio sėdi aklas elgeta Bartimiejus. Dvigubai nelaimingas. Dvigubai ,,nubaustas”: negana to, kad aklas, bet dar ir elgeta (o turtas, kaip ir sveikata, buvo laikomas Dievo palaimos įrodymu). Našta, slegianti savo artimųjų ir visuomenės ,,pečius”. Norėdamas ją palengvinti, Bartimiejus sėdi prie kelio ir ,,užsidirba” sau duonos kąsnį. Kad nebūtų ,,išlaikytiniu”. Kad ,,pratemptų” dar vieną dieną. Nuo kelio atskrieja ne vien dulkės, ,,puošiančios” Bartimiejaus draiskanas ir veidą, bet ir triukšmas. Ūžia tarsi bičių avilys. Bartimiejus nugirsta (neregių klausa labai jautri), jog čia eina tas Jėzus, apie kurį sklinda įvairiausios šnekos. Vieni kalba, jog tai didis pranašas, kaip Elijas ar Mozė, kiti jį laiko Mesiju, naujuoju karaliumi, o kunigai ir pamaldieji fariziejai tvirtina, jog jis apsišaukėlis, kurstantis nesantaiką … Tiesa, Bartimiejus dar girdėjo, jog tas vyras iš Nazareto daro stebuklus. Ne, jis pats to nematė ir niekados nepamatys. O gal? Bartimiejui, gyvenančiam neįžvelgiamoje naktyje, blyksteli maža vilties kibirkštėlė. Jis sušunka: ,,Jėzau, pasigailėk manęs!” Dar kartą, dar, dar …
Tai jau nebe šauksmas, o klyksmas (,,galbūt tas Jėzus daugiau pro čia nepraeis?”). Tada daugelis žmonių, kaip pastebi Evangelijos autorius, ima jį drausti, kad nutiltų (?!). Sakyčiau, labai natūrali žmonių reakcija. Ją vadiname ,,viešąja nuomone”. ,,Kaip jis drįsta, tas bomžas nelaimingas?” Bartimiejus nesilaiko nerašyto įstatymo. Yra žmonių, kurie neturi teisės pakelti balso ir galvos. Toks buvo Bartimiejus. Kitoks negu dauguma. Rodos, šiuo atveju tas įstatymas neturėjo galios: Bartimiejui reikėjo pagalbos, ir jis jos šaukėsi. Tačiau … Žmonės reikalavo, kad jis nutiltų ir nebedrumstų nei jiems, nei Jėzui ramybės. Jis norėjo tik vieno, kad Jėzus jį pamatytų, Jėzaus ,,gerbėjų” minia varė jį šalin. (Nagi, sakykit, ar šis epizodas jums nieko neprimena? Rūstūs, smerkiantys žvilgsniai, įbesti į kitaip atrodantį, į stovintį, kai kiti klūpo, į nesižegnojantį …) Tačiau Bartimiejus, užuot nutilęs, dar garsiau šaukė. Kažkas yra pasakęs, jog tikra viltis gimsta tuomet, kai, atrodo, nebėr jokios vilties, kai žemė išslysta iš po kojų. Bartimiejui toji akimirka reiškė: ,,dabar arba niekad”.
Jėzus išgirdo! Jis sustoja. Dar daugiau, Jis sako: ,,Pašaukite jį”. Tie, kurie ką tik Bartimiejui liepė užsičiaupti, dabar ima jį guosti: ,,Nenusimink! Kelkis, jis tave šaukia”. Gražu. Kokie paslaugūs, mieli, užjaučiantys. Apie tokius sakoma: ,,Nors prie žaizdos dėk”. Bartimiejaus svajonė išsipildė! Jis puola prie Jėzaus. Galvotrūkčiais. Kad tik suspėtų. Žmonės nuščiūva. Tie, kurie norėjo nutildyti prie kelio šūkaliojantį elgetą, patys priversti užsičiaupti. Dabar kalba nebe jie, o Jėzus ir Bartimiejus. ,,Ko nori?”, paklausia Jėzus. ,,Kad praregėčiau!”, dar garsiau sušunka Bartimiejus. ,,Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave”, taria Jėzus. Be jokių ilgų ,,ceremonijų”, be komentarų apie aklumo ir elgetavimo priežastis, padarinius ir prasmę. ,,Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave”. Nors minia ir prieštaravo. Nors tu ir ,,neturėjai teisės” šauktis pagalbos. Bartimiejus atsimerkia.

pirmadienis, sausio 24, 2005

Neįtikėtina sėkmė! O visgi ...

Arvydas Malinauskas

Evangelijoje pagal Joną galime rasti pasakojimą apie tai, kaip Jėzus penkiais duonos kepalėliais ir dviem žuvelėm pamaitino kelis tūkstančius išalkusių žmonių. Nieko keisto, kai žinai, jog ši knyga buvo parašyta I a. gale. Juolab, kad bažnyčioj net ir XXI a. vis dar kalbama apie stebuklus, dangų ir t. t.…
Nežinom, kas ten iš tikrųjų atsitiko su ta duona, žuvimi ir žmonėmis. Deja, joks kunigas taip pat nepatenkins mūsų smalsumo. Jam pačiam ši istorija lieka gili paslaptis. O pasakojimas toks.
,,Jį [Jėzų] lydėjo didelė minia, nes žmonės matė stebuklus …”, rašo Jonas. Ir vėl tie stebuklai! Tačiau nenuginčysim, jog jie žmones vilioja. Tarsi ryškiaspalvė, akį rėžianti reklama. Pavargstam nuo kasdienybės, todėl išsiilgstam kažko naujo. Tegul tai bus naujas ėdalas katei ar šuniui, nauja skalbimo mašina, naujas dezodorantas arba naujas šampūnas, bet tegul tik naujas… Monotonija įgrįsta, pasiilgstam ,,aštrių pojūčių”. Taip buvo ir anuomet, taip yra ir šiandien. Tiesa, pripažinkim, jog tų stebuklų ne tiek jau daug ir beliko. Manau, nesuklysiu pasakęs, jog nemažai žmonių šiandien bažnyčiose lankosi tik dėl jų. Juk bažnyčia vis dėlto ,,kvepia” ne tik naftalinu, žvakių vašku, bet dar ir kažkokia paslaptimi.
Diena jau buvo pakrypusi vakarop, todėl visai natūralu, jog tokioje didelėje žmonių minioje, tai šen, tai ten, primindamas apie savo poreikius, suurgzdavo tuščias pilvas. Jo kalbomis nenuraminsi, net jeigu jos ir labai gražios, protingos ir teisingos. Jėzus tai supranta, todėl mokinių klausia: ,,Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?” Šie sunerimsta, nes, visų pirma, neturi tiek pinigų, kad galėtų visus pamaitinti, jei ten, Palestinos laukuose, ir sutiktų kokį prekeivį. Vienas iš jų pamato labai praktišką bernužėlį, pasiėmusį ,,penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuvis”. Jam vienam, tikriausiai, per daug, bet kokiems penkiems tūkstančiams tai tebūtų tik ,,lašas jūroje”. Čia jų mokytojas pasielgia ne tik keistai, bet ir nelogiškai. ,,Susodinkite žmones!” - liepia mokiniams, tada paima duoną, žuvį, ,,sukalba padėkos maldą” ir liepia išdalyti visiems ten esantiems žmonėms. Tas vyras iš Nazareto rizikuoja apsijuokti. Tačiau vietoj gardaus juoko, iš nuostabos ,,ištįsta veidai”. Jie ne tik iki soties pavalgo, bet ir surenka dvylika pintinių likučių.
Nesigilinkim į tai, kiek šiame pasakojime yra tikrų istorinių. Nemanau, kad diskusijos stebuklų tema kada nors liausis ir bus vienbalsiai nuspręsta, jog stebuklų (ne)būna. Šioje istorijoje mane labiausiai domina ne jos realumas, ne stebuklo ,,mechanizmas” (kaip tai įvyko) arba jo prasmė (pasakojimo autorius vartoja ne žodį ,,stebuklas”, bet ,,ženklas”, vadinasi, šis įvykis kažką reiškia). Pamatę, kas nutiko, žmonės nusprendžia, jog šis žmogus, Jėzus, ,,tikrai yra tas pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį”. Nieko nuostabaus. Šiandien, net ir nematydami jokių ,,ženklų”, žmonės susiranda naujų pranašų.
Taigi, žmonės susižavėję. Jie sotūs, patenkinti, jie džiūgauja. O toliau seka tai, kas įdomiausia (ir, manau, svarbiau už patį stebuklą). Jėzus, supratęs, kad žmonės ketina ,,pasigriebti jį ir paskelbti karaliumi” (ar galima svajoti apie didesnę sėkmę?), vienas sau pasitraukia į kalnus. Ne į ,,sceną”, ne į gerbėjų glėbį, bet tolyn nuo jų. Kaip sakydavo mūsų senoliai: ,,Nei į tvorą, nei į mietą”. Žodžiu, nei šis, nei tas. Keistas finalas. Žmonių noras suprantamas: gerai būtų turėti tokį karalių, kuris daugintų maistą ir jį dalytų. Nereikėtų dirbti, vargti, prakaituoti. Mostelėtų toks labdarys stebuklinga lazdele, ir viskas eitųsi kaip sviestu patepta. Nesunku suprasti anuos žmones. Jie labai panašūs į mus. Vos ne kaip du vandens lašai. Sunku suprasti Jėzų. Jis pasišalina. Pasišalina, kai, atrodo, triumfo valanda jau čia pat. Kai žmonės nori paskelbti jį savo karaliumi. Pasišalina, kai jo mokymas tampa valstybine religija. Kai jo mokiniai apsigyvena rūmuose ir tampa popiežiais. Kai jo mokiniai, vienoj rankoj laikydami kryžių, kitoj – kalaviją, išeina ,,skelbti Evangelijos”... Jėzui su jais nepakeliui.
Iškart po šios istorijos Evangelijos pagal Joną autorius pasakoja apie tai, kaip žmonės uoliai ieškojo Jėzaus, pasitraukusio nuo jų į kalną. Galbūt ne vienas kunigas nurodytų juos kaip pavyzdį visokiems ,,netikėliams”, vis nerandantiems nei laiko, nei noro ,,lankytis bažnyčioje” (nors ieškoti Jėzaus ir sekmadieniais eiti į bažnyčią nėra tas pat). Taigi, žmonėms prisireikė Jėzaus ir šie ėmė jo ieškoti. Paieškos buvo ne šiaip sau, nes žmonės nepatingėjo susiropšti į valtis ir nuirkluoti kitapus ežero. Matyt, labai prisireikė! Šioje vietoje ,,uolesnis” kunigėlis galėtų įterpti kokį moralą apie tai, kaip mūsų seneliai ,,sukardavo“ ilgą ir sunkų kelią iki bažnytėlės, o mes bijom ,,užpakalius pajudinti”. Nieko nepadarysi - kiti laikai, kiti ir žmonės …
Pagaliau gaudynės vainikuojamos sėkme. Žmonės randa Jėzų ir, nustebę, ima klausinėti, kada šis spėjęs nuo jų ,,pabėgti”. Ir ką gi Jėzus? Užuot pagyręs savo ,,persekiotojus”, sako: ,,… jūs ieškote manęs ne todėl, kad esate matę ženklų, bet kad prisivalgėte duonos iki soties”. Štai taip. Ima ir ,,pastato į vietą”. Vietoj pagyrimo - priekaištas. Priekaištas tiems, kuriuos kunigai pagirtų ir nurodytų kaip sektiną pavyzdį. Tiems, kurie nepatingėjo valtimis nuirkluoti kone septynis kilometrus (geografijos faktas). Tiems, kurie gaudė Jėzų, tikėdamiesi, ,,o gal jis ir vėl dalins duoną?” (Juk prieš tai jis nesuprantamu būdu penkiais duonos kepaliukais ir dviem žuvelėm buvo pamaitinęs tūkstantinę žmonių minią.) Priekaištas ir tiems, kurie dažnai, gal net labai dažnai eina bažnyčią, manydami (o gal dėdamiesi), kad ieško Jėzaus, o iš tiesų, kaip ir anie Evangelijos pagal Joną žmonės, tikisi ,,išpešti” sau kokios nors naudos.

sekmadienis, sausio 23, 2005

Formalumai, įsipareigojimai ir ne

Šiandien, eidamas namo po krepšinio – oi, kaip pavargau bežaisdamas neformalias rungtynes :-) – ėjau ir mąsčiau apie savo troškimą būti namų bažnyčios dalimi. Be abejonės, turiu ir kitų motyvų – tiek praktiškų, tiek, tiesiog, teologinių (ne būtinai supriešinti tuos dalykus, aišku) – bet norėjau pasidalinti šiais trimis, nors gal kai kurie iš jų ir persipins.

Pirmiausia, noriu gal iškelti „neformalų“ pavadinimo klausimą, kvestionuoti jį, kaip sakoma dabar (iš angliško „to question“ – iškelti šiokių tokių abejonių, kurios gali pasiteisinti arba nepasiteisinti). Nenoriu jo nurašyti, nes, galbūt, tiesiog jo teisingai nesuprantu, bet kartais formalūs dalykai nėra patys blogiausi. Na, kad ir paimtume šeimą. Žinau, šiandien šeima/santuoka darosi nebemadinga, dažnai laikoma atgyvenusia struktūra. Ją aktyviai keičia ir lytinės mažumos. Bet kuriuo atveju – nepriklausomai, ar kalbame apie tradicinę šeimą, ar naujas jos atmainas, visuomet kalba eina apie vienokio ar kitokio lygio įsipareigojimą. Jei sudaroma „bendrojo gyvenimo“ sutartis, kalba eina apie formalius, oficialius įsipareigojimus apsaugoti turtą. Jei kalba eina kad ir gėjų jungtuves, kalba eina apie įsipareigojimą vienam, o ne tuzinui partnerių.

Kodėl kitaip turėtų būti su krikščionių bendruomene/vietos bažnyčia? Naujasis Testamentas – krikščioniškas šventraštis kalba apie šventųjų bendruomenę (ir čia ne apie tuos šventuosius dausose, bet apie santykius su Dievu turinčius ir puoselėjančius žmones – kaip skaitytojas ar šio įrašo autorius) vadindamas ją Dievo šeima (žr. Rom 8,15-16; Gal 4,5-7; 6,10; Ef 2,19; 3,14-15; 5,1; 6,23). Na, kaip vertintume šeimos santykius? Jie pagrįsti... taip, būtent, įsipareigojimu. Aš rūpinuosi savo sūnum, sakydamas Jūratei „taip“, daugeliui (visoms) kitoms moterims sakau „ne“. Tai – įsipareigojimai. Yra draugų, pažįstamų, bendradarbių, bet šeimos ryšiai yra ypatingi.

Tai mane veda prie antrosios minties: galvodamas apie namų bažnyčią aš ieškau didesnio, o ne mažesnio įsipareigojimo. Gal kam ir užtenka apsilankyti, sudalyvauti rituale, paspausti vienam kitam žmogui ranką ir vėl sugrįžti į „privatų“, individualų savo gyvenimą. Tai – kiekvieno pasirinkimas. Taip, individualizmas turi savų privalumų – didesnė apsauga asmeninei nuosavybei (su niekuo dalintis nereikia) ar laikui (niekas neskambins naktį prašydamas partempti avarijoje sukultą automobilį). Ir visgi, jis turi savų minusų – niekas tavęs nepartemps, su niekuo negalėsi vakare išgerti po stiklą alaus ar vyno ir „po dušam“ pasikalbėti. Taigi, aš noriu įsipareigoti ir to paties tikiuosi iš kitų. Mažesnėse struktūrose tai yra žymiai lengviau, nei didesnėse.

Ir galiausiai, siekiu autentiškumo, tikrumo. Nesinori apsimetinėti, laikyti rimtą veidą, kai ant širdies prišikta. Šeštadienį žiūrėjau „Šeštadienio ryto“ laidą per Baltijos televiziją. Ji buvo apie draugystę. Kone kiekvienas kalbėjęs minėjo tai, kad prieš draugus nereikia apsimetinėti. Gali pasakyti, kad draugas paskambintų vėliau, nes dabar negali šnekėti, ir draugas nesupyks. Gali, kaip sakė viena iš viešnių, su neplauta galva išsiverkti ant draugo peties, ir jis supras. Panašiai ir namų bažnyčioj – nereikia kažko daryti, nes „taip priimta“.

Kitam įraše Joakimas paminėjo Jėzaus paskutinės vakarienės sceną. Ten susirinko vos trylika žmonių. Jie atliko žydams įprastą Paschos ritualą (valgė avinėlį, dalinosi duona ir taure), bet tai buvo be pompos, „neformaliai“. Tai – šeimos atmosfera. Tai – ritualas, bet ir artimiausių draugų vakarienė, pilna emocijos. Tai – ritualas, turintis priminti ir skelbti. Tai – kasdieniški ir kasdienybę pralenkiantys dalykai, paprastumas ir paslaptis.

Tokie formalumai ir įsipareigojimai man ne tik netrukdo, bet ir be galo imponuoja. Jie pagrįsti ryšiais, natūralumu, paprastumu, bet tuo pačiu ir palieka paslapties jaudulį.

Tai tokias mintis mintijau eidamas namo iš krepšinio. Gera neskubėti, gera nelėkti automobiliu, gera jausti šaltuką ir kūrenamo medžio kvapą Mažąjame kaimelyje Klaipėdoje.

Ramybės jums šį vėlų sekmadienio vakarą.

Į kielas.lkb.lt »

penktadienis, sausio 21, 2005

Apsidairyk! (Mt 6,25-34)

Arvydas Malinauskas

“Todėl sakau jums: nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite ar ką gersite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Argi gyvybė ne daugiau už maistą ir kūnas už drabužį? Pažvelkite į padangių paukščius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos? O kas iš jūsų gali savo rūpesčiu bent per sprindį pridėti sau ūgio? Ir kam gi rūpinatės drabužiu? Žiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia, bet sakau jums: nė Saliamonas visoje savo šlovėje nebuvo taip pasipuošęs, kaip kiekviena iš jų. Jeigu Dievas taip aprengia laukų žolę, kuri šiandien žaliuoja, o rytoj metama į krosnį, tai argi Jis dar labiau nepasirūpins jumis, mažatikiai? Todėl nesirūpinkite ir neklausinėkite: ‘Ką valgysime?’, arba: ‘Ką gersime?’, arba: ‘Kuo vilkėsime?’ Visų tų dalykų ieško pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta. Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai užtenka savo vargo” (Mt 6,25-34).

Manau, jog šie Jėzaus žodžiai be jokio vargo įkandami ir bobutei, nebaigusiai ne tik Oksfordo ar Harvardo, bet ir teologijos ,,fak’o”. Gyvenk savo gyvenimą ir pasitikėk dangiškuoju Tėvu. Nekvaršink sau galvos dėl to, kas nuo tavęs nepriklauso. Svarbiausia – Dievo karalystė. Nė nemanau ginčyti šių tezių. Tačiau šįkart ausis pagavo ką kitą. Poeziją. Ko šiame Ev. pagal Matą skaitinyje daugiau – teologijos ar poezijos? Taigi šiandien Jėzus kalba ne tik apie dangiškąjį Tėvą ir dangaus karalystę, bet ir apie mūsų graudžiai apgiedotą “raudų pakalnę”, kurioje nieko kito, išskyrus “pilką kasdienybę”, jau seniai nebematom. Būtent čia Jėzus ir randa įkvėpimą savo poezijai. Čia, kur, rodos, negali būti nieko gražaus, nieko švento … Čia, kur nugyvenom jau tiek daug metų, kur niekas mūsų negali nei nustebinti, nei pradžiuginti, Jėzus randa tokius perlus! Kaip ir anas žmogelis iš palyginimo apie dirvoje paslėptą lobį (Mt 13, 44).
Jei nežinočiau, kur ir kaip baigėsi to keisto poeto iš Nazareto kelionė, pamanyčiau, jog jis į viską žiūrėjo “pro rožinius akinius”. Deja, nebuvo jis nei naivus svajoklis, nei koks “prieplauka”. Prisimink Jėzaus žodžius apie kryžių ir persekiojimus, kurie laukia ne tik mokytojo, bet ir mokinių, ir suprasi, kad tasai Jėzus buvo pats blaiviausias realistas.
“Prasitrink, vaikine, užmiegotas akis ir apsidairyk”, - girdžiu paraginimą šiuose Jėzaus žodžiuose. Apsidairyk, kaip pirmąkart. Kol nei televizorius, nei “kompas”, dar nebuvo pagadinę akių. Dievo karalystė prasideda čia pat. Prarastasis Edeno rojus ranka pasiekiamas. O prarastasis jis todėl, kad nei Adomėlis su Ievute, nei aš, nei tu, nematom jo. Nematom, nes dairomės kažkur kitur: aukštai už debesų (nors Gagarinas jau seniausiai paprotino, kad ten nėra ko ieškoti), už jūrų marių, kur lyja “baksais”, arba anapus mirties. Nenukelk jo taip toli. Sustok. Nors ir visai trumpam. Žiūrėk, vikšrelis ropoja … Ir ką gi – apsivertė pasaulis, kol į jį spoksojai? Keista, bet ne. Užtai dangus priartėjo.

trečiadienis, sausio 19, 2005

Koks iš to ,,moralas”?

Arvydas Malinauskas

Po to, kas atsitiko Pietryčių Azijoje (turiu galvoje žemės drebėjimą ir cunamį), sunku kalbėti apie Dievą, o ypač apie Dievo gerumą ir gailestingumą. Manau, ne vienas žmogus tomis dienomis ar joms pasibaigus klausė: ,,Kodėl Dievas tai leido?” Prieš keletą dienų, pasibaigus pamaldoms, jau ne pirmąkart išgirdau šį svarbų klausimą. Iš tikinčio žmogaus. Ir nieko čia nuostabaus. Nejaugi tikintis į Dievą turi vaidinti, kad nieko nemato, nieko negirdi? Nejaugi tikėti į Dievą reiškia būti abejingu ir užsimerkti prieš pasauly egzistuojantį blogį? Tai kas, kad jis tavęs asmeniškai nepalietė, tai kas, kad tiek žmonių gyvybių nusinešusi gamtos stichija praūžė už tūkstančių kilometrų. Nejaugi tikinčiam žmogui klausti tokius klausimus yra nuodėmė? Žinau, kad atsiras laikančių save ,,dievobaimingais”, kurie atsakys kategoriškai: ,,taip, nuodėmė!” Nesutinku. Vittorio Messori knygoje ,,Hipotezės apie Jėzų” rašo: ,,Dievui nereikia mūsų melo apie jį”. Knygos autorius, žurnalistas, kadaise buvo netikintis, tačiau, nuolat ieškodamas atsakymų į jam (ir mums) aktualius klausimus, įtikėjo. O šią, iš pirmo žvilgsnio keistai skambančią tezę, jis iškėlė jau įtikėjęs. Iš tikrųjų, ar mes nemeluojam apie Dievą vieni kitiems ir patys sau? Netgi ir pačiam Dievui. Kaip tai? Ogi įrėmindami jį savo riboto mąstymo rėmuose, nustatydami jam elgesio taisykles, aptverdami dogmų tvoromis, t. y., manydami, kad mes viską apie jį gerai žinom ir viską suprantam. Tai galioja tiek tikinčiam, tiek ir netikinčiam žmogui. O tada, kai kas nors žiauriai sukrečia, kai visos mūsų statytos, lipdytos ir paramstytos tvoros griūva, elgiamės kaip tas vargšas neprotingas strutis, slepiantis galvą smėly.
Senajame Testamente yra tokia Jobo knyga. Joje audžiama istorija apie vieną tokį žmogelį vardu Jobas. Tai buvo tikintis, doras, kone šventas žmogus, kokio pasaulis nebuvo regėjęs. Ir žinot, kas jam nutiko? Viena po kitos užgriuvo baisiausios nelaimės. Tarsi išsiveržusio ugnikalnio lava. Žuvo ne tik visas jo turtas, bet ir visi sūnūs, visos dukros, kurių, kaip ir dera rytiečiui, turėjo daug. Galiausiai visą jo kūną išvarpė siaubingos žaizdos. Kas tada? Sakoma, jog draugą pažinsi nelaimėj. Jobą aplankė jo artimiausi draugai. Ne su gėlėm ir maistu, bet su paguodos žodžiais ir patarimais. ,,Pakentėk, Dievas tik nori tave išbandyti … O gal Dievas tave baudžia?” Tačiau nelaimėlis nesutiko su visomis jų teorijomis. Dar daugiau, jis ėmė maištauti prieš patį Dievą. Kamantinėti, už ką jam tokios nelaimės. Priekaištauti už sumautą gyvenimą. Toks jo elgesys daug kam turėtų pasirodyti, švelniai tariant, nederamas. Argi galima priekaištauti Dievui?
Ir ką gi? Knyga baigiasi tuo, kad pats Dievas kreipiasi į Jobą, duodamas suprasti, kad žmogaus mintys, kad ir koks protingas, pamaldus, doras ir be priekaištų tasai būtų, tėra žmogaus mintys, kurios negali prasiskverbti į pačias Dievo paslapties gelmes. Dar daugiau. Dievas Jobą, būtent šį maištautoją, uždavinėjusį tokius ,,šventvagiškus” klausimus, istorijos pabaigoje pripažįsta teisiu ir prašo jį melstis už draugus, kurie manė viską žiną ir apie Dievą, ir apie egzistencinius klausimus.
Klausiat, koks iš viso to pamąstymo seka ,,moralas”? Joks. Paprasčiausiai, ir mes patys, ir mūsų gyvenimas, esam pernelyg sudėtingi, kad viską galėtume perprasti ir turėti iš anksto paruoštus atsakymus į visus rūpimus klausimus. Juo labiau, kai tie klausimai susiję su Dievo paslaptimi. Čia belieka vien tikėjimas arba netikėjimas. Tikėjimas, kuris nuolat susiduria su netikrumu, ir netikėjimas, kuriame taip pat lieka vietos abejonėms. Ir niekur nuo to nepabėgsim. Svarbu, kad neužsisklęstume savo įsitikinimuose, kad ir kokie teisingi jie mums atrodytų. Kad tikėjimas arba netikėjimas nevirstų fanatizmu. Kad į viską žvelgtume atmerktomis akimis.

antradienis, sausio 18, 2005

Šlovinimas

Aaron Klintefelter rašo apie šlovinimą:

„Šlovinimas yra tampriai susijęs su bendruomene. Mhm, žinau, bendruomenė - bendruomenė... Jau per dažnai naudojam tą žodį, bet jei šlovinimo metu leidžiam, kad mus pagautų Didžioji Istorija ir savo ištikimybę pažadam Didžiajam Karaliui, tuomet tai reiškia bendruomenės vienybę su tais, kurie daro tą patį. Neišeina to daryti vieniems. Mums reikia vienas kito. Šlovindami jungiamės atgal, viršun, išorėn ir priekin. Atgal su šventaisiais, kurie ėjo pirma mūsų. Viršun su Trivieniu Dievu (va čia tai bendruomenė!). Išorėn su kitais tikinčiaisiais. Pirmyn su tais šventaisiais, kurie stovės mums ant pečių. Jei ką ir reiškia būti Kristaus Kūnu, šlovinimas turėtų būti kaip vanduo kūnui... Taigi, šlovinimas niekuomet neturi būti vien tik solo partija. Dar daugiau (ir čia jau galiu gauti per galvą), kažkas viduje krebžda, kad šlovinimas negali visaverčiai gyvuoti už vietos bendruomenės ribų...“

Į kielas.lkb.lt »

pirmadienis, sausio 17, 2005

Soteriologija stambiu planu

Česlovas Kavaliauskas
Straipsnio KĄ REIŠKIA IŠGANYMAS tęsinys.

Rahneris rašo: “Pagrindinė soteriologijos problema yra ta, kad kryžiaus įvykis negali būti suprantamas [...] kaip įrodymas specialiai mums skirtos gailestingos Dievo meilės, kuri paskatintų mus ją įtikėti, bet kaip mūsų Išganymo priežastis. Kita vertus (jei nenorime nupulti į primityvų antropomorfizmą), negalime nepastebėti, jog Dievas negali būti istorijos žaislas, jog kryžiaus įvykis atsirado iš Dievo valios siekio atleisti kaltę, o ne kaip šio atleidimo priežastis. Bet kodėl šis Dievo siekimas dovanoti nėra realizuojamas tiesiog - "stačiai iš aukštybių"? Kodėl atleidimas neapima iš karto visų erdvės taškų, bet pasitinka žmogų tik tam tikrame istoriniame įvykyje, ir būtent šis tampa atleidimo "priežastimi"? Štai kur slypi klausimas, kaip šiuolaikinėje situacijoje suprasti krikščionybės soteriologiją" (1).
Pasiklausykime ir Pauliaus žodžių apie Išgelbėjimo ateitį.
Paskui bus galas, kai jis [Kristus] perduos karalystę Dievui Tėvui, sunaikinęs visas valdžias, galybes ir pajėgas. Jis gi turi karaliauti ir paguldyti po savo kojomis visus priešus. Kaip paskutinis priešas bus sunaikinta mirtis. Nes jis visa pajungė ir paklojo jam po kojų. [...] Kai jam bus visa pajungta, tuomet ir pats Sūnus nusilenks tam, kuris buvo viską jam pajungęs, kad Dievas būtų viskas visame kame (1 Kor 15,24-28).
Ką tai reiškia? Daugelis mąstytojų drįsta spėlioti, kad Dievo būtis nėra tik susieta su istoriniu tapsmu, bet tiesiog tokia yra jo būties "sandara": tai ateitis. Karlas Rahneris ir Johannas Baptistas Metzas tvirtina, kad tai, kas iki šiol buvo vadinama "transcendencija", tikrovėje esanti ateitis. Vietoj transcendentinio Dievo reikėtų sakyti "ateities Dievas". Žinoma, tą ateitį reikia suvokti ne kaip laiko ar erdvės matmenį, bet kaip Dievo pažadų išsipildymą. Tai "absoliuti ateitis", apie kurią kalba ir apaštalas (2).
Koks vaidmuo šiame Išganymo plane atitenka Jėzaus aukai?
Iki mūsų laikų ypatingą Bažnyčioje svorį turėjo Anzelmo Kenterberiečio (1109) idėjos apie Jėzaus atsilyginimą (satisfactio) už žmonių nuodėmes. Reikia pastebėti, kad Anzelmui netrūko platesnių horizontų, tačiau pernelyg griežtas Dievo teisingumo aiškinimas bei "buhalterinė" atsilyginimo už nuodėmes koncepcija susilaukė daug priešininkų. Pasak Anzelmo, Jėzus ant kryžiaus įvykdė begalinio atsiteisimo auką už begalinį Dievo įžeidimą. Mes, žmonės, niekuomet nebūtume galėję padaryti nieko panašaus. Būtinai reikėjo atsilyginti begaliniu būdu. Tik Dievo Sūnus galėjo atstatyti pažeistą Dievo garbę. Anzelmas pripažįsta, kad Jėzus laisvai pasirinko tokį atsiprašymą: Jis buvo kankinamas, bet noriai pakluso (Iz 53, 7). Vis dėlto kruvina auka galų gale plaukė iš Dievo Tėvo inspiracijos, kuriai Jėzus parodė klusnumą iki kryžiaus mirties. Formalus atsiprašymo subjektas nebuvo pats Dievas, bet žmogus Jėzus Kristus - vienintelis galimas tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus (3).
Šiuolaikiniai teologai griežtai pasisako prieš abejotiną žmogaus nuodėmės "begalybės" sampratą, kurią iš dalies palaikė ir Tomas Akvinietis (4).
Labai kritikuojami samprotavimai apie Dievo griežtumą, aukos kaip daikto sunaikinimą ir kt. Pasak Harnacko, blogiausias Anzelmo tvirtinimas - "mitologinė Dievo koncepcija, anot kurios, Dievas esąs galingas šeimininkas, kuris rūstauja dėl savo įžeistos garbės ir nenori atsižadėti rūstybės, kol kas nors tolygiu būdu jam neatsilygins". Argi ne siaubinga manyti, tęsia Harnackas, "kad Dievas turįs baisų pranašumą prieš žmogų ir negalįs dovanoti žmogui iš meilės, bet atkakliai reikalaująs atsilyginimo " (5).
Net Ratzingeris, kritikuodamas Anzelmo doktriną, reiškia pasibaisėjimą dėl paplitusio Dievo rūstybės akcentavimo, kuris visą meilės skelbimą darąs neįtikėtinu dalyku. Itin nepakeliama mintis, esą Dievas pareikalavęs žmogaus gyvybės aukos (6) ...
Reikia pastebėti, kad Anzelmas nebuvo toks kaltas, kaip norima parodyti liberaliųjų teologų stovykloje. Anzelmas puikiai suprato, kad teologinė scholastika turi silpnybių ir kad Išganymo motyvai nuo mūsų paslėpti. Viduramžių mąstytojai patyrė didžiulę graikų filosofijos įtaką, ir metafizinės disciplinos atrodė esančios visiems privalomo pobūdžio. Jie tarėsi atskleidę visuotinius dėsnius, kuriems paklūsta net Dievas. Užtenka pasklaidyti Tomo Akviniečio Summa, kad pamatytum, su kokiu įsitikinimu šis teologas svarsto, kokie dėsniai negalį būti pakeisti net Visagalio Dievo (7). Tad ir Anzelmas stengėsi aprašyti Dievo teisingumą bei jo atstatymą, laikydamasis loginio griežtumo taisyklių. Be to, jam turėjo įtakos feodalinės germanų teisės principai, garbės supratimas ir pan.
Kaip šie klausimai sprendžiami šiandien? Meskime žvilgsnį į atsakymus, kuriuos neseniai pateikė teologas Hansas Kessleris (8).
Krikščioniškas aukos supratimas turėtų atsižadėti pagoniškojo supratimo ir atkreipti dėmesį į asmeniškumo santykius, kuriems negali galioti buhalteriniai teisingumo įstatymai. Krikščioniškoji auka negali glūdėti daikto sunaikinime, nes jau Senojo Įstatymo pranašai kritikavo tokias aukas, kurios dažnai neturėjo ryšio su aukotojo širdimi. Krikščionybei auka reiškia, kad mes atsiveriame Dievui ir tampame jo dovanų gavėjais. Leisti Dievui veikti mumyse - štai kas yra krikščioniškos aukos conditio sine qua non. Atsiminkime, kad Jėzus atvėrė naująją Sandorą, paaukodamas save ant kryžiaus, ir tai atliko vieną kartą visiems laikams (Žyd 7, 27). Dabar mums belieka nekruvinu būdu dalyvauti jo nusižeminime iki mirties. Atsiminkime, kad Dievas yra dvasia, ir jo garbintajai turi šlovinti jį dvasia ir tiesa (Jn 4,24).
Pirmoji mūsų Išganymo sąlyga - tarnavimas kitiems pagal Jėzaus žodį: Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte (Mt 25, 39).
Naujosios Sandoros koncepcija skelbia, kad ne tik Jėzaus kančia ir mirtis, bet ir visas jo kenotinis gyvenimas buvo skirtas kitiems, t. y. buvo gyva auka. Visa Jėzaus praktika - totalinis atvirumas žmogui, solidarumas su mumis, angažavimasis nusidėjėliams - buvo, auka Tėvui. Žmogaus Sūnus dar būdamas vaikas skelbia: Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose? (Lk 2,49). Šitaip vis labiau aiškėja stebėtina mintis: Jėzus - tai gryna funkcija. Jis visas - kitiems. Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, - kad apsčiai jo turėtų (Jn 10,10).
Auka Naujojoje Sandoroje - tai ne užrūstinto Dievo permaldavimas, bet atsivėrimas Kristui, kuris šį permaldavimą "atliko vieną kartą visiems laikams". Jis atsiprašo Tėvo mūsų vardu, o mums belieka dalyvauti jo atsiprašyme. Į senovės aukų-daiktų vietą atėjo asmuo. Jis aukoja nebe aukų daiktiškumą, bet patį save: Aukų ir atnašų tu nebenori, bet paruošei man kūną. Tau nepatiko deginamosios atnašos ir aukos už nuodėmes. Tuomet aš tariau: štai ateinu, kaip knygos rietime apie mane parašyta, vykdyti tavo, o Dieve, valios! (Žyd 10, 5-7).
Kalbant šiuolaikiškai, tai Jėzaus angažavimasis už mus. O kaipgi su praeitimi? Ar galima ją pakeisti, ar ne? Ar tobula nusikaltėlio reabilitacija - galimas dalykas?
Tomas klausė: "Ar Dievas galėtų padaryti, kad praeities įvykiai nebeegzistuotų?" Ir ryžtingai atsakė, kad šito būti negali (9). O kaip galvojo Wilde'as - nusidėjėlis ir poetas? Jis rašė: "Nebijok praeities. Jei žmonės sakytų, kad ji neatšaukiama, netikėk jais. Praeitis, dabartis ir ateitis yra tik akimirka Dievo akivaizdoje, kurioje turime stengtis gyventi. Laikas ir erdvė, seka ir tęstinukas - tik atsitiktinumai, sąlygojantys Mintį. Vaizduotė gali peržengti jų ribas ir judėti laisvoje realių egzistencijų srityje. Daiktai iš esmės yra tokie, kokius juos daro mūsų pasirinkimas. Daiktas priklauso nuo to, kaip mes į jį žvelgiame. "Kai vieni", - sako Blake, - "virš kalvos temato tik brėkštančią aušrą, aš regiu džiaugsmingai krykštaujančius Dievo vaikus". [...] Prieš mane - mano praeitis. Man reikia pažvelgti į ją kitomis akimis, kad pasaulis į ją žvelgtų kitomis akimis, kad Dievas į ją žvelgtų kitomis akimis" (10).
Ir man atrodo, kad teisus vis dėlto Wilde'as - nusidėjėlis ir poetas.

1 Sacramentum Mundi. - Bd. L - S. 1170.
2 Plg. Moltmann J. Bericht von der Theologie. - S. 126.
3 Plg. Theologisches Jahrbuch 1377/78. - Leipzig, 1978. - 5.138 sq.
4 Plg. Summa Theologiae, III, q. 1, a. 2: "Peccatum contra Deum commisum quandam infinitatem habet".
5 Theologisches Jahrbuch 1977/78. - S.I56.
6 Ibid. - S. 138.
7 Plg. Summa Theologiae, I, q. 25, a. 3-4.
8 Erlösung als Befreiung / / Theologisches Jahrbuch. - S. 183 sq.
9 Plg. Summa Theologiae, 1, q. 25, a. 4.
10 Wilde O. Op. cit. - P. 565.

sekmadienis, sausio 16, 2005

Laiško Filipiečiams tekstas (Fil 2, 6-11)

Česlovas Kavaliauskas
Straipsnio KĄ REIŠKIA IŠGANYMAS tęsinys.

Susipažinkime su tekstu, kuriame ankstyvoji Bažnyčia Išgelbėjimo požiūriu norėjo atskleisti, taip sakant, vidinį Jėzaus pasaulį. Žmonės regėjo nukryžiavimo tragediją ir kryžių, bet kas gi vyko Jėzaus sieloje? .
Tekstas iš Laiško filipiečiams greičiausiai yra senovinis krikščionių himnas, kurį savo laiške panaudojo (ir galbūt papildė) apaštalas Paulius. Palikime ramybėje istorinę formų analizę (beje, labai svarbią), kuri ištiria himno pobūdį ir tikslą. Ikipaulinė teksto kilmė leidžia pasiekti labai ankstyvą krikščionybės sluoksnį (prieš 50 metus po Kr.!). Mums labiausiai rūpi kristologinė prasmė; gali būti, kad himnas pateikia giliausią Jėzaus aukos interpretaciją (1).

Jis, turėdamas Dievo prigimtį,
godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu,
bet apiplėšė pats save,
priimdamas tarno išvaizdą
ir tapdamas panašus į žmones.
Jis ir išore tapo kaip visi žmonės;
jis nusižemino,
tapdamas klusnus iki mirties,
iki kryžiaus mirties.
Todėl ir Dievas jį išaukštino
ir padovanojo jam vardą,
kilniausią iš visų vardų,
kad Jėzaus vardui priklauptų
kiekvienas kelis
danguje, žemėje ir po žeme
ir kiekvienos lūpos
Dievo Tėvo šlovei išpažintų:
Jėzus Kristus yra Viešpats!
(Fil 2, 6-11)

Nors ir labai ankstyvos kilmės, himnas aiškiai sako apie Gelbėtojo preegzistenciją (turėdamas Dievo prigimtį). Taigi pilnateisis dieviškosios prigimties asmuo priėmė tarno išvaizdą, nusižemino ir net apiplėšė save, tapdamas klusnus iki kryžiaus mirties. Himnas baigiamas Jėzaus išaukštinimu - prisikėlimu iš mirties ir kosmine pergale: jam privalančios nusilenkti visos stichijos (kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme).
Reikia stabtelėti prie lietuviško: apiplėšė pats save. Pasakymas turi neblogą dinaminę prasmę, tačiau neatspindi graikiškojo ekenosen (lot. exinanivit). Pažodžiui tai būtų "ištuštino save". Veiksmažodis kenoo atitinka lot. vacuumredo, liet. "ištuštinu, padarau tuščią". Taigi sąvoka artima ir svetimžodžiui "evakuoti"; deja, visa tai skamba nemaloniai ir negyvai. Todėl ir Antanas Maceina, ir kiti autoriai paliko graikišką sąvoką kenozė, kurią vartojame, pabrėždami "savęs apiplėšimo" momentą. Sąvoka išreiškia Amžinojo Žodžio nusižeminimą, nusileidimą įsikūnijant. Kančia ir mirtis - šio nusižeminimo kulminacija. Anot Arnoldo Toynbee, kenozė "tai esminis krikščionybės branduolys". Pats Jėzus leido mums suprasti savo Tėvą kaip gailestingą, atlaidų Tėvą, laukiantį sūnaus palaidūno sugrįžimo. Taigi Dievas yra nusidėjėlio pusėje, o išganymas ateina per jo Sūnaus nusižeminimą iki kryžiaus mirties. Kas dėl kitų sąvokų, tai "prigimtis" (morphe) nusako pastoviąją būtybės prigimtį, o "išorė" (schema) iš tiesų reiškia kintamąją išorę. Suprantama, šios sąvokos dar neturi tokio filosofinio aštrumo, koks susiformavo Chalkedono Susirinkime (451). Prie Pauliaus teksto privalome priartėti kaip tik su dvasia Pauliaus, kuris pirmiausia atjautė ir apgailėjo nusižeminusį Išganytoją.
Jėzaus kenozė įrodo, kad Dievas nėra akla "ontologinė jėga", kuri pasilieka "neprieinamoje šviesoje", yra svetima žmogaus kentėjimams ir klaidoms. Įsikūnijimas įrodo mums nesuprantamą Dievo nusileidimą į mūsų plotmę: "Dievas nusileidžia į mūsąją buvimo plotmę ir nusilenkia šios plotmės dėsniams" (Maceina). Ir kaip tik todėl mums atrodo įmanoma kai ką pasakyti apie Jėzaus vidinį pasaulį.
Pirmiausia, Jėzaus kenozė buvo ir žygdarbis, ir auka. Atsižadėdamas (laikinai) savo šlovės ir didybės, Logos parodė, kad jis solidarizuojasi su puolusiu žmogumi, kad vardan jo pasiryžęs ir nusižeminti, ir net aukotis. Galbūt Jono tekstas apie Išganytoją, plaunantį mokiniams kojas, itin giliai išreiškia tai, ko nepajėgia padaryti jokia filosofija. Toks nusižeminimas ir tokia auka iš tiesų gali būti pavadinta dievišku žygdarbiu. Ką jis reiškia? "Ko atsisakė Kristus, priimdamas tarno išvaizdą? Žinoma, Dievo pavidalo, t. y. dieviškos būties formos, bet ne dieviškos prigimties. O jei tokia būtis charakterizuojama kaip doxa ("šlovė"), tai kenozės būsena reiškia atsisakymą visų doksos pranašumų, visos buvusios būsenos prerogatyvų ir apraiškų [...] Dogminiu požiūriu, atsižvelgiant į dviejų prigimčių kristologiją, kenozė netiesiogiai paliečia žmogiškąją prigimtį, o tiesiogine prasme - antrąjį Dievo asmenį (kuris yra ekenosen subjektas). Kenozė gali paaiškinti ne dieviškosios prigimties ar jos atributų uždavinį, bet tik dieviškos būsenos atsisakymą. Beje, šie klausimai neišplaukia iš paties himno [...]”(2)
Kaip matome, himnas iš tiesų labai gilus. Savaime suprantama, negalėdami išvengti supaprastinimo, vis dėlto galime nemažai pasakyti, kas matosi iš kenozės ir nusižeminimo. Itin svarbu, kad Jėzus elgėsi laisvai. Tai buvo ir nusižeminimas, ir auka asmens, kuris galėjo ir neišsižadėti savo lygybės su Dievu. Esama šiokio tokio panašumo (tegu ir labai tolimo) su galingos valstybės vyru, kuris didžios nelaimės metu laikinai taptų žemiausios kategorijos darbininku - be teisių ir be galių. Jei toks žmogus vardan kitų gerovės aukotųsi sunkiam darbui, išsižadėjimams ir net mirčiai, mes pagrįstai jį pavadintume didvyriu. Toks, pvz., buvo graikų karalius Kodras, kuris gelbėdamas gimtąjį miestą sąmoningai išsižadėjo ir šlovės, ir gyvybės. Sekdamas orakulo nurodymu (esą išgelbėsiąs apsupstą miestą, jei žūsiąs nuo priešo rankos), jis persirengė kaimiečiu, susikivirčijo su priešų kareiviu ir žuvo, aukodamasis už savąją Atiką.
Be abejo, tai tik įvaizdžiai, bet mums jie daug pasako. Jėzaus atveju turime nebe "jeigu", nebe iliustraciją, bet realų aukos ir pasiaukojimo gyvenimą. Jėzus veikė mūsų lygmenyje, kuris nė iš tolo negali būti lyginamas su dieviškuoju. Tai reiškia, kad jis savo noru priėmė ribotumą laike ir erdvėje, įspraudė savo pažinimą į kategorijas ir sąvokas; pasirinko diskretų ir fragmentinį pasaulio suvokimą, tapo tokiu, koks yra kiekvienas žmogus. Jo žmogiškąją valią supo ir nežinios bei svyravimų laukas. Esmingą įtaką jam turėjo daryti istorinis bei kultūrinis lygis: jis kalbėjo ir mąstė savo krašto ir savo meto kalba. Jėzaus pažinimo horizontas taip pat buvo apribotas, kitaip jis nebūtų buvęs pilnas žmogus. Tai pripažinti reikalauja ir garbinga egzegezė (3), apie tai kalba Šv. Rašto tekstai (Lk 2, 52; Mk 13, 32 arba Mt 16, 28). Tik taip galima paaiškinti, kodėl prieš kančią Dievo Sūnus maldavo atitolinti baisią taurę, kodėl ant kryžiaus turėjo išgyventi Dievo apleidimą. Kasperis taip aprašo šitą išmėginimą: "Jėzus nepalūžo savo tikėjime. Tačiau tikėjimo naktį ir sielvartą jis patyrė giliau nei bet kuris žmogus. Kai jis mirdamas šaukėsi Dievo, tai nebuvo vien šauksmas į Senojo Įstatymo Dievą, bet ir šaukimasis Dievo, kurį jis išimtine prasme vadino savo Tėvu ir su kuriuo jautėsi ypatingu būdu susijęs. Jis išgyveno Dievą kaip besitraukiantį iš jo artumos, kaip visiškai Kitą. Jis išgyveno nesuvokiamą Dievo ir jo valios slėpinį. Vis dėlto jis iškentėjo šią naktį, išsaugodamas tikėjimą. Taip toje kraštutinėje tuštumoje jis pats tapo Dievo pilnatvės forma. Jo mirtis tapo gyvenimo proveržiu. Taip jo mirtis tapo kita Dievo karalystės atėjimo meilėje puse" (4). Lutheris apie tai kalba ypač jautriai: "Kristus ir savo akyse tapo apleistuoju, prakeiktuoju, nusidėjėliu, piktžodžiautoju ar pasmerktuoju, nors buvo be nuodėmės ir be kaltės. Tai nebuvo juokai ar žaidimas, ar vaidyba, kai jis sakė: "Tu apleidai mane". Jis iš tiesų buvo apleistas visais atžvilgiais, kaip esti apleistas nusidėjėlis po savo nusižengimo. Tai buvo tiesa, kas atsitiko su Kristumi. Ir negalima aiškių Dievo žodžių sumenkinti žmogišku gudravimu, negalima jų paversti niekais. O jei kas nors negali šių žodžių suprasti, tepasilieka su didele minia lauke ir teleidžia mokiniams kopti pas Jėzų ant kalno" (5).
Didelis Karlo Rahnerio nuopelnas yra tas, kad jis smarkiai sukritikavo paviršutiniškų teologų ir religinių rašytojų įprotį monofizitiškai kalbėti apie Jėzaus vidinį pasaulį. Kaip dažnai mes skaitome, kad Kristus į viską žvelgė vien Absoliuto akimis, kad jo susidūrimai su priešais ar visa kančios istorija - tai tik lengvai sudrumstas jo dvasios ežero paviršius, tuo tarpu gelmėje viešpatavusi amžinoji ramybė... Ir Lutheris buvo teisus, prieštaraudamas dogmatikams, kurie norėjo Jėzuje matyti absoliučią rimtį ir giedrą: "Iš tiesų Kristus visuomet nebuvo vienodai mielas ir švelnus. Jis būdavo ir supykęs ar nepatenkintas, pvz., kai išvarė iš šventyklos žydus, arba nuliūdęs ir rūstus, kai mokiniai pasirodė esą akli" (6).
Rahneris teisingai pabrėžia, kad nereikia “tiesioginio Dievo regėjimo” tapatinti su visio beata po jo prisikėlimo. Taip, jis žvelgė į viską, remdamasis "pagrindine savo nuostata" (Grundbefindlichkeit), kuri buvo mums nepasiekiama jo jungtis su Tėvu. Taip, jis aiškiai pareiškė: Viskas man yra mano Tėvo atiduota; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti (Mt 11,27). Komentatorius teisingai pabrėžia, kai šie gilūs žodžiai neturi nieko bendro su teologų pretenzijomis: “Jėzaus santykis su Tėvu ir Tėvo santykis su juo yra apreiškimo pagrindas ir turinys, nes ir Tėvas, ir Sūnus tėra santykinės sąvokos, kuriomis "Sūnus" išreiškia savo priklausomybę "Tėvui", ir šiuo santykiu naujai apreiškiamas Tėvas" (7). Taigi kaip Sūnus jis išgyveno savo pašaukimą žemėje, tačiau tos žemiškos kelionės metu jis veikė ir mokė kaip "Žmogaus Sūnus", aiškiai pabrėždamas savo žmogiškosios nuostatos kuklumą: Kam vadini mane geru? Niekas nėra geras, tik vienas Dievas (Mk 10, 18) . To paties Morkaus tekste skaitome: Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje tarp savo giminių ir savo namuose. Ir jis ten negalėjo padaryti jokio stebuklo, tik keliems ligoniams uždėjo rankas ir juos išgydė (Mk 6,4-5).
Pagaliau himnas kalba apie Jėzaus prisikėlimą, jo išaukštinimą ir vardą, kilniausiq iš visų vardų. Taigi Jėzus - ne tik prigimtimi išaukštintas, bet ir savo nusižeminimu iki kryžiaus mirties užsitarnavęs karžygio garbę. Štai ką pamiršta mūsų teologai. Ne titulais, ne garbinga padėtimi, bet kraujo kaina išaukštinamas karžygys.
Yra daug priežasčių Jėzaus kentėjimus naujai susieti su prisikė1imu ir užtarnautu išaukštinimu. Pirmiausia, - rašo Martinas Zeilsas, - šiandien aiškiau negu anksčiau matyti, jog Naujojo Testamento teiginiai Kristaus atžvilgiu labai priklauso nuo Velykų įvykio. Kita vertus, Velykos dabar suprantamos kaip įvykis, kurio dėka Dievas priėmė ir patvirtino asmeninį Jėzaus žygdarbį ir žodį. Pagaliau - tai itin svarbu - Velykų įvykis kristologijoje, kitaip nei kryžiaus kančia, atveria ateities matmenį. Jürgenas Moltmannas taip sako: "Vienpusiška kryžiaus teologija pasiektų tik nuodėmių atleidimo evangelijos, bet ne naujojo teisingumo pažadą... Pastebimai augantis teisingumas pasiekia savo mastą ne nuodėmėje, kurią jis atleidžia, bet naujame gyvenime, prikelto bei išaukštinto Kristaus karalystėje, kurią jis ir pažadėjo, ir nurodė" (8).

Straipsnio tęsinys>>

1. Mysterium Salutis. - Bd. 3/1.Einsiedeln, Zürich, Köln, 1970. - S. 309 sq.
2. Mysterium Salutis - S. 309 sq.
3. Plg. Sacramentum Mundi. - : Bd. II. - Berlin, Freiburg, Basel, Wien, 1968. - 5. 950 sq.
4. Kasper W. Op. cit. - S.135.
5. Mirsch E.Hilfibuch zum Studium der Dogmatik. - Berlin, 1937. - S. 31.
6. Ibid - S. 32.
7. Grundmann W. Das Evangelium nach Matthäus. - Berlin, 1968. S.316.
8. Moltmann J. Bericht von der Theologie. – Berlin, 1971. – S. 111.

šeštadienis, sausio 15, 2005

newsFEED - RSS/ATOM

Kas yra RSS?

RSS (Really Simple Syndication) – tai specialiu formatu pateikiama internete skelbiama informacija.

Informacija, pateikta RSS formatu, yra skaitoma specialios kompiuteryje įdiegiamos programos pagalba.

Kodėl būtent dienoraščiai pateikiami RSS formatu?

Dienoraščiuose skelbiamos informacijos kiekis nėra didelis, ji atsinaujina nereguliariai, todėl lankytojai gali ir pražiopsoti naujausius Bangiečio pamąstymus. Dėl to nusprendėme pateikti galimybę dienoraščius skaityti RSS formatu.

Vietoj to, kad prenumeruotis el.paštu įspėjimus apie atsinaujinusius vartotojo dienoraščius, nuo šiol galite pasinaudoję RSS skaitymo programa nedelsiant sužinoti ką naujo vartotojas parašė savo dienoraštyje net neužsukę į jo puslapį!

Kokios programos reikalingos norint skaityti dienoraščius RSS formatu?


Nepriklausomai nuo to, kurią operacijų sistemą (Windows, Mac OS X, Linux ar kitokią) naudojate, prie kokio kompiuterio sėdite, paprasčiausia RSS srautus prenumeruoti Google Reader'iu. Apie jį galite pasiskaityti lietuviškai Vikipedijos straipsnyje. Tiesa, jums prireiks Gmail sąskaitos, kuri yra visiškai nemokama.

Windows: rekomenduojame programą FeedReader (http://www.feedreader.com). Tiesiogiai atsisiųsti šią programą galite iš čia »
Įsidiegę šią programą, spauskite "New", tada įveskite pasirinkto Bangiečio dienoraščio RSS nuorodą (tai nuoroda su paveiksliuku RSS 2.0). Nukopijuoti šią nuorodą galite paspaudę ant RSS paveiksliuko dešinį pelės mygtuką ir pasrinkę "Copy Shortcut".

Taip pat galite pamėginti naudotis RssReader ( http://www.rssreader.com/) programa.

Kokia iš to nauda?

FeedReader ir kitos RSS skaitymo programos nuolatos tikrina jūsų nurodytą dienoraštį ir jums praneš, kai dienoraštyje atsiras naujas įrašas.

Ačiū Sarukui iš Bitės dienoraščių

Jėzaus mirties prasmė

Česlovas Kavaliauskas

Straipsnio KĄ REIŠKIA IŠGANYMAS tęsinys. į straipsnio pradžią>>

Kalbant apie Jėzaus auką, būtina atsiminti, kad jis gyveno žydams būdingoje religinėje atmosferoje, kurioje vyravo mintis apie Dievą-Gelbėtoją. Pirmiausia žydai ir minėdavo bei mokydavo savo vaikus, kad Jahvė visuomet solidarizavosi su savo tauta ir realiai įrodė savo solidarumą, išvesdamas žydus iš Egipto nelaisvės. Šią dieną [Pascha] privalote kas metai mineti. Ją švęskite amžiais kartų kartomis, kaip iškilmę Viešpaties garbei (Iš 12, 14). Taigi egzodas buvo viena esminių žydų tikėjimo struktūrų, kuri galėjo reikšti Jahvės išgelbėjimą kaip išlaisvinimą (1).
Kitas žemiškojo Jėzaus įkvėpimo šaltinis visuomet buvo didieji pranašai ir ypač Izaijas. Užtat suprantama, kodėl po Jėzaus prisikėlimo jo mirtis Bažnyčioje buvo suvokiama kaip permaldavimo auka už mūsų nuodėmes. Kokie motyvai skatino ankstyvuosius krikščionis tokia prasme aiškinti tragišką Jėzaus gyvenimo užbaigą? Tai anaiptol ne retorinis klausimas, bet akcentas, verčiantis susimąstyti. Kodėl toji pabaiga buvo anaiptol ne pabaiga, O naujos tikrovės pradžia? Kodėl pasimetę ir apvilti mokiniai susirenka bendrijon, kurios uždavinys - užkariauti pasaulį? Iš kur ta stebėtina metamorfozė? Kaipgi galėjo visiškai neseniai buvę pasimetę bailiai netikėtai susirinkti pačioje viešiausioje šventyklos aikštėje, idant skelbtų Nukryžiuotojo prisikėlimą ir visų išgelbėjimą jo kraujo kaina?
Visi šie klausimai, turint prieš akis ankstyvosios Bažnyčios istoriją, turi būti paaiškinti tiek įvykių struktūrų, tiek jų poveikio prasmėmis. Juk Vakarų pasaulyje Bažnyčia netrukus įžengė į istorijos centrą. Taip pat būtina išsiaiškinti, kaip Jėzus pasirodė esąs Gelbėtojas ir visų tautų Teisėjas. Pirmiausia: ką gi reiškia "Gelbėtojas"? .
Žydiškoji krikščionių bendruomenė suprato Jėzų kaip "Dievo tarną", kurio kančiomis ir žaizdomis mes tapome išgydyti. Bažnyčios bendruomenė labai anksti sutapatino Jėzų su "Dievo tarnu": Nebuvo jame išvaizdumo ir grožio, kad mes į jį būtume žvelgę. [...] Jis buvo paniekintas, žmonių atstumtas, skausmų vyras, pažjstantis kančiq. [...] Tačiau jis gi mūsų negales nešė ir mūsų skausmus ant savęs užsikrovė. O mes galvojome, kad jis paženklintas, Dievo prispaustas ir jo palaužtas. Jis buvo perdurtas dėl mūsų piktadarybių, jis buvo sumuštas dėl mūsų nusižengimų. Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, ir jo žaizdomis mes išgydyti. Visi mes lyg avys buvome paklydę. [...] Bet Viešpats jam leido sau prisiimti visų mūsų kaltę. Jis buvo kankinamas, bet noriai pakluso, burnos nepravėrė. [...] jis davė mirčiai savo gyvybę ir buvo priskirtas prie nusikaltėlių [...] jis nešė daugelio nuodėmes ir užsistojo nusikaltėlius (Iz 53, 2-12).
Šios kenčiančio Dievo tarno giesmės mintys regimos seniausiuose Bažnyčios tikėjimo išpažinimuose: Pirmiausia aš jums perdaviau, ką esu gavęs, būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai... (1 Kor 15, 3-4). Taigi praslinkus šiek tiek daugiau nei dvidešimt metų po Jėzaus prisikėlimo, ankstyvoji Bažnyčia aiškiai pabrėžė pranašų reikšmę. Pagrindinė liturgijos mintis anuo metu taip pat skelbė: Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas (1 Kor 11, 24). O seniausioji evangelija mini tokius Viešpaties žodžius: Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį (Mk 10, 45). Turėdami prieš akis Jėzaus žodžių kontekstą bei jo veiklos tikslingumą, galėsime lengvai atmesti naujovišką kritiką, kuri drįsta abejoti, ar Jėzus išvis supratęs savo kančios prasmę... Juk eschatologinis Jėzaus mirties suvokimas, apie kurį kalba visos evangelijos ir Paulius, savaime reiškia buvus ir Išganymo uždavinį, kuriam įvykdyti buvo paskirtas visas Jėzaus gyvenimas. Eschatologija - esminis ano laikotarpio religinio mąstymo horizontas, būdingas ir Jonui Krikštytojui, ir Jėzui (2).
Iš tokio Jėzaus gyvenimo tikslingumo kyla ir jo kaip "tarnaujančio kitiems" (taigi tarno) vaizdas. Jis pats nuolat kalba nusidėjėliams ir kitokioms visuomenės atplaišoms, kad atėjęs jų gelbėti nuo besiartinančios rūstybės – Paskutinio teismo dienos. Per savo tarnystę - gelbėti, kas pražuvę - jis netgi susilaukdavo priekaištų (plg. Mk 2, 1-17 ). Juk fariziejai piktindavosi: Kodėl jis valgo su muitininkais ir nusidijėliais? Tačiau Jėzus, nepaisydamas priekaištų, liko ištikimas savo devizui: Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams!
Toks tarnavimas Dievo Karalystės labui reikalavo radikalumo ir pasišventimo iki pat mirties: Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi (Mk 8,34). Taigi, Jėzus tiek gyvenime, tiek mirtyje pasirodė esąs žmogus-funkcija, žmogus kitų labui, kitiems. "Šis būvis kitų labui atskleidžia jo giliausią esybę, nes jis yra asmeniu tapusi Dievo meilė žmonėms" (3).
Besikartojantis tarnavimo kitiems motyvas labai sustiprino Bažnyčios skelbimą: Mokydamas savo mokinius, jis tvirtino: "Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas, ir jie nužudys ji, bet nužudytas jis po trijų dienų prisikels" (Mk 9, 31). Tokio Gelbėtojo laukė suvargę žmonės. "Išpirkos už daugelį kaina" buvo gerai suprantama eschatologinio laukimo atmosferoje (plg. Mk 11, 18). Pagaliau Paskutinės vakarienės aprašymas sustiprina evangelijų dominantę: Jėzus numato netolimą mirtį (plg. Mk 14,18-25). Svarbu pabrėžti, kad evangelijos nieko negražina - nei mokinių aklumo, nei žemiško supratimo apie Mesiją, nei bailumo. Jų pabėgimas, suimant Jėzų, rodo, kad tai, kaip jie supranto Mesiją, anaiptol nesutapo su tikrąja Jėzaus misija. O Jėzaus mirtis tiesiogiai susijusi su jo uždaviniu tarnauti kitiems. Pasak Jono, mirdamas Jėzus ištaria: Atlikta!
Dauguma teologų sutaria, kad Jėzaus kančios istorija tikrai privalo būti suvokiama kaip Senojo Testamento pažadų ir pranašavimų išsipildymas. Jėzaus kryžius - iš tiesų Dievo numatytas įvykis, kurio metu už mūsų nuodėmes buvo pralietas išganymo kraujas. Apaštalas Paulius laiškuose pabrėžia Dievo istatymą bei teisingumą. Jėzaus kryžiumi buvo atstatytas Dievo teisingumas, O Kristus pasirodė kaip Senojo Įstatymo tikslas (4).

1. Plg. Concilium: Exodus a lasting Paradigm. - Edinburgh, 1987. February. - P. 13 sq.
2. Plg. Blank J. Der Jesus des Evangeliums. - München, 1981. - S. l59.
3. Kasper W. Jesus der Christus. - Leipzig, 1981. - S. 137.
4. Plg. Moltmann J. Das Kreuz Jesu Christi. – Berlin, 1969. – S. 94

Straipsnio tęsinys>>

ketvirtadienis, sausio 13, 2005

KĄ REIŠKIA IŠGANYMAS

Česlovas Kavaliauskas

KĄ REIŠKIA IŠGANYMAS


Žinoma, nusidėjėlis turi atgailoti. Tačiau kodėl? Tiesiog todėl, kad kitaip jis nesuvoktų ką padaręs. Atgailos akimirka yra atgimimo akimirka. Dar daugiau, tai priemonė savo praeičiai pakeisti. Graikams atrodė, jog tai neįmanoma. Viename jų trumpučių aforizmų tvirtinama: "Net ir dievai negali pakeisti praeities". Kristus parodė, kad tai gali paprasčiausias nusidėjėlis.
Oscar Wilde De profundis.


OSCARAS WILDE' AS - nepaprastas rašytojas ir nepaprastas žmogus. Jis mus ne tik domina kaip rašytojas ar mąstytojas, bet drauge stebina kaip krikščionybės eksponentas, kaip krikščionybės ir moralės kritikas, gyvenimo pabaigoje atradęs Jėzų - Gelbėtoją.
Wilde' as itin gerai pažino antikinę kultūrą bei meną. 1878 metais pavyzdingai užbaigęs studijas Oksforde, spėjo pagarsėti kaip poetas, kuriam būdingas subtilumas ir moraliniai akcentai. Tai buvo tikras meno aristokratas, suformulavęs meno amžinybės koncepciją. Jis tapo įžymus Amerikoje, kur perskaitė daugybę paskaitų apie meną ir užsitarnavo enfant terrible vardą. 1884 metais Oscaras vedė turtingo Dublino valdininko dukterį ir įsikūrė prašmatnioje Londono dalyje. Jo šlovė nuolat augo. Labai išgarsėjo savo egzotiškomis ir spalvingomis pasakomis, o romanas "Doriano Grėjaus portretas" ilgą laiką buvo aštrių diskusijų objektas.
Deja, 1895 metais tarsi bombos sprogimas nuaidi teismo procesas, kuriame garsus rašytojas pasmerkiamas kalėti už homoseksualizmą. Be to, netrukus jis paskelbiamas bankrutavusiu. Ant jo galvos liejasi ir prakeikimai, ir patyčios. Vėliau jis pats pasakos, kokia skaudi buvo minios reakcija, kai jis, aprengtas dryžuotais rūbais, stotyje laukė traukinio, vežančio į kalėjimą. Sužinojus, kas jis, smalsių žioplių smaginimuisi nebuvo galo: "Visą pusvalandį pilkame lapkričio lietuje aš stovėjau, apgultas besityčiojančios minios". Įžymybė tapo visuomenės atplaiša, sukompromituotu žmogumi, elgeta. Viskas buvo gėdingai baigta. Žmona bematant gavo skyrybas...
Po dvejų metų Wilde' as išėjo laisvėn. Bet tai jau buvo kitas žmogus. Anglijoje jam neliko vietos, be to, dabar jis buvo vargšas. Draugų padedamas, jis apsilanko Italijoje, Šveicarijoje bei Prancūzijoje. Pagaliau mirties išvakarėse Paryžiuje 1900 metų lapkričio 29 dieną Wilde' as priima katalikybę, O kitą dieną miršta vargingame Hotel d'Alsace. Mirties priežastis - uždelstas sifilis. Vienu žodžiu, tai buvo visais atžvilgiais sukompromituotas žmogus.
Po penkerių metų pasirodo stebinanti Wilde’o išpažinties knyga, parašyta kalėjime. Jos pavadinimas - De profundis. Tai pažinimo, atgailos ir išpažinties laiškai, juose - Wilde'o atsivertimo istorija. Paaiškėjo, kad Redingo kalėjime jis buvo gavęs graikišką Naująjį Testamentą. Jis atrado Išganytoją! Jam atsivėrė pastoracinis krikščionybės rytmetis - kupinas poezijos ir šventumo. Jis buvo išgelbėtas.
Štai kaip atrodė lemiamas momentas: "Manyje susikaupė daug užsispyrimo ir daug prigimties maištingumo, kadangi pasaulyje nepalikau nieko, išskyrus viena. Aš praradau savo vardą, padėtį, laisvę ir turtą. Aš tapau kaliniu ir elgeta. Tačiau man dar buvo likę vaikai. Ir staiga įstatymo vardu jie buvo iš manęs atimti. Smūgis buvo toks gniuždantis, kad man nebeliko nieko kita, kaip pulti ant kelių ir tarti: "Vaiko kūnas yra tartum Viešpaties kūnas. Aš nevertas nei vieno, nei kito".
Man atrodo, kad tai mane ir išgelbėjo. Aš supratau, jog belieka priimti visa taip, kaip yra. Ir tuomet - kad ir kaip atrodytų keista - aš pasijutau laimingas. Tada atsivėrė mano siela, kurią aš radau savo gelmėje. Kaip dažnai būdavau jai priešas, o dabar radau ją laukiančią manęs tarsi bičiulio. Kai žmogus susitinka su savo siela, jis tampa paprastas kaip vaikas, ir kaip tik šito reikalavo iš mūsų Kristus"(1).
Wilde'as nusižeminęs priėmė ir pasmerkimą, ir panieką. Jis suvokė savo kaltę. Jis suprato, kad joks žmogus nevertas Dievo meilės, bet jam taip pat paaiškėjo, “kad amžinoji meilė skirta tam, kas jos amžinai nevertas". Tai buvo išgelbėjimo valanda, ir jis laisvu noru priėmė bausmę. "Meilė - sakramentas, kurį reikia priimti klūpant, ir Domine, non sum dignus turėtų būti priimančiųjų lūpose bei širdyje."
Iki atsivertimo rašytojas ne sykį šaipėsi iš krikščioniškosios moralės, tačiau dabar jam prieš akis iškilo evangelinė didžiosios nusidėjėlės figūra. Jis rašė: "Jėzaus moralė - išvien simpatija žmogui. Tokia ji ir turėtų būti. Jeigu Jėzus tebūtų pasakęs: Jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių, nes ji labai pamilo, - jau vien dėl to būtų verta numirti".
Evangelijų Gelbėtojas! Štai kas kalėjimo prieblandoje ir tvaike užgimė Wilde'o sieloje. "Doriano Grėjaus portreto" antimoralistas suvokė skirtumą tarp Jėzaus ir visų biurokratinių sistemų: "Kristus nepakentė nuobodžių negyvų mechaninių sistemų, kurios žmones paverčia daiktais, visus suvienodindamos, tarsi kitas tebūtų tik dar vienas pasaulyje. Jam nebuvo taisyklių, jam egzistavo tik išimtys".
Dabar suprantama, kodėl Wilde'as panorėjo mirti kaip katalikas. Jis iš tiesų buvo atradęs Gelbėtoją, kuris pasirodė lygiai toks, kokio ilgėjosi pavargusi jo siela.
Išgelbėjimas - tai centrinis Krikščionybės įvykis. Tai absoliuti tikėjimo pradžia, tai atspirties taškas. Ir visų svarbiausia - jog Kristus suteikė nusidėjėliui absoliučios reabilitacijos galimybę. Kaip keista! Krikščionybės klasikas Tomas Akvinietis ryžtingai skelbia, kad praeities pakeisti negali net Dievas (2)! Betgi Išgelbėjimas - gerasis piktadarys tapo pirmuoju oficialiai paskelbtu šventuoju! Tai itin gerai suvokė Wilde'as: "Graikams atrodė, jog tai neįmanoma [...]: "Net ir dievai negali pakeisti praeities". Kristus parodė, kad tai gali paprasčiausias nusidėjėlis". Jis netgi tvirtino: "Pasaulis visuomet mylėjo šventąjį kaip artimiausią Dievo tobulumo galimybę. O Kristus kažkokio dieviško instinkto dėka, rodos, visuomet mylėjo nusidėjėlį kaip artimiausią žmogaus tobulumo galimybę".
Pastaroji mintis itin gili. Išgelbėjimo paslaptis dažnai gali prasidėti nuo nusikaltimo. Šia prasme Augustinas sušuko: O felix culpa! Wilde'o atveju galima pasakyti, kad jo išganymas prasidėjo nuo totalaus žlugimo, atmetimo Dievo akivaizdoje. Čia būtina pastebėti ir analogiją su Jėzaus išgyvenimais ant kryžiaus. Juk kabodamas ant kryžiaus, jis mistiniu būdu susitapatino su nusidėjėliais, vardan jų pats tapo prakeikimu.
Taip tvirtina apaštalas Paulius Laiške galatams. Ir prisiminkime Jėzaus siaubą, kai prieš pat mirtį jis išgyveno Dievo apleidimą. "Dievo apleidimas! Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai? Šis Dievas ir Tėvas, su kuriuo jis iki pabaigos buvo save sutapatinęs, nepanoro pačioje pabaigoje su juo susitapatinti. Atrodytų, tarsi viskas buvo veltui. Ir jis, apskelbęs viso pasaulio akivaizdoje Dievo, savojo Tėvo, artumą bei atėjimą, dabar miršta absoliučiai Dievo atmestas ir šitaip prieš pasaulį pasirodo kaip bedievis: paties Dievo pasmerktasis, visiems laikams išbrauktasis" (3).
Aišku, kad tik šis Jėzus, ir kaip tik todėl, kad buvo išgyvenęs totalų Tėvo apleidimą, galėjo absoliučiai reabilituoti visus žuvusius. Juk jis ant savo pečių užsidėjo mūsų naštą! "Jėzus dievobaimingų žmonių papiktinimui solidarizavosi su visais vargdieniais, beturčiais, eretikais ir schizmatikais, nedorovingaisiais, su politiškai sukompromituotais, su išmestaisiais iš bendruomenės bei pamestaisiais, su silpnavaliais, su moterimis ir vaikais, ir apskritai su paprasta liaudimi. Po to jis neregėtai viršijo viską, ko didieji pranašai buvo pareikalavę atsivertimo ir naujo gyvenimo sukūrimo vardan. Jis netgi išdrįso - to joks pranašas nebūtų išdrįsęs - vietoj juridinių nuobaudų skelbti Dievo atleidimą - ir visiškai neatlyginamai. Jis tai darydavo asmeniškai, gatvės vidury, gyvenimo sraute, idant palengvintų atsivertimą ir atleidimą" (4).
Visa tai - tik komentaras Pauliaus tekstui: Kristus mus atpirko iš įstatymo prakeikimo, tapdamas už mus prakeikimu, nes parašyta: Prakeiktas kiekvienas, kuris kybo ant medžio ( Gal 3, 13). Siaubingi žodžiai! Istorija mums primena, kad žydai šiaip jau nepraktikuodavo nukryžiavimo, tačiau atvirą Dievo neigėją ir piktžodžiautoją, užsvaidę akmenimis, kartais ištiesg "pakabindavo ant medžio", idant visiems būtų rūstus įspėjimas. Jėzaus atveju žydai pasinaudojo romėnų teise ir Romos marionete.
Galimas dalykas, kad Wilde'as tokio prakeikimo prasme galėjo save identifikuoti su Nukryžiuotuoju.



Straipsnio tęsinys>>

1. Oscaro Wilde'o citatos iš: The Portable Oscar Wilde. - New York, 1978. - P. 537 sq.

2. Plg. Summa Theologiae, 1, q. 25, a. 4: "Utrum Deus possit facere, quod praererira non fuerint".

3. Küng H. Ewiges Leben?- München, 1982. - S. 126.

4. Ibid - S. 124.




Iš knygos:

Česlovas Kavaliauskas. Tarp fizikos ir teologijos. Aidai, 1998

trečiadienis, sausio 12, 2005

Trys didžiosios Bažnyčios nuodėmės

Alan Creech išdėsto tokias:

1) Šiuolaikinė, dažnai pasitaikanti tendencija, susijusi su pastoriais. Bendruomenė su ją „valdančiu“ vienu žmogumi (vyru): šefas, vienintelis mokytojas, kontrolė; sakykla/suolas idėja; jam moka, už „tarnystę“ (o jei kitiems nemoka, tai ir tarnauti nereikia); visų patarėjas (paskyrimu); taip išmokytas, kad neužmegztų artimų santykių su žmonėmis bažnyčioje ir t.t.

2) Supratimas, kad jei nori kurti „bažnyčia“, reikia rinktis nuosavame pastate arba išnuomotoje salėje. turbūt, kyla iš manymo, kad bažnyčią turi sudaryti didelis skaičius žmonių (neteisingas sėkmės supratimas). Tai pabrėžia pinigų, kurių reikia savęs išlaikymui, svarbą ir nukreipia dėmesį nuo bažnyčios esmės.

3) Dėmesys į išorinius dalykus. Greičiausiai, visų svarbiausia, maitinanti pirmas dvi. Taip pat tampriai susijusi su legalizmu (gyvenimu „pagal įstatymo raidę“), griaunanti gyvenimą. Iš esmės dėmesį kreipia į išorinius dalykus (elgesį), įtakojančius dvasinį gyvenimą. Baisiai iškreipė evangelizaciją (tai, kas dabar taip vadinama). Atrodytų, kad vienintelė „sėkmė“ yra dideli, apčiuopiami rezultatai. Tai susiję su poreikiu kontroliuoti, kontroliuoti išorinius dalykus. Viso to rezultatas – tuštybė, išdidumas, godumas pinigams ir t.t. Tai stimuliuoja norą būti dideliu viršininku, ant dieviškojo pjedestalo užkeliančio keletą ir sužalojančio kitus Kūno narius.
Reikia pastebėti, kad šias nuodėmes jis dėsto žiūrėdamas būtent iš savo perspektyvos, bet pasimokyti iš to, mano galva, yra ko visiems.

Ašaros (Jn 11, 1 – 44)

Arvydas Malinauskas
Dar vieną gabaliukas be cenzūros

Gal kada esat skaitę arba girdėję Evangelijoje pagal Joną 11, 1 – 44 užrašytą istoriją apie tai, kaip Jėzus prikėlė mirusį Lozorių? Jei nors kartą ją perskaitėt arba išgirdot, ilgai neturėtumėt pamiršt. Istorija, kuri galėtų būti scenarijumi filmui, pažymėtam bent jau ,,N-14”. Vaizdas būtų sukrečiantis. Jautruoliai(-ės) užsimerktų ir dėl drąsos susikibtų rankomis. Tik įsivaizduokim išeinantį iš kapo Lozorių, kurio ,,rankos ir kojos dar buvo suvystytos aprišalais, o veidas apvyniotas drobule” (44 eil.). Siaubas! Keturios dienos kaip miręs (plg. 39), todėl kvepiantis ne ,,Fa”. Šita scena ko gero nustelbtų ir patį stebuklą. ,,Tikintiesiems” tai – ,,eilinis” Jėzaus stebuklas, kaip Nedai – ,,eilinė diena rojuje”, o visiems ,,netikėliams” – ,,pasaka”, primenanti kadaise girdėtą ,,Miegančiąją gražuolę” arba ,,Snieguolę”. Palikim šįkart visas diskusijas apie stebuklų istoriškumą ,,Rašto aiškintojams” ir žvilgtelkim į Jėzaus veidą. Du kartus užsiminęs apie tai, jog Jėzus susigraudino (,,labai susigraudino”, 33 eil., ir ,,vėl susigraudinęs”, 38 eil.), evangelistas Jonas pastebi: ,,Jėzus pravirko”. Ašaros Jėzaus akyse. Sakoma, kad vyrams verkti gėda., kad ašaros – tai silpnumo požymis. Tačiau vienąkart girdėjau ir priešingai: ašaros liudija stiprybę. Meilės stiprybę. Tačiau Jėzaus ašaros man primena ne tik Jėzaus meilę Lozoriui, Marijai, Mortai, Judui, Šarūnui, Viktorui, Daliai … Ašaros Jėzaus akyse man pasako daugiau negu visi kristologijos ir teologijos vadovėliai.

Kelionė

Liaudies išmintis: gali būti taip, kad kai pasieksi kelionės tikslą, pamatysi, kad tame nėra prasmės, jei nesugebėjai džiaugtis pačia kelione...


Į kielas.lkb.lt »

antradienis, sausio 11, 2005

Kada prasidėjo krikščionybės bėdos?

Arvydas Malinauskas
Gabaliukas nr. 3. Ir vėl be cenzūros

Kada prasidėjo krikščionybės bėdos? Kalbu ne apie dogminę-organizacinę sistemą, kurią regim dabar, bet apie tikėjimą. Vadinti ,,bėdomis” tai, kas dedasi bažnyčioj, yra pernelyg švelnu. Nepretenduoju nei į revoliucionieriaus, nei į išradėjo vardą, teigdamas, jog bažnyčios dėka krikščionybė išsigimė. Bent jau tiems, kurie yra girdėję apie Jėzų ir šiek tiek artimiau pažįsta krikščionybę bei bažnyčią, tai nėra naujiena. Galima diskutuoti dėl paties iškrypimo masto, tačiau jo nepastebėti neįmanoma. Tai neįvyko iškart, tam tikrais metais, tam tikrą mėnesį ir tam tikrą dieną. Tai ištisas procesas. Nemanau, kad viskas prasidėjo Viduramžiais, kuomet bažnyčia turėjo du ar net tris dėl religinės ir politinės (!) įtakos besiriejančius Kristaus ,,vietininkus” (jau III a. pr. tarpusavyje pešėsi du popiežiai). Nemanau, kad viskas prasidėjo tą dieną, kai oficialioji bažnyčia, t. y., jos hierarchai, sudarė sandėrį su Romos imperatoriumi (o gal ir atvirkščiai – tačiau kas nuo to keičiasi?). Be abejo, krikščionybės paskelbimas valstybine (imperijos gyventojams privaloma) religija bei išskirtinių privilegijų suteikimas jos ,,tarnautojams” reiškė ne ką kitą, kaip smūgį ,,žemiau juostos” Jėzaus mokymui. Vis dėlto puvimo procesas prasidėjo kiek anksčiau, tuomet, kai krikščionys (teisingiau sakant, tie, kurie juos reprezentavo) nusprendė Jėzaus mokymą suvesti į griežtus rėmus, vadinamus dogmomis (t. y., susikurti sau patogų dievuką ir pririšti jį grandine). Tuomet, kai vienintelį savo mokytojo paliktą įsakymą (,,Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!”) ėmė keisti savais įsakymais bei įstatymais. Tuomet, kai ,,pasišventė” Dievo tyrinėjimais, užuot gyvenę pagal labai paprastą ir kiekvienam suprantamą Jėzaus mokymą, kurio esmė – meilė žmogui. Tuomet, kai drįstančius tikėti ,,kitaip”, nors ir gyvenančius pagal Evangeliją, ėmė skelbti eretikais (,,klaidingai tikinčiais”, t. y. ne taip, kaip įsakyta ir ,,reikia” tikėti) bei šalinti juos iš bažnyčios (kokios, kieno?). Tuomet, kai turinčius savo nuomonę, netgi pačius krikščionis, ėmė persekioti ir deginti ant laužų (kaipgi nedeginsi, jei kelia grėsmę ,,negalinčio suklysti” popiežiaus arba jam artimo imperatoriaus autoritetui).
Sakote, ne tik laikai, bet ir pati bažnyčia keičiasi? Po Vatikano II susirinkimo katalikų bažnyčia atsinaujina? Šventoji inkvizicija nebekūrena pragaro laužų? Vatikanas atsiprašė už savo ,,brolių bei seserų” praeityje padarytas nuodėmes (atsiprašau, ,,klaidas”)? Galbūt išorė kažkiek ir keičiasi (moderni bažnyčių architektūra, kunigas nebeatsuka ,,paprastiems” žmonėms užpakalio, beveik išnykusi mistiška lotynų kalba, kurią suprasdavo tik ,,išrinktieji” ...). Tačiau iš esmės nieko naujo. Atsiverčiu ,,atnaujintą” katalikų bažnyčios katekizmą, išleistą 1996 m., ir skaitau: ,,Bažnyčios Mokymas pilnutinai panaudoja iš Kristaus gautą galią, skelbdamas dogmas, t. y., įpareigodamas krikščionių tautą besąlygiškai pritarti apreikštoms arba būtinai su jomis susijusiomis tikėjimo tiesomis”. Daug ,,įkvėpimo” pamąstymams teikianti bažnyčios pretenzija. Teisus buvo įžymus XX a. pradžios teologas (ir krikščionis!) Alfredas Luisy (Loisy), sakęs, jog Jėzus skelbė Dievo karalystę (ne dogmas!), o į jo vietą atėjo bažnyčia. Žinoma, kad šis vaikinas buvo ,,eretikas”. Be abejo, popiežius jį atskyrė nuo savo šventosios Romos katalikų bažnyčios. Žiūrėk, saugokis tokių, kaip Luisy, neskaityk nei jo, nei kitų knygų, ,,nukreiptų prieš bažnyčią”, kad ir tu nebūtum ,,pakastas kaip šuo”! Žinoma, kad tokiems ne vieta bažnyčioje.

"... tokių yra dangaus karalystė" (Mt 19, 13-15)

Arvydas Malinauskas
Gabaliukas nr. 2. Be cenzūros

,,Anuomet atvesta pas jį vaikų, kad uždėtų rankas ant jų ir pasimelstų. Mokiniai draudė. Bet Jėzus tarė: ,,Leiskite mažutėlius ir nedrauskite jiems ateiti pas mane, nes tokių yra dangaus karalystė.” Ir, uždėjęs ant jų rankas, jis keliavo toliau” (Evangelija pagal Matą 19, 13-15).
Bandau suprast, ko gi tie mokiniai draudė žmonėms vesti pas Jėzų vaikus? Žinoma, tik jau ne dėl to, kad šis būtų buvęs pedofilas. Bandau įsivaizduot aną sceną. Nesiseka. Staiga galvon šauna mintis. Ir peršauna. Kiaurai. Tiesiai į dešimkę. Taigi vaikai trukdo! Ką nežinot? Kiekvienąkart, kai tik pamėginu kuo nors užsiimt, prisistato dukrytė, kuriai dabar jau trys metai, ir nori man padėt. Tikiu, kad jos ketinimai yra patys nuoširdžiausi, bet pagalbos nejaučiu. Nenoriu apie tai per daug išsiplėst, nes šią temą gvildena Gintaras Beresnevičius viename knygos ,,Vilkų saulutė” skyriuje. Turiu rimtą pagrindą manyt, kad apaštalai vaikų paprasčiausiai bijojo. SOS! Gal ne tiek dėl savęs, kiek dėl mokytojo. Kur tai matyta! Jėzus keliauja Jeruzalėn, kur kol kas laukia minios gerbėjų, pasiruošusių skelbti jį savo karaliumi, o čia po kojom maišosi moterys su savo vaikiščiais! To dar betrūko! Ne laikas dabar žaidimams. Tai kas, kad mamos prašo Jėzų pasimelst už jų vaikus. Jėzus turi kur kas svarbesnių reikalų. Taigi, mokiniai elgėsi labai protingai, logiškai. Jie bandė apsaugoti savo mokytoją nuo bereikalingos sumaišties ir laiko gaišinimo. ,,Laikas – pinigai”, vėliau sakys amerikonai. Tačiau mokytojas jų uolumo kažkodėl neįvertino. Dar daugiau, jis pareikalavo, kad šie praleistų mamas su vaikais. Evangelistas Morkus pastebi kur kas daugiau už Matą: ,,Tai pamatęs, Jėzus užsirūstino …” Ne tik nepagyrė saviškių, bet dargi ant jų ir užsirūstino. Evangelijose minimi vos keli atvejai, kai Jėzus buvo supykęs. Arba ant savimi pasitikinčių šventeivų fariziejų ir Rašto aiškintojų, arba, kaip šį kartą, ant apaštalų.
,,… tokių yra dangaus karalystė”. O mes manom, kad dangus rezervuotas tik ypatingai tobuliems šventiesiems, tiems, kurie jo nusipelnė nežmoniškų pastangų dėka, arba bažnyčios hierarchams, visokiems kardinolams, vyskupams, prelatams, monsijorams … Deja, Jėzus paneigia mūsų sukurtas teorijas ir apie dangaus gyventojus, ir apie patį dangų. Kartą, kai religiniai autoritetai paklausė Jėzaus, kada ateis toji dangaus arba Dievo karalystė, šis atsakė: ,,Dievo karalystė jau yra tarp jūsų” (Evangelija pagal Luką 17 sk. 21 eil.). O mes manom, kad į ją pateksim, jei išvis pateksim, tik tada, kai išneš kojom į priekį. Tiesa, tik tuo atveju, jei ištikimai lankysim bažnyčią ir dosniai (!) aukosim jos tarnų išlaikymui. Dievo karalystė jau yra tarp jūsų. Jėzus nesakė, kad ji yra Jeruzalės šventykloj, Vatikane, kokioj nors arkikatedroj bazilikoj ar bažnyčiose, besipuikuojančiose į debesis įsmeigtais bokštais. Dievo karalystė yra tarp jūsų! Jos nereikia ieškot kažkur toli, ,,šventose vietose”, Petro, Povilo, Marijos ar dar kieno nors atlaiduose. Ji yra čia pat, kur, rodos, nieko švento nėr, t. y., tarp mūsų, nuodėmingų žmonių, mūsų džiaugsme ir kančioj, mūsų šventėse ir mūsų kasdienybėj.

Kas tas ieškotojas? (Mt 13, 44-46)

Arvydas Malinauskas
Gabaliukas nr. 1.

“Dangaus karalystė panaši į dirvoje paslėptą lobį. Atradęs jį, žmogus niekam nesako, iš to džiaugsmo eina, parduoda visa, ką turi, ir perkasi tą dirvą. Dangaus karalystė dar panaši į pirklį, ieškantį gražių perlų. Atradęs vieną brangų perlą, jis eina, parduoda visa, ką turi, ir nusiperka jį”, kadaise kalbėjo Jėzus iš Nazareto (Evangelija pagal Matą 13 sk. 44-46 eil.).

Atrodo, viskas daugiau negu aišku. Bent jau man taip atrodė. Ilgą laiką galvojau, kad šie žmonės – tai tie dievobaimingieji, o ypač dievobaimingosios, kurie/kurios, jei ne kasdien, tai bent kiekvieną sekmadienį, lanko bažnyčią, gražiai sudėję/sudėjusios rankas meldžiasi (ne bet kaip, o ilgai!), reguliariai ir dosniai aukoja bažnyčios bei jos ,,tarnų” išlaikymui, pasninkauja ir vaikšto 90 laipsnių kampu žemyn nudelbę/nudelbusios akis. Kas jeigu ne jie/jos, vos tik išgirsta apie Dievą, tučtuojau viską meta šalin (kuo toliau!) ir, nieko nelaukdami/nelaukdamos, visko išsižadėję/išsižadėjusios, puola į dangų kaip tasai pirklys prie išsvajoto perlo. Na, jeigu jiems ir joms ir ne visada pavyksta pasielgti pagal šį scenarijų, tai bent jau per šventes ... Ilgą laiką maniau, jog šiuo pasakojimu Jėzus nori mums nurodyti, kaip privalom elgtis: ryžtingai, nė akimirką neabejodami, nesvyruodami, nesižvalgydami atgalios, galvotrūkčiais pulti dangun. Žinoma, kad per bažnyčią – o kaip gi kitaip! Kol dar neužimtos visos vietos…

Daugiau taip nebemanau. Kodėl? Nagi todėl, kad nėra tokių žmonių, kurie būtų panašūs į aną artojėlį arba pirklį. Parodykit man tą, kuris dėl dangaus karalystės taip uoliai visko atsisako? Kam Dievo valia yra svarbiau už viską? Kur gi tie didvyriai ir tos šaunuolės, besiveržiantys į dangų? Jokia čia paslaptis (nebent vieša), kad ir ,,dvasiškieji tėveliai” mieliau ieško lobių čia pat, žemėje, o ne ten, kažkur nepasiekiamose dangaus aukštybėse, nors gan dažnai postringauja, jog nedera krauti sau turtus ,,kur kandys ėda ir rūdys graužia”. Ne šiaip sau sakoma: ,,Geriau žvirblis saujoj negu erelis padangėj”. Gal ir yra vienas kitas, kuriam dangus svarbiau už viską, tačiau tokių tik vienetai. O mes, mirtingieji, ,,žemės kurmiai”, nuolat klumpam, parpuolam, per savo purvą nematydami saulės šviesos. Ką čia ir bekalbėt apie kažkokį dangų …

Tai kas gi tuomet anie žmonės, apie kuriuos pasakojo Jėzus? Man jie panašūs į Dievą. Ne į tą, kuris kiekvienam žingsny tik ir tyko, norėdamas kuo skaudžiau nuskalpuot. Ne į tą, kurio vardu buvo skelbiami ,,religiniai” karai, persekiojamos ,,raganos” ir žudomos ištisos tautos. Į tą, kuris, palikęs ramų, jaukų dangaus skliautą, kurio tremtin buvo ,,ištrėmę” kunigai, vyskupai, popiežiai, šventikai, žyniai ir visi kiti religijos ,,specialistai”, ieško žmogaus, tarsi giliai žemėje užkasto, niekieno nepastebimo lobio, tarsi kažkur tarp sendaikčių užsimetusio, neįvertinto perlo. Į tą, kuris myli žmogų. Nei iš šio, nei iš to. Ne prakeikia už tai, kiek prikiaulinam, ne baudžia, ne keršija, bet myli ir tiek. Į tą Dievą, apie kurį pasakojo keistasis galilėjietis Jėzus, vėliau už savo pamokslus prikaltas prie kryžiaus. Prikaltas tam, kad daugiau savo erezijom nebedrumstų stovinčio vandens (žinoma, kad švęsto!). Nužudytas tam, kad religijos monopolistai galėtų ilsėtis ramybėje. Amen.

sekmadienis, sausio 09, 2005

Bažnytinės struktūros

Mėlyna spalva reiškia Dievo Karalystę

UŽDARA SISTEMA

„Uždarą sistemą“ apibrėžia riba. Viskas, kas viduje, priklauso sistemai. Viskas, kas išorėje, jai nepriklauso.



Pritaikant šią schemą Bažnyčiai, „uždaros sistemos“ tikintieji Dievo Karalystę suvokia kaip „teritoriją“, kurią apibrėžia riba. Narystė įgyjama peržengus ribą per atsivertimą. Kuomet tai įvyksta, reikalinga priežiūra, kad riba nebebūtų vėl peržengta.

ATVIRA SISTEMA

„Atvira sistema“ neturi „teritorinės“ ribos ir yra apibrėžiama ryšiu su centru. Visi, judantys link centro, ieškantys ryšio, priklauso sistemai. Visi, judantys tolyn, paliekantys santykius, nepriklauso.



„Atviroje sistemoje“, tikintieji Karalystę apibrėžia priklausomai nuo to, ar žmogus juda link ar nuo centre esančio Kristaus. Kaip ir ankstesniame variante, yra ir tie, kurie priklauso, ir tie, kurie nepriklauso sistemai, bet juos nėra taip lengva atskirt brėžiant ribą, tuo labiau nuspręsti, kas priklauso, o kas ne dabar ir visiems laikams. Net ir esantys prie Kristaus gali judėti tolyn nuo jo, o tie, kurie atrodo toli, gali judėti link jo.

BAŽNYČIŲ TINKLAS ARBA LANKSTI BAŽNYČIA PAGAL ATVIROS SISTEMOS MODELĮ

Pagal atviros sistemos modelį, Bažnyčia atrodo kaip lankstus santykiais pagrįstų ryšių tinklas. Bažnyčios forma ir struktūra nuolat keičiasi priklausomai nuo komponentų judėjimo ir besikeičiančių ryšių. Ji negali sustingti ir likti tokia pati, patenkinanti jo poreikius arba užkonservuoti tam tikrą struktūrą. Bet kokie bandymai užfiksuoti šios Bažnyčios vaizdą būtų tik nuotraukos ir reliatyvios interpretacijos.



Versta iš Small Ritual

Apie Eucharistiją (1Kor 11)


Pagal pirmąjį apaštalo Pauliaus laišką korintiečiams, 11 skyrių
Dominykas Valentis (kalba netaisyta)

Čia pats seniausias tekstas apie Eucharistiją. Bendruomenės rinkdavosi privačiuose namuose. Atrodo, situacija buvo tokia: būdavo kviečiami iškilesni bendruomenės nariai, jie vaišinosi. Paprastesni nebūdavo oficialiai vaišinami. Jie prieangy laukdavo, kol kilmingieji pavalgys ir prasidės liturgija. Atrodo, buvo toks socialinės nelygybės fonas. Paulius labai griežtai reaguoja (11,20). Kokia turėtų būti Viešpaties Vakarienė?
11,23 Konsekracijos formulė. Žydiškas posakis apie Tradiciją: “...gavau iš Viešpaties, perdaviau jums...”. Perdavimas = Tradicija: tradicija = perdare = duoti, duoti į anapus.
“Tą naktį” – ryšys su išdavyste, kančia, mirtimi.
Padėkos malda: “baruch” – garbė. Tau Dieve, Izraelio Dieve, už tą duoną, kuri malšina mūsų alkį. Vakare sutemus žydų šeimos motina uždega ant stalo žiburį ir kviečia šeimą susikaupti (užsidengia visi akis!). Po valandėlės tėvas kalba padėkos maldą ir laužo dalindamas visiems. Vėliau – padėka už vyną ir dalijimasis juo. Tokia kiekvieno šabo vakarienės tvarka. Jėzus lygiai tą patį atliko, t.y. pasinaudojo papročiu.
Paulius nemini, kad tai Paschos vakarienė, nes rašo nežydams, o graikams.
Paulius paduoda Jėzaus žodžius, kurie nepriklauso šabo vakarienei: “Tai yra mano kūnas…” ir “Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje”, ir “…tai darykite mano atminimui!” – lyg tostas Jėzui: valio Jėzui!
Graikiškam tekste “tai (yra) mano kūnas” – “to soma”. Prieš “soma” stovi pabrėžiamasisi artikelis “to” (šitas). O paskui – “tai darykite” (touto poieite). Tas “touto” yra niekatrosios giminės. O duona ir hebr., ir graik. – vyriškosios giminės.
Kalbėdamas, sulaužęs duoną, Jėzus keičia giminę. “Touto” su duona nedera gimine. Ir aramaj., ir graik. Tai netaisyklingumas, - turėtų būti “autos” (ji, ši).
Apie ką galvojo Jėzus, sakydamas “tai” (“touto” – niekatr. gim.)?
Ir kiti evangelistai (Mt, Mk, Lk) vartoja tokį netaisyklingumą! Jie, tiesa, rašė vėliau už Paulių.
Kai kurie egzegetai mano, kad šitas žodelis “touto” kalba apie susirinkimą tikinčiųjų, kurie bendrauja Viešpatyje.
“Kūnas už jus”. Tai graikiškas atitikmuo Javės atsakymo Mozei: “Aš esu dėl jūsų, už jus. Aš esu Dievas, kuris kovoja už jus!”
Lietuviškajame tekste: “kūnas už jus duodamas”. Ir mūsų mintis nukreipia šitas lietuviškas tekstas į kančios pranašavimą.
Tai gali būti veikiau Jėzaus dievystės pabrėžimas. Gal vis dėlto taisyklingiau būtų versti “kūnas jums”!?
Kaip susieti duoną su bendruomene? Bendruomenėje laužoma duona ir dalijamasi. “Ką jūs kitiems padarysite, man padarysite!” “Touto” – ir yra tas , ką bendruomenė turi daryti: laužyti duoną Jėzaus prisiminimui. Valgykite kartu, nes jūsų bendravimas yra mano prisiminimas. Beje, tai patvirtina ir Jėzaus Mistinio Kūno doktrina.
Ar tai reikštų, kad perkeitime neįvyksta transubstanciacija? Graikiškas tekstas, kaip to norėtume, apie transubstanciaciają, deja, nekalba, - kalba tik apie bendravimą!
Taip! Bažnyčia gali drąsiai teigti, kad tuomet, kai bendruomenėje laužoma duona, mūsų tarpe “atsiranda” Dievas, tame mūsų bendravime “atsiranda”, t.y. duonoje “atsiranda” Dievas. Bet tai yra išvestinis dalykas.
Jėzus nenori būti atskirai nuo žmonių duonoje. Jėzus trokšta būti su žmonėmis, kai šie kartu! Kartu tą duoną laužo ir tarpusavy dalinasi. Taigi…
Skaitykite sinoptines evangelijas, paskutinės vakarienės aprašymus, lyginkite su 1 Kor. Įdomu, vis dėlto “touto” yra ir sinoptinėse. Išvertus atgal į Jėzaus kalbą (aramajų ar hebrajų), pirmiausia galima pasakyti: viduramžiais kilo ginčas dėl “estin” (yra). Tuomet teologai klausė, ką reiškia “estin”? Gal “panašus”, “identiškas”? Ką reiškia tas “yra”? O jeigu Jėzus šito žodžio visai nepasakė? Juk nei aramajų, nei hebrajų kalba jo nevartoja, to “yra”, jose šito “yra” nėra.
Hebrajų k. neturi niekatrosios giminės: ir duona, ir kūnas hebrajų kalboje – vyriškosios giminės.
Todėl “touto” aramajų, hebrajų kalbose turi būti vyriškosios giminės. Kodėl graikiškajame tekste – niekatrosios giminės?
Kodėl Paulius įvedė “touto”, juk jis mokėjo ir aramajų, ir hebrajų kalbas? Kodėl “touto”, o ne “toutos”?
Tas “touto” – valgymas, bendravimas. Vėlyvesnė Bažnyčia aiškina esmėkaita. Bet iš šitų žodžių negalima ištraukti to esmėkaitos. Kažką Paulius čia norėjo ką kita pasakyti? Egzegetai šitą “touto” aiškina kaip laužymą, susirinkimą, dalijimąsi. Kai Jėzaus mokiniai sueina ir atsimena, ką Jėzus darė,- Jėzus yra jų tarpe. Ir Paulius rašo “touto” – tai: susirinkite, laužykite, dalinkitės. Egzegetai sako: jie turi valgyti, kartu valgyti, darniai sugyventi, iš to matysis, jog Jėzus jų tarpe.
Yra egzegetų konservatorių, kurie tvirtina. Jog tas “touto” dera su “soma”. Ir tas “tai” = “kūnas”. Bet argumentas silpnas. Jo neremia graikų gramatikos principai.
11,25 “ši taurė yra ... mano kraujyje...” “Mano kraujyje...” – durnas vertimas. Salva reverentia, kas vertė,- nenutuokė nei hebrajų, nei graikų kalbų. Atleiskit, bet durnas vertimas!
Hebrajiškas be (gr. en) vietininkas. Tai viena prasmė. Bet hebrajų prielinksniai turi be galo daug variantų. Jėzus sako: “ši taurė” – jūsų bendravimas yra Naujoji Sandora dėka mano kraujo, yra naujoji Sandora, sudaryta mano krauju. Nes tas hebrajiškas be = dėka. Ir žiūrėkite, Jėzus nesako “touto”, o ši taurė, jūsų bendravimas, nes jūs ją geriate, yra Naujoji Sandora, ir tai dėka mano kraujo. Ir dėlto mūsų konsekracijos formulė nelabai tinka: “tai yra taurė... mano kraujo...” Nelabai tinka... Iš 11,25 aišku, Naujoji Sandora – jūsų bendravimas dėka mano kraujo.
11,27. – “bus kaltas Viešpaties kūnu ir krauju...” Salva reverentia, Aliulis kreipia į Eucharistiją. Bus kaltas bendravimu, kaltas vienas prieš kitą. Juk 11,21 – jūs nusikalstat bendravimui, nes valgote atsineštinį valgį, tik savo, ir nekreipiat dėmesio į mažiau ar visai nieko negalėjusius,neturėjusius atsinešti. Kai tu priimi komuniją, tu priimi visą Kristaus kūną, su visais jo nariais, jo tikinčiaisiais. Eucharistijos esmė – valgymas, bendravimas, bendrastalystė. Kas nuvertina bent vieną narį, kas nevertina visų narių, tas valgo ir geria sau pasmerkimą, nes išskirdamas ką nors, nesirūpina bendruomene; būtent, tas valgo ir geria tik dėl akių ir todėl yra kaltas Kristaus kūnu ir krauju – tarpusavio bendravimu Viešpatyje, kaltas prieš šitą, prieš Kristaus narių bendravimą.


Galiausiai reikėtų užbaigti skyrių apie Eucharistiją. Bažnyčia moko, kad transubstanciacija yra būdas, kaip mes turėtume priimti Eucharistijos paslaptį. Transubstanciacija nėra dogma. Tai tik mėginimas aiškinti, kaip Kristus atsiranda realiai tuose regimuose pavidaluose. Dogma – Kristus realiai yra tuose pavidaluose. O kaip jis atsiranda, kaip jis yra, - nėra dogmos. Transubstanciacija – tai viduramžių filosofiniai išvedžiojimai, kaip Kristus realiai yra duonoje ir vyne. Vieno dalyko mes turime laikytis – esam katalikai: po šitais ženklais Kristus tikrai realiai yra mūsų tarpe (realis presentia).
Šitas tekstas daugiau kalba apie Kristaus mistinį kūną, o ne duoną ir vyną. Jis gilina mūsų suvokimą Eucharistijos paslapties.
Atrodo, “touto” derinasi ne su “duona”, o su “bendravimu”, “valgymu kartu”. Dabar ir padarysime kai kurias išvadas, gal apibendrinsime. Šito bendravimo Jėzus norėjo. Juolab “touto” yra du kartus vartojamas: “tai yra mano...” ir “tai darykite...”. Ką darykite?- Valgykite: normalus atsakymas, ar ne. Juolab aramajų kalboje nėr niekatrosios giminės įvardžio. Kodėl Paulius, rašydamas rašo 21 kartus niekatr. Giminės įvardį? Paulius, atrodo, geriau suprato už mus aną Jėzaus “tai”?
Kas dėl taurės? “Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujo...”. Sakiau, ne “mano kraujo” tikslus vertimas , o “dėka mano kraujo”. Ta taurė – Naujoji Sandora. Vėl pabrėžiamas bendravimas, aišku, dėka Jėzaus mirties, jo kraujo.
Kai žvelgiam į sinoptikus (ne į tuos, kurie oro prognozes pateikia, bet evangelistus – Mk, Mt, Lk), yra tas pats “tai”. Sinoptinės evangelijos sako: “tai yra mano kraujas...”. Kelia klausimus, ką sinoptikai norėjo pasakyti Pauliaus žodžių fone, juk sinoptikai vėlesni autoriai už Paulių. Žinote “Didachę” ( 12 apaštalų mokslas, II a. pr. ). Tai – krikščionių bendruomenės, Bažnyčios raštas. “Didachė” rašo apie Eucharistiją ir pabrėžia, kad Eucharistija – Mistinio Kristaus kūno įvaizdis (“kaip grūdai renkami nuo kalnų, taip, Viešpatie, surink savo žmones...”. “Garbė Tau, Viešpatie, Visatos Kūrėjau, tau dėkojam už duoną”. Lygiai su vynu. Ir tas dėkojimas: “Dėkojame per Tavo tarną Jėzų...” ). Ar tai konsekracija? Taip! Ir be mums žinomos formulės. Kai kas norėtų pasakyti, kad “Didachė” čia kalba apie tam tikrą vakarienę – agapę, o ne apie konsekraciją. Bet šitas pasakymas neturi argumentų. Beje, Eucharistija = padėkojimas. “Didachė” kaip tik tai ir daro – dėkoja. Visus šiuos dalykus vis dėlto reikia apmąstyti, labai giliai apmąstyti...
Imkime kitą tradiciją. Jn 6: Esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas ją valgo, bus gyvas. Ir ta duona yra mano gyvybė už pasaulį.
Sinoptikai ir Paulius, kalbėdami apie “kūną”, vartoja “soma”. Tai tas kūnas, kuris vartojamas Dievo tikslams, kuris galiausiai bus perkeistas.
Jonas vartoja ne “soma”, o “sarks”. Kitaip sakant: ta duona, kurią duodu, yra mano trapi gyvybė, kurią aš atiduodu už pasaulį.
Jono prologas (14 eil.): “Ir žodis tapo Kūnu” Čia taip pat “sarks”. Kai kas sako, čia labai įtartina. Jonas kalba apie Eucharistiją kita perspektyva. Kas yra Eucharistija? Tai įtikėjusių Jėzų susirinkimas ir dėkojimas už paaukotą trapią gyvybę, tai – bendravimas. Tame bendravime Jėzus yra realiai.
“Kas valgys tą duoną, gyvens per amžius...”. Šią eilutę kai kas identifikuoja su Jėzaus auka, kurią žmogus prisiima tikėjimu – kas prisiima Kristaus auką tikėjimu,- gyvena amžinai.
Klausimas: “Bet Efeze “sarks” buvo taikomas ir bendruomenei?” Nežinau, čia Jonas užrašo Jėzaus žodžius apie save patį – apie trapią gyvybę, “sarks”. Kas priima Jėzaus “sarks”, tas įeina į Bendruomenę ir gyvena per amžius. Nenorėčiau atmesti, negalėčiau, į šalį, - visai galimas dalykas, - kad pirmieji krikščionys, valgydami duoną ir vyną, tikrai jautė ir išgyveno, kad Jėzus po tais ženklais tikrai yra gyvas, mūsų tarpe yra. Jie tikėjimu tai priėmė.
Dogminis klausimas tikrai nelengvas. Labai painus. Mes mėginam iš įkvėptų Raštų ir Bažnyčios magisteriumo aiškintis, kokiu būdu Kristus buvoja su Bažnyčia ir Bažnyčioje. Vieni vienaip, kiti – kitaip. Ką reikia tikėti? Kaip šią paslaptį pristatyti žmonėms? Būtų klaida: iš sakyklos skelbti – Jėzus mūsų tarpe yra ir be duonos, ir be vyno. Būtų nesuprantama, nesuprasčiau ir aš. Ir aš to nesuprasčiau. Kad Kristus yra po šiais ženklais, - mokė ir tikėjo pirmieji krikščionys, vėliau – visa Bažnyčia tuo tiki (vienaip ar kitaip). Bet kokiu būdu Jėzus “atsiranda”? Čia jau visai kas kita. Pagal transubstanciaciją, Jėzus “atsiranda” duonoje, jos vietoje: duonos nėra, nors ją matom, Jėzus yra, nors jo nematom... Visi sakramentai, beje,- ženklai, ir kai jie atsiranda, - Kristus yra mūsų tarpe. Ką sako Bažnyčia? Turim atsižvelgti į Bažnyčios mokomąjį autoritetą, juk iš jos išaugo tikėjimas ir jo ženklai. Kada atsiranda ženklas? Kai žodžiai ištariami. Tuomet dėl Jėzaus žodžių tikiu. Taip, Bažnyčia nustato, kada mes galime sakyti, kad Kristus yra mūsų tarpe. Kai daromas ženklas, kai kunigas taria žodžius, tuomet Kristus tikrai yra – “realis presentia”. Kai kunigas “ponit signa”, jei turim tikėjimą, galime sakyti, kad Kristus yra mūsų tarpe. Jei neturime tikėjimo, tuomet taip – magija, magija. Jei neturime tikėjimo...
Ar “Didachės” Bažnyčia galėjo pasakyti, kad kai kunigas taria aną Padėkos maldą, tai ir Jėzus atsiranda mūsų tarpe? Be jokios abejonės! Taip, galėjo! Tai – Bažnyčios prerogatyva!
Ko reikia laikytis? Duodami ženklai – vadinasi, Kristus – mūsų tarpe. Kokiu būdu? Pauliaus laiškuose to nėra. Nustato Bažnyčia. Tai jos prerogatyva.
Šventojo Rašto supratimu, kai žodis pasakytas, jo galia tęsiasi. Kai girdžiu kunigo žodį per išpažintį, - tai nereiškia, kad tik tą akimirką žodis veikia. Jis kažką manyje pakeičia ir tas pakeitimas išlieka to ištarto žodžio galia, išlieka ana ištarto žodžio perkeičianti galia, kuri gali intensyvėti dėl mano tikėjimo, dėka mano tikėjimo. Žodis, tartas bendruomenėje, neatsiimtinas. Vynas konsekruotas ir atgal į butelį nepilamas. Šventojo rašto galvosena, ištarto žodžio neatsiimsi. Žinia, Paulius šito čia neprimena...
Jeigu “dedamas ženklas” ir kunigas ištaria žodžius, jie ir pasilieka. Jų neatsiimsi! Kažkas keičiasi. Keitimasis išlieka. Jau ne duona, ne vynas. Jau ženklas! Ženklas, kad Kristus yra mūsų tarpe. Tai ne statiška – dinamiška: keitimasis.
Kiek tinka su tais ženklais “žaisti”: atsukti, pasmilkyti, palaiminti, užsukti? Ir tai dar po kiekvienų Mišių? Tai visai kitas dalykas. Tuomet galima statika, ji ir yra, deja, deja... Tik smilkt, smilkt... Ir viskas. Bet tai kitas reikalas, kai bendruomenė neturi bendravimo, kartu nevalgo, bet nori prisiminti tą Naująją Sandorą – bendravimą dėka Kristaus kraujo, dėka “Kristaus įvykio” (šiandienine teologine kalba šnekant),- susirenka aplink tuos likučius ir mąsto, ir gieda, ir tyli, adoruoja: taip, taip, taip... Juk Mišios, kas jos? Kristus per jas “deda ženklus man ir jie pasilieka...
“Tai darykite mano atminimui...” – Paulius dar prideda prie Jėzaus žodžių: “...kiek kartų valgysite, kiek kartų gersite...”. Šie žodžiai “valgyti”, “gerti” reiškia tą bendravimą.
Kas čia yra tas “tai”? Ką reiškia “mano atminimui”? Čia “tai” – sakykit šiuos žodžius per konsekraciją? Nežinau, ar galėtume šitaip aiškinti tą žodelį. Imkime visą sakinį “darykite tai mano atminimui”. Kai kas sako: “tai” – reiškia “surinkite Naująją Sandorą, jos tikinčiuosius, kaip aš padariau”.
“Mano atminimui”, - manau aišku, krikščionių bendruomenė negalėjo pamiršti Kristaus. Šie žodžiai nėra prašymas atsiminti. Hebr. “mano atminimui” – “zakar”. Psalmėse ne sykį kartojame “atsimink”, atsimink, kad esam tavo tauta, tavo žmonės, atsimink savo gailestingumą ir t.t. Šitas “atsiminti” psalmėse labai dažnas ir jungiamas su Dievo malone žmonių atžvilgiu. Dievas maldaujamas atsiminti, ką jis padarė, maldaujamas būti tokiu dabar, nes tu buvai Abraomo Dievas, o mes dabar – Abraomas, jo ainiai. Šitas žodis turi gilias šaknis ST. Jėzus jį paėmė ne iš kažin kur. Šitas žodis rišamas su Sandora: Dievas teatsimena savo darbus, todėl kad jis ištikimas Sandorai, padarytai su Jokūbu, Abraomu... O Sandora, žinoma, yra bendravimas, dviejų partnerių bendravimas. Vartodamas “zakar”, psalmininkas žvelgia į Dievo nuveiktus darbus praeity ir prašo to paties dabar: atnaujink savo Sandorą, atsiminęs Abraomą. Šitas atsiminimas daromas kasmet per Paschos vakarienę. Ir šis žvelgia į ateitį: tu išlaisvinai mūsų protėvius iš Egipto,- išlaisvink ir dabar mus, ir ateity, kai tavęs šauksimės.
“Tai darykite...” – lyg ST rubricelė. Reikia ką nors daryti. Tai nereiškia – tarti konsekracijos žodžius. Tai neįmanoma. Reikia daryti: sušaukti Naująją Sandorą, bent sukurti sąlygas, kuriomis Naujoji Sandora įvyktų. Tai reikia daryti! Tai nėra raginimas nepamiršti. Žydams to sakyti tikrai nereikėjo: jų visas tikėjimas yra atsiminimas to, kas buvo. Būtų perdėta ir nereikalinga priminti: kitais metais nepamirškite švęsti Paschos. “Tai darykite mano atminimui...” – surinkite Naująją Sandorą, jos dalyvius, ir tebūna tos Sandoros pamatas – mano mirtis, mano veikimas, išvadavimas, kurį padariau dėl jūsų. Lygiai kaip Senoji Sandora buvo atnaujinama, raginant Dievą prisiminti, kad jis išvadavo tautą, tuo ir buvo ji atnaujinama. Lygiai ir krikščionys, remdamiesi manimi, sudarykite Naująją Sandorą. Čia yra paralelė:

Išvadavimas iš Egipto.
Žydai: “Atsimink, ką padarei ir toliau būk toks, atnaujink Sandorą.”

Kristus – “Kristaus įvykis” (pirmiausia: mirtis, prisikėlimas!).
Krikščionys: Dieve, prisimink, kad Naująją Sandorą padarei su Kristumi, per jį, tai atnaujink ją dabar, kai švenčiame Mišias, atnaujink šią Sandorą su mumis.”

Dėl to Kristus – kertinis akmuo, vynmedis, ganytojas, dėl to, kad be jo Sandora su Dievu negalima, jos nėra be jo. Dabar jau ne Mozė, ne išvadavimas iš Egipto pamatas. Dabar Jėzus – pats Jahvė yra pamatas. Jahvė – ką jis padarė mūsų istorijoje.

Keli apibendrinimai. – Taigi, krikščionių bendruomenė primena Dievui, kad jo karalystė, Naujoji Sandora, prasideda su Jėzumi ir šita bendruomenė viliasi, kad ši Sandora tęsis kol Jėzus vėl ateis. Todėl visai protinga po to, kai kunigas “deda ženklus” ant altoriaus sakyti: “Mes skelbiame, Viešpatie, tavo mirtį...”. Nedaug naujoji liturgija sukūrė, įvedė šedevrų, bet čia tikras šedevras.
Ar čia kalbama apie paskutinįjį atėjimą? Ir apie paskutinįjį, ir dabartinį, nuolat atsinaujinantį. Lygiai ir žydai vylėsi: Dievas dabar sudaro Sandorą ir ją sudarys ateity. Mes viliamės, jog Dievas ir dabar yra mūsų Sandoros partneris ir bus tol, kol šios Sandoros žemėje reikės. O kada nereikės? Niekas nežino. Žinoti net nereikia. Taip pat spekuliuoti nereikia.
Taigi, žydai sukoncentruoja praeitį, dabartį ir ateitį. Lygiai ir krikščionys. Šiandienos teologai vartoja terminą “Kristaus įvykis”: juo apimama visa, ką Jėzus yra nuveikęs – nuo gimimo iki Šventosios Dvasios atsiuntimo.

Kauno Tarpdiecezinė kunigų seminarija / 1992 pavasario semestras
Naujojo Testamento egzegezė

Piešiniai Kaziaus