sekmadienis, sausio 23, 2005

Formalumai, įsipareigojimai ir ne

Šiandien, eidamas namo po krepšinio – oi, kaip pavargau bežaisdamas neformalias rungtynes :-) – ėjau ir mąsčiau apie savo troškimą būti namų bažnyčios dalimi. Be abejonės, turiu ir kitų motyvų – tiek praktiškų, tiek, tiesiog, teologinių (ne būtinai supriešinti tuos dalykus, aišku) – bet norėjau pasidalinti šiais trimis, nors gal kai kurie iš jų ir persipins.

Pirmiausia, noriu gal iškelti „neformalų“ pavadinimo klausimą, kvestionuoti jį, kaip sakoma dabar (iš angliško „to question“ – iškelti šiokių tokių abejonių, kurios gali pasiteisinti arba nepasiteisinti). Nenoriu jo nurašyti, nes, galbūt, tiesiog jo teisingai nesuprantu, bet kartais formalūs dalykai nėra patys blogiausi. Na, kad ir paimtume šeimą. Žinau, šiandien šeima/santuoka darosi nebemadinga, dažnai laikoma atgyvenusia struktūra. Ją aktyviai keičia ir lytinės mažumos. Bet kuriuo atveju – nepriklausomai, ar kalbame apie tradicinę šeimą, ar naujas jos atmainas, visuomet kalba eina apie vienokio ar kitokio lygio įsipareigojimą. Jei sudaroma „bendrojo gyvenimo“ sutartis, kalba eina apie formalius, oficialius įsipareigojimus apsaugoti turtą. Jei kalba eina kad ir gėjų jungtuves, kalba eina apie įsipareigojimą vienam, o ne tuzinui partnerių.

Kodėl kitaip turėtų būti su krikščionių bendruomene/vietos bažnyčia? Naujasis Testamentas – krikščioniškas šventraštis kalba apie šventųjų bendruomenę (ir čia ne apie tuos šventuosius dausose, bet apie santykius su Dievu turinčius ir puoselėjančius žmones – kaip skaitytojas ar šio įrašo autorius) vadindamas ją Dievo šeima (žr. Rom 8,15-16; Gal 4,5-7; 6,10; Ef 2,19; 3,14-15; 5,1; 6,23). Na, kaip vertintume šeimos santykius? Jie pagrįsti... taip, būtent, įsipareigojimu. Aš rūpinuosi savo sūnum, sakydamas Jūratei „taip“, daugeliui (visoms) kitoms moterims sakau „ne“. Tai – įsipareigojimai. Yra draugų, pažįstamų, bendradarbių, bet šeimos ryšiai yra ypatingi.

Tai mane veda prie antrosios minties: galvodamas apie namų bažnyčią aš ieškau didesnio, o ne mažesnio įsipareigojimo. Gal kam ir užtenka apsilankyti, sudalyvauti rituale, paspausti vienam kitam žmogui ranką ir vėl sugrįžti į „privatų“, individualų savo gyvenimą. Tai – kiekvieno pasirinkimas. Taip, individualizmas turi savų privalumų – didesnė apsauga asmeninei nuosavybei (su niekuo dalintis nereikia) ar laikui (niekas neskambins naktį prašydamas partempti avarijoje sukultą automobilį). Ir visgi, jis turi savų minusų – niekas tavęs nepartemps, su niekuo negalėsi vakare išgerti po stiklą alaus ar vyno ir „po dušam“ pasikalbėti. Taigi, aš noriu įsipareigoti ir to paties tikiuosi iš kitų. Mažesnėse struktūrose tai yra žymiai lengviau, nei didesnėse.

Ir galiausiai, siekiu autentiškumo, tikrumo. Nesinori apsimetinėti, laikyti rimtą veidą, kai ant širdies prišikta. Šeštadienį žiūrėjau „Šeštadienio ryto“ laidą per Baltijos televiziją. Ji buvo apie draugystę. Kone kiekvienas kalbėjęs minėjo tai, kad prieš draugus nereikia apsimetinėti. Gali pasakyti, kad draugas paskambintų vėliau, nes dabar negali šnekėti, ir draugas nesupyks. Gali, kaip sakė viena iš viešnių, su neplauta galva išsiverkti ant draugo peties, ir jis supras. Panašiai ir namų bažnyčioj – nereikia kažko daryti, nes „taip priimta“.

Kitam įraše Joakimas paminėjo Jėzaus paskutinės vakarienės sceną. Ten susirinko vos trylika žmonių. Jie atliko žydams įprastą Paschos ritualą (valgė avinėlį, dalinosi duona ir taure), bet tai buvo be pompos, „neformaliai“. Tai – šeimos atmosfera. Tai – ritualas, bet ir artimiausių draugų vakarienė, pilna emocijos. Tai – ritualas, turintis priminti ir skelbti. Tai – kasdieniški ir kasdienybę pralenkiantys dalykai, paprastumas ir paslaptis.

Tokie formalumai ir įsipareigojimai man ne tik netrukdo, bet ir be galo imponuoja. Jie pagrįsti ryšiais, natūralumu, paprastumu, bet tuo pačiu ir palieka paslapties jaudulį.

Tai tokias mintis mintijau eidamas namo iš krepšinio. Gera neskubėti, gera nelėkti automobiliu, gera jausti šaltuką ir kūrenamo medžio kvapą Mažąjame kaimelyje Klaipėdoje.

Ramybės jums šį vėlų sekmadienio vakarą.

Į kielas.lkb.lt »

3 komentarai:

  1. Neblogai mąstai. Dėl neformalumo - formalumo. Na jei forma gyva, tai čia gi ir nėra formalizmas. Farmalizmas mano supratimu yra tada kai telieka tik forma o viduj tuščia. Va tokiam formalizmui ir norisi kirsti per ragus. Tas pavadinimas, kurį kaip ir aš tinklapiui sugalvojau, priešpastatomas ne formai, o formalizmui. Na, lietuvių kalbos žodynę nėra žodžio "neformalai". taigi turim šiek tiek laisvės. Tai ką tu rašai yra gyva. Ir būtų smagu kad tu tai įgyvendintum savo gyvenime. Gyvai suvokiami įsipareigojimai tikrai nėra formalizmas. Kita vertus aš kaip labiau neformalas vis tiek noriu pasakyti kad ta šeima, tas bendruomeniškumas gali turėti daug išraiškų, juk būtų formalizmas tik savo bendruomenės nariui pagelbėti partempti sukultą automobilį ar pan.

    AtsakytiPanaikinti
  2. trys dalykai (vėl!): formalus/neformalus, dalyvavimas/stebėjimas, pagalba "artimam".

    1. formalus/neformalus - dabartinės lietuvių kalbos žodynas - 1972 :-) - teigia, kad žodis "formalus" reiškia paremtas forma (ok, čia tu ne apie tai); padarytas, laikantis nustatytos tvarkos reikalavimų. tai tu, kaip supratau, neturėjai omeny pirmos reikšmės, o aš reagavau į antrąją. to irgi negalim atmesti. ok, aš per daug nesikabinėju prie pavadinimų. svarbu jų reikšmė, turinys. čia gal kiek "neformalios" mano pažiūros padeda :-).

    2. dalyvavimas/stebėjimas - bendruomeniškumas ne tik gali, bet ir turi atrodyti skirtingai skirtingomis aplinkybėmis. bet svarbu būti ne tik bendruomeniškumo stebėtoju, bet ir jo dalyviu. na, čia man taip atrodo, nes randu tai šventraštyje.

    3. pagalba "artimam" - be jokios abejonės, negalim apsiriboti daryti gera vien savo bendruomenės nariams. čia kalba ėjo apie įsipareigojimą ("aš tai padarysiu, jei tik prireiks, neatsikalbinėsiu"). vėlgi, paulius mus kviečia: "darykime gera visiems, o ypač tikėjimo namiškiams" (mano jau cituota Gal 6,10 eilutė). reikėtų nepamiršti ir palyginimą apie gerąjį samarietį.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Jei jau, Simonai, pradėjai cituoti žodynus, tai aš kažkada čia irgi bandžiau cituoti: http://neformalai.website.lt/?page_id=6958
    tai va tada ir buvau parinkęs tas sąvokas kurioms priešpriešinau neformalumą. Taigi dar kartelį iš žodynų:

    formalizmas [pranc. formalisme < lot. formalis - susijęs su forma] 1. formos absoliutinimas, smulkmeniškas laikymasis įsigalėjusių normų, nuostatų, nesigilinant į jų esmę, pedantiškumas, skrupulingumas; [...] 3. moralinio dogmatizmo atmaina; reiškiasi kaip griežtas, nekritiškas dorovės normų, etiketo, papročių laikymasis net tada, kai realioje gyvenimo situacijoje tai yra beprasmiška, komiška, žalinga; [...]

    formalus [...] 3. nesiskaitantis su dalyko esme, padarytas dėl akių, neesminis.

    Tarptautinių žodžių žodynas, (c) Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985

    iš dar vieno žodyno:
    Formalizmas (2)
    1. smulkmeniškas laikymasis nustatytų formų, net kenkiant reikalo esmei: Biurokratinis [...]

    formalus, i (4)
    1. paremtas forma, o ne turiniu: ~ioji logika.
    2. paremtas forma, o ne esme: Formalūs santykiai. [...]

    Dabartinės lietuvių kalbos žodynas.

    AtsakytiPanaikinti