Kaip šv. Pranciškus atsakė broliui Matui

Kartą šv. Pranciškus buvo Porciunkulės vienuolyne su broliu Matu iš Marinjano, kurį jis labai mylėjo. Vieną dieną, kai šv. Pranciškus grįžo iš miško, kur meldėsi, ir stovėjo miško pakraštyje, tas brolis Matas panoro išmėginti jo nuolankumą. Taigi priėjo ir priekaištingai sušuko: „Kodėl paskui tave? Kodėl paskui tave? Kodėl paskui tave?" Šv. Pranciškus atsiliepė: „Ką ši tavo kalba reiškia?" Brolis Matas tarė: „Tai reiškia: kodėl visi bėga paskui tave, ir, kaip atrodo, kiekvienas trokšta tave pamatyti, tave išgirsti ir tau tarnauti? Tavo kūnas nėra toks jau nepaprastai gražus ir patrauklus, taip pat tu nesi mokytas, nei aukštos kilmės, tad kodėl taip nutinka, kad kaip tik paskui tave visi bėgioja?"
Kai šv. Pranciškus tai išgirdo, jo dvasia didžiai nudžiugo, jis užvertė galvą į dangų ir kurį laiką taip stovėjo, o jo siela susikaupė Dieve. Tada jis atsiklaupė, dėkodamas ir girdamas pagarbino Dievą, o paskui didžiai džiugus atsigręžė į brolį Matą ir tarė jam: „Nori sužinoti, kodėl paskui mane? Kodėl paskui mane? Kodėl paskui mane? Kodėl visi bėga paskui mane? Tai man suteikė aukščiausiasis Dievas, kurio akys visur pažįsta geruosius ir bloguosius, ir jo šventosios akys nerado tarp visų nusidėjėlių nei vieno blogesnio, nei vieno menkesnio ir nei vieno varganesnio už mane. Kad atliktų savo stebuklingą darbą, Dievas nerado nė vienos silpnesnės būtybės. Todėl jis mane išsirinko, kad sugėdintų pasaulio puikumą ir išmintį, būtent, kad žmonės pripažintų, jog visa galia ir visa, kas gera, ateina tik iš jo, o ne iš kūrinių, todėl, kad niekas negalėtų girtis ir puikuotis". Tada nusistebėjo brolis Matas ir tikrai pripažino, jog šv. Pranciškaus nuolankumas tikras ir grynas.

Hermann Hesse
"Pranciškus Asyžietis"

Malda ir Dievas

Kaimelio kunigas buvo šventas žmogus, todėl parapijiečiai, kai tik prispausdavo nelaimė, nuolat kreipdavosi į jį pagalbos. Tada jis pasitraukdavo į vis tą pačią atokią girios vietą ir sukalbėdavo tik jam žinomą maldą. Dievas visada ją išgirsdavo ir pagelbėdavo kaimui.

Kai jis mirė, žmonės pagalbos kreipdavosi į jį pakeitusį kunigą, kuris nebuvo šventas, bet žinojo tą atokią girios vietą ir anos maldos paslaptį. Taigi jis sakydavo taip:

- Viešpatie, tu gi žinai, nesu aš šventas, bet tikiu, kad nepanaudosi to prieš mano žmones, tad išklausęs maldą ateik mums padėti.

Ir Viešpats išgirsdavo jo maldą ir pagelbėdavo kaimui.

Kai ir šis mirė, žmonės ištikus nelaimei pagalbos kreipdavosi į jį pakeitusįjį, kuris mokėjo maldą, bet nebežinojo tos vietos girioje. Taigi jis sakydavo taip:

- Viešpatie, negi tau svarbu vieta? Argi bet kokia vieta netampa šventa vien nuo tavo buvimo? Tad išklausęs mano maldą ateik mums padėti.

Ir vėl Viešpats išgirsdavo jo maldą ir pagelbėdavo kaimui.

Kai ir jis mirė, o žmones užklupdavo nelaimės, jie kreipdavosi į jį pakeitusį kunigą, kuris nebežinojo nei tos maldos, nei vietos girioje.Taigi jis sakydavo taip:

- Juk ne žodžiai tau rūpi, Viešpatie, bet kenčiančios širdies šauksmas, tad išklausęs mano maldą ateik mums į pagalbą.

Ir vėl Viešpats išgirsdavo jo maldą ir pagelbėdavo kaimui.

Po šio kunigo mirties žmonės ištikus nelaimei skubėdavo pas jį pakeitusįjį, kuriam labiau nei malda rūpėjo pinigai. Jis sakydavo Viešpačiui:

- Koks gi tu Dievas, jei lengvai galėdamas pašalinti vargus, kuriuos pats mums ir atsiunti, nenori pajudinti net mažojo pirštelio, kol nepuolame prieš tave keliaklupsti maldauti? Galiausiai elkis kaip tau patinka.

Ir tai taręs jis grįždavo prie savo kasdienių darbų.

Dievas dar kartą išgirsdavo jo maldą ir pagelbėdavo kaimui.

Anthony de Mello

Vadovai

Doroti (iš „Geltonų plytų kelio“ ir „Smaragdo miesto burtininko“) metafora.

Iš pažiūros, Doroti – prastas vadovas. Netinka nei jos lytis, nei amžius. Nepasiruošusi atsakyti į viso pasaulio klausimus. Nežino, nei kur reikia eiti, nei kaip tai daryti. Pati silpna, pasimetus, pati ieško tiek kelio, tiek atsakymų. Tai – geriausi postmodernaus vadovo bruožai!

Moderniam pasaulyje (ir turiu omeny, tiek bažnyčioje, tiek versle ar politikoj) vertinami šie vadovo bruožai:

Vadovas analizuoja. Viskas išnagrinėjama, grindžiama principais, modeliais ir pan. Biblija išoperuojama, kad sužinotum, iš ko ji sudaryta – išnarstoma po kaulelį (šiek tiek baisu, nes aš pats dėstau egzegezę).

Vadovas transliuoja. Šiek tiek pagarsinus ir uždėjus aido efekto (tik šiek tiek), žmogus pasidaro didelis. Gražiai apsirengti, retorika, radijo bangomis – tai padaro vadovu.
Vadovas prižiūri ir suka mašiną. Organizacija (ar politinė, ar bažnytinė) – tik mašina, kurią reikia mokėti valdyti. Ją galima užkurti, pataisyti, optimizuoti ir pagerinti. Organizacija – tik manipuliacijos objektas.

Vadovas kariauja ir parduoda. Užkariauti, užimti; Kryžiaus žygiai, maršai; Paimti miestą ar šalį; parduoti produktą ar viziją.

Vadovas daro karjerą. Užsidirba teisę būti išklausytu. Drąsiai stoja ant apatinio laiptelio ir lipa, lipa, lipa. Nepriklausomai, ar tai – pardavėjas, kuris taps direktoriumi, ar kylantis pamokslininkas.

Vadovas sprendžia problemas. Ateik pas jį ir jis tave pataisys.

Vadovas gina (-si). Ateik pas jį ir jis tau paaiškins, kodėl jis yra teisus, o tavo abejonės yra blogos. Vadovas gąsdina. Baimė, kad atskirs. Retorikos pagalba galima rimtai įbauginti, apkaltinti, demonizuoti. Jei nepaklusi, lėksi kaip kamštis. Lygiai, kaip ir burtininkas iš už uždangos (nesimato, kad jis mažiukas – vaizduoja didelį).

Vadovas viską žino. Labai pasitiki savo nuomone. Tvirtos sistemos ir formulės. Visi kiti tik abejoja, o jis veikia.

Vadovas veikia vienas. Už širmos vietos tėra tik vienam burtininkui. Organizacinės schemos viršuje – tik vienas direktorius, vienas savininkas, vienas pastorius.

Doroti – visiška priešingybė. Kanzase pakyla uraganas ir nuneša Doroti su šuneliu Toto į kažkokią vietą, esančią už kalnų (Kanzasas – prerijos, lygumos; kalnai labai toli) – ji negali tvarkyti uragano... Į reikalą įsipainiojusi ragana, kurios stebuklingus batelius rado Doroti – viskas vyksta lyg atsitiktinai. Doroti ieško namų – keliauninkė. Prie jos kelionės (ieško namų) prisijungia geležinis medkirtys (ieško širdies), kaliausė (reikia proto) ir liūtas (ieško drąsos) – tik bendrakeleivė, keliaudami kartu ras atsakymus ir tai, ko ieško.

Doroti Bruožai:

Vietoje analizės – išmintis. Mažiau pasitikėjimo analize, žiniomis, sistemomis, informacija, „faktais“. Ieškom išminties, dvasinių disciplinų praktikos, būdo bruožų – ne profesinių žinių. Patraukia ne pirštų spragtelėjimo greitis: „žinau atsakymą į tokį klausimą!“ Lėtas, apgalvotas atsakymas – vertybė. Doroti pasižymi „švelnesniu“ autoritetu – nuoširdumas sumišęs su gyvenimo išmintimi.

Vietoje transliuotojo – klausytojas. Nesvarbu, ar garsiai šauki; svarbu, ar moki klausytis. Doroti bendrakeleivius patraukia išklausydama istorijų. Toks vadovas sukuria saugią vietą, kurioje buriasi komanda. Tokią komandą ji užkuria jautriomis ausimis ir širdimi.

Vietoje techniko – dvasios draugas. Modernizme 1 Kor 13 gali skambėti panašiai taip: „Jei myliu iš visos širdies ir galiu padėti savo gyvenimą už juos, bet neturiu žinių, esu didžiausias žioplys ir niekam tikęs vadovauti. Pereinamas laikotarpis vėl sugrąžina prie Pauliaus minties.
Karį ir pardavėją keičia šokėjas. Teleparduotuvės, nesibaigiančios reklamos erzina. Niekas nenori būti „laimėtas Kristui“ kokiame nors kryžiaus žygyje. Lygiai taip pat nebepasitiki dangaus masalu, lyg jis būtų atostogos Tailande. Jei Evangeliją pateikiame lyg ji būtų karinė kampanija arba prekės reklama, ji neteks savo žavesio postmodernaus žmogaus akyse. Vadovas, o ypač evangelistas, turi klausytis muzikos, girdėti ritmą. Turi padėti kitiems išgirsti tą muziką ir kartu žengti pirmus žingsnelius. Turi teikti džiaugsmą.

Vietoje karjeristo – mėgėjas. Žodžio „mėgėjas“ šaknis siejasi su žodžiu „mėgti“. Man pačiam vienas brangus žmogus, kurį gerbiu, yra minėjęs, kad nieko nėra blogiau, kai tarnystė tampa vien tik profesija, vien tik darbu, vien tik paslaugų tiekimu – kai atsiriboji nuo nebemėgstamo darbo, nuo žmonių. Nuo karštos klerikalizmo keptuvės modernistai peršoko į profesionalizmo ugnį.

Vietoj problemų sprendėjo – kelionių organizatorius. Modernioje epochoje pas ganytojus žmonės eidavo, kad sužinotų savo problemų sprendimą. Be abejonės, ir dabar kartais reikia padėti žmonėms suvokti, kaip išspręsti sunkumus. Bet postmodernūs vadovai bus lygiai tiek pat užsidegę sukurti naujas problemas, mesti naujus iššūkius, išsiruošti medžioti naujos patirties... kiek ir spręsti senas problemas. Juk taip darė ir Jėzus – neišspręsdavo fariziejų problemų, kuriems rūpėjo, kaip šią kvailą minią priversti laikytis įstatymo kaip ir jie. Jis kūrė naujas problemas – pirmiausia ieškokite Dievo karalystės.

Vietoje apologeto – atsiprašyti mokantis vadovas. Nauji vadovai mažiau gins senus atsakymus ir dažniau atsiprašys, kad nežino visų atsakymų. Modernus vadovas savo „svorį“ įgaudavo įrodinėdamas savo tiesą. Naujas vadovas pasitikėjimą užsitarnauja per autentiškumą – sakai „nežinau“, kai nežinai; prisipažįsti klydęs. Šis Doroti bruožas ir yra esminis naujo vadovo bruožas.

Vietoje gąsdinimų – priėmimas. Vienintelis pavojus, kurį kelia Doroti, yra ne tai, kad ji kažką pašalins iš savo draugijos. Pavojus slypi, kad būsi priimtas į draugiją, kuri keis tave, mes tau naujus iššūkius, kvies sekti kartu. Teks tapti vieningai dirbančios komandos dalimi – nebent pasirinksi eiti savo keliu vienas...

Vietoje žinovo – ieškantis žmogus. Kartu su Doroti keliauti motyvuoja vienintelis dalykas – jos troškimas rasti namus. Ar nestebina, kad dabartiniame krikščionių žargone žodžio „ieškantis“ reikšmė apibūdina dar netapusį krikščionimi žmogų? Kas, tuomet, lieka krikščionims? Argi vadovas neturėtų būti didžiausias „ieškovas“ – gal ir ne labai tikęs pavadinimas... :)

Vietoje solo partijos – ansamblis. Pakeliui, Doroti surinko draugų būrį. Ji džiaugėsi, kad yra ne viena. Keliaudami kartu, medkirtys, baidyklė, liūtas ir Doroti tapo partneriais, bendrakeleiviais, draugais. Jos vadovavimas motyvavo, teikė energijos, nemanipuliavo, negrasino, neskatino priklausomybės. Jis taip įkvėpė, kad nubraukę ašarą draugai galėjo atsisveikinti ir eiti savo keliais. Ar neverta atrasti paralelių kurti naujoms bažnyčioms?

Gal paklausit – kam taip rimtai priimti vaikišką pasaką? Gal ir taip, tai – tik pasaka, kuri, kaip ir kitos pasakos, beje, perduoda didžiulę išmintį. Doroti be galo primena mūsų Viešpatį – juk sunku įsivaizduoti didijį ir baisųjį Smaragdo miesto burtininką plaunantį savo mokiniams kojas: „Nebe tarnais jus vadinu, o draugais“. Ar ne per dažnai bandom pasirodyti tuo, kuo nesame? Ar nebandom kopijuoti nebeveikiančių, pasenusių, kitiems pritaikytų metodų? Ar nebaisu, kad kas atidengs užuolaidą ir vietoj XXL supermenų ras tik M ir S žmogelius? Galbūt tada, kai išjungsime savo mikrofonus ir stiprintuvus, išgirsime Jėzaus kvietimą išmokti naujų vadovavimo būdų?

+simonas pagal Brian McLaren straipsnį Doroti apie vadovavimą, anksčiau išspausdintą žurnale Rev, 2000 lapkritis-gruodis.

Apie leliją ir paukštelį

S. Kierkegaard'o temomis

Česlovas Kavaliauskas

Gyveno kartą laukinė lelija. Švelniai siūbavo pavasario vėjelyje, šypsojosi auksinei saulei ir tyliai šlamėjo džiugias daineles. Tai šen, tai ten baltavo ramunėlės ir kiek toliau papurusią galvelę kėlė rausvas dobilėlis. Smagu buvo žalioje vejoje, kuri su įvairiaspalvėmis gėlytėmis buvo labai panaši į skaidrų nakties dangų su skaisčiomis žvaigždulėmis. Skyrėsi tiktai spalvos: pieva buvo skaidriai žalsgana, o dangus - giliai giliai mėlynas...

Deja, neilgai tęsėsi laukinės lelijos laimė. Vieną dieną prie jos nusileido margakaklis paukštelis ir ėmė skubotai čerškėti - pasakoti. Jis gyrėsi pažįstąs visą pasaulį ir vargšei lelijai tvirtino, esą nėra liūdnesnės vietos kaip ši margoji pieva. Margakaklis begėdiškai pasakojo apie vešlias tolimųjų kraštų lankas, apie dideles, puošniais vainikais išsipuošusias lelijas. Jis skraidė ir skraidė po keletą kartų per dieną ir visiškai apsuko laukinei lelijai galvą...

Ir štai laukinė lelija nusprendė apleisti gimtąją pievą ir persikelti į tolimą šalį - tenai, kur lelijos puošiasi dideliais, baltai auksiniais žiedais. Vieną rytmetį klajūnas paukštis snapeliu išlaisvino lelijos šaknis iš gimtosios žemės ir nusinešė į aukštumas. Deja, lelija negalėjo ilgiau gyventi be drėgmės ir pakeliui nuvyto. Nelaimingas žiedelis negalėjo gyventi be gimtosios žemės.

Mes labai klystam sakydami: “O, kad aš, būčiau ano žmogaus vietoje! O, kad aš gyvenčiau ten ir ten! O, kad aš galėčiau iš čia išvažiuoti!" Mes baisiai klystam manydami, kad žmogus gali būti laimingas nebūdamas p a t s s a v i m i. Mes siaubingai apsirinkam galvodami, kad lelija svetur turėtų pavirsti visiškai kitokia, visiškai skirtinga gėle.

Vargšė lelija! O juk ji buvo tokia laiminga savo gimtojoje pievoje, kur ji ramiai ir giliai galėjo įsijausti į visos pievos gyvenimą, jos žolynėlių įvairovę ir atskirus žiedelius. Ji galėjo klausytis migdančio bitelių ūžimo ir svajingo vėjelio ošimo. Ji galėjo gerte gerti medumi kvepiančios lankos aromatą ir gėrėtis rytmečio rasos vėsuma. Ji galėjo džiūgauti vasaros dangumi, matydama savo atvaizdą skaidriose žvaigždelių akyse...

Paklausykime, ką apie laukines lelijas pasakė Jėzus: "Pasižiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia, tačiau aš sakau jums: nė pats Saliamonas visoje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs, kaip kiekviena jų... "

Mielas bičiuli! Argi tu rimtai manai esąs menkesnis už laukinę leliją? Argi tavo sieloje nesnaudžia
paslaptingos gelmės, iš kurių gali pabusti didvyris? O gal tavęs laukia didelė meilė, galinti iškelti tave į grožio aukštumas? Gal visiškai netoli tavęs budi žmogus, kuriam tu privalai atverti Viešpaties gerumo lobius?

Ak, jeigu tu apsidairytum aplinkui ir pastebėtum žvaigždėtą dangų virš savo galvos! Ak, jeigu pamatytum, kokie gražūs paprasčiausi beržo ar kaštono lapai! Koks įstabus mūsų pievų kilimas!

Taip, mano bičiuli! Viskas tavo asmens gelmėse: ir grožis, ir meilė, ir genijus. Visa priklauso tau, jeigu tu moki atverti akis ir gėrėtis Dievo pasauliu. Jeigu tu nebėgi nuo savęs, bet nori būti p a t s s a v i m i. Juk laukinė lelija iš tiesų puikesnė už Saliamoną visoje jo didybėje!

Iš knygos Pažadėtoji žemė

Skandalai! Kaip kunigas abstulbino buhalteriją

Skrynioj radau tokį labai prikolną pasakojimą. Manau nesuklysiu pasakęs, kad čia Antanas pats įgyvendino šį pokštą. Tikrai šaunuolis žmogeliukas : )

Mokslo metų pradžioje viename Lietuvos universitetų dėstantis katalikų kunigas buhalteriją „išmušė iš vėžių“...
Byla gali pasiekti net Respublikos finansų ministeriją, vyriausybę, seimą ar prezidentūrą, nes kunigas suklastojo buhalterijai siųstą dokumentą. Neatmetama galimybė, kad dėl pilietinių pareigų suklastojimo minėtame dokumete kunigui gali būti atimta laisvė.
„Skrynios“ korespondentams pavyko susisiekti su dvasininku, kuris elgėsi netinkamai, ir štai kas paaiškėjo...
Pildydamas dokumentus universiteto buhalterijai, kunigas perskaitė pirmąsias eilutes taip:
1. „Prašymas: Apmokestinant pajamų mokesčiu mano darbo užmokestį, man taikyti neapmokestinamųjų pajamų dydį (NPD)“. Taigi dar neturėdamas I ar II grupės invalidumo, dar neaugindamas 3 vaikų iki 18 metų amžiaus, kunigas nepažymėjo jokio neapmokestintų pajamų dydžio (NPD).
2. Antrame dokumento skirsnyje kalbama apie PNPD. Pasirodo, kunigas nerado priežasčių, dėl kurių jam galėtų mokesčius sumažinti, nes jis neaugina nė vieno vaiko iki 18 m. amžiaus. (Žinoma, 18 metų amžiaus vaikas, ypač studentas, kainuoja daugiau nei vaikelis, tačiau buhalterijos įstatymai to nenumato).
Detaliai skaitydamas dokumetą toliau, kunigas suprato, kad ir paskutiniosios dvi eilutės jo atveju negalioja. Čia gali būti numatytas pajamų sumažinimas, jei „viena auginu vieną (du) vaikus iki 18 metų amžiaus“. Kunigas vaikų neturi, be to, jis yra vienas, o ne „viena“. (Matome, kad atskaityti mokesčius galima tik moterims, nes įstatymas nenumato, kad Lietuvoje 9 procentai vaikų auga tik su tėvu. Galbūt litas vyro ir moters rankose turi kitokią vertę, o vienišam tėvui vaikučius auginti lengviau nei vienišai motinai).
Atsiprašome, kad šios problemos dėstymą ištęsėme, bet tik dabar paaiškėja čia aprašomos sumaišties priežastys – dvasininkas, praleidęs su juo nesusijusius NPD ir PNPD, pagaliau rado jam tinkamus žodžius: „Prašymas: Netaikyti nurodytų neapmokestinamųjų pajamų dydžių ir gautas pajamas apmokestinti 33 proc. tarifu“.
Jautriam dvasininkui šis sakinys tiesiog suspaudė širdį. Savęs jis paklausė, kaip galima tik „prašyti“ tokio dalyko?! Ir išvis, kaip galima prašyti, kad jam numatytos pajamos būtų trečdaliu sumažintos??? Kunigas net nežinotų, ką su tais 33 proc. (keliais šimtais litų) daryti, jeigu jie pasiektų jo bažnytinės bendruomenės iždą...
Pasinaudodamas skeneriu ir panašiais prietaisais, dvasininkas žodį PRAŠYMAS pakeitė žodžiu MALDAVIMAS ir tarsi savo žodžiais paaiškino: „tiesiog maldauju, kad buhalterija manęs pasigailėtų ir atskaitytų tuos palaimintus 33 procentus, nes tas neatimtas trečdalis tiesiog neleistų man ramiai gyventi...“
Čia ir prasidėjo visos bėdos. Visų pirma, dvasinę vadovybę pasiekė žinia, kad kunigas ne Dievo (o kaži kieno) MALDAUJA. Nors valdžia bei įstaigos turi daugiau galios piliečiams nei Aukščiausiasis, nors daug valstybės tarnautojų elgiasi tarsi dievai, vis tiek jų MALDAUTI (ir dar kunigui) nevalia. Čia jis nusižengė dvasininkų etikai, mat maldauti ir prašyti pasigailėjimo įprasta tik Dievo, ne žemiškųjų vyresnybių. Tad šitaip nusižengusiam dvasininkui gali būti taikomos sankcijos, o vėliau jam gresia ekleziastinė įkalinimo įstaiga (bažnytinis kalėjimas)...
Kita vertus, universiteto buhalterija, įpratusi gauti PAŽYMAS, ATASKAITAS, PRAŠYMUS, tad iš karto suprato, kad valstybės finansiniuose nuostatuose niekur nenumatyti MALDAVIMAI. Kas įstatymuose nenumatyta, tas ir neegzistuoja, na nebent seimas ar vyriausybė išleistų įstatymo pataisą ar pan. Taigi dokumentas, falsifikuota antrašte, perduodamas LR mokesčių inspekcijai su skubiu prašymu išaiškinti, kaip toliau elgtis.
Kadangi tie 33 procentai (dėl šio skandalo sukeltų svarstymų) valstybės iždo laiku nepasiekė, buhalterija pradeda taikyti delspinigius. Tačiau pabaudos raštus ruošia drebančiomis rankomis, nes prieš sakinį „iš mano pajamų atskaičiuoti (tiek ir tiek litų) delspinigių“ tas asmuo, kuriam taikoma pabauda, privalo parašyti „PRAŠYMAS“. O kas bus, jei minėtas uolusis kunigas vėl užrašys „MALDAVIMAS“?

Antanas Saulaitis, SJ

skrynia.lt

Apie romaną, Bibliją ir žmogų

Neseniai Simonas įdėjo Brian D. McLaren citatą apie Bibliją. Kaip tik ir pats vienoj knygoj panašias idėjas skaitinėjau. Taigi, ir mano pamąstymai apie Bibliją. Manau, krikščionys tikrai turėtų iš naujo atrasti Bibliją ir nepabijoti atsikratyti nusistovėjusių stereotipų.
Skaitydamas Bibliją vis dažniau pastebiu, kad tai tikrai ne doktrinos vadovėlis. Taip, tai tikėjimo knyga, bet ne tikybos vadovėlis; tai žmonių istorijų knyga, bet ne istorijos vadovėlis. Tai tikro gyvenimo knyga. Neslėpsiu, ir man būtų paprasčiau rasti labai aiškią nekintančią absoliučiai visose kultūrose ir visais laikais galiojančią sistemą. Ko gero dėl to kartais ir susigundau pasisteminti, panarplioti, parūšiuoti Bibliją (žr. dienoraštį).
Taigi, neaiški ta knyga dažnam, arba kai paaiškina koks brolis, tai ausys pradeda kaisti, kad tu ta knyga dar žaviesi.
Kartais girdžiu kaltinimus dėl žiaurumų Biblijoje – kaip Dievas galėjo tai leisti? Po to jau iš kitos fronto pusės, „labai krikščionių“, pareiškimus, atseit, Biblija nėra humanizmo mokslas, bet griežto teisingumo, kurį mes dabar privalom visiems į akis pakišti.
Bet va, negi ir vieni ir kiti nesusimąsto, kad Biblija, tai ne vien Dievo, bet ir žmogaus žodis. Taip, įkvėpėjas Dievas, o rašė visgi žmonės. Ir prieš du tris tūkstančius metų. Ir ne diktantą rašė. Nors ir kaip būtų gaila kai kam su tuo susitaikyti, bet nenutiko krikščionims taip, kaip Mahometui ar mormonams, niekas nepadiktavo pažodžiui ir joks angelas nepakišo gatavos knygelės į rankas.
Taigi, su Dievo žodžiu turim ir to laikmečio žmogaus mentalitetą, to laikmečio istorijas, to laikmečio žmogaus gerumą ir tuo pat metu, ne mažiau, o kartais net labiau, žiaurumą; turim gyvų žmonių jausmus, pasvarstymus ir pasikarščiavimus.
Tai kodėl mes dabar tesugebam įžvelgti vien kaltinimus Dievui, ar tam pačiam Dievui tegalim suprojektuoti savyje slypintį žiaurumą (na nebent vietoj to dar aklumą kas). Kodėl nepamatom iš Dievo žmogui einančios pagarbos, kad Dievas neforsuoja žmogaus kultūros, žmogaus vystymosi, Dievas laukia žmogaus atsako ir bendradarbiavimo. Ir pasitenkina tiesiog silpno žmogaus atsaku. Tai mes po to dažnai iš jų padarom neliečiamuosius šventumo galiūnus. Po to tokiais idealizuotais imidžais taip užsistatom, ir nepastebim, kad jais užsistatėm ir gyvą žmogų ir patį Dievą. Gal laikas pradėti gerbti gyvąjį Dievą, gerbti jo pasirinkimą bendradarbiauti su silpnu žmogumi ir kiekvienu atskiru atveju unikaliu žmogumi.

Kažkaip neplanuotai ilgas įžanginis sakinukas gavosi :)
Šiaip tenorėjau kelias citatas pateikti Iš Mark Patrick Hederrman knygos Bučiuoju tamsą.

... pasak Larvrence'o, "Filosofui, kadangi jis moka mąstyti, svarbiausia yra mintys... Mokslininkui iš manęs, kol esu gyvas, jokios naudos. Mokslininkui aš reikalingas negyvas. Jis padeda mano kūno dalelę po mikroskopu ir vadina ją manimi... Aš absoliučiai griežtai pareiškiu, kad nesu nei kūnas, nei siela, nei protas, nei smegenys ar nervų sistema, nei grupė liaukų, nei kiti mano kūno gabalai. Visuma yra daugiau negu dalis. Todėl aš rašau romanus. O rašydamas romanus manau esąs pranašesnis už šventąjį, mokslininką, filosofą ir poetą, kurie puikiai išmano atskiras gyvo žmogaus dalis, bet niekada nepagauna jo visumos.
Romanas... gali priversti žmogų sudrebėti". Kaip žydų rabinas, kuris sakė, kad Biblija yra ne tiek Dievo aiškinimas žmonijai, bet pastangos aiškinti žmoniją Dievui, Lawrence'as tęsia: "Šia prasme Biblija yra didžiulis painus romanas. Galite sakyti, jog jis - apie Dievą. Iš tikrųjų jis yra apie gyvą žmogų: Adomą, Ievą, Sarą, Abraomą, Izaoką, Jokūbą, Samuelį, Dovydą, Batšebą, Rutą, Esterą, Saliamoną, Jobą, Izaiją, Jėzų, Morkų, Judą, Paulių, Petrą. Apie ką Biblija nuo pradžios iki galo, jei ne apie gyvą žmogų? Apie gyvą žmogų, o ne apie jo kai kuriuos bruožus".

...

Bažnyčios istorijoje buvo akimirkų, kai tiesą gynė tik vienas ar du žmonės - vienas ar du pranašai - visi kiti išbėgiojo arba ją išdavė. Tokios akimirkos yra užrašytos Maksimo Išpažinėjo gyvenime, kai jis vienas mums liudijo esmines tiesas ir apie tris Trejybės asmenis, kad Jėzaus Kristaus asmuo vienija žmogiškąją valią ir dieviškąją valią. Visi kiti iš oficialios Bažnyčios, įskaitant popiežių, rėmė tai, kas vėliau buvo vadinama monoteletų* erezija, kai nuo Bažnyčios atskiriamas kiekvienas, manantis, kad Jėzaus Kristaus asmuo vienija daugiau negu vieną valią. Bažnytininkai Maksimą kankino: nukapojo galūnes, išpjovė liežuvį, bet jis atkakliai laikėsi savo tiesos. Jo protestas, jo drąsa, jo savanoriškas atsiskyrimas nuo jo meto oficialiosios Bažnyčios ne tik privertė pačią Bažnyčią pripažinti jo šventumą, bet ir garantuoti, kad visa būsimoji valdininkija būtų įpareigota remti ir palaikyti tą požiūrį, kurio jis vienintelis jokiu būdu nesutiko atsisakyti. O jo aiškinimas buvo toks: niekada nebuvo ir negali būti situacijos, kur Dievas konkretaus žmogaus valią pakeistų dieviškąja valia ir diktuotų savo valią jo lūpomis, pirštais ar plunksna. Jis visada priklauso nuo laisvės ir gebėjimo įsiklausyti to, į kurį Jis nori įsikūnyti ar išreikšti save žmonėms suprantamais pavidalais arba sąvokomis. Kitaip sakant, jam reikia menininkų ir šventųjų, kurie tapytų Jo esaties paveikslus ir parodytų Jo veidą.

* Monoteletai - krikščionybės srovė, pripažįstanti, kad Jėzus Kristus buvo dievažmogis, tačiau atmetė Kristuje žmogišką valią, t.y. pripažino esant tik dievišką valią; susikūrė VII amžiuje Bizantijoje, Konstantinopolio susirinkimas 680 m. juos pasmerkė kaip eretikus.

Šiuolaikinis folkloras apokrifiniam stiliuje

Kazius

(Pagal tikrus įvykius ir suvokimus)



Jėzaus mokiniai keliavo į Jeruzalę. Staiga prasidėjo baisi liūtis. Mokiniai pasislėpė oloje. Trenkė perkūnas ir užvertė akmenį. Mokiniai meldėsi ir pasitikėdami garbino Viešpatį. Ir štai Viešpats siuntė arkangelą su visa angelų kareivija. Ir atvertė akmenį ir išvadavo mokinius. O mokiniai džiugiai garbino savo vienintelį Dievą ir šlovino Jį giesme. Ir pasigirdo balsas iš dangaus aukštybių: "Aš jus išsirinkau ir neapleisiu. Aš jus globosiu ir saugosiu tarsi akies lėlytę, nes jūs eisite mano keliais".

Užrašė Kazius
Piešinys kolektyvo
A D 1992 02 17, Kauno Tarpdiecezinė kunigų seminarija


Šiuolaikinis folkloras apokaliptiniam stiliuje

1.
Tomo regėjimas



1. Dvasia mane nenešė į šventyklą ir aš ten regėjau Dievo tautą. 2. Jie visi šlovino ir garbino Viešpatį, skaitydami maldas iš knygų. 3. Paskui aš pamačiau ateinantį kunigą, kuris rankoje nešė taurę pilną neraugintos duonos gabaliukų. 4. Po to atėjo tamsos kunigaikštis ir į auksinę taurę įdėjo saują raugintos duonos gabaliukų ir išnyko. 5. Tada kunigas ėmė po vieną gabaliuką raugintos duonos ir mėtė į žemę. 6. Taip jis numetė ant žemės dvi saujas, ir aš suskaičiavau, kad ant žemės buvo ir neraugintos duonos gabaliukų, kurie pavirto angelais ir pakilo į viršų giedodami himnus ir psalmes. 7. Tada pakilo stiprus vėjas ir nupūtė raugintos duonos trupinius nuo šventos žemės, 8. ir liko tik angelai, sindintys tarsi saulė, kurie laikė rankose po auksinę taurę, kuriose buvo jaunas vynas. 9. Tada jie davė Dievo tautai atsigerti iš septynių taurių ir tauta apsvaigo, 10. o angelai giedojo ir šlovino Dangaus Viešpatį: 11. "Tu esi tas, kuris teikia mums gyvybę ir džiaugsmą, Tu esi alfa ir omega, 12. nes Tavimi viskas prasideda ir baigiasi, Tau garbė per amžių amžius. Amen"
13. Tada aš regėjau atsiveriantį dangų ir Dievo angelus nužengiančius žemėn. 14. Ir štai Viešpats nusileido apgaubtas šlovės ir spindesio ir mums pasakė: " Išeikite į šventyklos vidurį tie, kurie sergate ir silpni!" 15. aštuoni iš mūsų atsiskyrė ir atsistojo šventyklos viduryje. 16. Tada atėjo Viešpaties angelas spindinčiais rūbais ir pradėjo melstis. 17. Aš pajutau didelę ir neribotą jėgą, kuri tekėjo mano gyslomis. 18. Vienas iš aštuonių persipildė ir nugriūvo ant šventos žemės veidu paliesdamas spindintį Viepaties apdarą. 19. Tada aš pradėjau svyruoti nuo Dvasios gausybės ir paklausiau: 20. "Ar aš galiu veidu paliesti Tavo apdarą?" 21. O Viešpats atsakė: "Aš tave pašaukiau, kad pažintum mano galybę ir jėgą, 22. pulk žemėn ir šlovink mane!" 23. Tada aš pajutau dar didesnę jėgą ir mane pagriebė Šventoji Dvasia.
24. Tada Viešpats man nurodė. Ką turiu daryti. 25. Jis man kalbėjo taip: Tave bandys sučiupti pasaulio kunigakščiai, 26. bet Viešpaties angelai tau padės pabėgti iš šito miesto. 27. Tai įvyks vėliau, bet dar septynias dienas pasilik su savo broliais, 28. ir dar melskis, nes laukia ilga kelionė. 29. Kai prisiartins laivas, sėsk į jį ir plauk, Viešpats tau parodys išmanymo, ką toliau daryti." 30. Tada mane vėl pagavo Dvasia ir aš pamačiau užgimusį kūdikį, kuris juokėsi ir kvietė mane į savo šviesos spindesį. 31. Tada pamačiau kaip griūna senosios Jeruzalės sienos ir Dievo angelus giedančius pergalės hinną. 32. Nauja Jeruzalė jau statoma! Halleliuah! Amen!

2.



1. Tada Viešpats man kalbėjo: "Aš nieko neturėjau prieš, kad jūs mane šlovinote ir garbinote džiugiomis širdimis, 2. bet jūs nepatikote pasaulio kunigaikščiams ant kurių kaktos ir dešinės rankos įspaustas žvėries ženklas. 3. Jus persekios ir šmeiš, gaudys kalboje ir ieškos silpnų vietų. 4. Stiprėkite Dvasioje ir aukite tikėjime. 5. Apsiginkluokite meile ir daug melskitės Dvasioje". 6. Paskui aš girdėjau Jį kalbant ir įspėjant taip: 7. " Vienas iš mažųjų kunigaikščių jus išduos ir jūs būsite pakviesti į teismo krasę. 8. Kai tardys, nesiginčykite, bet su džiugia dvasia skelbkite mano Sūnaus prisikėlimą. 9. Kai kuriuos iš jūsų aš pakviesiu į pagonių žemę, kad jūs ten skelbtumėte Gerąją Naujieną. 11. Kiti iš jūsų tepasilieka tarp žydų. 12. Taip pat žinokite, kad aš esu Gyvasis Viešpats, aš jus pagydysiu, aš jums liksiu ištikimas ir neišduosiu, 13. nes aš jus išsirinkaujau nuo amžių pradžios." 14. Tada mane pagavo Dvasia ir pripildė stiprybės būsimiems kentėjimams ir išbandymams atlaikyti. 15. Dievui Gyvajam šlovė per amžius. Amen.

Užrašė ir piešė Kazius

A D 1992, Kauno Tarpdiecezinė kunigų seminarija

Didysis inkvizitorius

Ištrauka iš F.M.Dostojevskio romano Broliai Karamazovai.
(Inkvizitoriaus kaltinamoji kalba Jėzui)

Bet tu gi nenorėjai atimti iš žmogaus jo laisvės ir atmetei pasiūlymą, nes kokia gi laisvė, nusprendei tu, jei klusnumas yra pirktas duona? Tu atsakei, kad ne viena duona žmogus gyvas, [...] Pažiūrėk, ką tu dar padarei. Ir vėl viską dėl laisvės! Sakau tau, kad žmogus neturi kito tokio skausmingo rūpesčio, kaip kad surasti ką nors, kam galėtų kuo greičiau atiduoti tą laisvės dovaną, su kuria užgimsta ši pasigailėtina būtybė. Bet žmonių laisvę užvaldo tik tas, kas nuramina jų sąžinę. Kartu su duona tau pasiūlyta neabejotina vėliava: duosi duonos, ir žmogus nusilenks, nes nėra kito tokio neabejotino daikto kaip duona, bet jei tuo pat metu dar ir kas nors kitas, be tavęs, užvaldys jo sąžinę, - o, tada jis net atsisakys tavo duonos ir seks paskui tą, kuris sugundė jo sąžinę. [...] bet kas gi pasidarė: užuot užvaldęs žmonių laisvę, tu jiems dar ją padidinai! O gal užmiršai, kad ramybė ir netgi mirtis žmogui brangesnė negu laisvė pasirinkti gėrį ar blogį? [...] Užuot užvaldęs žmonių laisvę, tu padauginai ją ir laisvės kančiomis amžinai apsunkinai žmonių sielas. Tu norėjai laisvos žmogaus meilės, norėjai, kad jis laisva valia sektų paskui tave, susižavėjęs tavimi, iš meilės tau. Užuot laikęsis tvirto seno įstatymo, dabar savo laisva širdimi turi spręsti žmogus pats vienas, kas yra gėris ir kas yra blogis, turėdamas prieš akis tiktai tavo paveikslą ir juo pasikliaudamas, - bet nejaugi tu nepagalvojai, kad jis pagaliau paniekins ir netgi paneigs ir tavo paveikslą, ir tavo tiesą, jeigu jį prislėgs tokia baisi našta kaip pasirinkimo laisvė? [...] Yra trys jėgos, tik trys vienintelės jėgos pasaulyje, kurios gali amžinai įveikti ir sužavėti šitų mažajėgių maištininkų sąžinę jų pačių laimei, - tos jėgos: stebuklas, paslaptis ir autoritetas. Tu paneigei ir vieną, ir kitą, ir trečią ir pats davei tam pavyzdį. Bet tu nežinojai, kad vos tik žmogus atmes stebuklą, tuojau atmes ir dievą, nes žmogus ieško ne tiek dievo, kiek stebuklų. Ir kadangi žmogus nepajėgia likti be stebuklo, tai prisikurs daugybę naujų stebuklų, jau savų, ir nusilenks prieš žiniuonių burtus, prieš bobų kerus, nors būtų pats didžiausias maištininkas, eretikas ir bedievis! Tu nenužengei nuo kryžiaus [...] Nenužengei dėl to, kad vėlgi nepanorėjai pavergti žmogaus stebuklu ir troškai laisvo tikėjimo, be stebuklų. Troškai laisvos meilės, o ne džiugesio vergų, reginčių tavo galybę, sukrėtusią juos visam gyvenimui. Bet ir čia tu pervertinai žmones, nes, žinoma, jie yra vergai, nors ir sutverti maištininkais." [...] mes turėjome teisę skelbti paslaptį ir mokyti juos, kad svarbu ne laisvas jų širdžių sprendimas ir ne meilė, o paslaptis, kuriai jis turi paklusti aklai, netgi prieš savo sąžinę. Taip mes ir padarėme. Mes atitaisėme tavo didžius darbus ir pagrindėme juos stebuklu, paslaptimi ir autoritetu. Ir žmonės apsidžiaugė, kad juos vėl vedame kaip kaimenę ir kad pagaliau nuo jų širdžių nuimta tokia baisi dovana, kuri teikė jiems tiek kančių.

Pilnas apsakymo tekstas originalo kalba