pirmadienis, kovo 28, 2005

Dievo Karalystė be Muri?

Nepulsiu ginti šių Berdiajevo pasvarstymų, bet man jie gražūs:

Mirė mano mylimas katinas. Kas nors pasakys, kad ši mirtis nėra tragiška, juk gyvūnas nėra asmenybė. Šis argumentas man, išgyvenusiam gilų liūdesį, yra nereikšmingas dėl daugelio priežasčių. Gyvūnas, kuriame atrandu daug grožio, proto, švelnumo ir žavesio sąvybių - turi aiškų individualumą, nepakartojamą savo lygyje. Tai ne asmenybė žmogiška prasme, bet visgi tai tam tikro lygio asmenybė. Svarbiausia, kad mano didelė meilė mano katinui, kaip ir kiekviena meilė, reikalauja nemirtingumo, amžinybės. Aš negaliu mąstyti apie Dievo Karalystę be mano Muri. Kalbu apie mano visiškai asmeninį santykį ir man gali būti labai tragiška mirtis sutvėrimo, kuriam neigiama teisė vadintis asmenybe. Man visada kėlė pasipiktinimą Dekarto teorija, kad gyvūnas neturi sielos ir yra tik mechanizmas, ši teorija man atrodė kvaila. Ir dėl to aš jau niekada nesugebėjau mylėti Dekarto. Bet man kelia pasipiktinimą ir neigimas nemirtingumo galimybės gyvūnams. Einu toliau. Ir mirtis medžio, kurį aš mylėjau ir kuriuo aš gėrėjausi, man gali būti tragiškas, ir mano dvasinė jėga gali būti nukreipta jo prisikėlimui.

Iš Nikolajaus Berdiajevo knygos Egzistencinė dieviškumo ir žmogiškumo dialektika.

Nuotraukoje mano draugas Ramis su savo kačium.

sekmadienis, kovo 27, 2005

Evangelija pagal Gibsoną ir Prisikėlimas

Penktadienį žiūrėjau Gibsono "Kristaus kančią". Vienas antrą kartą nebūčiau žiūrėjęs, bet fainų žmogiukų paragintas kartu prisiminti Jėzaus įvykio, žiūrėjau kartu su jais. Gal nepasakosiu, kiek jis man patiko ar nepatiko, manau jau kitų kritikos buvo prirašyta. Tik manau, kad jau priimti kaip meno kūrinio filmo tokia tematika nelabai sugebu. Per daug jautrus įvykis...
Bet pabandžiau ir Gibsoną suprasti. Ne, jo scenų skirtų sadomazochistams nekomentuosiu. Taigi, ką įžvelgiau Evangelijoje pagal Gibsoną. Kažkaip toks vaizdas, kad ten tiek gerų žmonių aplinkui, visi tik nori padėti. Apaštalai bando apginti Jėzų, dėl ko suorganizuojamos peštynės ir patys "pasikrauna malkų". Po to vėl geri valdovai: Pontijus ir Erodas. Na geri jie, tik nedrąsus: "Ką žmonės pasakys". Ką jie galėjo padaryti, vargšeliai. Bet stengėsi. Pilotas labai stengėsi, leido nuplakti, na, gal neprireiks žudyti. Prireikė... o Jėzus pas Gibsoną štai kaip žiauriai nemaloniai sudarkytu kūnu ant kryžiaus pakabintas buvo. Tų va nedorėlių, latrų nieks pas Gibsoną nebandė nuo mirties išsukti, tai ir ant kryžiaus pakibo šviežutėliai, gražus.
Ką gi, taip išeina, Evangelijoj pagal Gibsoną, kad žmogiškos pastangos pabūti geresniais, bandyti šiek tiek sušvelninti bausmę - nenužudyti, o tik pamušti, tik apsunkina reikalą, tik padidina ir pailgina kančią.
Tai gal tokia pirmoji įrašo dalis su padėka Gibsonui už mintį.

O juk iš tikrųjų tai krikščioniškas parodoksas - tik per mirtį ateina prisikėlimas. Tokį kelią parodė mums Jėzus. Taip, galutinio prisikėlimo mes viliamės. Tačiau ir dabar taip jau veikia mūsų gyvenime. Kol mes nenumirštame, tol negalime prisikelti. Bandom restauruoti visuomenę, bandom restauruoti save, o reikia numirti. Numirti, kad prisikeltume. Štai be tokio drąsaus mirties pripažinimo, sunku tikėtis prisikėlimo.
Kiekvienas, pažvelgęs į save, galim pamatyti, kaip dažnai mes negyvename savo gyvenimo. Nors ir nenorime pripažinti, labai dažnai mes gyvename svetimą gyvenimą, kuriam ir turime numirti. Kaip dažnai bijom būti gyvi, bijom būti savimi, bijom pasakyti pilna tiesą, bijom mylėti iki galo, bijom nekontrolioti kitų... Bandom bėgti ir taisyti tą ne savo gyvenimą, bet kas iš to. Kristus parodė, kad reikia mirti.

Taigi, mirštantiems linkiu tikro prisikėlimo!

ketvirtadienis, kovo 17, 2005

Nemaldauju, kad žmonės sektų Jėzumi

autorius: Adam Ellis
2005-01-21 publikuotas ALLELON.ORG

Nemaldauju, kad žmonės sektų Jėzumi. Kai kuriems toks teiginys gali atrodyti tikrai šiurpus. Jie savęs gali paklausti, tai kokia gi mano tarnystės esmė? Prieš tai, kai mane visiškai nurašysit, leiskit paaiškint. Požiūris, kad reikia „maldauti, kad žmonės įtikėtų“ remiasi keleta prielaidų: 1) Kalba eina apie dangų ir pragarą (arba bent jau tai – pats svarbiausias dalykas); 2) „Būti krikščionimi“ reiškia protu tikėti teisingais dalykais (arba logiškai pritarti teisingoms idėjoms); 3) Moralė – viskas, ko Jėzus iš mūsų reikalauja.

Nepritariu nei vienam iš šių teiginių. Dangus ir pragaras egzistuoja (nors populiarus jų supratimas, geriausiu atveju, yra klaidinantis), bet jie nėra esmė. Plius, vien tik tikėti tam tikromis tiesomis yra bevertis reikalas, o moralė, kaip tikslas, neturi gyvybės ir nėra verta Jėzaus Kraujo. Esmė yra Jėzus. Tai – gyvenimas Jėzaus Kelyje. Tai – gyvenimu įkūnyti Jėzaus misiją. Tai – įtakoti ir bendrauti su pasauliu taip, kaip tai darytų Jėzus, jei būtų su mumis. Stengiuosi atskleisti misiją. Stengiuosi rodyti Kelią. Stengiuosi piešti nuostabų Dievo Karalystės paveikslą...kaip pasaulis atrodytų, jei leistume Dievui mus naudoti, kad jis įgyvendintų savo svajones. Jei jiems tai neįdomu, nebandysiu jų maldauti. Jėzus nemaldavo. Kai jo paties pasekėjai pasitraukdavo, kadangi jo Kelias atrodydavo per sunkus ar ne toks, kokio jie tikėjosi, jis pažvelgė į savo mokinius ir paklausė: „Ar jūs taip pat mane paliksit? Štai – durys.“

Pastaruoju metu mąstau apie bažnyčių augimą ir tikslą žūt būt surinkti kuo daugiau žmonių sekmadienį. Jei visai atvirai (dėmesio, neigiama reakcija), manau, kad tokie tikslai gali būti nuodėmė. Pažiūrėkit kad ir į Dovydo nuodėmę, kai Izraelyje jis surašė gyventojus (1 Met 21), arba prisiminkit Jėzaus pasakotą istoriją apie žmogų, kuris statėsi didesnius klojimus (Lk 12). Plius, esu susirūpinęs, kad kartais visiškai nuvertinam žmones iki prekės lygio, ir jie pavirsta vien tik skaičiais. Panašu, kad norim tik tiek, kad daugiau subinių nusėstų bažnyčios suolus, kad jie neštų šlovę arba tiesiog palaikytų tolesnį tos bendruomenės egzistavimą. Atrodytų, kad vietoj to turėtume kreipti dėmesį į tai, kaip galėtume tapti ir daryti kitus Jėzaus Kelio mokiniais, o mūsų bažnyčios taptų bendruomenėmis, kurios motyvuoja žmones priimdamos juos (o ne atsiribodamos nuo jų). Matytume augimą, kuris vyksta ne dėl programų. Tai būtų natūrali to, kas esame, pasekmė. Man atrodo, kad jei labiau susirūpintume tuo, kas esame (arba tuo, kas turėtume būti) ir mažiau dėmesio kreiptume į skaičius, Dievas greičiau laimintų mus skaičiais. Iš kitos pusės, jei sieksime skaičių lyg jie būtų mūsų tikslas – kad atneštume savo bendruomenėms šlovę ir palaikytume jų gyvybę, Dievas turėtų visišką teisę nusisukti nuo tokių tikslų. Jėzus kažkaip panašiai kalbėjo: „Jei nori išgelbėti savo gyvybę, ją prarasi, bet jei savo gyvybę išliesi vardan manęs ir Evangelijos, ją atrasi“ (mano parafrazė). Įdomu, ar ši žinia tinka ir bažnyčioms?

sekmadienis, kovo 13, 2005

Ko reikia bažnyčiai? - II dalis

vaikelisToliau tęsiu savo mintis, išdėstytas pamokslo metu. Jos įkvėptos skaitinio iš Biblijos (Ezechielio, 37,1-14). Pirmąją dalį galite rasti čia.
Aišku, galima pasakyti, kad po Sekminių Jeruzalės bendruomenėje buvo keletas tūkstančių žmonių. Kurį laiką sekėsi neblogai, bet greitai ėmė kilti problemos. Apaštalai, padedami diakonų, lyg ir atrado būdą atsiliepti į jas. Bendruomenėje buvo kaip ir patogu, bet Dievas jiems turėjo didesnę misiją. Kadangi jie patogiai sau gyveno Jeruzalėje, Viešpats pasiuntė persekiojimą, kad jie būtų išblaškyti po visą pasaulį, kad skelbtų gerąją žinią. Rezultatas – krikščionys išplito po visą pasaulį. Rezultatas – šiandien pažįstam Jėzų.

Sakysim, kad mūsų bendruomenė nėra tokia jau didelė ir būsim teisūs. Bet vėlgi, ji daugiau primena karikatūrą: nei didelė, kaip norėtume, nei labai harmoninga – tik peraugusi namų bendruomenė, kažkur praradusi savo jėgą ir vėl iš naujo ieškanti – ką toliau darysime? Realiai, ji užsikonservavo ir ėmė virti savo sultyse. Galvojam apie savo narius daugiau, nei apie tuos, kurie yra už bažnyčios ribų, kurie net nežino, kas yra Jėzaus artumas.

Reikia iš naujo suvokti savo misiją. Ne vien laukti Jėzaus Sugrįžimo. Privalome susimąstyti ne apie savo bendruomenės, bet apie Dievo Karalystės augimą. Tai – ir žmonės, kurie nepažįsta Jėzaus, ir pozityvi įtaka visuomenei per malonės tarnystę, ir realus rūpestis ekologinėmis, ir socialinėmis problemomis (pvz., kai darbdaviai išnaudoja darbuotojus).

Reikia ne bendruomeninės organizacijos, o organiško gyvų bendruomenių, šeimų, namiškių tinklo. Jos, nors ir veikdamos spontaniškai, tinkamai jų kontekstui, sieja save su kitomis tos pačios minties ir dvasios bendruomenėmis tame pačiame mieste. Šie žmonės renkasi namie. Kartais dvi ar trys tokios namų bažnyčios gali sueiti ir šlovinti kartu. Visi kartu galime susirinkti ir švęsti šventes. Atrasdami, duodami laiko susiformuoti kūrybiškas idėjas, galim sueiti kartu ir švęsti. Galim džiaugtis vienas kitu ir tuo, kaip Dievas veikia tarp mūsų. Tuomet ir istorijų, atspindinčių Dievo veikimą žmonių gyvenime, būtų daugiau. Šie bendri susirinkimai galėtų vykti kokį kartą per mėnesį, per didžiąsias šventes. Kitas savaites – ar sekmadienį, ar kitą dieną – vadovai galėtų padėti stiprinti mažąsias bendruomenes. Atsirastų ir daugiau laiko specialiems seminarams ar konferencijoms rengti. Na, o suėję kartu tikrai galėtume švęsti!

Tiesa, namų bendruomenių tinklas – tik struktūra, tik kaulai. Tačiau ar pastebėjot, vėl ir vėl kartojau natūralumą, autentiškumą, tikrą gyvenimą tikėjimu, o ne gražius intelektualinius ar sekmadieninius pasvarstymus. Kalba eina apie gyvybę. Juk kaulai būtini, kad kūnas turėtų savo formą. Bet vien jie negali talpinti savyje gyvybės.

Kai Elijas mato kaulus, juose gyvybės nėra. Net ir tada, kai jie apauga mėsa, pranašas toliau laukia pasirodant gyvybei. Ir tada pučia vėjas – iš visų keturių pasaulio kraštų. Mums reikalingas Dvasios judėjimas. Reikalinga malda. Reikalingas save aukojantis gyvenimas. Reikalingas naujas gimimas – kas neturi savyje Kristaus Dvasios, tas nėra jo. Reikalingas tikras dvasinis gimimas, o ne proto gimnastika (atseit, aš tikiu – demonai irgi tiki ir dreba, rašo Jokūbas).

Argi Gavėnios ir Velykų laikas neatspindi paties šio virsmo esmės? Vietoje to, kad bandytume išsaugoti reanimuojamo kūno gyvybę, prašykim, kad: Dievo Dvasia pūstų į mūsų išdžiūvusius kaulus, apaugintų juos naujais kūno audiniais, nustebintų mus naujais atgimimais.

Bet mums reikia žengti pirmyn, vykdyti savo dalį. Aš bijau, kad jei bandysim atlikti tik minimalius pataisymus, tai ir liks tik kosmetika, o kūnas ir toliau bus apmiręs. Aš kviečiu radikaliems pasikeitimams, naujam gyvenimui. Nebandau pasakyti, kad konkrečiai žinau kaip eisim iš A į B ir kokiu greičiu eisim, bet esu paruošęs savo kuprinę kelionei. Ar leisimės į ją kartu? Ar ieškosim, kurlink pučia Dvasia? Ar priimsim šį gyvybės vėją į savo tarpą – tai priklauso ir nuo mūsų...

Ko reikia bažnyčiai? - I dalis

KaulaiŠias mintis išdėsčiau šiandien, pamokslo metu savo bendruomenėje. Šiek tiek apvaliau nuo asmeniškumų. Pateiksiu jas per du įrašus. Štai - pirmasis. Bet pirmiausia, paskaitykit ištrauką iš Biblijos (Ezechielio, 37,1-14).
Kartais girdi krikščionis kalbantis: atseit, reikia siekti, reikia trokšti, o jau gyveni, kaip išeina. Man tai skamba kiek keistokai – kaip kažkoks tikėjimo kelionės išsigimimas, kuris apsiriboja vien tik proto gimnastika. Ezechielis kalba ne vien apie gražius troškimus. Kaip tikras pranašas, jis kalba apie naują gyvybę, kuri ateina iš Viešpaties. Ką jis pranašauja šiandien?

Bažnyčiai reikalingi pasikeitimai. Kokie?

Reikia tikrų mokinių – ne dirbtinio religingumo, o sekimo Kristumi. Reikia gyvų gyvenimo pavyzdžių, o ne nupoliruotų pareigybių simbolių – antžmogiškų klierikų, kuriuos laikome nepasiekiamais pavyzdžiais, šventaisiais. Kas daro didžiausią įtaką: pastoriaus pavyzdys, pamokslai, ar betarpiški pokalbiai, tikras gyvenimas, gyvenimo pamokos, pamokymai tinkamu metu? Reikia vietos atverti širdį, reikia vietos tikrai išpažinčiai arba vietos, kur nereikės slėpti nuodėmės, nes nebijai, kad tave atmes – juk esi mylimas. Reikia vietos, kur išvalius žaizdas jos imtų gyti.

Reikia vietos, kur žmonės visapusiškai bendrauja, kartu valgo, o ne susitinka vien religiniais tikslais, tai – tikrų draugų susirinkimas. Nėra „Dievo namų“ – jau Steponas sakė, kad Dievas negyvena žmogaus rankomis sukurtose šventyklose. Bažnyčia – žmonės, Dievo namiškiai. Namai – natūraliausia vieta, kur realiai veikia Dievas.

Bažnyčioje reikia įvairumo – realiai žmogų įtakoja daugiau bendruomenė, nei sekmadieniniai pamokslai – įvairūs žmonės, įvairiomis priemonėmis. Bažnyčia tapo lyg ir sekmadieniniu pastoriaus šou. Pastorius vaidmuo tapo kas sekmadienį nustebinti vis naujomis dvasinėmis įžvalgomis. Tie sekmadieniniai dviejų valandų susitikimai reikalauja daug resursų, bet daro nedaug įtakos. Ekonomiškai šnekant, didelės sąnaudos ir mažai pelno. Ar reikia vienos didelės šlovintojų komandos, kuri varo kiekvieną sekmadienį, ar turime progos suteikti ir kitiems išmokti kaip šlovint? Juk kalba eina ne būtinai apie profesionalią muziką, bet ir poeziją. Ar tik pastorius turėtų melstis? Kai nebūtų tokio susirinkimo, kur viskas už visus padaryta, gal kas nors galėtų iš anksto pagalvoti ir gilią, iš anksto paruoštą maldą ar savo rankomis sukurtus širdį uždegančius meno dirbinius. Esu įsitikinęs, kad mums reikia ne keleto „patarnautojų“, siūlančių pirkti religines paslaugas plius gausybės vartotojų. Bažnyčiai reikia kūrybingumo šaltinių, branduolių, kurie pasireiškia savo ir kitų namuose ir realizuoja jiems Dievo dovanotą potencialą. Tai – bendruomenė, kuri kuria, o ne būrys, kuris vien tik ima ir vartoja – to jau užtenka mūsų vakarietiškoj visuomenėj.

Tai, kad dirbam kartu, nereiškia, kad vadovų nebereikia, kad namų bažnyčios išaugo vadovavimą. Tiesiog, reikia tokių vadovų, kurie lankytų namų bendruomenes ir „paruoštų jų narius visokiems geriems darbams“ (Ef 4,11-12). Pastorius yra tik vienas iš vadovų. Tai – tik viena iš penkių dovanų. Reikia jų visų, kad dvasinis augimas vyktų sklandžiai.

Taip pat, reikia atsakomybės už evangelizaciją. Kartais susidaro įspūdis, kad jei pastoriui mokėsim daugiau, jei jis daugiau laiko skirs bažnyčiai, bendruomenė pradės augti – ar tai jums neskamba kiek juokingai? Pastorius mistiškai nepadarys evangelizacijos ir neprikvies žmonių, kurie staiga įtikės! Ir apskritai, nereikia bendruomenės daryti panašios į dėlę, kuriai vėl ir vėl reikia naujų žmonių kraujo, kuri vis pampsta ir pampsta. Vietoje to, kad kviestume žmones į vieną didelę bendruomenę, pačią bendruomenę, pačią bažnyčią, nuneškime žmonėms – į jų pačių namus. Mažos bendruomenės užauga žymiai greičiau, nei auginama viena didelė bažnyčia. Keturių žmonių bendruomenę padvigubinti nereikia didelio proto, o atrasti dvidešimt naujų žmonių net ir per pusmetį... hm, mums nesiseka jau keletą metų – kas turi keistis?

Reikia atsakomybės atpažinti ir naudoti Dvasios dovanas – kai veikia keli, kiti lieka žiūrovais. Pats bažnyčios „augimo“ modelis prieštarauja bažnyčios misijai. Daugelis bažnyčių yra tiesiog per didelės, kad būtų tai, kas yra reali bendruomenė. Imkim pavyzdžiu Jėzų – 13 žmonių bendruomenė, reali, organiška bendruomenė, tikri draugai.

šeštadienis, kovo 12, 2005

Apie leliją ir paukštelį

S. Kierkegaard'o temomis

Česlovas Kavaliauskas

Gyveno kartą laukinė lelija. Švelniai siūbavo pavasario vėjelyje, šypsojosi auksinei saulei ir tyliai šlamėjo džiugias daineles. Tai šen, tai ten baltavo ramunėlės ir kiek toliau papurusią galvelę kėlė rausvas dobilėlis. Smagu buvo žalioje vejoje, kuri su įvairiaspalvėmis gėlytėmis buvo labai panaši į skaidrų nakties dangų su skaisčiomis žvaigždulėmis. Skyrėsi tiktai spalvos: pieva buvo skaidriai žalsgana, o dangus - giliai giliai mėlynas...

Deja, neilgai tęsėsi laukinės lelijos laimė. Vieną dieną prie jos nusileido margakaklis paukštelis ir ėmė skubotai čerškėti - pasakoti. Jis gyrėsi pažįstąs visą pasaulį ir vargšei lelijai tvirtino, esą nėra liūdnesnės vietos kaip ši margoji pieva. Margakaklis begėdiškai pasakojo apie vešlias tolimųjų kraštų lankas, apie dideles, puošniais vainikais išsipuošusias lelijas. Jis skraidė ir skraidė po keletą kartų per dieną ir visiškai apsuko laukinei lelijai galvą...

Ir štai laukinė lelija nusprendė apleisti gimtąją pievą ir persikelti į tolimą šalį - tenai, kur lelijos puošiasi dideliais, baltai auksiniais žiedais. Vieną rytmetį klajūnas paukštis snapeliu išlaisvino lelijos šaknis iš gimtosios žemės ir nusinešė į aukštumas. Deja, lelija negalėjo ilgiau gyventi be drėgmės ir pakeliui nuvyto. Nelaimingas žiedelis negalėjo gyventi be gimtosios žemės.

Mes labai klystam sakydami: “O, kad aš, būčiau ano žmogaus vietoje! O, kad aš gyvenčiau ten ir ten! O, kad aš galėčiau iš čia išvažiuoti!" Mes baisiai klystam manydami, kad žmogus gali būti laimingas nebūdamas p a t s s a v i m i. Mes siaubingai apsirinkam galvodami, kad lelija svetur turėtų pavirsti visiškai kitokia, visiškai skirtinga gėle.

Vargšė lelija! O juk ji buvo tokia laiminga savo gimtojoje pievoje, kur ji ramiai ir giliai galėjo įsijausti į visos pievos gyvenimą, jos žolynėlių įvairovę ir atskirus žiedelius. Ji galėjo klausytis migdančio bitelių ūžimo ir svajingo vėjelio ošimo. Ji galėjo gerte gerti medumi kvepiančios lankos aromatą ir gėrėtis rytmečio rasos vėsuma. Ji galėjo džiūgauti vasaros dangumi, matydama savo atvaizdą skaidriose žvaigždelių akyse...

Paklausykime, ką apie laukines lelijas pasakė Jėzus: "Pasižiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia, tačiau aš sakau jums: nė pats Saliamonas visoje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs, kaip kiekviena jų... "

Mielas bičiuli! Argi tu rimtai manai esąs menkesnis už laukinę leliją? Argi tavo sieloje nesnaudžia
paslaptingos gelmės, iš kurių gali pabusti didvyris? O gal tavęs laukia didelė meilė, galinti iškelti tave į grožio aukštumas? Gal visiškai netoli tavęs budi žmogus, kuriam tu privalai atverti Viešpaties gerumo lobius?

Ak, jeigu tu apsidairytum aplinkui ir pastebėtum žvaigždėtą dangų virš savo galvos! Ak, jeigu pamatytum, kokie gražūs paprasčiausi beržo ar kaštono lapai! Koks įstabus mūsų pievų kilimas!

Taip, mano bičiuli! Viskas tavo asmens gelmėse: ir grožis, ir meilė, ir genijus. Visa priklauso tau, jeigu tu moki atverti akis ir gėrėtis Dievo pasauliu. Jeigu tu nebėgi nuo savęs, bet nori būti p a t s s a v i m i. Juk laukinė lelija iš tiesų puikesnė už Saliamoną visoje jo didybėje!


Iš knygos Pažadėtoji žemė

penktadienis, kovo 04, 2005

Skandalai! Kaip kunigas abstulbino buhalteriją

Skrynioj radau tokį labai prikolną pasakojimą. Manau nesuklysiu pasakęs, kad čia Antanas pats įgyvendino šį pokštą. Tikrai šaunuolis žmogeliukas : )

Mokslo metų pradžioje viename Lietuvos universitetų dėstantis katalikų kunigas buhalteriją „išmušė iš vėžių“...
Byla gali pasiekti net Respublikos finansų ministeriją, vyriausybę, seimą ar prezidentūrą, nes kunigas suklastojo buhalterijai siųstą dokumentą. Neatmetama galimybė, kad dėl pilietinių pareigų suklastojimo minėtame dokumete kunigui gali būti atimta laisvė.
„Skrynios“ korespondentams pavyko susisiekti su dvasininku, kuris elgėsi netinkamai, ir štai kas paaiškėjo...
Pildydamas dokumentus universiteto buhalterijai, kunigas perskaitė pirmąsias eilutes taip:
1. „Prašymas: Apmokestinant pajamų mokesčiu mano darbo užmokestį, man taikyti neapmokestinamųjų pajamų dydį (NPD)“. Taigi dar neturėdamas I ar II grupės invalidumo, dar neaugindamas 3 vaikų iki 18 metų amžiaus, kunigas nepažymėjo jokio neapmokestintų pajamų dydžio (NPD).
2. Antrame dokumento skirsnyje kalbama apie PNPD. Pasirodo, kunigas nerado priežasčių, dėl kurių jam galėtų mokesčius sumažinti, nes jis neaugina nė vieno vaiko iki 18 m. amžiaus. (Žinoma, 18 metų amžiaus vaikas, ypač studentas, kainuoja daugiau nei vaikelis, tačiau buhalterijos įstatymai to nenumato).
Detaliai skaitydamas dokumetą toliau, kunigas suprato, kad ir paskutiniosios dvi eilutės jo atveju negalioja. Čia gali būti numatytas pajamų sumažinimas, jei „viena auginu vieną (du) vaikus iki 18 metų amžiaus“. Kunigas vaikų neturi, be to, jis yra vienas, o ne „viena“. (Matome, kad atskaityti mokesčius galima tik moterims, nes įstatymas nenumato, kad Lietuvoje 9 procentai vaikų auga tik su tėvu. Galbūt litas vyro ir moters rankose turi kitokią vertę, o vienišam tėvui vaikučius auginti lengviau nei vienišai motinai).
Atsiprašome, kad šios problemos dėstymą ištęsėme, bet tik dabar paaiškėja čia aprašomos sumaišties priežastys – dvasininkas, praleidęs su juo nesusijusius NPD ir PNPD, pagaliau rado jam tinkamus žodžius: „Prašymas: Netaikyti nurodytų neapmokestinamųjų pajamų dydžių ir gautas pajamas apmokestinti 33 proc. tarifu“.
Jautriam dvasininkui šis sakinys tiesiog suspaudė širdį. Savęs jis paklausė, kaip galima tik „prašyti“ tokio dalyko?! Ir išvis, kaip galima prašyti, kad jam numatytos pajamos būtų trečdaliu sumažintos??? Kunigas net nežinotų, ką su tais 33 proc. (keliais šimtais litų) daryti, jeigu jie pasiektų jo bažnytinės bendruomenės iždą...
Pasinaudodamas skeneriu ir panašiais prietaisais, dvasininkas žodį PRAŠYMAS pakeitė žodžiu MALDAVIMAS ir tarsi savo žodžiais paaiškino: „tiesiog maldauju, kad buhalterija manęs pasigailėtų ir atskaitytų tuos palaimintus 33 procentus, nes tas neatimtas trečdalis tiesiog neleistų man ramiai gyventi...“
Čia ir prasidėjo visos bėdos. Visų pirma, dvasinę vadovybę pasiekė žinia, kad kunigas ne Dievo (o kaži kieno) MALDAUJA. Nors valdžia bei įstaigos turi daugiau galios piliečiams nei Aukščiausiasis, nors daug valstybės tarnautojų elgiasi tarsi dievai, vis tiek jų MALDAUTI (ir dar kunigui) nevalia. Čia jis nusižengė dvasininkų etikai, mat maldauti ir prašyti pasigailėjimo įprasta tik Dievo, ne žemiškųjų vyresnybių. Tad šitaip nusižengusiam dvasininkui gali būti taikomos sankcijos, o vėliau jam gresia ekleziastinė įkalinimo įstaiga (bažnytinis kalėjimas)...
Kita vertus, universiteto buhalterija, įpratusi gauti PAŽYMAS, ATASKAITAS, PRAŠYMUS, tad iš karto suprato, kad valstybės finansiniuose nuostatuose niekur nenumatyti MALDAVIMAI. Kas įstatymuose nenumatyta, tas ir neegzistuoja, na nebent seimas ar vyriausybė išleistų įstatymo pataisą ar pan. Taigi dokumentas, falsifikuota antrašte, perduodamas LR mokesčių inspekcijai su skubiu prašymu išaiškinti, kaip toliau elgtis.
Kadangi tie 33 procentai (dėl šio skandalo sukeltų svarstymų) valstybės iždo laiku nepasiekė, buhalterija pradeda taikyti delspinigius. Tačiau pabaudos raštus ruošia drebančiomis rankomis, nes prieš sakinį „iš mano pajamų atskaičiuoti (tiek ir tiek litų) delspinigių“ tas asmuo, kuriam taikoma pabauda, privalo parašyti „PRAŠYMAS“. O kas bus, jei minėtas uolusis kunigas vėl užrašys „MALDAVIMAS“?

Antanas Saulaitis, SJ

skrynia.lt

trečiadienis, kovo 02, 2005

Apie romaną, Bibliją ir žmogų

Neseniai Simonas įdėjo Brian D. McLaren citatą apie Bibliją. Kaip tik ir pats vienoj knygoj panašias idėjas skaitinėjau. Taigi, ir mano pamąstymai apie Bibliją. Manau, krikščionys tikrai turėtų iš naujo atrasti Bibliją ir nepabijoti atsikratyti nusistovėjusių stereotipų.
Skaitydamas Bibliją vis dažniau pastebiu, kad tai tikrai ne doktrinos vadovėlis. Taip, tai tikėjimo knyga, bet ne tikybos vadovėlis; tai žmonių istorijų knyga, bet ne istorijos vadovėlis. Tai tikro gyvenimo knyga. Neslėpsiu, ir man būtų paprasčiau rasti labai aiškią nekintančią absoliučiai visose kultūrose ir visais laikais galiojančią sistemą. Ko gero dėl to kartais ir susigundau pasisteminti, panarplioti, parūšiuoti Bibliją (žr. dienoraštį).
Taigi, neaiški ta knyga dažnam, arba kai paaiškina koks brolis, tai ausys pradeda kaisti, kad tu ta knyga dar žaviesi.
Kartais girdžiu kaltinimus dėl žiaurumų Biblijoje – kaip Dievas galėjo tai leisti? Po to jau iš kitos fronto pusės, „labai krikščionių“, pareiškimus, atseit, Biblija nėra humanizmo mokslas, bet griežto teisingumo, kurį mes dabar privalom visiems į akis pakišti.
Bet va, negi ir vieni ir kiti nesusimąsto, kad Biblija, tai ne vien Dievo, bet ir žmogaus žodis. Taip, įkvėpėjas Dievas, o rašė visgi žmonės. Ir prieš du tris tūkstančius metų. Ir ne diktantą rašė. Nors ir kaip būtų gaila kai kam su tuo susitaikyti, bet nenutiko krikščionims taip, kaip Mahometui ar mormonams, niekas nepadiktavo pažodžiui ir joks angelas nepakišo gatavos knygelės į rankas.
Taigi, su Dievo žodžiu turim ir to laikmečio žmogaus mentalitetą, to laikmečio istorijas, to laikmečio žmogaus gerumą ir tuo pat metu, ne mažiau, o kartais net labiau, žiaurumą; turim gyvų žmonių jausmus, pasvarstymus ir pasikarščiavimus.
Tai kodėl mes dabar tesugebam įžvelgti vien kaltinimus Dievui, ar tam pačiam Dievui tegalim suprojektuoti savyje slypintį žiaurumą (na nebent vietoj to dar aklumą kas). Kodėl nepamatom iš Dievo žmogui einančios pagarbos, kad Dievas neforsuoja žmogaus kultūros, žmogaus vystymosi, Dievas laukia žmogaus atsako ir bendradarbiavimo. Ir pasitenkina tiesiog silpno žmogaus atsaku. Tai mes po to dažnai iš jų padarom neliečiamuosius šventumo galiūnus. Po to tokiais idealizuotais imidžais taip užsistatom, ir nepastebim, kad jais užsistatėm ir gyvą žmogų ir patį Dievą. Gal laikas pradėti gerbti gyvąjį Dievą, gerbti jo pasirinkimą bendradarbiauti su silpnu žmogumi ir kiekvienu atskiru atveju unikaliu žmogumi.

Kažkaip neplanuotai ilgas įžanginis sakinukas gavosi :)
Šiaip tenorėjau kelias citatas pateikti Iš Mark Patrick Hederrman knygos Bučiuoju tamsą.

... pasak Larvrence'o, "Filosofui, kadangi jis moka mąstyti, svarbiausia yra mintys... Mokslininkui iš manęs, kol esu gyvas, jokios naudos. Mokslininkui aš reikalingas negyvas. Jis padeda mano kūno dalelę po mikroskopu ir vadina ją manimi... Aš absoliučiai griežtai pareiškiu, kad nesu nei kūnas, nei siela, nei protas, nei smegenys ar nervų sistema, nei grupė liaukų, nei kiti mano kūno gabalai. Visuma yra daugiau negu dalis. Todėl aš rašau romanus. O rašydamas romanus manau esąs pranašesnis už šventąjį, mokslininką, filosofą ir poetą, kurie puikiai išmano atskiras gyvo žmogaus dalis, bet niekada nepagauna jo visumos.
Romanas... gali priversti žmogų sudrebėti". Kaip žydų rabinas, kuris sakė, kad Biblija yra ne tiek Dievo aiškinimas žmonijai, bet pastangos aiškinti žmoniją Dievui, Lawrence'as tęsia: "Šia prasme Biblija yra didžiulis painus romanas. Galite sakyti, jog jis - apie Dievą. Iš tikrųjų jis yra apie gyvą žmogų: Adomą, Ievą, Sarą, Abraomą, Izaoką, Jokūbą, Samuelį, Dovydą, Batšebą, Rutą, Esterą, Saliamoną, Jobą, Izaiją, Jėzų, Morkų, Judą, Paulių, Petrą. Apie ką Biblija nuo pradžios iki galo, jei ne apie gyvą žmogų? Apie gyvą žmogų, o ne apie jo kai kuriuos bruožus".

...

Bažnyčios istorijoje buvo akimirkų, kai tiesą gynė tik vienas ar du žmonės - vienas ar du pranašai - visi kiti išbėgiojo arba ją išdavė. Tokios akimirkos yra užrašytos Maksimo Išpažinėjo gyvenime, kai jis vienas mums liudijo esmines tiesas ir apie tris Trejybės asmenis, kad Jėzaus Kristaus asmuo vienija žmogiškąją valią ir dieviškąją valią. Visi kiti iš oficialios Bažnyčios, įskaitant popiežių, rėmė tai, kas vėliau buvo vadinama monoteletų* erezija, kai nuo Bažnyčios atskiriamas kiekvienas, manantis, kad Jėzaus Kristaus asmuo vienija daugiau negu vieną valią. Bažnytininkai Maksimą kankino: nukapojo galūnes, išpjovė liežuvį, bet jis atkakliai laikėsi savo tiesos. Jo protestas, jo drąsa, jo savanoriškas atsiskyrimas nuo jo meto oficialiosios Bažnyčios ne tik privertė pačią Bažnyčią pripažinti jo šventumą, bet ir garantuoti, kad visa būsimoji valdininkija būtų įpareigota remti ir palaikyti tą požiūrį, kurio jis vienintelis jokiu būdu nesutiko atsisakyti. O jo aiškinimas buvo toks: niekada nebuvo ir negali būti situacijos, kur Dievas konkretaus žmogaus valią pakeistų dieviškąja valia ir diktuotų savo valią jo lūpomis, pirštais ar plunksna. Jis visada priklauso nuo laisvės ir gebėjimo įsiklausyti to, į kurį Jis nori įsikūnyti ar išreikšti save žmonėms suprantamais pavidalais arba sąvokomis. Kitaip sakant, jam reikia menininkų ir šventųjų, kurie tapytų Jo esaties paveikslus ir parodytų Jo veidą.

* Monoteletai - krikščionybės srovė, pripažįstanti, kad Jėzus Kristus buvo dievažmogis, tačiau atmetė Kristuje žmogišką valią, t.y. pripažino esant tik dievišką valią; susikūrė VII amžiuje Bizantijoje, Konstantinopolio susirinkimas 680 m. juos pasmerkė kaip eretikus.