ketvirtadienis, gruodžio 06, 2007

Pasipriešinimas ir nuolankumas

Laiškai ir užrašai iš nelaisvės

Dietrich Bonhoeffer

Pasaulyje taip jau yra sutvarkyta, kad iš principo gerbdami aukščiausius gyvenimo įstatymus bei teises drauge labiausiai padedame ir savisaugai ir kad šie įstatymai tik vieną, ir tai tik labai trumpą, kartą toleruoja atskiru atveju neišvengiamą peržengimą, o tas, kuris būtinybę iš bėdos paverčia principu ir greta tų įstatymų sukuria atskirą savo įstatymą, tas bus anksčiau ar vėliau užmuštas – bet su nenumaldoma jėga. Imanentinis istorijos teisingumas atlygina ar nubaudžia tik už tokį darbą, kuris patikrina teisingumą, amžinasis teisingumas tikrina ir teisia širdis.
* * *
Kas mane nuolat jaudina – tai yra klausimas, ką šiandien mums apskritai reiškia krikščionybė, arba kas mums šiandien yra Kristus. Laikai, kai žmonėms į tai būtų galima atsakyti žodžiais, – nesvarbu, teologiškai arba paaiškinant maldingais žodžiais, – jau praėjo; taip pat praėjo turtingo dvasinio gyvenimo bei sąžinės laikai ir apskritai religingumo laikai. Artėja visiškos bedievystės laikai; žmonės, kokie jie dabar yra, paprasčiausiai nebegali būti religingi. Ir tie, kurie sąžiningai laiko save „religingais“, taip pat visiškai nepraktikuoja religingumo; sakydami „religingumas“, jie turi galvoje tikriausiai visiškai ką kita. Tačiau tai, ką tūkstantį devynis šimtus metų skelbia visa mūsų krikščionybė ir teologija, remiasi žmonių „religiniu apriori“. „Krikščionybė“ visada buvo „religijos“ forma (galbūt tikroji). Bet jeigu vieną dieną paaiškės, kad šio „apriori“ iš viso nėra, kad tai buvo istoriškai sąlygota ir praeinanti žmogaus raiškos forma, taigi jeigu žmonės iš tiesų iš esmės pasidarys nereligingi, – manyčiau, jog šis procesas daugiau ar mažiau vyksta (kuo paaiškinti, kad, pavyzdžiui, šis karas, skirtingai nuo visų ankstesniųjų, nesukelia „religinės“ reakcijos?), – ir ką tai reiškia „krikščionybei“? Iš visos ligšiolinės mūsų „krikščionybės“ atimami pamatai, ir lieka vos keli „paskutiniai riteriai“ ar keletas intelektualiniu požiūriu nesąžiningų žmonių, su kuriais dar galima kalbėti „religingumo“ klausimais. Negi lieka tik saujelė išrinktųjų? Negi stengdamiesi realizuoti savo prekę turėtume nertis iš kailio, įskaudinti ar pasipiktinę pulti būtent prie tos abejotinos žmonių grupelės? Ar turėtume užpulti keletą nelaimingųjų jų silpnumo valandą ir juos, taip sakant, išprievartauti religiniu požiūriu? Jei viso to nenorime, jeigu galų gale ir vakarietiškąją krikščionybės formą turėtume laikyti tik pradine visiško netikėjimo pakopa, kokia padėtis tada susiklostytų mums, Bažnyčiai? Kaip Kristus gali tapti ir netikinčiųjų Viešpačiu? Ar yra netikinčių krikščionių? Jeigu religija yra tik krikščionybės drabužis, – o ir tas drabužis įvairiais laikais atrodė labai skirtingai, – kas tada yra netikinti krikščionybė?
* * *
Dažnai savęs klausiu, kodėl „krikščioniškas instinktas“ mane labiau traukia prie netikinčių nei prie tikinčių, ir visiškai ne dėl to, kad pajusčiau norą misionieriauti, o paprasčiausiai „broliškai“. Bendraudamas su tikinčiaisiais dažnai vengiu ištarti Dievo vardą, – nes man atrodo, jog jis čia skamba kažkaip dirbtinai ir kad pats sau atrodau šiek tiek nesąžiningas, (ypač nemalonu būna, kai kiti pradeda kalbėti vartodami religines sąvokas, tada beveik visiškai užčiaupiu burną ir man darosi kažkaip tvanku bei nejauku), – o netikintiems kartais galiu visiškai ramiai ir kaip savaime suprantamą dalyką paminėti Dievą. Tikintys kalba apie Dievą, kai pasiekia savo žinojimo ribas (kartais dėl tingėjimo pasukti galvą) arba kai žmogaus jėgos nebetarnauja, – ir jie visada pasitelkia deus ex machina, – arba tariamam neišsprendžiamų problemų sprendimui, arba kaip jėgą, kai žmogus nebeįstengia susidoroti su kažkokiu uždaviniu, vadinasi, visada pasinaudojama žmogaus silpnumu arba jo gebėjimų ribotumu; tai neišvengiamai trunka tol, kol žmonės savo pastangomis praplečia žinojimo ribas ir Dievas, kaip deus ex machina, pasidaro nebereikalingas; kalbėjimą apie žmogaus pažinimo ribas apskritai laikau abejotinu dalyku (ar pačią mirtį, kadangi žmonės jos beveik nebebijo, ir nuodėmę, kurios žmonės beveik nebesupranta, šiandien dar galime laikyti tikra riba?), man vis atrodo, jog tuo mes paprasčiausiai baimingai norėdavome palikti vietos Dievui; – apie Dievą norėčiau kalbėti ne prie žmogaus ribotumo, o centre, jį sieti ne su silpnumo valandėlėmis, o su jėga, ne su mirtimi ir kalte, o su gyvenimu ir su gėriu. Man atrodo, jog ties ribomis verčiau nutilti ir neišsprendžiamus dalykus palikti neišspręstus.
* * *
Šiandien Tave krikštija krikščionimi. Virš Tavęs ištariami visi senieji didieji krikščionių skelbimo žodžiai ir Tau įvykdomas Kristaus įsakymas pakrikštyti, nors Tu nieko nesupranti. Bet ir mes patys pasijuntame nublokšti į supratimo pradžių pradžią. Ką reiškia susitaikymas ir atpirkimas, atgimimas ir Šventoji Dvasia, ką reiškia mylėti priešą, ką – kryžius ir prisikėlimas, gyvenimas Kristuje ir sekimas Kristumi – visa tai taip sunku ir taip tolima, jog mes beveik nebedrįstame apie tai kalbėti. Iš tradicinių žodžių ir veiksmų jaučiame kažką nauja bei permaininga, bet negalime konkrečiai suvokti ir ištarti vardo. Tai – mūsų pačių kaltė. Mūsų Bažnyčia, kuri per tuos metus tik kovojo dėl išlikimo, lyg ji būtų savitikslė, neįstengia nešti pasauliui ir žmonėms susitaikymo bei išganymo žodžio. Todėl ankstesnieji žodžiai turi netekti galios ir nutilti, o mūsų krikščioniškumas šiandien susidės tik iš dviejų dalykų: melstis ir elgtis kaip teisieji tarp žmonių. Iš tų maldų ir veiksmų turi iš naujo užgimti bet koks mąstymas, kalbos ir organizaciniai darbai krikščionybės baruose. Kol Tu užaugsi, Bažnyčios pavidalas bus labai pasikeitęs. „Perliedinimas“ dar nesibaigė ir bet kokie bandymai padėti jai anksčiau laiko plėsti naują organizacinę valdžią tik užvilkins jos teigiamus pokyčius ir taurėjimą. Ne mūsų reikalas nuspėti dieną, – bet ji ateis, – kai žmonės vėl bus pakviesti taip ištarti Dievo žodį, kad jis padėtų pasaulį pakeisti ir jam atsinaujinti. Tai bus nauja kalba, gal visiškai nereliginė, bet išlaisvinanti ir suteikianti išganymą kaip Jėzaus kalba, – iš pradžių ji sukels žmonių pasipiktinimą, bet galų gale jie pasiduos jos galiai, naujo teisingumo ir naujos tiesos kalba, kalba, kuri skelbs Dievo santarvę su žmonėmis ir naujos karalystės artėjimą. „Apims jas baimė, ir drebės jos dėl visokeriopo pertekliaus ir gerovės, kuria juos aprūpinsiu“ (Jer 33, 9). Iki tol krikščionims reikės elgtis tyliai ir saugoti slaptumą; bet bus žmonių, kurie melsis, darys teisingus darbus ir lauks ateinant Dievo laiko. Linkiu, kad Tu būtum tarp tų žmonių ir kad apie Tave kada nors būtų pasakyta: „Bet teisiųjų takas yra tarsi aušros šviesa, vis labiau švintanti iki skaisčios dienos“ (Patarlių 4, 18).
* * *
Ir vėl įsitikinau, jog negalima leisti, kad Dievu būtų užkišamos visos netobulo mūsų pažinimo spragos; ir kai vėliau, – kas objektyviai neišvengiama, – pažinimo ribos vis plečiasi, kartu su jomis pastūmėjamas ir Dievas, tad jis be perstojo traukiasi. Dievą turime rasti tame, ką suvokiame, o ne tame, ko nesuvokiame; Dievas nori, kad jį suvoktume ne neišspręstuose, o išspręstuose klausimuose. Tai tinka taip pat apibūdinti santykiui tarp Dievo ir mokslinio pažinimo. Tuo taip pat galime vadovautis, svarstydami bendriausius klausimus, susijusius su mirtimi, kančia ir kalte. Šiandien ir į visus šiuos klausimus yra žmogiškų atsakymų, kurie visiškai apsieina be Dievo. Faktiškai – ir taip būdavo visais laikais – žmonės su tais klausimais susidorodavo, ir paprasčiausiai yra netiesa, jog tik krikščionybė turi sprendimą. Dėl sąvokos „sprendimas“ pasakysiu, jog krikščioniški atsakai taip pat menkai (arba taip pat gerai) privalomi, kaip ir kiti galimi sprendimai. Ir čia Dievu negalima užkamšioti visų skylių; Dievą turime pažinti ne tik ties savo galimybių ribomis, o pačiame gyvenimo sūkuryje; Dievas nori, kad jį pažintume gyvendami, o ne tik mirdami, būdami sveiki ir kupini jėgų, o ne tik, kai kenčiame, kai veikiame, o ne tik, kai nusidedame. To pagrindas yra Dievo apsireiškimas Jėzuje Kristuje. Jis yra gyvenimo centras, o ne „atėjęs tam“, kad mums atsakytų į neišspręstus klausimus. Žvelgiant iš gyvenimo centro, kai kurie klausimai apskritai iškrenta, kaip ir atsakymai į tokius klausimus (turiu galvoje Jobo draugų įvertinimą!). Kristuje nėra „krikščioniškų problemų“.
* * *
Maniau, jog Dievas vis labiau išstumiamas iš pilnametystės sulaukusio pasaulio sferos, iš mūsų pažinimo bei gyvenimo sferos ir jog nuo Kanto laikų jam liko vietos tik anapus patyrimo pasaulio. Viena vertus, teologija tam apologetiškai priešinosi, kovojo – bergždžiai – prieš Darviną ir t.t.; kita vertus, ji susitaikė su taip pakrypusiais reikalais, Dievą ėmė pasitelkti kaip deus ex machina tik vadinamųjų paskutinių klausimų atveju, t. y. Dievas tampa atsakymu į gyvenimo klausimus, gyvenimo vargų ir konfliktų sprendimu. Bet jeigu žmogus tokių problemų neturi arba nenori jų rodyti ir jausti aplinkinių gailesčio, jis negali bendrauti su Dievu, arba tam jokių gyvenimiškų problemų ir t.t. neturinčiam vyriškiui reikia įrodyti, jog iš tikrųjų jis turi neapsakomai daug klausimų, bėdų, jį kamuoja konfliktai, bet jis dėl to neprisipažįsta arba paprasčiausiai to nežino. Jeigu pavyksta tai įrodyti, – o egzistencinė filosofija ir psichoterapija šia kryptimi yra parengusios labai rafinuotų metodų, – tada į šį žmogų gali prabilti ir Dievas, o metodizmas gali džiaugtis savo sėkme. Bet jeigu nepavyksta žmogaus įtikinti, kad jis savo laimę laikytų nelaime, sveikatą – liga, savo gyvybines jėgas – desperacija, teologų išmintis ir baigiasi. Tokiu atveju susiduriame arba su piktybišku užkietėjusiu nusikaltėliu, arba su „biurgeriškai patenkinta savimi“ žmogysta, – iki išganymo jiems abiem labai toli. Tai yra požiūris, kuriam aš priešinuosi. Kai Jėzus laimindavo nusidėjėlius, tai būdavo tikri nusidėjėliai, tačiau Jėzus niekada jokio žmogaus pirma nepaversdavo nusidėjėliu. Jis ragindavo juos trauktis nuo nuodėmės, o ne lįsti į nuodėmę. Aišku, po susitikimo su Jėzumi žmonės viską imdavo vertinti visiškai kitaip. Taip buvo ir su Pauliaus atsivertimu. Bet susitikimas su Jėzumi įvykdavo anksčiau negu nuodėmių suvokimas. Kaip žinome, Kristus rūpindavosi visuomenės atplaišomis, prostitutėmis, muitininkais, bet anaiptol ne tik jais, nes jis apskritai norėdavo rūpintis žmonėmis. Jėzus nė karto nesuabejojo kurio nors žmogaus sveikata, jėgomis, laime ir niekada nežiūrėjo į žmogų kaip į nevykusį padarą; kam tąsyk jis būtų gydęs ligonius, grąžinęs jėgas silpniems žmonėms? Jėzus įtraukia į savo ir Dievo karalystės užmojus visą žmogaus gyvenimą su visomis jo apraiškomis.
* * *
Negalėsime būti sąžiningi, nesuvokę, jog turime gyventi pasaulyje – „etsi deus non daretur“. Ir mes tai suvokiame – Dievo akivaizdoje! Pats Dievas verčia mus tai suvokti. Dėl to, kad tampame subrendusiais žmonėmis, galime tikriau suvokti savo padėtį prieš Dievą. Dievas leidžia mums suprasti, jog turime gyventi kaip žmonės, sugebantys tvarkyti savo gyvenimą be Dievo. Dievas, kuris yra su mumis, yra Dievas, kuris mus apleidžia (Morkaus 15, 34)! Dievas, kuris leidžia mums gyventi be Dievo darbinės hipotezės, yra tas Dievas, priešais kurį mes nuolat stovime. Dievo akyse ir su juo mes gyvename be Dievo. Dievas leidžiasi išstumiamas iš pasaulio ant kryžiaus, Dievas pasaulyje yra bejėgis ir silpnas, ir kaip tik ir tik taip jis yra su mumis ir mums padeda. Iš Mato 8, 17 labai aiškiai matyti, jog Kristus padeda ne savo galybe, o silpnumu, kančia! Čia ir slypi esminis skirtumas nuo kitų religijų. Ištikus bėdai, žmogaus religingumas nukreipia mintį į Dievo valdžią pasauliui, Dievas yra tikrasis deus ex machina. Biblija kreipia žvilgsnį į Dievo bejėgiškumą ir kančią; tik kenčiantis Dievas gali padėti. Šiuo požiūriu galima pasakyti, jog minėtasis kelias į pasaulio pilnametystę, kuri padeda atsikratyti klaidingo Dievo supratimo, leidžia mums pamatyti Biblijos Dievą, kuris dėl savo bejėgiškumo pasaulyje įgyja galios ir vietos. Čia, ko gero, turės prasidėti „pasaulietinė interpretacija.“
* * *
Bažnyčia yra tik tada Bažnyčia, jeigu ji egzistuoja kitiems. Kad galėtų padaryti pradžią, jai reikia visą nuosavybę padovanoti vargingiesiems. Kunigai turi gyventi tik iš savanoriškų bendruomenių aukų, galbūt dirbti pagal kokią nors pasaulietinę profesiją. Bažnyčia turi dalyvauti bendruomenės žmonėms sprendžiant pasaulietinius uždavinius, ne valdydama, o padėdama ir tarnaudama. Visų profesijų žmonėms ji turi pasakyti, kas yra gyvenimas su Kristumi, ką reiškia „būti kitiems“. Ypač mūsų Bažnyčiai teks priešintis įžūliam pasipūtimui, jėgos garbinimui, pavydui ir iliuzionizmui – šios ydos yra viso blogio šaknys. Bažnyčiai reikės kalbėti apie saiką, tikrumą, pasitikėjimą, ištikimybę, pastovumą, kantrybę, drausmę, kuklumą, santūrumą. Ji turės pakankamai įvertinti žmogaus „pirmavaizdį“ (kuris yra kilęs iš Jėzaus žmogystės ir yra toks svarbus Pauliaus mokyme); ne sąvokos, o pavyzdžiai jūsų žodžiams suteiks akcentą ir jėgos.

_____________________________________

Dialogo kultūros institutas pristato Dietricho Bonhoefferio knygą lietuviškai:

Jokia kita XX šimtmečio teologinė knyga vokiškai skaitantiems skaitytojams nepaliko stipresnio įspūdžio nei Dietricho Bonhoefferio laiškai ir užrašai iš kalėjimo. Žymiojo vokiečių mąstytojo, protestantų teologo ir aktyvaus pasipriešinimo nacionalsocializmui dalyvio kūryba priskiriama tiek protestantizmo, tiek apskritai krikščionybės klasikos aukso fondui.
Drąsiai mesdamas iššūkį pasyviai krikščionių laikysenai blogio akivaizdoje, D. Bonhoefferis aiškiai atskiria nuolankumą bei pasidavimą aukštesnei valiai ir pasipriešinimą neteisybei bei nemeilei. Laužydamas moderniosios teologijos rėmus tiek savo gyvenimu, tiek ir kūryba, jis provokuoja iš naujo atrasti esmines dvasines vertybes, jų prasmę ir skatina kritinę krikščioniška save vadinančios visuomenės savianalizę.
Ši D. Bonhoefferio knyga - tikras iššūkis tikėjimui, mąstymui ir veiklai, skatinantis išsilaisvinimą nuo išankstinių nuostatų, aplinkybių prievartos bei visuomeninio egoizmo įtakos.
Vokietijoje D. Bonhoefferio laiškų knyga išleista daugiau nei 350 000 tiražu, yra išversta į 19 pasaulio kalbų.
_____________________________________

Neformaluose jau buvo:
Būti krikščionimi - būti žmogumi.
Tikėjimo išpažinimas.

sekmadienis, rugsėjo 23, 2007

Krikščionybės aušra (tęsinys)


Bendrijoje nėra kunigų, bet yra autoritetai- tie, kurie matė Jėzų, su juo bendravo. Jau vien dėl to Petras, nors neturi Romos pilietybės ir silpnai kalba lotyniškai, tarp jų yra žymiausias. Bet ir jis neužima jokių pareigų.
Antroji krikščionių stiprybė- jie turi Evangelion (graikiškas žodis, reiškiantis ''gerąją naujieną'', dabar sakome- Evangeliją) ir kiekvienas gali ją paskaityti.
Bet, kai Romoje krikščionys ėmė reikalauti, kad Jonas Morkus (pagonių kraštuose buvo Pauliaus, vėliau- Petro pagalbininkas) aprašytų Jėzaus keliones, stebuklus, visą istoriją, mat nežinia, kiek Petras dar su jais bus, Petras kurį laiką prieštaravo:''O kam to reikia? Netrukus ateis dangaus karalystė.Tie, kurie čia stovite, nepatirsite mirties, kol nepamatysite Žmogaus Sūnaus.''Bet vėliau Petras pakeitė nuomonę, patvirtino pirmąjį tekstą ir leido jį skaityti bendruomenėse. Tai labai padėjo krikščionybei plisti, nes kitos tikybos panašios Evangelijos neturėjo: judaizme šventiko titulas buvo paveldimas, pagonių kultuose kandidatai metų metais turėjo kopti sudėtingais išbandymų laiptais, kol susipažindavo su kulto paslaptimis. O krikščionių bendrijoje, bent tais laikais, kelias nuo pasikrikštijimo iki tapimo pamokslininku buvo labai trumpas. Kiekvienas atsivertęs galėdavo tapti misionieriumi.
Po Romos gaisro prasidėjęs krikščionių persekiojimas tęsėsi. Petras, Paulius irgi, buvo pagauti tik po trejų metų. Išliko nežinomo autoriaus laiškas, kuriame pranešama, kad Petras buvo išduotas iš ''pavydo''. Kitame laiške sakoma, kad apaštalui ''teko patirti ne vieną ir ne dvi kančias, o daugelį, kol jis atsidūrė Dievo garbėje''. Nežinoma, kur ir kada Petras buvo nužudytas. Spėjama, kad stadione Campus Vaticanus, kuriame vykdavo žirgų lenktynės ir žmonių egzekucijos. Nėra duomenų apie jokias laidojimo iškilmes. Greičiausiai jis buvo palaidotas ten pat, lauke, kur vėliau rasta daugybė žmonių palaikų.
Dar po metų Neronas buvo nuverstas ir persekiojimai pasibaigė. Bendrija nebuvo sunaikinta. Net istorikas Tacitas , romėnas, į krikščionybę žvelgęs iš aukšto, turėjo pripažinti, kad žiaurūs persekiojimai ėmė kelti gyventojų užuojautą. Iš tikro, baudžiamieji mirtį pasitikdavo vyriškai, ir tai darė įspūdį.
Krikštijosi vis daugiau ir daugiau Romos gyventojų. Tačiau Roma dar nebuvo tapusi krikščionybės, laikomos Rytų tikėjimu( mat didžiausios jos bendrijos buvo susibūrusios rytinėse Imperijos dalyse-Egipte, Sirijoje, Graikijoje), centru. Ir nebuvo bendruomenėse jokios hierarchijos, pareigybių, juolab iškilmingų. Kam reikalinga hierarchija, jeigu visi netrukus stosime prieš Dievo teismą?Net praėjus 30-čiai metų po apaštalo Petro mirties laišką korintiečiams rašė Romos bendrija. Bendrija, o ne vyskupas, nes tokio paprasčiausiai tada nebuvo. Vyskupas bendrijos priekyje atsiranda tik140-aisiais metais, jį imta vadinti papa(nuo graikiško žodžio pappas- tėvas)
Romos vyskupas Steponas 254 metais pirmą kartą primena Jėzaus žodžius apie uolą, ant kurios bus pastatyta bažnyčia, ir pradeda reikalauti, kad pats būtų pripažintas didžiausiu autoritetu. Tačiau tokiu iš tikro tampa tik Leonas Pirmasis Didysis, gyvenęs V amžiuje ir pasiskelbęs, kad nuo šiol jis, Romos vyskupas, laiko dangiškosios karalystės raktus ir yra aukščiausia instancija sprendžiant visus tikėjimo klausimus. Tokia kaip dabar popiežiaus instancija susiformavo tik XI amžiuje, Grigaliui VII paskelbus ''Dictatus Papae''.

Algimantas Čekuolis

šeštadienis, rugsėjo 22, 2007

Krikščionybės aušra

Romoje pilna visokio išpažinimo sektų, Neronas pasirenka vieną jų- krikščionis. Jo gvardiečiams nesunku surasti '' įtariamuosius''-išduoda kaimynai, kartais net patys krikščionys. Visi sučiuptieji greit nužudomi:vienus užsiuva į laukinių žvėrių kailius ir užpjūdo šunimis, kitus degina kaip fakelus parkui apšviesti, dar kitus nukryžiuoja.
Sugavo krikščionių vyriausiąjį. Gvardiečiams jis - tiesiog senas žvejys, atvykėlis iš tolimos galilėjos provincijos.Jo vardas Simonas Petras. Jį nukryžiavo galva žemyn.

Simono Petro kelias į kankinio mirtį prasidėjo 36 metai iki didžiojo Romos gaisro.
Broliai Simonas ir Andriejus gyvena Galilėjos provincijos Kafarnaumo kaime- gan turtingame, nes šalia eina kelias Via Maris, jungiantis Siriją su Egiptu, juo galima pasiekti Romą. Broliai prekiauja vynu, alyvomis, pačių pagauta ir išrūkyta žuvimi, turi būrį vergų ir padėjėjų, keletą namų.
Galilėja- maža valstybėlė, anksčiau priklausiusi Izraeliui, paskui užkariauta graikų, tada vėl žydų susigrąžinta. Ją valdė žydas- graikas Erodas, o šiam mirus- du jo sūnūs, bjaurūs despotai. Būtų buvę nuversti, bet juos gina romėnų būrys. Gyventojų kalba aramėjiškai, tai yra žydų kalba, tik labai savotiška Galilėjos tarme, iš kurios Jeruzalėje šaipomasi. Valstybinė kalba- graikų, bet dar reikia mokėti hebrajų- Torai skaityti. Gerai ir lotyniškai suregzti bent kelis sakinius, ypač jei nori ką nors parduoti kareiviams.
Brolių vardai atspindi padėtį. Simonas aramėjų kalba reiškia ''Dievas išklausė'', o Andrius- iš graikiško Andreas,''vyriškas''.Jie gyvena gerai, ramiai, nė neįtardami, kad vienas rytas pakeis jų gyvenimą ir.. visą pasaulį.
Sykį pavasarį abu broliai žvejojo Genezareto ežere, netoli kranto..
Evangelistas Matas vėliau papasakos apie kitą Galilėjos gyventoją, prieš porą dienų atvykusį į Kafarnaumą.Jis dabar eina ežero krantu stebėdamas, kaip broliams sekasi žvejyba. Tas žmogus, maždaug Simono amžiaus,-Jėzus iš Nazareto. Matas rašo:''Vaikščiodamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė du brolius- Simoną, vadinamą Petru, ir jo brolį Andriejų- metančius tinklą į ežerą;mat buvo žvejai.Jis sakė:''Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais''.Tuodu tuojau paliko tinklus ir nuėjo su juo''.(Mt4,18-20)Pagal Evangeliją, šitaip Jėzus įgijo pirmus du savo mokinius. Kiti šaltiniai patvirtina, kad Simonas, Jono sūnus iš Kafarnaumo, kuriam Jėzus vėliau davė Petro(reiškiančio ''uola'' arba ''atrama'') vardą, nebuvo beturtis ar itin entuziastingas jaunuolis. O Jėzus tada buvo tik pradėjęs mokyti.
Maždaug dvejus metus Petras lydėjo Jėzų jo kelionėse. Iki Kristaus nukryžiavimo jis, atrodo, neperžengė Galilėjos ribų, kuri skersai- vos 40 kilometrų. Bet vėliau nuėjo tūkstančius mylių platindamas naująjį tikėjimą, kuris, Petrui mirštant ant kryžiaus Romoje, jau turi keliasdešimt tūkstančių pasekėjų.
Dvasinę naujojo tikėjimo prasmę mes suprantame. Bet koks buvo tokio staigaus paplitimo mechanizmas ir kokios priežastys?
...Po kelis šimtmečius siautusių karų, įsigalėjus Romos imperijai, pagaliau įsivyrauja taika. Ji taip ir vadinasi- Pax Romana. Romos legionai stovi nuo Atlanto pakrantės Ispanijoje iki Judėjos dykumos ir nuo Reino iki Nilo.Viduržiemio jūra plaukioja beveik nekliudomi piratų laivai. Kelių nutiesta 6000 kilometrų. Jais be perstojo zuja pirkliai, valkatos, artistai, nuotykių ieškotojai ir.. legendos, idėjos, pasakojimai.
Roma savo valdiniams neprimeta jokio tikėjimo. Stovi nuostabios šventyklos- Jupiterio, Minervos, Neptūno, Veneros, imperatoriai po mirties garbinami kaip dievai. Bet tai- politika, o ne dvasinis pasaulis. Šis kultas neduoda atsakymo į klausimą: o kokia žmogaus gyvenimo prasmė? Ir moralės reikalais tie dievai daug patarti negali- apie jų girtuoklystes, apie neištikimybes tiesiog himnai giedami. Vyrauja taika, tyla- ir žmonės pradeda jausti tuštumą širdyje, dvasios vakuumą.

Žydų tikėjimas kitoks. Jie tiki ne į vieną iš dievų, o vienu Dievu. Yra reiklūs, jų religijos pagrindai ir apeigos, pradedant apipjaustymu ir baigiant nurodymais, ką galima ir ko negalima valgyti, tokie griežti, kad retas prašalaitis nori tą jų tikėjimą priimti. Žydu galima tik gimti. Kitos religijos kuria bendrijas, o žydai save laiko išdidžia, DIEVO IŠRINKTĄJA TAUTA. TAČIAU TAI KERTASI SU REALYBE. Judėja, Galilėja, kitos žydų teritorijos yra tiktai didžiųjų kaimynų provincijos arba mūšių tarp jų laukai. Bet kai žydamas nepavyksta išsilaisvinti žemiškais ginklais, jie pasikliauja savo Dievo pagalba.Žydų raštai aiškiai sako, kad ateis Mesijas ir nuves juos į pergalę prieš tamsą, kad Dievas valdys žemėje. TODĖL KIEKVIENĄ DIENĄ LAUKIA JO ATEINANT. O aplink nuolat sukinėjasi įvairaus plauko pranašai ir stebukladariai.
Staiga pasklinda žinia apie tūlą galilėjietį, kuris gydo ligonius ir daro kitus stebuklus bei skelbia, kad Dievo karalystė žemėje jau arti. Prie dviejų ževejų prisijungia daugiau mokinių, jų jau dvylika. Jokios hierarchijos toje grupėje nėra, tačiau Jėzus labiau išskiria Simoną Petrą, dažnai kalbantį visų mokinių vardu, drįstantį garsiai užduoti klausimus, kurie iškyla visiems. Galbūt todėl, kad Simonas vyresnis už kitus, patyręs, o gal ir išmintingesnis.
Abejonių Petrui turėjo kilti jau pirmomis savaitėmis.Nes Jėzus visai nebuvo panašus į tą laukiamą Išvaduotoją-Izraelio karalių, į vadą, stosiantį karių priekyje ir vesiantį į paskutinį mūšį. Taip, jis kalba apie artėjančią Dievo karalystę, bet sako,''kas kardą pakels, nuo kardo ir žus'', kad pasmerkti turi teisę tik Dievas.
Religingiems žydams ypač nepatinka, kad Jėzus atmeta ''išrinktosios'' tautos sąvoką. Šventikus jis vadina veidmainiais, rūpinasi atstumtaisiais- muitininkais, prostitutėmis. Atmeta pagrindines judaizmo taisykles, košerinį maistą, šabo šventimą- viską, kas išskiria žydus iš kitų tautų.
Tačiau Nazariečio pamokslų klausosi jau šimtai žmonių, žinia apie jo daromus stebuklus keliauja iš lūpų į lūpas. Fariziejai (ypač pamaldžių žydų grupė) susirūpina. Gresia revoliucija.
Petras turėjo greit suvokt, kiek daug naujo, peržengiančio judaizmo ribas, žavaus ir tuo pačiu pavojingo yra naujajame mokyme. Dar trisdešimtaisiais naujos eros metais jis ištaria lemtinguosius žodžius:''Tu esi Mesijas''. Matas, vėliau aprašydamas tą sceną, liudija, kad Jėzus į tai atsakė:''Ir aš tau sakau:tu esi Petras-Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės.''(MT16,18)
Tokia buvo popiežystės pradžia.
Petras-Uola iš pradžių nebuvo toks ''kietas''. Kai per žydų Velykas šventiko Kajafo pakalikai Getsemanės sode pagavo ir surišo Jėzų, jo mokiniai išsislapstė.Tik Petrui ir dar vienam mokiniui užteko drąsos nusekti iš paskos.Tačiau kai Kajafo rūmų apsauga, išgirdusi galilėjietišką tarmę, ėmė įtarti, kad Petras iš Jėzaus kompanijos, jis tris kartus tai paneigė, tai yra, išsižadėjo. Nėra duomenų, kur buvo Jėzaus nukryžiavimo metu. Greičiausiai ant mūro sienos, supančios Jeruzalę, kur susirinko didelė minia, mat iš ten egzekucija gerai matėsi. Kad Jėzaus kapas tuščias, pranešė ne jis, o Marija Magdalietė (iš Magdalos) ir kitos moterys. Apaštalai iš pradžių tuo nepatikėjo, vadino ''tuščiais plepalais''. Petras nuėjo prie kapo ir įsitikino- teisybė.
Po kelių dienų Jeruzalėje susitiko Nukryžiuotojo šalininkai. Petras ir dar keli apaštalai pareiškė ir liudijo matęsi su prisikėlusiu Jėzumi.
Kristaus pasekėjų Jeruzalėje tada buvo apei 120. Judėjoje ir Galilėjoje dar apie 500. Judui pasikorus liko vienuolika apaštalų, Marija, Marija Magdalietė ir keturi Jėzaus broliai- taip skelbia (teisingai ar ne) kelios apokrifinės (t.y. po 400 metų įvykusio Bažnyčios suvažiavimo nepripažintos ir pasmerktos) evangelijos. Petras- autoritetas toje draugijoje, tad jis turi spręsti, ką daryti toliau. Atrodytų, reikia slėptis ar bent išlaukti, kol viskas nurims, nes Jėzus buvo nuteistas už baisų nusikaltimą- išdavystę.
Tačiau Petras pereina į puolimą.Pasinaudodamas eiline švente, penkiasdešimtadieniu po Velykų, ir tuo, kad į Jeruzalę privažiavo maldininkų, jis pamokslauja, šaukia gelbėtis, nes Paskutiniojo teismo diena arti, pasakoja apie Jėzaus nukryžiavimą ir prisikėlimą iš numirusiųjų. Per tą šventę Petras įtikina ir pakrikštija tris tūkstančius žmonių. Judėjoje, Mažojoje Azijoje, Šiaurės Afrikoje naująjį tikėjimą ima platinti ir kiti apaštalai, jau įgiję vardą- krikščionys, Kristaus šalininkai.TUO PAT METU artimiausi Jėzaus bendražygiai tarpusavyje karštai ginčijasi:ar būtinai reikia būti žydu, kad taptum krikščionimi? O gal bet kas, įtikėjęs gali pasikrikštyti? Tai svarbus klausimas. Jo esmė:ar krikščionybė yra judaizmo atmaina, ar visai naujas tikėjimas?

Šį klausimą Petras išsprendžia ne diskusijomis, o veiksmu. Jis atverčia į krikščionybę Palestinoje tarnaujantį Romos gvardietį, centūrijos (šimtinės) vadą Kornelijų, pasikvietusį Petrą į savo namus. Petras, nors judėjas, valgo nekošerinį maistą, išaiškina krikščionybės dvasingumą, gerokai patrauklesnį nei marmurinių ar bronzinių stabų garbinimas. Jis pakrikštija ne tik Kornelijų, bet visą jo giminę ir tarnus.
Galbūt tai buvo svarbiausias Petro žingsnis, kurį jis padarė po Kristaus mirties pralaužė duris krikščionybei plisti už judaizmo ribų. Naujoji religija netrukus užvaldė dalį Romos imperijos (priminsiu, tada krikščionybė dar nebuvo draudžiama), o einant amžiams tapo pasauline religija. Ji neplito savaime- viskas buvo gerai organizuota, teritorija ir miestai pasidalinti. Petras, kiti Jėzaus mokiniai, žymesni bendrijos nariai (pavyzdžiui, buvęs fariziejus Paulius) tapo misionieriais naudodamiesi tuo, kad keliai Imperijoje buvo geri, kad Imperija užtikrino saugumą, kad per didesnes upes net tiltai pastatyti ir kad kalbama keliomis bendromis kalbomis, kurias toje teritorijoje visi supranta.
Už Romos imperijos ribų, kur tokių sąlygų nebuvo, krikščionybė ėmė plisti tik po kelių amžių. Į slavų kraštus ji atkeliavo po tūkstančio, o mus pasiekė beveik po pusantro tūkstančio metų.
47-ais metais Jeruzalėje įvyksta pirmas, dabar sakytume Bažnyčios suvažiavimas. Jame nutariama, kad perėję į krikščionybę žydai privalo laikytis ir judėjų tikybos, ir krikščioniškų reikalavimų, o nežydai- tik krikščioniškų. Tai labai pagelbėjo misionieriams, dirbantiems su pagonimis, sakysim, Pauliui.
Apie 50-uosius metus Romoje apsigyvena Petras su žmona. Jam netenka kurti krikščionių bendruomenės misionieriai jau yra ją subūrę.Tai vyrai ir moterys, laisvi žmonės ir vergai, Romos piliečiai ir imigrantai. Pasikrikštijo net vienas senatorius, vardu Pudensas, kartu su dviem dukrom.
Krikščionių bendrija nepripažysta visuomenės sluoksnių ir ribų tarp jų, o tai labai svarbu milijoniniame mieste, kurio didelė dalis gyventojų- atvykėliai iš įvairių Imperijos kampų, besijaučiantys atitrūkę nuo savųjų šaknų ir nepritapę Romoje. Bendrija padeda ligoniams, guodžia, ragina laikytis moralės principų, žada amžiną išganymą. Tai- dvasinių idealistų, svajotojų sala šalto ir gan pokvailio pagoniškumo jūroje. Be to, krikščionybė ima viršų prieš kitas to laiko tikybas, mat turi liudininkų, galinčių pasakyti:''Aš pats tai mačiau.Girdėjau savo ausimis''.

Algimantas Čekuolis (yra tęsinys)

šeštadienis, rugpjūčio 25, 2007

Gyvenimo problemos sprendimas [Lellote]

Dvasinis gyvenimas

Dievas veikia nuolat mumyse savo Malone.Tik reikia sugebėti tą veikimą pastebėti.
Atkreipti dėmesį į tą Kristaus buvimą ir veikimą-dvasine kalba reiškia:turėti vidinį gyvenimą.
Tokiu būdu, tas gyvena vidiniu gyvenimu, kuris supranta, kad jame gyvena Dievas ir kuris stengiasi su ta jame gyvenančia realybe suderinti savo mintis, žodžius ir darbus.
Gyvendami kūne, mes ir savo vidiniu žvilgsniu kiek galime ieškome įkūnytos būtybės;todėl mes ir Dievą geriau pristatome Kristaus žmogiškame pavidale ir savo vidinį gyvenimą suprantame kaip bendravimą su Kristumi.
Todėl vidinio gyvenimo prasmė galų gale gali būti suvedama į paprastą šauksmą:'' Su Tavim, Viešpatie''
Tobulumo užbaigimas-jo buvimo prasmė ir apvainikavimas-tai artumas su Dievu.Betgi tą artumą pasiekia palyginti nedaug sielų.Daugelis jį laiko net negalimu;kodėl taip? Pagrindinė priežastis-tai mūsų pripratimas galvoti apie Dievą kaip apie kažkur toli esantį.Ar aš galiu prisiartinti prie to, kuris niekada nesti su manim? Artimumas reikalauja čia pat esančio...(R.Pliusas,''Dievas mumyse'')

ketvirtadienis, rugpjūčio 23, 2007

Bažnyčia-abatija – Ritualo svarba

Krikščionių keltų abatija buvo visuomet atvira tiems, kuriems reikėjo maisto, nakvynės ar žaizdų priežiūros. Kada vienuolių kaimynai pagonys įeidavo į abatiją, juos sveikindavo pažįstamas paveikslas: vienuoliai ar vienuolės virtuvėje ruošė maistą, krovė malkas, perrašinėjo rankraščius ar dirbo laukuose. Tačiau akį užkabindavo ir kai kas naujo – keisti ritualai, kaip kryžiaus ženklas, duonos laužymas, bendra taurė, klūpėjimas, nusilenkimas ir gulėjimas kryžiumi.

Kaip išmokti būti krikščionimi?

Tokie buvo krikščionių ritualai. Juos kartodavo vienuoliai ir vienuolės abatijoje. Jų mokė ir savo kaimynus pagonis, kurie norėjo tapti krikščionimis. Šie veiksmai tapo tokia neatskiriama konvertito gyvenimo dalimi, kad tapo kasdienybe.

Kai atsivertęs airis stokojo drąsos, užuot kartojęs senai iš druidų išmoktą užkalbėjimą, maldoje prabildavo į Kristų. Žymioji Šv. Patriko šarvo malda – puikiausias tokios maldos pavyzdys. Carmina Gaedelica yra kasdienių keltų maldų rinkinys – maldos kuriant ugnį, prausiant veidą, šluojant namus ar audžiant.

Kiti ritualai, tokie kaip kryžiaus ženklas, tapo lyg refleksas į daugelį gyvenimo tuo laikmečiu aplinkybių. Keltų krikščionys mokėsi iš žodžių, pasikartojančių veiksmų ir simbolių, kurie juos skyrė nuo druidų tikėjimą praktikuojančių tautiečių.

Ritualų stoka bažnyčiose, kurioms rūpi „ieškantys“ tikėjimo (angl. Seeker Church)

Prasukime juostelę į XX amžių. „Ieškančių pamaldų“ modelis teigia, kad žmonėms Kristų lengviausia priimti, jei atsisakome „religinių“ simbolių. Tokia strategija padėjo pritraukti naujų žmonių į „ieškantiems jautrias“ bažnyčias bažnyčias, tik jos, priešingai nei keltų abatijos, kai kurios ieškančių bažnyčios nesibodėjo konvertitų mokyti veiksmų – elgesio ir simbolių, žyminčių krikščionišką tikėjimą.

Daugelis bažnyčių buvo statomos be baptizerijų (krikšto vieta bažnyčioje – vert. past.), nes krikštyti tapo įprasta baseinuose ir ežeruose. Komunijos nebepraktikuodavo arba ją švęsdavo vien ypatingomis progomis – ji nebebuvo įprasto šlovinimo dalimi. Tokios praktikos imtasi todėl, kad buvo manoma, jog simboliai ir ritualai neleidžia suvokti evangelijos žinios. Bet, iš tiesų, yra priešingai.

Ritualo svarba

Ritualai, veiksmai ir simboliai svarbūs tuo, kad jie, būdami išoriški, padeda mums išreikšti vidinius išgyvenimus. Išmokstame „šlovinti kaip krikščionys“, nes kartojame jų veiksmus. Taip konvertitai priima krikštą, dalyvauja jame, priima komuniją, juos moko katechezės. Taip jie išmoksta gyventi šioje naujoje, gal kiek keistoje bendruomenėje, kurią vadiname bažnyčia.

Atsisakę ritualų, veiksmų ir simbolių nuskurdiname tikėjimą, atimame iš jo vidinio tikėjimo išraišką. Ritualų pagalba asmeniškai ir visi kartu išreikšti, o išreiškiant pastiprinti bendrą mūsų tikėjimą. Misijinė bendruomenė skiria ypatingą dėmesį išreikšti išskirtinai krikščionišką elgseną, simbolius ir veiksmus (ar jie būtų senoviniai, ar šiuolaikiniai) nes tai ir parodo, kad esame pasauliui alternatyvi bendruomenė.

pirmadienis, rugpjūčio 06, 2007

Apklausa: Skaistyklos klausimas

Kadangi diskusijos apie skaistyklą, atrodo, baigėsi ar eina į pabaigą, o apklausa jau baigėsi, metas reziumuoti. Aišku, reziumuosime ne visų lankytojų, o tik tų, kurie nepatingėjo ar išdrįso pareikšti savo nuomonę apklausoje.


Taip, ji tikrai yra – 15 (29%)
Nežinau, bet esu linkęs (-usi) tuo tikėti – 7 (13%)
Nors ir nesu katalikas (-ė), manau, kad tai logiška – 1 (1%)
Nors ir esu katalikas (-ė), man tuo sunku patikėti – 3 (5%)
Nežinau, sunku patikėti – 8 (15%)
Nemanau, kad tai gali būti krikščioniško tikėjimo dalimi – 7 (13%)
Netikiu, kad yra Dievas, tai apie kokias skaistyklas galima kalbėti? – 10 (19%)

Taigi, įsitikinusių katalikų ir jiems prijaučiančių šiuo klausimu skaičius būtų 15+7+1=23 (43%).
Protestantų ir jiems prijaučiančių (katalikų? – bent vienas toks buvo) 3+8+7=16 (33 %).
Taip pat savo nuomonę išreiškė 10 ateistų (19 %). Džiaugiamės, kad ir jie čia užsuka.

Komentaruose skaistyklos klausimu, visgi vyravo protestantiška nuomonė.

sekmadienis, rugpjūčio 05, 2007

Šventi veiksmai-ženklai

Image Hosted by ImageShack.usČia diskusijai pateikiame vieną „Mažosios studijos“ laidą apie mišias ir tai, kas daroma meldžiantis. Norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į tuos „šventuosius ženklus“ arba veiksmus, kuriuos atlieka katalikai. Ar protestantai taip pat neturi tokių ženklų ar veiksmų? Kadangi, bent jau teoriškai, protestantai aukščiausiu autoritetu laiko Šventąjį Raštą, tai kiek jis leidžia tokius ženklus atlikti? Kuo jie [būtų] naudingi ir reikalingi?

Gal vėliau nebereikės raginti, bet šįkart, vėlgi, matau reikalą priminti apie elementarią pagarbą vienas kitam. Diskutuokime, komentuokime, tik nepamirškite pirmiausiai pasiklausyti laidos.

šeštadienis, liepos 28, 2007

Skaistykla - ar jos būtinai reikia?

Free Image Hosting at www.ImageShack.usVienas iš mano prenumeruojamų tinklaraščių užvedė įdomią temą – apie skaistyklą. Pamaniau, kad ir Lietuvos blogsferoje apie tai galima būtų padiskutuoti. Ta proga ir nauja, savaitę truksianti apklausa. Taigi, paskubėkite išreikšti savo nuomonę ten bei komentaruose. Beje, būtų gerai, kad šią temą nagrinėtume, o ne dergtumėmės vienas iš kito. Būtų ir maloniau skaityti, ir daugiau mąstytume apie išganymą bei (t.y.?) grįžimą prie dieviškojo paveikslo, pagal kurį buvom sutverti, o tai, tikiuosi sutiksite, yra neblogas užsiėmimas.

Pradžiai, keletas nuomonių iš abiejų pusių.

Iš Katalikų Bažnyčios Katekizmo (KBK):

1030 Tie, kurie miršta Dievo malonėje ir draugystėje, tačiau nepakankamai nuskaistinti, nors ir yra tikri dėl savo amžinojo išganymo, po mirties kentėdami nusiskaistina, kol taps tokie šventi, jog galės įeiti į dangaus džiaugsmą.

1031 Tą galutinį išrinktųjų nuskaistinimą, visiškai kitokį, negu pasmerktųjų bausmė, Bažnyčia vadina skaistykla. Bažnyčia išdėstė tikėjimo mokslą apie skaistyklą, ypač Florencijos ir Tridento Susirinkimuose. Bažnyčios Tradicija, pasiremdama kai kuriais Šv. Rašto tekstais (1 Kor 3,15; 1 Pt 1,7), kalba apie nuskaistinančią ugnį:

Kadangi Tas, kuris pats yra Tiesa, tvirtina, jog piktžodžiaujančiam prieš Šventąją Dvasią nebus atleista nei šiame, nei būsimajame gyvenime (Mt 12, 32), tai reikia tikėti, kad iki [Paskutiniojo] teismo dar egzistuos kai kurias lengvas nuodėmes apvalanti ugnis. Tas Šv. Rašto posakis leidžia suprasti, kad vienos kaltės gali būti atleistos šiame, kitos – būsimajame gyvenime.
(Šv. Grigalius Didysis, Dial. 4, 41, 3)


Liuteriui tai buvo vienas iš punktų, kurį, reformuojant Bažnyčią, buvo svarbu paminėti savo 95-iose tezėse:

Kodėl popiežius neištuština skaistyklos iš švenčiausios artimo meilės ir dėl didžiausio sielų būtinumo – teisingiausio pagrindo, jei išperka be galo daug sielų dėl pražutingiausių pinigų bazilikos statybai – menkiausio pagrindo?

Čia lyg ir į indulgencijų klausimą taikoma...

Na, o Lietuvos Liuteronų Bažnyčios forume šia tema klausimas buvo užduotas taip:

Skaistykla, čia tox dalykas, kur Dantė aprašė?

Akivaizdu, kad ne, bet forumą pasiskaityti verta.

Tai ką manot jūs? Tik būkit žmonės ir prisiminkit elementorišką etiketą.

ketvirtadienis, liepos 26, 2007

Concilium Vaticanum IIum, vale!


Frank K. Flinn

Viso pasaulio katalikai nebeturėtų puoselėti iliuzijų. Popiežiaus Benedikto XVI neseniai paskelbtas sprendimas, kuriuo skatinamas platesnis tradicinių lotyniškų Tridento mišių naudojimas, tėra naujausias žingsnis jo ilgalaikės kampanijos, kuria siekiama panaikinti liberalias bažnyčios praktikų, kurios nuo septinto praeito amžiaus dešimtmečio populiarios tarp katalikų, reformas.

Šis žingsnis viso pasaulio diecezijose gali paskatinti liturgines schizmas.

Pastarąją mišių formą 1570 m. Romos mišiole paskelbė popiežius Paulius V. Šis ritas numato, kad kunigas stovi ant paaukštinto altoriaus, nusigręžęs nuo žmonių, o švenčiausias liturgijos vietas murma lotyniškai.

Tridento mišių laikytasi iki 1969 m., kai Popiežius Paulius VI paskelbė naująją Vatikano II Susirinkimo (1962-1965) mišių formą. Laikantis senoviškiausių krikščioniškų pamaldų formų, naujoji Eucharistija buvo išversta į vietines kalbas. Kunigas atsisuko į parapiją. Liturginė muzika apėmė plačią stilių įvairovę, įskaitant gospelą, afrikietišką giedojimą su būgnais, meksikietiškus mariachi orkestrus, liaudies muziką ir netgi populiariosios muzikos ritmus. Konservatyvieji katalikai tuojau pat užsipuolė naująjį ritą, tačiau Paulius VI perspėjo, kad šiuolaikiniame pasaulyje Evangelijos žinia bus prarasta, jei į žmones ji nesikreips jų kalba ir per jų papročius.

Tradicionalistų mažuma nesiliovė kritikavusi permainas. 1988 m. buvęs prancūzų arkivyskupas Marcel LeFebre nedidelę katalikų mažumą nuvedė į schizmą, nes kartu su savo sekėjais nepriėmė, anot jų, eretiškų „Pauliaus VI mišių“. Lefebristai ne tik atmentė naująją liturgiją, jie atmetė ir esmines Vatikano II Susirinkimo doktrinas apie ekumenizmą, tikėjimo laisvę ir kolegialumą. Kolegialumas buvo būtent ta ekleziastinė samprata, kuri formavo Vatikano II Susirinkimą. Tradicionalistų neapykantos gelmė Vatikano II Susirinkimo mokymo atžvilgiu buvo ir tebėra stulbinama.

Priešingame bažnyčios sparne progresyvieji norėjo toliau plėtoti Vatikano II Susirinkime pradėtus darbus – kalbant ne vien apie liturgiją, bet ir apie ekumenizmą, pasauliečių dalyvavimą, krikščionišką socialinę veiklą (išsilaisvinimo teologija, feminizmas, ekologija) bei etikos teoriją (kunigų celibatas, gimimų kontrolė). Paulius VI pradėjo visa tai stabdyti, o popiežius Jonas Paulius II bei naujasis jo prefektas Tikėjimo Doktrinos Kongregacijai, kardinolas Joseph Ratzinger, ėmėsi tai stabdyti iš esmės.

Jie griebėsi ardyti progresyvųjį bažnyčios sparną. Devintame dešimtmetyje jie užtildė išsilaisvinimo teologą Leonardo Boffą, iš dėstytojų pašalino šveicarą Hansą Küngą ir amerikietį Charlesą Curraną bei be skrupulų prižiūrėjo neteisėtą indo Tissa‘os Balasuriya‘os ekskomuniką (šis aktas vėliau buvo atšauktas). Jau šiemet popiežius cenzūravo Salvadoro jėzuitą, išsilaisvinimo teologijos atstovą Joną Sobrino, naudodamas seną Vatikano taktiką - suplakti iš konteksto išimtas citatas.

Ir priešingai, pontifikatas išliko nepaaiškinamai atlaidus schizmatikams lefebristams, nepaisant tos paniekos, kurią šie nuolat rodė paties Vatikano atžvilgiu. Iš tiesų devintame dešimtmetyje kardinolas Ratzinger jiems suteikė nemokamos amunicijos. Liturginio traktato įžangoje jis pareiškė, kad moderniosioms mišioms būdingi įnoringi „šou elementai“ ir „fabrikacijos“. Toliau jis gyrė Rytų katalikų ir Ortodoksų Eucharistiją ir teigė, jog tai yra „amžinosios liturgijos“ pavyzdžiai. Jo pastabose galima įžvelgti eurocentriško nusistatymo.

Bendraudamas su daugybe Katalikų bažnyčios atšakų, popiežius nėra nešališkas. Jis tiesiog kapituliavo lefebristams, kurie ir toliau iš aukšto ir su panieka žiūri į paprastus katalikų parapijiečius, kurie norėtų Dievą šlovinti savo kalba ir matyti į juos atsigręžusį kunigą. Apeliavimas į „amžinąją liturgiją“ yra neteisingas. Ankstyviausiųjų bažnyčių liturgijoms buvo būdinga tiek formų, tiek kalbų įvairovė, pirmoji karta vartojo aramėjų, graikų ir sirų kalbas. Seniausioje žinomoje bažnyčioje, kuri neseniai atkasta Megiddo, Izraelyje, altorius nėra paaukštintas ir atskirtas, o kaip tik yra pačiame šlovinančios bendruomenės centre. Tikras tradicionalistas su džiaugsmu priimtų šią pasaulio kalbų ir kultūrų įvairovę, kaip ją priėmė ankstyvoji bažnyčia.

Kodėl tariu sudie Vatikano II Susirinkimui? Vienas to susirinkimo pagrindų buvo prieš pusę amžiaus kilęs liturginis sąjūdis. Liturgijos reformuotojai buvo įsitikinę, kad liturgija yra sukurta ir skirta visiems Dievo žmonėms – tiek dvasininkijai, tiek pasauliečiams. Jau pats graikų kalbos žodis „liturgia“ reiškia „žmonių darbas“. Šis supratimas geriausiai įkūnija kolegialumo principą – esminę teologinę idėją, kuri formavo Vatikano II Susirinkimą. Tuo tarpu Tridento mišios yra kunigo darbas. Atsukdamas liturginį laikrodį ne į ankstyvųjų krikščionių bendruomenių laikus, o į inkvizicijos klestėjimo ir popiežiškojo monarchizmo Trente metą, popiežius Benediktas XVI apleidžia kolegialumo principą, kuris aprėpia visus vyskupus, visus kunigus, visus diakonus ir visus pasauliečius, kaip šlovinančią mylimų tikinčiųjų bendruomenę. O tai Vatikano II Susirinkimui ištaria „Sudie!“.

„The Boston Globe“, 2007 07 10
vertė Kęstutis Pulokas

religija.lt

trečiadienis, birželio 20, 2007

Teresėlė ir Leninas

Atostogaudamas daug klausiau radijo, ypač man įstrigo pasakojimai apie katalikų organizuotą žygį - Teresėlės palaikų rodymą ir vežiojimą po Lietuvą. Ko tik neprisiklausiau - ašaringos moterys dūsavo, kaip jose apsigyveno Teresėlės dvasia, kiti pasakojo, kad tiesiog juto, kaip Teresėlė fiziškai yra greta ir patyrė vadinamąjį "šventųjų bendravimą", stebuklus ir t.t.Tiesa, pasakotojai jautėsi kiek nejaukiai ir patys suprato, kad jų lyrizmas prie mirusio žmogaus palaikų vežiojimo atrodo keistai, o kai kada ir kvailai, tad būtinai pridurdavo:"Tai suprasti galima tik tikėjimu, o ne protu".
Klausant šitų postringavimų norisi pasakyti, kad tikėjimas remiasi Dievu ir Jo žodžiu, o jei nereikai tikėjimo proto, tai Dievas jo mums ir nebūtų davęs. Šiuo atveju panašu, kad kai kurie žmonės proto patys atsisako klausyti ir bando dangstytis "tikėjimu". Tikėjimas negali remtis nabašninko tampymu po pasaulį. "Kūnas be dvasios yra miręs", -sako Biblija ir jokio lyrizmo ir dvasingumo. "Iš dulkės kilai, dulke virsi",- sakoma Pradžios knygoje.
Miręs kūnas tėra kūnas, kuriame nieko nėra ir būti negali, tai tas pats kas nešioti gyvatės odos išnarą ir aiškinti, kad čia yra gyvatė.Katalikybė atsakinga už tai, kad parodo tikėjimą, kaip kažkokių keistuolių ir nevispročių susirinkimą, garbinančių mirtį ir atliekančių keistus ritualus. Leiskite paklausti, kur katalikiškas triūbinamas mirusiųjų pagerbimas, kai mirusį žmogų tampo po pasaulį?
Arba dar gražiau - tūlas katalikų docentas aiškina, kad kaip duona sulaužoma per vakarienę, taip ir "šventųjų" palaikai padalinami dalimis, kad visiems atitektų. Kas čia dabar? ne tik kad ramybės neduoda, bet dar ir gabalais sukapoja kūną - jokiu "tikėjimu" to nepridengsi, nes mano galva, tai elementariai nežmoniška.Ir Dievas kišti prie tokių nesąmonių negalima, net nusikalstama.
Beje, kaip paskutinį argumentą galiu pasakyti, kad yra dar vienas galingas neužkastas kūnas - Lenino. Tik komunistai nesugalvoja jo sukapoti į gabalus ir išsiuntinėti po pasaulį, kad komunizmas sparčiau plistų. Įsivaizduokit, kas darytųsi, jei kas nors pateiktų tokią įdėją?
Beje, vežioti Lenimo palaikus po pasaulį jau buvo sumanyta, bet komunistai pasipriešino - čia ne cirkas, o miręs žmogus, kurį gerbti reikia, tada buvo tokia jų nuomonė ir pozicija.

Autorius: Linas

antradienis, birželio 19, 2007

Apie galutinę prasmę ir religiją.

Viktoro E. Frankl‘io mintys

Iš knygos „Nesąmoningas Dievas“ (Vaga, 2000)

Freudas teigia: „Religija yra visiems žmonėms būdinga įkyriųjų būsenų neurozė; kaip ir vaiko neurozė ji randasi iš Edipo komplekso, iš santykio su tėvu“.

Esame pasiruošę kone apversti šį sakinį ir veikiau pasakyti: įkyriųjų būsenų neurozė – tai psichiškai sunegalavęs religingumas.

Matyt, silpdamas religingumas pradeda ir švinkti. Argi neįsitikinome, kad ir kultūros srityje, taigi vertinant ne tik individualiu, bet ir socialiniu masteliu, išstumtas tikėjimas išsigimsta ir virsta prietarais? Kad tai vyksta ten, kur religinis jausmas tampa tironiško intelekto, techninio proto3 auka? Šia prasme daugelis šiandieninės kultūros reiškinių tikrai gali atrodyti kaip „visuotinė įkyriųjų būsenų neurozė“ – daugelis, išskyrus kaip tik religiją.

O individualią, ne kolektyvinę, įkyriųjų būsenų neurozę, netgi bet kokią neurozę apskritai neretai galime apibūdinti taip: neurotiška egzistencija keršija pati sau už savąjį transcendencijos stygių4.

Religingumas tėra tikras, kai jis egzistencinis, t.y. tada, kai žmogus ne varu į jį genamas, o pats apsisprendžia. Šį egzistenciškumo momentą papildo kitas, spontaniškumo, momentas: jei tikrasis religingumas turi būti egzistencinis, reikia laiko, kad jis spontaniškai suvešėtų. Niekada nereikia žmogaus versti. Galime teigti: į tikrąjį religingumą žmogaus nenugins Id – ir prievarta nepastūmės niekas.

Kaip žinia, jau Freudas, panašiame kontekste užsiminęs apie „dvejopą sąmoningumą“, nurodė, kad nesąmoningo turinio įsisavinimas turi terapinį efektą tik tuo atveju, kai įsisąmoninimas vyksta spontaniškai. Tai teisinga ir kalbant apie religiją: jei pacientas pasveiksta tik spontaniškai įsisąmoninęs išstumtus „kompleksus“, nesąmoningo religingumo atveju išganyti gali tik spontaniškas to religingumo proveržis.

Bet koks programinis darbas šia linkme būtų bergždžias. Viską gali sužlugdyti labiau ar mažiau sąmoningas ketinimas5.

Norėdami apibūdinti žmogiško matmens santykį su dieviškuoju, galėtume pasitelkti auksinio pjūvio taisyklę. Pasak jos, mažesnioji visumos dalis sutinka su didesniąja taip, kaip didesnioji su visuma. Ar negalėtume to paties teigti ir apie gyvūno ir žmogaus bei žmogaus ir Dievo santykį? Kaip žinia, gyvūnui būdinga tam tikra aplinka, o žmogus „turi pasaulį“ (Max Scheler); tačiau šio pasaulio santykis su antgamtiniu toks, koks gyvūno aplinkos santykis su žmogiškuoju. Tai reiškia: jei gyvūnas, žvelgdamas iš savo aplinkos, neįstengia suprasti žmogaus ir jo pasaulio, žmogus irgi nepajėgs suvokti antgamtinio pasaulio, suprasti Dievo, nujausti jo motyvų.

Tarkime, beždžionei daromos skausmingos injekcijos, norint gauti serumo. Ar ji kada nors įstengs suprasti, kodėl turi kentėti? Iš savo aplinkos beždžionė negali suprasti žmogaus, įtraukusio ją į savo eksperimentus, samprotavimų: žmogaus pasaulis, prasmės pasaulis jai neprieinamas, nepasiekiamas, į šį matmenį ji negali prasiskverbti. Ar nereikėtų tarti, kad žmogaus pasaulį savo ruožtu pranoksta kitas, kurio prasmė – aukščiausia prasmė – tik ir tegali suteikti prasmę žmogaus kančiai.

Nesyk mačiau mirštančius užkietėjusius ateistus, kurie visą gyvenimą tiesiog bjaurėjosi tikėjimu „aukštesne būtybe“ ar kito, aukštesnio matmens sąlygota gyvenimo prasme. Tačiau mirties patale, „savo mirties valandą“, jie liudijo tai, ko neįstengė patirti ištisus dešimtmečius: saugumą, kuris ne tik pašiepia jų pasaulėžiūrą, kurio jau neįmanoma intelektualizuoti nei racionalizuoti. Kažkas kyla, veržiasi de profundis6, nešdamas visišką pasitikėjimą, neaišku, kam skirtą, nežinia, kuo pasitikintį; pasitikėjimą, nepaisantį nelemtos diagnozės. [...]

„Tokių ligonių viltis leidžia nujausti kur kas gilesnę, transcendentinę jos prasmę: matyt, viltis yra įaugusi į žmogaus būtį, negalinčią apsieiti be jos, teigiančios būsimą pilnatvę, kuria tikėti žmogui ir dera, ir įprasta be jokių dogmų“7 [...]

Religinis tikėjimas galiausiai yra tikėjimas antprasme (Über-Sinn), pasitikėjimas ja.

Žinia, tokia religijos samprata nedaug teturi bendro su konfesiniu ribotumu ir jo išdava – religine trumparegyste, Dievą laikančia tokia būtybe, kuriai terūpi, kad kuo daugiau žmonių ja tikėtų, ir dar taip, kaip prisako ta ar kita konfesija. Aš tiesiog negaliu įsivaizduoti, kad Dievas būtų toks smulkmeniškas. Antra vertus, negaliu įsivaizduoti ir to, kad bažnyčiai būtų prasminga reikalauti, jog aš tikėčiau. Aš negaliu norėti tikėti – kaip negaliu norėti mylėti, primesti sau meilės, kaip negaliu primesti sau vilties. Esama dalykų, kurių negali norėti ir kurie neatsiranda, pareikalavus ar paliepus.

Panašiai esti ir meilės, ir tikėjimo atveju: jai nepamanipuliuosi. Tai intencionalūs fenomenai, atsirandantys tik tada, kai nušvinta adekvatus objektas. (p. 69)

Freudas mus išmokė laikyti žmogų būtybe, iš esmės tesiekiančia vienintelio dalyko – malonumo. Kaip tik Freudas įvedė malonumo principą; antra vertus, realybės principo koegzistencija anaiptol neprieštarauja Freudo hipotezei, kad pagrindinė žmogaus motyvacija – tai malonumo siekis; juk Freudas nesyk pabrėžia, kad realybės principas savo ruožtu tarnauja malonumo principui, tėra šio „modifikacija, kuria iš esmės irgi siekiama tik malonumo“, ir „kuri reiškia malonumo principo tąsą kitomis priemonėmis“. „Šio akimirksnio malonumo, kurio padariniai abejotini, atsisakoma tik tam, kad vėliau kitais būdais būtų patirtas labiau garantuotas malonumas“8. Antra vertus, neturėtume nepastebėti ir pamiršti, kad, Freudo požiūriu, malonumo principas savo ruožtu tarnauja platesniam, B. W. Cannono aprašytam homeostazės principui, kurio tikslas yra mažinti vidines įtampas, kad būtų išlaikyta arba atstatyta vidinė pusiausvyra. Freudas irgi panašiai apibūdino „psichikos aparato tikslą“: „nugalėti, įveikti iš išorės ir iš vidaus tą aparatą užplūstančius dirgiklius ir jaudulius“.

Tokiam paveikslui stinga fundamentalios ontologinės žmogaus egzistencijos charakteristikos, kurią norėčiau pavadinti savęs transcendavimu. Žodžiu, teigiame, kad žmogaus būtis visada pranoksta save, visada krypsta į kažką, kas jau nėra ji pati, - kažką arba ką nors kitą! Kitaip tariant, žmogų galiausiai domina ne kokios nors jo paties vidinės būsenos, ne malonumas ir ne vidinė pusiausvyra; jis atsigręžia į pasaulį, išorinį pasaulį, ir šiame pasaulyje ieško prasmės, kurią įstengtų įgyvendinti, ar žmogaus, kurį galėtų mylėti. Kartu ikirefleksyvi ontologinė savivoka leidžia jam šiek tiek nutuokti, kad save jis realizuoja tik tiek, kiek įstengia save pamiršti, o save pamiršta irgi tik tiek, kiek atsiduoda – tam reikalui, kuriam tarnauja, ar tam asmeniui, kurį myli. (p. 89-90)

„Tikėjimas – tai ne mąstymas, atsisakantis mąstomo reiškinio realumo, bet mąstymas, papildytas mąstančiojo egzistenciškumu“ (V. E. Frankl, Der unbedingte Mensch, Wien, 1949).

Kaip elgiasi žmogus, susidūręs su „nepažiniu“ reiškiniu? Gal leisite performuluoti klausimą? Ar esate kada nors stovėję scenoje? Jei taip, atsimenate, kad rampų šviesos akinami vietoj žiūrovų salės tematėte didelę juodą skylę; bet turbūt jums nekilo mintis abejoti, kad žiūrovai yra, ar ne? Panašiai atsitinka daugeliui mūsų planetos gyventojų: kasdienybės „spindesio“ akinami „didelę juodą skylę“ jie užpildo simboliais. Tai vienas žmonių poreikių: „įžvelgti“ kažką tame Nieke, prieš kurį jie stovi, - kažką ar, tiksliau, ką nors. Jis, sakytume, sutaria su egzistencializmu, kurį galima redukuoti į tezę: „Nothingness is really no-thing-ness“ (Niekas iš tikrųjų reiškia buvimą daiktu). T.y. „galutinės prasmės“ atitikmuo, galutinė būtis, vienu žodžiu, Dievas, nėra daiktas tarp kitų daiktų, bet, pasak Heidegerio, „pati būtis“. [...]

Dabar grįžkime prie simbolio: plyšys (jei ne praraja), skiriantis simbolizuojantįjį nuo simbolizuojamojo, skausmingiausiai juntamas, kai kalbama apie „antbūtį“. Bet neteisūs būtume, jei susilaikytume, atsisakytume simbolizavimo vien todėl, kad simbolis niekada negali sutapti su tuo, ką jis reprezentuoja. Prisiminkime paveikslus, vaizduojančius peizažą ir dangų virš jo: kiekvienas dailininkas „parodys“ mums dangų tiesiog nupiešdamas pora debesų. Bet ar ne debesys kaip tik mažiausiai identiški dangui? Ar ne debesys, kurie tarsi leidžia nujausti dangų, iš tikrųjų užstoja jį nuo (tiesioginio) žvilgsnio? Vis dėlto jie naudojami kaip geriausias ir paprasčiausias dangaus simbolis.

Žodžiu, kas dieviška, irgi dažniausiai simbolizuojama pasitelkus kažką, kas nėra dieviška: dieviškieji atributai tėra tik žmogiškos, jei ne pernelyg žmogiškos, savybės. Dievas neišvengiamai simbolizuojamas labiau ar mažiau antropomorfiniais būdais ir pavidalais. Ar dėl šių antropomorfinių priedų turime teisę urmu atmesti visus religinius dalykus? Gal priešingai, daugiau pasiekiame prie galutinės tikrovės slėpinio artėdami simboliniu, o ne grynai abstrakčiu keliu? Konradas Lorenzas – būtent Konradas Lorenzas! – pasakė: „Globaliai vertinant valstietės iš Griunau ir B. F. Skinnerio pasaulėžiūros teisingumo mastą, paaiškės, kad valstietė, tikinti nekaltu Marijos prasidėjimu, Dievu bei visais šventaisiais, yra kur kas arčiau tiesos, nei behavioristas. [...]

Žodžiu, religiją galime apibrėžti kaip simbolių sistemą, tokių simbolių, kurie žymi tai, ko neįmanoma užfiksuoti sąvokomis, o paskui išreikšti žodžiais; bet ar šis poreikis kurti arba naudoti simbolius nėra tiesiog fundamentalus condition humaine požymis ar bruožas? Antra vertus, argi sugebėjimas kalbėti ir suprasti tai, kas pasakyta, nėra pagrindinė žmogaus charakteristika? Tad būsime visiškai teisūs apibūdinę kaip „simbolių sistemas“ atskiras kalbas, kurias žmonija sukūrė per savo istoriją.

Šitaip sugretinę religiją ir kalbą, privalome pabrėžti ir tai, kad niekam nedera skelbti savo gimtąją kalbą esant pranašesnę už kitas kalbas: kiekviena kalba kalbėdamas žmogus gali artėti prie tiesos – vienos tiesos, ir kiekviena kalba jis gali klysti ar net meluoti. Ir kiekviena religija gali būti tarpininkas, padedantis atrasti Dievą – vieną Dievą. Mes susiduriame ne tik su lingvistiniu, bet ir su religiniu pliuralizmu: religijos paprastai įgauna įvairių konfesijų pavidalus – konfesijų, iš kurių nė viena neturi teisės skelbtis pranašesne už kitas. Bet ar negali būti, kad religinis pliuralizmas anksčiau ar vėliau bus įveiktas, ir jo vietą užims religinis universalizmas? Aš netikiu tokiu religiniu esperanto. Priešingai, artėjame ne prie universalaus religingumo, bet prie asmeninio, itin suasmeninto religingumo, kai kiekvienas, kreipdamasis į Dievą, atras asmeninę, savą, jam artimiausią kalbą. [...] (p. 100-103)

Ar tai reiškia, kad artėja atskirų konfesijų ir jų organizacijų bei institucijų žlugimas? Nemanau: kad ir kokiais skirtingais stiliais žmonės išreikštų savo galutinės prasmės paiešką ir kreiptųsi į galutinę būtį, visada yra ir bus bendri ritualai ir simboliai. Juk yra daugybė kalbų, bet ar daugelis jų neturi bendro raidyno? [...]

Šio Aš-Tu-santykio, kurį Martynas Buberis laiko dvasinės egzistencijos esme, viršūnė yra malda, ir ypač jos, kaip dialogo, struktūra. Tereikia atsižvelgti į tai, kad būna ne tik tarpasmeninis, bet ir vidinis asmeninis kalbėjimas, būtent pokalbis su pačiu savimi. Apmąstydamas jį neseniai ir vėl grįžau prie apibrėžimo, kurį – tiksliai atsimenu – susikūriau būdamas penkiolikos metų, ir kurio nenorėčiau slėpti nuo jūsų. Jis skamba taip: Dievas yra mūsų intymiausių pokalbių su savimi partneris. Praktiškai tai reiškia: kaskart, kai esame visiškai vieni, kaskart, kai mūsų pokalbį su savimi lydi kraštutinė vienatvė ir kraštutinis sąžiningumas, šių pokalbių su savimi partnerį galime teisėtai vadinti Dievu – nepriklausomai nuo to, ar laikome save ateistais, ar tikinčiaisiais. Šis skyrimas neesminis operatyvaus apibrėžimo atveju. [...] Bet argi išties taip svarbu, tariama ar tikra yra toji „kraštutinė vienatvė“? Gal svarbu vien tai, kad ji pažadina „kraštutinį sąžiningumą“? Esu tikras, kad Dievas nelabai užsigaus, kai kas nors Jį supainios su „savimi pačiu“ ir tiesiog kitaip pavadins. Klausimas tik, ar apskritai esama tikrų ateistų. Kiekvienas iš mūsų yra tikintis bent jau platesne šio žodžio prasme savo nesąmonintose gelmėse, kad ir koks išstumtas, užverstas būtų šis tikėjimas. Ir jei Freudas kartą prasitarė, kad žmogus dažnai būna ne tik kur kas amoralesnis, nei tikisi, bet ir kur kas moralesnis, nei mano, mes galime pridurti: kartkartėmis jis gali būti ir kur kas religingesnis, nei pasiruošęs pripažinti. Šis tikėjimo visuotinumas – tebūnie tai nesąmoningas tikėjimas ar tikėjimas galutine prasme – paaiškina, kodėl save laikantys ateistais neatsilieka nuo sąmoningai tikinčiųjų sugebėjimu atrasti savo gyvenimo prasmę (tai galima įrodyti empiriškai). (p. 103-106)

Tikėjimas Dievu yra besąlygiškas, antraip tai nėra tikėjimas Dievu. [...] Faktai liudija, kad La Rouchefoucauld‘o aforizmą, nusakantį išsiskyrimo poveikį meilei, galima varijuoti: kaip vėtra užgesina mažą ugnį ir įpučia didelę, tai ir katastrofos susilpnina menką tikėjimą ir sustiprina tvirtą. (p. 106-107)

Parengė Ridas

trečiadienis, vasario 28, 2007

Misijinė ar kylanti bažnyčia?

Šioje svetainėje nemažai prirašyta apie taip vadinamą „kylančią“ bažnyčią. Šiandien vienas draugas man parodė puslapį, kuriame aprašyta „misijinė“ bažnyčia. Apie šių bažnyčių persidengimą jau rašė TallSkinnyKiwi. Jums pateiksiu tai, ką išverčiau – vieną puslapį iš Friend of Missional:
Tapti misijiniu reiškia keisti mąstymą

„Judėjimų“ eroje misijinis judėjimas vertinamas tik kaip viena iš programų – vos ne mados reikalas. Jei taip mąstome, klystame, nes misijinis judėjimas nėra vien tik dar vienas judėjimas. Tai – visavertė Kristaus eklezijos (gr. ekklesia – Bažnyčia. Vert. past.) išraiška: kas ji yra, kuo ji pašaukta būti bei ką turėtų atlikti. Savo esme, misijinis judėjimas pasireiškia per besikeičiantį mąstymą. Šį pasikeitimą įvardija Edas Stetzeris ir Davidas Putmanas savo knygoje Breaking the Missional Code (Perlaužti misijinį kodą):
  • Nuo programų link proceso (from programs to process)
  • Nuo demografijos link įžvalgos (from demographics to discernment)
  • Nuo modelių link misijos (from models to missions)
  • Nuo pritraukimo link įkūnijimo (from attractional to incarnational)
  • Nuo vienodumo link įvairovės (from uniformity to diversity)
  • Nuo profesionalizmo link užsidegimo (from professional to passionate)
  • Nuo vietų skaičiaus link išsiuntimo (from seating to sending)
  • Nuo apsisprendimų link mokinystės (from decisions to disciples)
  • Nuo aritmetinės link geometrinės progresijos (from additional to exponential)
  • Nuo paminklų link judėjimų (from monuments to movements)
Daugeliui šie pasikeitimai gali pasirodyti per daug sudėtingi (ypač Amerikos evangelikams), tačiau tam, kad išsamiau įvertintume, kas gi yra misijinė bažnyčia, teks žvelgti toliau įprastinių bažnyčios modelių ir iš naujo juos patikrinti biblinės istorijos šviesoje. Todėl skaitydami šį „apibrėžimą“ nesistenkite jo vertinti pagal tradicinius rėmus – keiskite mąstymą.

Kas misijinė bažnyčia nėra
  • Misijinė bažnyčia nėra religinių paslaugų tiekėja ar vieta, kur žmonės susirenka tam, kad patenkintų savo dvasinį alkį savaitei.
  • Misijinė bažnyčia nėra vieta, kur susirenka brandūs krikščionys, kad juos pamaitintų ir patenkintų jų poreikius.
  • Misijinė bažnyčia nėra vieta, kuri samdo „profesionalus“, kad šie mokytų krikščionių vaikus bei jaunimą apie Dievą tiek, kad tėvams tuo rūpintis nebereikia.
  • Misijinė bažnyčia nėra bažnyčia, kurioje gerai veikia „misijų programa“. Žmonės ir yra ta misijų programa, kuri moko eiti į Jeruzalę, Judėją, Samariją bei iki pat žemės pakraščių (pagal Apd 1,8. Vert. past.).
  • Misijinė bažnyčia – tai ne vien nauja strategija evangelizacijai.
  • Misijinė bažnyčia nėra misijinė vien todėl, kad ji šiuolaikinė, jauna, patraukli, jautri postmoderniam žmogui, jautri ieškantiems ar netgi tradicinė.
  • Misijinė bažnyčia nėra dėmesio sutelkusi į tai, kaip sukurti grandiozines programas ar organizacijas, kurios turėtų įgyvendinti Dievo planus misijoms. Tai taip pat nereiškia, kad programos ar organizacijos nėra reikalingos, tačiau teigiame, kad jos nebus misijos variklis. Jos tik padės žmonėms, kurie dalyvauja misijoje.
  • Misijinė bažnyčia nedalyvauja politinių partijų kovoje – nei dešiniųjų, nei kairiųjų (Amerikos krikščionys dažnai pasidalina remdami partines programas – evangelikai dažniausiai remia dešiniuosius, o liberalūs krikščionys – kairiuosius. Vert. past.). Kaip Brianas McLarenas yra rašęs, kad šiuo metu labai trūksta „violetinių krikščionių“ – žmonių, kurie nenori, kad juos vadintų raudonais ar mėlynais, bet pasižyminčių abiem atspalviais.
Misijinės bažnyčios apibūdinimas
  • Misijinė bažnyčia yra tokia bažnyčia, kurios žmonės bando suprasti ir vėl atrasti, ką reiškia atsiliepti į Jėzaus išsiuntimą. Tai esminis šių žmonių tapatybės ir pašaukimo klausimas.
  • Misijinę bažnyčia sudaro žmonės, kurie yra pasirengę būti Kristaus tauta savame kontekste, savoje vietoje.
  • Misijinė bažnyčia supranta, kad ji turi būti kultūrines ribas pranokstanti misionierių (kontekstualizuota) tauta savo aplinkoje (mieste, rajone, kaime ir t. t.).
  • Misijinė bažnyčia eina su kultūra (yra pasaulyje), bet nesileidžia jos pavergiama (bet ne iš pasaulio). Ji tikslingai įsišaknija ją supančioje kultūroje.
  • Misijinė bažnyčia supranta, kad Dievas jau yra toje kultūroje, kurioje yra ir ji, todėl ji nekelia sau tikslo atnešti Dievo į kultūrą ar žmones išgelbėti iš kultūros nagų į šventą prieglobstį.
  • Misijinė bažnyčia galvoja ne vien apie kontekstualizaciją, bet ir apie bažnyčios prigimtį bei jos santykį su Dievu.
  • Misijinė bažnyčia siekia suburti labai įvairias misijines bendruomenes, kad praplėstų Dievo Karalystę.
  • Misijinė bažnyčia pasižymi evangelizacija. Evangeliją ji ištikimai skelbia ir žodžiais ir darbais. Vien žodžių nepakanka. Lygiai tiek pat svarbu ir kaip evangelija apsivelka kūnu ją supančioje aplinkoje. Todėl tarnauti yra lygiai taip pat svarbu, kaip ir skelbti žodžiu.
  • Misijinė bažnyčia viską, ką tik rengiasi daryti, derina su Missio Dei – Dievo misija.
  • Misijinė bažnyčia artimo interesus vertina labiau, nei savo.
  • Misijinė bažnyčia savo žodžius remia dora, morale, gerumu, užuojauta, meile bei prisikėlimą atspindinčiu, vilties pilnu gyvenimu.
  • Misijinė bažnyčia vertina svetingumą –nepažįstamus priima į savųjų ratą.
  • Misijinė bažnyčia save įvardija kaip bendruomenę ar šeimą, kuriai skirta bendra misija. Misijinėje bažnyčioje „vienišiems vilkams“ nėra vietos.
  • Misijinė bažnyčia save vertina esant Jėzaus atstove, todėl nedarys nieko, kas galėtų suteršti jo vardą.
  • Misijinė bažnyčia visame kame visiškai priklauso nuo Dievo. Ji stengiasi išaugti iš paviršutiniško tikėjimo ir mokytis gyventi pagal Dievo Karalystės tvarką.
  • Misijinė bažnyčia visuomet labiausiai pasikliauja malda.
  • Misijinė bažnyčia – surinkdama žmones – orientuojasi į šlovinimą, padrąsinimą, mokymą, kuris neša vaisius, praktiką, ieško Dievo artumo ir nepaliaudama derinasi prie Dievo misijos tikslo.
  • Misijinė bažnyčia pagal evangelijos supratimą yra ortodoksinė (pritaria klasikiniam krikščioniškam mokymui. Vert. past.), bet gyvenime supranta kultūrą ir laisvai joje juda, kad galėtų atrasti bendrą kalbą su tais, kurie klausosi.
  • Misijinė bažnyčia visą savaitę maitinasi Raštu.
  • Misijinės bažnyčios bendruomenėje kiekvienas žmogus aktyviai mokosi sekti Jėzumi. Iš kiekvieno tikimasi, kad jis ar ji augs dvasiškai.
  • Misijinė bažnyčia padeda žmonėms atrasti ir ugdyti savo dvasines dovanas bei tarnystėje pasikliauna apdovanotais, o ne talentingais žmonėmis.
  • Misijinė bažnyčia – tai išgydymo bendruomenė, kurios žmonės vienas kitam padeda nešti naštas, o suklupusiems su užuojauta padeda atsistoti ant kojų.
Kaip atrodo misijinė bažnyčia

Savo dienoraštyje Dream Awakener (Tas, kuris pažadina sapnus. Vert. past.) J. R. Woodward išdėsto savo požiūrį į sėkmę. Jo mintys man padeda suvokti, kas yra misijinė bažnyčia. Įrašas Darbinis sėkmės apibrėžimas padeda įsivaizduoti, kaip tokia bažnyčia gali atrodyti. Ją apsrendžia:
  • Ne vien kiek žmonių susirenka į pamaldas, bet kokiam skaičiui žmonių ji tarnauja.
  • Ne vien kiek žmonių tarnauja bažnyčioje, bet kiek žmonių ji parengė tarnystei.
  • Ne vien kiek žmonių tarnauja savoje bažnyčioje, bet kiek jų tarnauja už bažnyčios ribų.
  • Ne vien tai, keliems žmonėms ji padeda išgyti, bet kiek ji gydo pasaulį (t. y. kiek ji dalyvauja skleidžiant teisingumą, išgydymą, paramą).
  • Ne vien kiek tarnysčių įkuria, bet kiek tarnysčių ji remia pati.
  • Ne vien kiek netikinčių žmonių atveda į tikinčiųjų bendruomenę, o kiek ‚tikinčiųjų‘ padeda patirti, kas yra sveika bendruomenė.
  • Ne vien kaip sėkmingai sutvarsto senas savo žaizdas, bet kaip sugeba bendradarbiauti su Dvasia gydytoja.
  • Ne vien skaičiuoja Dievo jai pavestus tarnystės resursus, bet kiek gerų tarnų išugdė pasaulio labui.
  • Ne vien vertina savo misijos sėkmę, bet ištikimybę savo Dievui.
  • Ne vien kokia vieninga yra vietinė bendruomenė, bet kokia vieninga yra rajono, miesto ir pasaulinė Bažnyčia.
  • Ne vien kaip giliai neria į Rašto gelmes, bet ar ištikimai atlieka savo vaidmenį dieviškoje istorijoje.
  • Ne vien rūpinasi, kaip sekasi šaliai, kurioje ji tarnauja, bet kiek rūpinasi kitų šalių gerove.
  • Ne vien kiek žmonių atveda į karalystę, o kiek karalystės neša į pasaulį.

šeštadienis, vasario 24, 2007

Česlovas Kavaliauskas: lageryje geriau

Internetinis dienraštis "Bernardinai" priminė apie Naujojo Testamento vertėjo Česlovo Kavaliausko dešimtąsias mirties metines.
Išties, tikras neformalas šis žmogus buvo. Todėl manau, verta apie tai priminti ir čia. Vienas įsimintiniausių mano pokalbių su juo buvo, kai jis įvardino savo depresijos priežastį (senatvėje jam teko gydytis nuo depresijos). Iš pradžių jis nurodė apie galimybes pasitarnauti Dievui ir žmonėms būnant kunigu. Toliau kalbėjomės apie katalikiškos sistemos formalizmą ir biurokratiškumą ir kaip tokie dalykai įrėmina kunigą. Tada jis ir pratrūko:
- Tai štai dėl to man ir depresija.
Jis prisipažino, kaip skrupulingai jaunystėje būdamas klieriku ir kunigu stengėsi laikytis visų taisyklėlių, ritualų ir panašių žmogų varžančių katalikiškos sistemos sugalvotų dalykėlių:
- Tu tik nepasakok kunigams - kalbėjo Česlovas - bet žinok, man lageryje buvo geriau negu katalikiškoje kunigavimo sistemoje, aš lageryje atsigavau, pradėjau dainuoti.
Ir užtraukė lagerio metų dainą: - O Rozmari...
Pokalbio klausėsi dar dvi pasimetusios sesės vienuolės. Daina, aišku, ir jas privertė nusišypsoti :)
Išties, buvimas sovietų lageryje labai pakeitė Česlovą Kavaliauską. Domėjimąsi filosofija pakeitė susižavėjimas tiksliaisiais mokslais. Ne paslaptis, kad sovietai į lagerį buvo surinkę to meto šviesiausius žmones, o tai leido net lageryje vieniems kitus šviesti ir įkurti neoficialią akademiją. Buvimas lageryje nepaliko jokių abejonių, kad prievartinės sistemos žalingos. Jau visam laikui jam svetimas liko aklas paklusnumas vadovams ir konformistiškumas.
Nežinau, kokiomis aplinkybėmis Česlovas pakliuvo į lagerį. Ar už kažkokius antisovietinius pasisakymus ir veiklą, kaip teigia vieni, ar tai nutiko visai kitomis, net anekdotiškai skambančiomis aplinkybėmis. Gal ir viena, ir kita. Mat vienas kunigas dirbęs su Česlovu vienoje parapijoje pasakojo apie tai, kaip Česlovas bandė spręsti vieną moralinę dilemą. Būdamas jaunas vyrukas, jis pajuto, kad yra neabejingas vienai merginai, o savo kunigiško pažado laikytis celibato jis jokiu būdu nenorėjo sulaužyti. Dėl to sukėlė chuliganišką situaciją milicijos skyriuje. Keli milicininkai buvo nokautuoti, o Česlovas - ištremtas labai toli nuo savo pagundų objekto. Tikrai nežinau, kiek galima tikėti kokiu Česlovo kolegos pasakojimu, bet kad jis turėjo ne tik bekūniam kunigui būdingų jausmų, bet ir labai vyriškai žmogiškų jausmų, galite įsitikinti perskaitę jo poezijos knygelę "Pažadėtoji žemė".
Nesvetimas jam buvo ir humoras. Mėgo pasišaipyti iš kunigų karjeristų. Vienas kunigas gavo raštą su įvairiais svarbiais parašais ir antspaudais, kad jis yra skiriamas kardinolu. Po kiek laiko paaiškėjo, kad tai buvo Česlovo pokštas.
Kaip turi elgtis ir gyventi kunigas, Česlovas buvo susidaręs savitą sampratą, nelabai suprantamą kitiems kunigams. Bandė jis sulaužyti ir nusistovėjusį Lietuvoje paprotį imti pinigus už mišias ir kitus dvasinius patarnavimus. Tik aišku, čia ne vieno žmogaus darbas pakeisti visą sistemą. Norint išgyventi teko prisitaikyti.
Turtų jis, aišku, jokių neturėjo. Atsikraustęs į naują parapiją, jis atsivežė su savim motiną ir kelis ryšulėlius. Tos parapijos klebonas paklausė, o kur gi jo turtas, kada jis su viskuo atsikraustys? Česlovas parodė į savo motiną: - Čia mano turtas.
Kadangi Česlovas buvo nusiteikęs prašančiam išmaldos neatsakyti, o duoti dažnai nelabai turėjo ką, tai vieną kartą žmogui atidavė savo kunigišką sutaną. Sako - pasisiūsi gal kokį švarką ar kelnes. Nuo to laiko ir neįsigijo naujos sutanos. Dėl to mėgo pasišaipyti iš kitų kunigų, kad jie su suknelėm vaikšto :)
Na o žmonėms Česlovas nenuilsdamas įrodinėjo, kad Kristus tikrai prisikėlė ir tai yra jo ir visų žmonių džiaugsmas!
Senatvėje, kai jau prasidėjo depresijos požymiai, jis kiekvieną dieną atgavos ieškojo Dievo Žodyje. Jis pasakojo, kaip atgauna jėgas ir gyvenimo džiaugsmą kiekvieną rytą skaitydamas Naująjį Testamentą.

Pateikiu ištrauką iš Bernardinai.lt publikuojamo Č. Kavaliausko straipsnio Teologijos atgimimui:

Kalbant apie dabartinę teologijos padėtį, aišku, kad niekas nenori jos griauti, kadangi jos neįkainojamas turtas - Dievo Apreiškimas. Todėl jos pagrindas privalo būti giliausi Šventojo Rašto tyrinėjimai. Tačiau visai kas kita vadinamoji spekuliatyvinė ar sisteminė teologija. Ga neišvengiama filosofija, tačiau ji privalo tarnauti ad hoc, būtent vietinio pobūdžio uždaviniams spręsti (pvz., logikos ar terminologijos apžvalgoje). Labai reikėtų saugotis, kad teologai nemanipuliuotų Dievo vardu, kraipydami žmogaus likimą. (Prisiminkime, kad Jėzus atsisakė įsikišti į turto padalijimo reikalą!)

Moralės srityje mes iš naujo privalome įsižiūrėti į istorinį Jėzų, kuris atmetė "senųjų padavimą", taigi žmogiškas išmones, susmulkėjusias ceremonijas ir apskritai buhalterinę sistemą Bažnyčios rūmuose. Būtina nurodyti į judaizmo bei helenizmo reliktus mūsų tikėjime. Būtina sugrįžti prie evangelinio šaltinio: "Sek paskui mane!" Vietoj pasaldinto (ypač dėl netikusio meno) arba monofizitinio Jėzaus būtina iškelti jo nusižeminimą "iki kryžiaus mirties", nušviesti laisvanorišką užsiangažavimą žmonijos istorijoje, ypač jo kenozę ("apiplėšė pats save" - graikiškai: ištuštino save"). Būtina labai radikaliai nuvalyti nuo visų abejonių tikrą Jėzaus prisikėlimą tikslios Naujojo Testamento istorinės kritikos ir semantikos šviesoje. Nereikia baidytis ir "teologijos iš viršaus", kurioje sukoncentruota geriausia senovės išminčių tradicija, kur tik filosofine kalba perteiktas Filipiečiams laiško turinys: "Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardąy, kilniausią iš visų vardų" (Fil 2,9). Jo Jėzus be kitų privalumų - herojinė asmenybė, kuri ne tik dėl savo prigimties, bet ir dėl žygdarbio užsitarnavo ypatingą išaukštinimą. Jis ir Žmogaus sūnus, ir eschatologinis karžygys ant balto apokaliptinio žirgo, Jis teis tautas ir duos ataskaitą už visų mūsų istoriją. Jis pasipuošęs ne karaliaus regalijomis, bet krauju permirkusiu drabužiu (plg. Apr 19,13), todėl, kad tik Jis - blogio problemos sprendimas. Jis - vienintelis atsakymas į visas istorijos tragedijas. Tai Jis nesismulkindamas dovanoja po denarą ir tiems, kurie plušėjo ištisą dieną, ir tiems, kurie teisėtai dirbo vieną valandą. Jis viešai paskelbė, kad tikėjimas gali perkelti kalnus ir tikėjimas gali prikelti numirusius. Tai jis - priešingai visoms ambicijoms - nuplovė mokinių kojas ir deklaravo, kad mūsų tarpe jis kaip tas, kuris patarnauja bičiuliams. Tai jis viešai pareiškė, kad nusidėjėlei atleidžiamos nuodėmės, nes ji labai pamilo... Susigraudinusiam ant kryžiaus piktadariui jis pažadėjo dar tą patį vakarą priimti jį į rojų.

Štai, tas netiesinis, vadinasi, nebuhalterinis Kristus, kuris plačiu mostu visus kviečia prie savo širdies. Ir didingasis žvaigždynų Viešpats, ir švelnus mažų vaikelių laimintojas. Ir tokio Jėzaus, deja, niekados nepateiks jaunajai kartai teologiniai sausuoliai, buhalterinės filosofijos mastodontai. Jis vienintelis kunigas, kuris savo esybe patvirtino: "Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti" (Jn 15,13).


Daugiau Č. Kavaliausko tekstų>>

Daugiau apie jį>>

penktadienis, vasario 09, 2007

Gelminė psichoanalizė ir egzegezė.

Jau anksčiau buvo "neformaluose" vienas G. Beresnevičiaus straipsnelis apie "Kleriker".
Ir štai šiandien e. paštu iš vienos uolios katalikės gavau pilną Beresnevičiaus paskaitų konspektą ta tema. Kažkaip neapdairiai G. Beresnevičius buvo įleistas dėstyti į Kauno kunigų seminariją. Tačiau, kai vienas klierikas sugalvojo atsispausdinti jo VDU dėstomų paskaitų konspektą, Gintarui daugiau nebereikėjo dėstyti seminarijoj.
Taigi, jo paskaitos nėra originalus dalykas, o greičiau Eugeno Drewermanno knygos pristatymas. Atrodytų originalios mintys buvo išdėstytos senokai ir net ne Lietuvoj, bet štai ir šiandien laiške kuriame gavau šį tekstą yra toks pristatymas:
"... Atradau begales savo minčių ir jausenos apie katalikybę ir jos sklaidą "ant mūsų"..."
Tai gal ir kitiems katalikams šis tekstas pasirodys nepasenęs ir suteiks progos pasvarstyti.
Aš šį tekstą esu skaitęs kažkada anksčiau. Ne viskas man jame patiko. Nelinkęs aš pritarti Drewermanno egzegezei. O štai katalikiškos terpės psichologinę būseną, tai jis gerai pastebėjo (nežinau, gal situacija jau pasikeitus, rašykite, diskutuokite).
Tekstas neredaguotas ir netaisytas.

Atsisiųsti paskaitų tekstą>>