ketvirtadienis, sausio 26, 2006

Turime laisve ....?


Delacroix "Laisve vedanti zmones"


Turime laisve, gavome "dovanai"... bet ar mokam ja naudotis?

pirmadienis, sausio 23, 2006

Demoniški Dievo įvaizdžiai II

Dar kelios ištraukos iš Karl Frielingsdorf knygos “Demoniški Dievo įvaizdžiai”.

Pradžia >>

[...] Mūsų tyrimo rezultatai patvirtino demoniškų Dievo įvaizdžių poveikį ne tik žmogui, bet ir visuomenei, politiniam jos gyvenimui, visais žmogiškojo gyvenimo lygmenimis.
Mūsų tyrinėtu individualiu lygmeniu kalbama apie asmeninę gyvenimo istoriją, esminę nuostatą, teigiamus ir neigiamus esminius žodžius bei juos atitinkančius Dievo vaizdžius. Kalbame apie Dievą, kuris, tarkim, mane Krikštu pašaukė gyvenimui ir pažadėjo pilnatvę, nors tai dažnai prieštarauja gyvenimą neigiantiems tėvų nusistatymams. Kalbame apie mano asmeninį, nepakartojamą, originalų gyvenimą, kuriam pagal tikėjimą aš esu "pašauktas ir išganytas". Šio asmeninio tikėjimo nušviesti mes pamatome ir turimą nuodėmingą tendenciją kurti Dievo kompleksą savo gyvenime: patys norime būti kaip dievai, stabmeldiškai mylime vienas kitą, gyvename konkuruodami ir slepiamės už klaidingo ir bailaus savęs atsisakymo, nenorime priimti kitų ir neleidžiame priimti savęs, pagaliau nenorime tapti žmonėmis. Mumyse ir tarp mūsų gyvena stabai, stabmeldiška savęs ir artimo meilė, demoniškas savęs neigimas ir nuvertinimas. Pakrikštytasis per tikėjimą patiria iš gydymą ir susitaikymą, bet kartu suvokia ir siaubingą "demoniškumo destrukciją. Dievo Dvasios apšviestam man paaiškėja, koks stiprus manyje yra gimtosios nuodėmės paveldas, pasireiškiantis kaip baimė, melas, egoizmas ir jėga" (G. Fuchs, 90).
Ir visuomeniniu-politiniu lygmeniu, norint kurti Dievo karalystę žemėje, tikėjimo nušviestiems reikia išmokti skirti gerąsias ir blogąsias dvasias. Ypač tikinčiam žmogui: jis negali būti abejingas blogio įtakai pasaulyje, kuri pasireiškia žmonių veiksmais ir jų abejingumu. Kuriamos žmogų niekinančios struktūros, ideologijos, pasaulėžiūros, gyvybei pavojingos sistemos. Blogio išraiškos gali būti įvairios: neteisingumas, priespauda, karas arba laikinų vertybių suabsoliutinimas (pasisekimo, pasiekimų, valdžios, malonumų, egoizmo ir pan.). Jėzaus sekimas nesibaigia asmeniniu gyvenimu. Jam būdinga ir kova už teisingumą, taiką, kūrinijos išsaugojimą, laisvę, meilę ir atsakomybę visose gyvenimo srityse, kartu ir visuomeniniame bei politiniame gyvenime. Visa tai vyksta semiantis šviesos iš biblinio Apreiškimo.
Žvelgiant šitaip, kiekviena krizė gali pastūmėti į naują pradžią. Sąmoningai ją suvokus ir pasitelkus dvasių skyrimo dovaną, krizė gali tapti išgydančia bei padėti religiniame gyvenime išsilaisvinti iš demonų. Atpažinę pasąmoninius, demoniškus Dievo įvaizdžius, galime susieti išorinį ir vidinį Dievo paveikslus. Teologiškai kalbant, tai reiškia: Dievas, įsikūnydamas pasaulio ir žmogaus tikrovėje, atpirko ir išganė tiek pavienį žmogų. tiek ir visą pasaulį. Žmogus išvaduojamas ir nuo kartojimo bei regresijos impulsų.
Tikintieji "yra Evangelijos išvaduoti ir pašaukti savo vieninga eschatologine egzistencija gyventi ne vien šia diena, o atėjus laikui, kai tamsos šešėliai grasinasi mus praryti, su pasitikėjimu atsitraukti nuo gundymų Dievo prie susitaikymo Dievo, anot M. Lutherio, 'prieš vieną Dievą už kitą'" (R. Riess, 198).

Atsakymo į klausimą: kodėl mūsų visuomenėje vis labiau plinta sekuliarizmas, o Bažnyčios ir Dievo reikšmė vis mažėja, vertėtų paieškoti neigiamų Dievo įvaizdžių kontekste.
Iš pradžių jau kalbėjau apie rezignacines Gerosios Naujienos skelbėjų nuotaikas, kurios neretai paskatina jaunuolius ir suaugusius pasitraukti iš Bažnyčios arba išugdo baimėm persmelktą tikėjimą, lydimą pernelyg didelio aktyvizmo ir bejėgiškumo. Raginimai išgyventi, nors ir sakomi turint gerų ketinimų, vargu ar gali sudominti jaunimą aktyvia veikla Bažnyčioje.[...]

Stiprėjančio sekuliarizmo ir silpnėjančios religijos įtakos priežastys yra daugialypės ir įvairios. Atlikus tyrimą apie pasąmoninius, demoniškus Dievo įvaizdžius, kyla klausimas: o gal kaip tik čia slypi pagrindinė priežastis? Vis dėlto per šiuos įvaizdžius Dievas suvokiamas kaip kenkiantis žmonėms, juos niekinantis, griaunantis jų gyvenimus, ir toks suvokimas klaidingai tapatinamas su Bažnyčios skelbiamu Apreiškimo Dievu. Ir iš tiesų "tokiam Dievui ir tokiai žmonėms priešiškai institucijai" geriausia atsukti nugarą. Nes tikėjimo prasmė yra ta, kad jis leidžia tikėtis laimingo gyvenimo, jis žadina viltį, kad galima patirti gyvenimo pilnatvę, kad meilė, džiaugsmas, pasitikėjimas ir ta pati viltis leidžia žmonėms ramiai žvelgti į ateitį ir naujomis jėgomis kurti kasdienybę. Jei tikėjimas nėra taip išgyvenamas - nesvarbu, ar vieno žmogaus, ar Bažnyčios - jis ne auga, o palengva miršta.

Tad žvelgiant į konkretų krikščionių Bažnyčios vaizdą, kyla klausimas: kiek Bažnyčios narius, joms skelbiant ir gyvenant tikėjimu, veikia išgyvenimo strategijos ir kiek Dievo duotas gyvenimo pažadas? Iš kokio šaltinio semia ir kokiom nuostatom nūdien vadovaujasi iš tiesų dar tikintys krikščionys ir Evangelijos skelbėjai? Kiek nūdienę pastoraciją veikia nepasitikėjimas, baimė, slėpimasis už netikro aktyvumo, rezignacijos, depresijų, sukeliančių kankynę? Ar mums dar svarbūs Jėzaus nuostatai, kuriuos Jis paskelbė Kalno pamokslu, ar svarbesnės "šio pasaulio" vertybės: sėkmė, laimėjimai, valdžia, pinigai? Į kurias religinio ir bažnytinio gyvenimo sritis jau nepastebimai įsiskverbė reikalaujantis pasiekimų Dievas, buhalterinis ir mirties Dievas?
Kokį Dievo įvaizdį tikintiems ir netikintiems žmonėms šiandien viešai pateikia oficialioji Bažnyčia? Kokį Dievo įvaizdį pateikia žiūrovams vis galingesnė žiniasklaida? Ir čia dažniau matome ir girdime griežtą Dievą teisėją, pasiekimų ar buhalterinį Dievą nei gerąjį ir gailestingąjį Tėvą, kurį mums apreiškė Jėzus Kristus ir kuris myli bei pasigaili visų žmonių. Todėl daugelis žmonių stengiasi atsiriboti nuo tokių gąsdinančių Dievo įvaizdžių, visiškai neįsileisdami jų į savo gyvenimą. Taip jie atsiriboja ir nuo Bažnyčios, kuri, jų nuomone, yra susijusi su šiais Dievo įvaizdžiais ar netgi jiems tapati. Tad derėtų paklausti: kur dar galima pajusti Krikšto metu pažadėtą gyvenimo pilnatvę taip, kaip ją supranta Geroji Naujiena - viltį, patikimumą, ilgesį ir džiaugsmą?
Knieti užduoti dar vieną klausimą: gal žmonės, pasirenkantys oku1tizmo ir spiritizmo praktikas, gali su grupe išgyventi savo demoniškus negatyvius Dievo įvaizdžius, kuriuos nesąmoningai perėmė religinio ugdymo laikotarpiu. Kai kurių ezoterinių judėjimų Dievo suvokimo pagrindas irgi gali būti tam tikras nesąmoningai perduotų krikščioniškų Dievo įvaizdžių "nuskausminimas". Sąžiningi atsakymai į visus šiuos klausimus galėtų atnaujinti teologiją ir krikščionišką skelbimą taip, kad taptų įmanoma pamatinė "Naujoji evangelizacija".

sekmadienis, sausio 22, 2006

Demoniški Dievo įvaizdžiai I

Įdomius pastebėjimus pateikia jėzuitas Karl Frielingsdorf knygoje “Demoniški Dievo įvaizdžiai”. Jis ištyrė 591 katalikų tikėjimo žmogų (kunigus, vienuoles ir kitus bažnyčios veikloje aktyvius žmones). Pasirodo, tiek krikštas vaikystėje, tiek kiti sakramentai suaugusiame amžiuje, netgi teologijos studijos neužtikrina, kad į žmogaus gyvenimą visiškai įsilietų išganingas Dievo veikimas. Šie žmonės būdami įvairaus amžiaus kreipėsi su pagalbos prašymu dėl savo gyvenimo problemų.
Tyrimo autorius atrado, kad daugelis problemų kyla dėl vaikystėje susiformavusių neteisingų esminių nuostatų, kurių susiformavimui didžiausią įtaką paprastai turėjo vaiko tėvai, ypač pirmaisiais vaiko gyvenimo metais, taip pat ir motinos nėštumo laikotarpiu. Karl Frielingsdorf nesustoja ties neteisingų nuostatų į save ir aplinką atskleidimų, o siekia atskleisti, kaip šios nuostatos užsifiksavo ir žmogui susidarant Dievo įvaizdį. Šie tirti žmonės proto lygyje lyg ir pakankamai žinojo apie apreikštą Biblijinį Dievą ir patys kitiems žodžiais skelbė apie Dievą kaip Gerąjį Ganytoją ir mylintį Tėvą. Tačiau jų viduje (pasąmonėje) buvo užfiksuotas visai kitoks Dievo įvaizdis, kuris žlugdė jų gyvenimus. Problema buvo ta, kad sąmoningai jie šių klaidingų (demoniškų) Dievo įvaizdžių nesuvokdavo.
Tyrimo autorius šių pasąmoninių negatyvių nuostatų ir Dievo įvaizdžio atskleidimui naudojo įvairius spontaniškus neverbalinius (taigi ir mažiau proto kontroliuojamus) pratimus grupėse ir individuliai. Po ilgo darbo su savimi žmonės atpažindavo jų gyvenimus žlugdančias neteisingas esmines nuostatas ir demoniškus Dievo įvaizdžius. Dažniausiai pasitaikantys įvaizdžiai: baudžiančiojo Dievo, teisėjo; mirties Dievo; Dievo buhalterio ir reikalaujančio pasiekimų Dievo. Vėliau žmonėms būdavo rekomenduojamas gydymasis teigiamų Biblijinių Dievo įvaizdžių įsisąmoninimu. Gal tik reikia paminėti, kad dažnai tokie neteisingai susiformavę Dievo įvaizdžiai iš tiesų turi pagrindo Biblijos apreikštame Dievo įvaizdyje – problema yra tokio įvaizdžio radikaliame susiaurinime atmetant kitus Biblijos pateikiamus Dievo įvaizdžius, kurie sudaro visumą.
Autorius tyrė katalikus, bet nemanau, kad panašių problemų neatsirastų ištyrus ir protestantų atstovus. Nors ieškodamas problemų priežasčių autorius labiau akcentavo vaiko gimimą ir pirmuosius gyvenimo šeimoje metus, o ne pačią doktriną, tačiau ne kartą užsimena ir apie senosios katalikų (o gal ir ne tik?) teologijos įtaką. Čia ir pateiksiu kelis fragmentus iš knygos. Autorius iškelia klausimus, kurie verčia susimąstyti ne tik pavienius tikinčiuosius, bet visą bažnyčią ir net visuomenę.

[...] viena vertus, demoniški Dievo įvaizdžiai susidaro dėl to, kad žmogus, pats emocionaliai to nepastebėdamas, juos suabsoliutina ir leidžiasi jų vienpusiškai užvaldomas, tad nebelieka erdvės ir galimybės pilnatviškam Dievo atvaizdui - gyvenimo ir meilės Dievui. Dažniausiai tai nutinka susiklosčius sunkioms situacijoms, kai daugiau įtakos daro jausmai nei protas. Tada labai greitai pamirštama, kad kiekvienas Dievo įvaizdis tėra didelės mozaikos dalelė, o visa mozaika niekada nebus užbaigta. Be to, demoniški Dievo įvaizdžiai žmogaus pasąmonėje ir už jos veikia pragaištingai. Kadangi žmogus apie juos nežino, o tikriau - sąmoningai mano turįs visai kitokį, teigiamą Dievo įvaizdį, demoniškieji įvaizdžiai gali sėkmingai vis labiau veikti ir už pasąmonės ribų. Štai kodėl, norint žengti pirmyn bendraujant su Dievu, būtina sąlyga - sąmoningai suvokti pasąmoninius, demoniškus Dievo įvaizdžius ir jų daromą įtaką.


Ar šias problemas spręsti labiau padeda vadinamasis "katalikiškas Dievo suvokimas nei protestantiškas", kaip mano T. Moseris, reikia dar pasvarstyti. Pavyzdžiui, atsivertę katalikų teologo H. Jones moralinės teologijos veikalus, kurie darė įtaką šio mokslo studijoms iki pat 1970-ųjų metų, galime perskaityti tokias tezes: "Žinoma, nepadaroma sunki nuodėmė, jei kas nors per pasninką, be leistino vieno valgio, dar suvalgo maždaug 60 gramų duonos. Tačiau jei kas nors suvalgo daugiau nei 120 gramų duonos, nesvarbu, ar iš karto, ar padalijęs, padaro sunkią nuodėmę" (308 psl.). Nuorodos Eucharistijos šventimui byloja: "Švęsti Mišias uždegus tik vieną žvakę, yra lengva nuodėmė, o visai be žvakių - mirtina" (452 psl.).[...]
Tokius nurodymus galima priskirti ir Dievo buhalterio plunksnai. O panašios nuorodos ugdė ištisą kunigų, teologų ir teologių kartą. Todėl vertėtų paklausti, ar pasąmoninių, demoniškų Dievo įvaizdžių, visų pirma Dievo buhalterio įvaizdžio atsiradimo priežastys nėra daugelio kunigų ir tikinčiųjų asmeninės krizės. Žvelgiant šitaip, vertėtų klausti ir apie pačios katalikų Bažnyčios krizę. Šito paklausti skatina patirtis, rodanti, kad kaip tik tokie neigiami Dievo įvaizdžiai slypi už Bažnyčios teikiamų nuorodų ir įstatymų ar bent jau taip juos pastaruoju metu suvokia tikintieji, nors skelbiamas Žodis liudija teigiamus Dievo įvaizdžius.


Demoniški Dievo įvaizdžiai stipriai paveikia žmogaus gyvenimą ne tik dėl savo siaurumo, bet ir dėl to, kad jie lieka pasąmonės srityje. Žmogus, pats nė nenutuokdamas, ypač ištikus krizėms ir konfliktams, grįžta prie turimų negatyvių esminių nuostatų ir senų išgyvenimo strategijų, leisdamas pasireikšti ir tiems Dievo įvaizdžiams. Atsikratyti šių iš pasąmonės veikiančių demoniškų jėgų yra beveik neįmanoma, jei ankstyvoje vaikystėje susiformavę neigiami Dievo įvaizdžiai nėra atpažįstami, o santykis su jais sąmoningai neišsiaiškinamas. Tik tada įmanoma atskirti gerąsias ir blogąsias dvasias, o savą Dievo įvaizdį papildyti pozityviais biblinio Apreiškimo Dievo paveikslais.
C. G. Jungas teigia, kad šis santykis su pasąmonės jėgomis krikščionybėje nebuvo sąmoningai išsiaiškintas: "Didieji pasaulio įvykiai, suplanuoti ir organizuoti žmonijos, dvelkia ne krikščionybės, o grynos pagonybės dvasia. Šie įvykiai kyla iš archajiškos dvasinės būsenos, kurią krikščionybė taip pat paveikė... Tačiau krikščioniška kultūra pasirodė siaubingai tuščia: ji tėra išorinė apdaila, o vidinis žmogus lieka nepaliestas ir todėl nepasikeitęs. Sielos būsena neatitinka išorinio tikėjimo. Krikščionis nesuspėjo savo sieloje eiti kartu su išorine raida. Išoriškai viską galima rasti žodyje ir vaizde, Bažnyčioje ir Šventajame Rašte. Bet viduje yra tuščia. Viduje kaip ir anksčiau vadovauja archajinės dievybės" (C. G. Jung, 1975, 25 ir t. t.).


Kartu kenčiantis Dievas daugeliui tyrimo dalyvių labai padėjo atskleisti skausmingas praeities problemas ir su jomis susitaikyti. Jahvė jaudinasi dėl savo tautos kančių ir vargo, jis kenčia kartu (plg. Iš 2, 23; Iš 3, 7; Iz 52-53; 63).
Naujajame Testamente Jėzus savo gyvenimu ir ligonių išgydymu įkūnija Dievo užuojautą žmonėms. Evangelijoje pagal Morkų aiškiai sakoma, kad Jėzui buvo gaila žmonių (plg. Mk 1, 41). Kaip jau minėta, dauguma dalyvių, darydami pratimus esminei nuostatai atskleisti, buvo giliai sukrėsti, kad Jėzus kartodavo jų rodomą būseną, nusileisdamas iki pat žmogaus skaudaus likimo esmės ir išgyvendamas kartu kančią bei gailestį. Šiam kartu kenčiančiam Jėzui žmonės pamažu mokėsi patikėti savo baimes ir vargus, savo žaizdas, tikėdami, kad Jėzus jas jau iškentėjo, taip išvaduodamas žmogų. Dėl to žmogui nebereikia stengtis užgniaužti savo kančios arba joje sustingti, nes tikint Dievas per kančią ir mirtį veda į prisikėlimą.
Daugeliui kartu kenčiančio Jėzaus atradimas buvo pirmas žingsnis į tikėjimą išganymu, o kartu ir padrąsinimas kurti naują gyvenimą.



Iš Karl Frielingsdorf knygos Demoniški Dievo įvaizdžiai.

Tęsinys >>

antradienis, sausio 17, 2006

Jėzaus pasirinkimas (Lk 5, 1-11)

,,Kartą, kai minios veržėsi prie Jėzaus klausytis Dievo žodžio, jis stovėjo prie Genezareto ežero ir pamatė dvi valtis, sustojusias prie ežero kranto. Žvejai buvo išlipę iš jų ir plovė tinklus” (Lk 5, 1-2 [Ekumeninis vert.]).

Taip prasideda Luko užrašyta pirmųjų Jėzaus mokinių pašaukimo istorija. Toliau šio pasakojimo iš Ev. pagal Luką necituoju, galite susirasti patys. Kokį leidimą ar vertimą atsiversit – jūsų reikalas (tik šįkart nepulkit įrodinėti, kuris geresnis, vertesnis ir pan.). Neketinu čia pateikti išsamaus teologinio, egzegetinio ir lingvistinio traktato, atitinkančio bent jau bakalauro diplomo lygį. Nepretenduodamas į mokslines aukštumas, noriu tik pasidalinti tuo, kuo Dievo žodis ,,užkabino” šįkart.
O užkabina jis iškart. Pirmom dviem eilutėm.
Kontrastas: iš vienos pusės – minios, kurios ,,veržėsi klausytis Dievo žodžio”, o iš kitos – žvejai, kurie po nevykusios žūklės ,,plovė tinklus”.
Minios elgėsi ,,kaip priklauso”, pavyzdingai. Deja, žvejams nusispjaut ant kranto, t.y., ant to, kas vyksta krante. Jie – žvejai. Jiems nerūpi tauškalai, tegul ir įvilkti į dailiausią retorikos rūbą. ,,Kalbomis sotus nebūsi.” Žodžiu, šie vyrai neketino prisijungti prie minios ir klausytis Dievo žodžio.
Atrodo, viskas aišku kaip 2x2. Visi tie žmonės minioje (miniose) – pavyzdingi, religingi, pamaldūs, uolūs, geri. Kas kita – žvejai, kuriems terūpi tik žuvys.
Deja, neskubėkim su išvadom. Kad eilinį kartą nenudegtumėm. Verčiau paskaitykim šią istoriją iki galo (iki 11 eil.). Jėzus kažkodėl užsimano pastoracijai pasinaudot Simono Petro valtim. Galvoju, nejaugi iš valties geriau kalbėt? Nebent tik todėl, kad besiveržiančios minios galėjo Jėzų nustumt į ežerą. Šiaip ar taip, tačiau netrukus Jėzus kalba jau iš valties. Negana to, ,,nušluosto nosis” profesionalams žvejams: šie pagal Jėzaus patarimą užmeta tinklus dar kartą (kiek gi galima mėtyti?) ir sugauna tiek daug žuvų, kad ima trūkinėti tinklai, o valtys kone skęsta.
Vis dėlto neapsiribokim stebuklu, kad ir koks efektingas jis būtų.
Vyrai išsigąsta. Simonas Petras puola Jėzui po kojom, atgailaudamas ir melsdamas pasitraukti. Bet Jėzus niekur nesitraukia: ,,Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi”.
,,Išvilkę į krantą valtis, jie viską paliko ir nuėjo paskui jį”. Jie. Ne vienas Petras, bet ir kiti, buvę valtyse. Viską paliko? Bet juk tai buvo jų verslas! Dar daugiau – gyvenimo būdas! Pragyvenimo šaltinis! Matas ir Markus pastebi, jog tie ,,kiti”, t.y., Zebediejaus sūnūs, paliko net savo tėvą ir ,,nuėjo su juo” (Mt 4, 22), ,,sekė paskui jį” (Mk 1, 20).
Nesiūlau kiekvienam priimti šį Evangelijos tekstą pažodžiui ir pasekti žvejų-apaštalų iš Galilėjos pavyzdžiu. Per daug būtų ašarų. Gal geriau likim su savo šeimom. Verčiau įvykdykim Dievo mums asmeniškai, o ne Simonui Petrui, Martynui Liuteriui ar motinai Teresei, skirtą pašaukimą. (Na, o jei kam vis dėlto ir reiks dėl Jėzaus palikt viską, tas ir išgirs.)
O dabar grįžtu prie to, nuo ko pradėjau, prie to, kas labiausiai ,,užkabino”. Minios veržėsi klausytis Dievo žodžio, o žvejai sau irstėsi po ežerą, žvejojo, nukabinę nosis grįžo krantan ir džiaustė tinklus … Ar ne paradoksas – Jėzus pasišaukė ne anuos uoliuosius, stropiuosius iš minios, bet tuos, kuriems nei Jėzus, nei Dievo žodis nerūpėjo?
Nė neketinu boikotuot Dievo žodį, neagituosiu nei sėst į valtis ir plaukt į marias. Paprasčiausiai pagalvojau, kad keistas tas Jėzus: išsirenka sau apaštalus, nekreipdamas dėmesio nei į jų išsilavinimą, nei į kvalifikaciją. Ką nori, tą ir išsirenka, kaip nori, taip ir pasišaukia. Jam nė motais mūsų patarimai, pasiūlymai, nurodymai, rekomendacijos … Jam nerūpi, kad nė vieno iš anų pašauktųjų nebuvo miniose, kurios ,,veržėsi klausytis Dievo žodžio”.
Žinau, kad šiame Evangelijos pagal Luką epizode yra daugiau temų, į kurias verta atkreipti dėmesį, bet šįkart įdomiausia pasirodė būtent tai.

Arvydas Malinauskas

trečiadienis, sausio 11, 2006

Pamąstymas pagal Jn 5, 1-9

„… Jėzus nukeliavo į Jeruzalę. Jeruzalėje, prie Avių vartų, yra maudyklė, hebrajiškai vadinama Betzata, turinti penkias stogines. Jose gulėdavo daugybė ligonių – aklų, raišų, išsekusių. Ten buvo vienas žmogus, išsirgęs trisdešimt aštuonerius metus. Pamatęs jį gultinį ir sužinojęs jį labai seniai sergant, Jėzus paklausė: „Ar norėtum pasveikti?“ Ligonis atsakė: „Viešpatie, aš neturiu žmogaus, kuris, vandeniui sujudėjus, mane įkeltų į tvenkinį. O kol pats nueinu, kitas įlipa greičiau už mane.“ Tada Jėzus tarė: „Kelkis, imk savo gultą ir eik!“ Ir žmogus bematant išgijo, pasiėmė gultą ir pradėjo vaikščioti.“ (Jn 5, 1-9).

Dar vienas pasakojimas apie stebuklą. Šių dienų pasaulyje tokių pasakojimų vis mažiau ir mažiau, girdim apie juos tik pasakose ir Biblijoje. Manau, jog neverta jį čia dabar analizuoti, vis tiek susiginčysim: vieni įrodinės, jog tai – istorinis faktas, kiti prieštaraus, primindami, jog šią istoriją pirmiausia reikia gerokai numitinti, o tik po to apie ją kalbėti. Nesiruošiu daryti nei viena, nei antra. Noriu tik vieno: pasidalinti tuo, ką patyriau pirmą kartą, nebe pirmą kartą skaitydamas šį epizodą.
„Viešpatie, aš neturiu žmogaus …”, ištarė ligonis.„Neturiu žmogaus, kuris man padėtų …”. „Nėra nei vieno žmogaus, kuris manim pasirūpintų …”. O aplink – minia. Vieni atėjo, tikėdamiesi patys išgyti, kiti atvedė ar atnešė savo artimuosius, dar kitus atviliojo smalsumas. „Viešpatie, aš neturiu žmogaus …” Šie žodžiai kirto į paširdžius. Įstrigo ne stebuklas, bet ligonio skausmas. O ką, jeigu tą patį Jėzui pasakys tas nelaimingas žmogus, su kuriuo aš kada nors buvau susitikęs? Tegul tik kartą, tegul tik trumpą akimirką, tegul tik praeidamas pro šalį. Nejaugi jo žvilgsnis man tada nieko nesakė? Ar negirdėjau, kaip šaukia jo širdis? O ką, jeigu jį buvau sutikęs ne kartą ir ne du? Patikėkit, kamantinėju ne ką kitą, bet save patį (keista, nesu ne tik vyno, bet ir vandens padauginęs)…
Toliau noriu pereiti nuo asmeninių prie globalinių klausimų. O ką, jeigu šis ligonio atsakymas-rauda Jėzui, nuaidės kaip kaltinimas ne tik man vienam? O ką, jeigu šis vienišo kenčiančio žmogaus kaltinimas bus skirtas visai parapijai, visai bažnyčiai? „Viešpatie, aš neturiu žmogaus …”, nors „Sandora” ir dalija gautą labdarą, nors visa parapija pamaldose griausmingai Tave garbina. „Viešpatie, aš neturiu žmogaus …”, nors viskas taip gražiai sustyguota, suorganizuota, visi pasiskirstę pareigomis, patvirtinti veiklos planai, nustatyti prioritetai ir pan., ir t.t.
Pabaigai vienas sakinys iš biblinės egzegezės: Betzata arba Betezda reiškia „tekantis vanduo” arba „gailestingumo namai”.
Kur šiandien yra tie gailestingumo namai, kuriuose kiekvienas galėtų rasti pastogę ir tekančio vandens?

Arvydas Malinauskas

pirmadienis, sausio 09, 2006

Metukai :)

Pažiūrėjau - jau šioks toks gimtadieniukas. Lygiai prieš metus su Simonu įkėlėm po įrašą į šį neformalų blogą.
Jei pažiūrėsim statistiškai - blogą pamatė virš 11 tūkstančių unikalių lankytojų. Taigi netoli tūkstančio per mėnesį. Ne kažin kiek, bet tie, kurie per google ieškojo ko nors krikščioniška tematika, turbūt jau turėjo progos čia užsukti.
Bandėme parašyti ir patys temomis, kurios mums pasirodė aktualios; stengėmės pateikti ir kitų žmonių įdomias mintis.
Labai dėkoju visiems komentavusiems ir asmeniškai parašiusiems atsiliepimus. Ir ateity lauksim dar gausesnių atsiliepimų ir diskusijų. Mums labai svarbu turėti atgalinį ryšį.
Buvo ir ne visai džiugių dalykų bloge, kai diskusijos virsdavo įžeidinėjimu. Tokių dalykų tikrai turėtume vengti. Juk savo nuomonę galima pasakyti be kitų žmonių įžeidinėjimo ir etikečių klijavimo. To ir turėtume siekti. Manau, kritika yra labai sveikas dalykas. Kritika turėtų padėti susimąstyti, pamatyti tiesą, išsilaisvinti. O jei kritika tik dėl sportinio įdomumo ir tam, kad kritikuojantis galėtų pasipuikuoti savo teisumu įžeidinėdamas kitą, tai kad ir kokiom gražiom krikščioniškom sąvokom bus apvilkta - ji nieko bendro su krikščioniška tiesa neturi.
Noriu priminti, kad šis neformalų projektėlis yra interneto platybėse susitikusių bendraminčių bendras kūrinys ir visi norintys prisidėti savo įnašu yra laukiami.
Per metus buvo ir gyvo bendravimo, ir mini susitikimų. Tik tai įvykdavo labiau spontaniškai ir neorganizuotai. Yra minčių padaryti ir labiau organizuotų susitikimų su kokia programa. Bet čia jau viskas priklauso nuo mūsų visų neformaluose rašančių ir skaitančių norų bei iniciatyvos, taigi jei turit idėjų rašykit.

šeštadienis, sausio 07, 2006

Apie vieną keistą moterį (Lk 15, 8-10).

,,… kuri moteris, turėdama dešimtį drachmų ir vieną pametusi, neužsidega žiburio, nešluoja namų ir rūpestingai neieško, kolei suranda? Radusi ji susivadina drauges bei kaimynes ir sako: ‘Džiaukitės drauge su manimi, nes radau drachmą, kurią buvau pametusi’. Sakau jums, šitaip džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio” (Lk 15, 8-10).

Problematiškas, sumaištį keliantis, Biblijos tekstas, iššaukiantis nevienareikšmišką reakciją, vienas kitam prieštaraujančius jausmus. Kaip ir prieš tai einantis, labiau žinomas, palyginimas apie šeimininką, kuris dykumoje palieka 99 avis ir ieško vienos, kol šią vargais negalais suranda. Pirmoji problema – pagrindinis šios istorijos veikėjas, moteris. Veltui jos prototipo ieškotume realiame gyvenime. Nėra sunku įsivaizduot, kaip ji ieško drachmos. Tai buvo maždaug vienos darbo dienos užmokestis. Žinoma, kad ne Romos prokuratoriaus ir, tikriausiai, ne šventyklos kunigų. Sunku įsivaizduot istorijos finalą, kaip ji, radusi savo pinigėlį, bėga pas drauges ir kaimynes, susikviečia jas pas save ir švenčia radybas. Neįsivaizduoju taip besielgiančio nei savęs, nei ko nors kito. Tikrai nepulčiau nei pas draugus ar drauges, nei pas kaimynus. Ko? Kad pamanytų, jog man ,,stogas nuvažiavo”? (,,Ei, mielieji, radau penkis litus, kuriuos buvau pametęs! Einam pas mane, atšvęsim!”) Dar bergždesnės būtų mūsų pastangos, jei bandytume tikrovėje rasti analogą šeimininkui (o gal piemeniui?) iš ankstesnio palyginimo. Jei moteriškę, ieškančią pinigėlio, nesunku suprasti, tai anas žmogelis mūsų akimis žiūrint atrodo paprasčiausias kvailys. Kur tai matyta – palikti dykumoj 99 avis ir leistis ieškot vienos?!
Kartais šis palyginimas man patinka. Atrodo, klausyčiau ir klausyčiau, skaityčiau ir skaityčiau … Jei tik neužmigčiau ir – kas yra sunkiausia – pavyktų susitapatinti su drachma. Čia jau sukyla visas mano ego: argi aš – tik drachma? Kur jau ten! Mažų mažiausiai – 1 milijonas Šveicarijos banke. Na, žinoma, kad ne litų, o svarų sterlingų ar bent jau dolerių. Todėl nieko nuostabaus, kad net angelai džiūgauja, radę tokį turtą!
Kartais šis palyginimas mane erzina. Tada, kai į pamestos ir surastos drachmos vaidmenį kėsinasi kiti. Tada man nebelieka nieko kito kaip tik piktintis tokiu, švelniai tariant, keistu ne mažiau keistos moteriškės elgesiu. Ko ji tokia smulkmeniška? Pametė drachmą? Betgi turi dar devynias! Būta čia ko jaudintis – 1 drachma! Argi tai pinigas? Ar apsimoka dėl jos sukti galvą, degti žiburį, kurio energijos sąnaudos ko gero viršys radinio vertę, ir ieškoti? Kam ta drachma (juolab, kad jokioj valiutos keitykloj šiandien niekas jos nepriimtų)? Taigi ne toks jau paprastas tas daugel kartų girdėtas palyginimas, jei į jį atidžiai įsiklausai. Šoko terapija. Žaibas iš giedro dangaus. Iššūkis. Kaip ir visas Jėzaus mokymas.

Arvydas Malinauskas