antradienis, rugpjūčio 15, 2006

Neformaliai apie susitikimą

2006 m. rugpjūčio 11 d. 18 val. Laukiam Roberto… Galvojom, kad jis ir Stasys, kuris jam padėjo, jau nebegrįš ir stovyklavietę įrengsime pas Audėjus, bet viskas su jais buvo tvarkoj, grįžo...

Buvom prie Balčio ežero, kur dunda traukiniai, mekena ožkytės ir vakarais bei naktį aplanko nekviesti svečiai apžiūrėti, kas čia tokie “palapiniauja”. Bet aš asmeniškai miegojau labai gerai, užmigusi nieko negirdėjau, tik ryte biškuleli skaudėdavo nugarytė… Pasijutau išlepinta… Bet tokia jau miestietės dalia.

O dabar šiek tiek viskas nuosekliau. Trumpiau ar ilgiau susitikime sudalyvavo 13 žmogėnų. Įskaičiuoti ir mažieji. Galima būtų sakyti ir 15, bet kažkaip nebeskaičiuoju tų, kurie atvyko išvykimo dieną. Tikiuosi, nieko neįžeisiu. Labai šaunu, kad prie mūsų prisijungė keli žmogeliukai, kurie apie “neformalus’ sužinojo atsitiktinai ir tik kelios dienos prieš savaitgalį. Jei kartais kam įdomu sužinoti, kas suvažiavo, trumpas sąrašiukas: Simonas su Jūrate ir Vakariu, Robertas, Kristina, Rita, Laima, Stasys, Stepas, Vytas, Justina, Ramis su Daiva, ir paskutinę dieną atvyko Agnė su Elze.

Pirmas vakaras praėjo žingsnis po žingsnio: apžiūrėjom vietą, pasistatėm palapines, pakūrėm lauželį, užkandom ir pasikalbėjom. Ir dar dainavom, ar bent jau bandėm tą daryti, nes prie uždengtos mėnulio šviesos sunkiai matėsi žodžiai tiems, kurie juos turėjo, o tie, kurie neturėjo, ne visus žinojo… Šiaip jau, viską prisiminus, visai neblogai mums sekėsi.

Dalinomės tuo, kaip nusiritome iki “neformalų”. Maži liudijimai, kuriuose kiekvienas, ko gero, atrado dalelę savęs, gal net tai, ko nepastebėjo, gal net kokią pamokėlę iš Viešpaties. Ne viską pamenu, ir tame, ne paskutinį vaidmenį, manau, suvaidino tuometiniai gyvenimo įvykiai, bet man patiko… Patiko, sėdėti ir dalintis tuo, ką Viešpats tavo gyvenime padarė, kur susmugdė, kur pakėlė, kur išminties davė. Galvoje sukosi mintis, kad dalinamės ne tuo, kaip atsiradom čia ir tokioje formoje, bet apie tai, kaip pradėjom vaikščioti su Dievu, su Kristumi. Faina.

Kitą dieną, prisijungus daugiau bendrautojų, kalbėjome apie kylančią bažnyčią: kas tas per daikts ir kaip ir su kuo jis valgomas. Pasakojo Simonas. Iš tikrųjų, buvo apie ką pamąstyti, ir labai tikimės, kad Simonas greitai tą pasakojimą paviešins. Po paskaitėlės vėl vyko dalinimasis. Kadangi temos šokinėjo nuo vienos prie kitos, sunku nuosekliai viską nupasakoti, nes niekas neužsirašinėjo. Nepaisant lietingos dienos, kurioje Viešpats nuostabiai pasirūpino mūsų palapinėmis ir šiluma, prie laužo šviesos likome gana ilgai. Po to su Rita iš Vilniaus Laisvųjų krikščionių bažnyčios dar kalbėjomės iki kokios antros valandos nakties.

Buvo dar vienas labai fainas susitikimo aspektas – meninė veikla, kuriai medžiagos ir idėjų parūpino Robertas ir Ramis su Daiva, na ir be abejo, prie jų prisidėjo visi kiti. Iš pradžių piešėm ant marškinėlių, taigi dabar galėsim gana nesunkiai atskirti vienas kitą gatvėje. Tiesa, iki to laiko dažai gali ir nusitrinti, bet koks skirtumas. Svarbiausia, idėja, bent jau šiuo atveju. Po to lipdėm iš modelino tai, kas kam šovė į galvą.. Susitikimo pabaigoje, t.y. sekmadienį buvo marškinėlių traukimas burtų keliu, o jau dirbinius iš “molio” rinkomės pagal širdį.

Gaila, nebuvau pabaigtuvėse, bet girdėjau, kad jos buvo perkeltos į patogesnę vietelę Vilniuje...






Daugiau nuotraukų yra kitur: