pirmadienis, balandžio 14, 2008

Profesionalumas?

Neseniai per televiziją parodytas A. Puipos filmas “Nuodėmės užkalbėjimas” pagal rašytojos Jurgos Ivanauskaitės romaną išprovokavo mano draugų krikščionių neigiamus atsiliepimus. Vieniems užteko tik reklaminių vaizdų, kad filmo nežiūrėtų. Kiti žiūrėjo ir liko nepatenkinti tuo, ką pamatė. Ko gero po Jurgos viešų pasisakymų už krikščioniškas vertybes, kai kas tikėjosi pamatyti saldų krikščionišką filmą. O pamatė žiauriai nemalonias gyvenimo scenas. Pabandžiau reikalą reabilituoti aiškindamas - romanas juk iš senų laikų.
Bet čia noriu kalbėti ne apie filmą ir ne apie Jurgą. Nors filmas, pasirodo, žiauriai tiksliai atspindi realybę mažiausiai vienu klausimu.
Mūsų beprotiško tempo ir varžymosi pasaulis pilnas streso. Kurie dabar gali pasakyti, kad jų draugų, artimųjų, pažįstamų rate nėra pasitaikę depresijos?
Ką daryti? Matyt kažką ir ko gero iš esmės reikia keisti mūsų visuomenėje.
O jei ne taip plačiai užsimojant, tai gal gelbėti reikalą bėgant iš paskos problemai? Gal tereikia labiau išpopuliarinti psichoterapeutų ir psichiatrų profesijas, padaryti jų paslaugas prieinamesnes ir problemos turėtų spręstis?
Bet ar tikrai taip bus?
Ko gero ne veltui, profesionalūs psichoterapeutai bando slėpti nuo pacientų (sako, dabar jau reik rašyti - "klientų") savo asmeninį gyvenimą. Nes pamato pacientas tokį profesionalą gyvenime ir nedrįsta dar daugiau apsunkinti savosiomis problemomis.
Šiaip ir man atrodo, kad tai reikalinga profesija. Bet vėlgi patirtis rodo, kad po tų profesionalų pagalbos kartais bendrauji su pasveikusiu draugu ir jauti, kad kažkas "zombiško" iš tos visagalės psichologijos į jo sielą jau stipriai įklijuota. Sakytume, gal dar žmogus ne visai pasveikęs. Bet, kad labai jau vadovėlines psichologijos frazes pradedi girdėti, kurios vietoj gyvybingo polėkio kažkokius uždaro egoizmo gniaužtus uždeda.
O štai vienas iš grupinės ir iš esmės psichoterapijos Lietuvoje pradininkų dr. Aleksandras Alekseičikas nurodo žiaurią statistiką. Vakaruose kas penktas psichoterapeutas nusižudo. Tada ir susivoki, kokį realų vaizdą pateikė filmas "Nuodėmės užkalbėjimas".
Toliau nesiveršiu su savo įžvalgom į ne savo sritį, tik galiu supažindinti su tuo faktu, kad bendrai yra priimtas reikalas, kad profesionalai - tiek socialiniai darbuotojai, tiek psichoterapeutai - neturi teisės net užsiminti apie religinius dalykus. Būtų baisus ir nedovanotinas neprofesionalumas. Savo laiku tokios nuomonės buvo sovietiniai specialistai, o dabar tą nuomonę skleidžia vakarų profesionalai.
Tik štai, atsiranda ir tokių neklaužadų, kaip A. Alekseičikas. Ir išdrįsta pasakyti, kad tų daugumos profesionalų bėda ir yra jų netikėjimas.
O ir šiaip originalus žmogelis yra A. Alekseičikas. Tai, ką kiti vadina metodais ir technikomis, jis vadina psichoterapijos sąlygomis arba terapinį gyvenimą formuojančiomis sąlygomis. “Tokių svarbiausių sąlygų yra nedaug. Tai – gyvenimo ir pasaulio kaip Dievo malonės priėmimas; maksimaliai galimas tikrumas, tiesa; laisvė; saugumas; atsakomybė (už viską reikia mokėti); realumas; aktyvumas”. Alekseičikas turi susidaręs visapusišką asmenybės vaizdą. Jis kalba ne tik apie žmogaus kūną ir sielą, bet ir apie žmogaus dvasią, asmens ryšį su Dievu. Todėl Alekseičikas psichoterapijoje naudoja maldą, kaip kalbą, nukreiptą į Dievą. “Malda – tai bendravimas su Dievo stiprybe, sąlytis su Jo Palaima. Tai Dievo buvimo žmogaus gyvenime ir žmonijos istorijos įsisąmoninimas. Tai savęs, artimųjų, draugų, priešų įtraukimas į šią kalbą, į įvykį kaip buvimą kartu... Tai kalba į Dievo pavidalą mumyse pačiuose. Malda – tai nuolankumas, Dievo valios priėmimas” (Grupinė psichoterapija Lietuvoje. 1999).

O ką apie šiuos dalykus manote jūs?

Ta pačia proga rekomenduoju interviu su A. Alekseičiku.

sekmadienis, balandžio 13, 2008

Misija - krikščioniškas kinas


Garsus Balkanų kino režisierius Emir Kusturica prieš keletą metų atsivertė į krikščionybę ir dabar teigia, kad jo misija - kurti krikščionišką kiną.
Apie krikščioniško kino užduotį E.Kusturica sako:
Jis privalo gydyti žmonių sielas. Jame turi būti ypatingas santykis su kiekvienu žiūrovu. Ne kaip su vartotoju. Reikia, kad, pažiūrėję tavo filmą, žmonės pajustų laimę, širdingą džiaugsmą. Džiaugsmą dėl gyvenimo pilnatvės. Ar ne tai - estetinė žmogaus gyvenimo prasmė? Reikia padėti žmogui išsilaisvinti iš baimių, kad jis, pajutęs katarsį, galėtų pasakyti: „Gyvenimas, pilnas sunkumų, tapo lengvesnis“. Jei tu krikščionis ir tavo kūrybos tikslas – padaryti žmogų laimingą, tavo filmas, kaip instrumentas, padės atlikti šią gyvenimo užduotį.
Tiesą sakant, šiais laikais filmuose tik kartkartėmis gali pasirodyti tam tikrų krikščioniškų epizodų. Nors apskritai kinematografijos ir religijos ryšys nulemtas pačios gamtos. Kinas – meno sritis, o menas ir religinis pasaulio pažinimo būdas yra labai artimi. Kai kuri filmą, stengiesi vienu ar kitu būdu paliesti mirties ir gyvenimo temas, o tai – religiniai klausimai. Bet problema - kur kitur: dauguma šiuolaikinių filmų niekaip nepaliečia žmogaus egzistavimo prasmės.
Šiandien kino niekas neskirsto į krikščionišką ir nekrikščionišką, o greičiau į komercinį ir nekomercinį. Šiuolaikinė civilizacija – tai yra rinka – reikalauja tik tokių juostų kurias publika lengvai „suvirškintų“. Be to, manoma,, kad publika mėgsta tik pramoginį kiną, kuris jokiu būdu nesugeba paliesti svarbiausių žmogaus gyvenimo momentų. Kinas turi priversti žmogų susimąstyti esminiais klausimais: „kas yra žmogus?“ ir „kodėl aš gyvenu?“.
bernardinai.lt

Būtų visai įdomu, jei čia tyčia ar netyčia užsukę krikščioniško kino, teatro, muzikos ar kt. menų mėgėjai ar kūrėjai pasidalintų supratimu apie krikščioniškos kūrybos užduotį.

penktadienis, balandžio 11, 2008

Kaip šv. Pranciškus atsakė broliui Matui


Kartą šv. Pranciškus buvo Porciunkulės vienuolyne su broliu Matu iš Marinjano, kurį jis labai mylėjo. Vieną dieną, kai šv. Pranciškus grįžo iš miško, kur meldėsi, ir stovėjo miško pakraštyje, tas brolis Matas panoro išmėginti jo nuolankumą. Taigi priėjo ir priekaištingai sušuko: „Kodėl paskui tave? Kodėl paskui tave? Kodėl paskui tave?" Šv. Pranciškus atsiliepė: „Ką ši tavo kalba reiškia?" Brolis Matas tarė: „Tai reiškia: kodėl visi bėga paskui tave, ir, kaip atrodo, kiekvienas trokšta tave pamatyti, tave išgirsti ir tau tarnauti? Tavo kūnas nėra toks jau nepaprastai gražus ir patrauklus, taip pat tu nesi mokytas, nei aukštos kilmės, tad kodėl taip nutinka, kad kaip tik paskui tave visi bėgioja?"
Kai šv. Pranciškus tai išgirdo, jo dvasia didžiai nudžiugo, jis užvertė galvą į dangų ir kurį laiką taip stovėjo, o jo siela susikaupė Dieve. Tada jis atsiklaupė, dėkodamas ir girdamas pagarbino Dievą, o paskui didžiai džiugus atsigręžė į brolį Matą ir tarė jam: „Nori sužinoti, kodėl paskui mane? Kodėl paskui mane? Kodėl paskui mane? Kodėl visi bėga paskui mane? Tai man suteikė aukščiausiasis Dievas, kurio akys visur pažįsta geruosius ir bloguosius, ir jo šventosios akys nerado tarp visų nusidėjėlių nei vieno blogesnio, nei vieno menkesnio ir nei vieno varganesnio už mane. Kad atliktų savo stebuklingą darbą, Dievas nerado nė vienos silpnesnės būtybės. Todėl jis mane išsirinko, kad sugėdintų pasaulio puikumą ir išmintį, būtent, kad žmonės pripažintų, jog visa galia ir visa, kas gera, ateina tik iš jo, o ne iš kūrinių, todėl, kad niekas negalėtų girtis ir puikuotis". Tada nusistebėjo brolis Matas ir tikrai pripažino, jog šv. Pranciškaus nuolankumas tikras ir grynas.

Hermann Hesse
"Pranciškus Asyžietis"

ketvirtadienis, balandžio 10, 2008

Mano Dievas yra silpnas

Juan Arias

Mano Dievas nėra tvirtas, neprieinamas, nejautrus, stoiškas, neatjaučiantis, mano Dievas yra silpnas. Jis yra mano rasės, o aš - Jo. Jis yra žmogus, o aš - beveik Dievas. Kad galėčiau paragauti dieviškumo, Jis pamilo mano purvą. Meilė padarė silpną mano Dievą. Mano Dievas pažino žmogišką džiaugsmą, draugystę, šios žemės ir jos daiktų skonį. Mano Dievas alko ir troško, norėjo miego ir ilsėjosi. Mano Dievas -jautrus. Jis pykdavo, susierzindavo ir būdavo švelnus kaip vaikas. Mano Dievą maitino motina ir jis jautė bei ragavo visą moterišką švelnumą. Mano Dievas drebėjo prieš mirtį. Jam niekada nepatiko skausmas. Jis niekada nedraugavo su liga. Todėl gydė ligotus. Mano Dievas kentėjo tremtį. Buvo persekiojamas ir liaupsinamas. Mano Dievas mylėjo viską, kas žmogišką: daiktus ir žmones, gerus ir nuodėmingus. Mano Dievas buvo savo laiko žmogus. Rengėsi kaip visi, šnekėjo savo krašto tarme, dirbo savo rankomis, šaukė kaip pranašai. Mano Dievas buvo silpnas su silpnais ir išdidus su išdidžiais. Mirė jaunas, nes buvo nuoširdus. Jį nužudė, nes jį išdavė tiesa jo akyse. Bet mano Dievas mirė be neapykantos.
Mirė atleisdamas, o tai daugiau nei dovanoti.
Trapus mano Dievas. Jis padarė galą senajai ir apgailėtinai danties už dantį moralei, niekingam kerštui. Mano Dievas įmestas į griovį, parblokštas ant žemės, išduotas, apleistas, nesuprastas ir toliau mylėjo. Todėl mano Dievas nugalėjo mirtį ir pasirodė su nauju vaisiumi rankose - Prisikėlimu. Todėl mes visi esame prisikėlimo kelyje. Daiktai ir žmonės. Daugeliui nesuprantamas mano silpnas Dievas. Mano Dievas, kuris verkia, kuris nesigina. Sunkus mano Dievas apleistas Dievo. Mano Dievas, kuris turi numirti, kad triumfuotų. Mano Dievas, kuris pirmu savo Bažnyčios šventuoju paskelbia vagį ir nusikaltėlį. Mano jaunas Dievas, kuris miršta kaltinamas neramumu kurstymu. Mano Dievas - kunigas ir pranašas, kuris patiria mirtį kaip didžiausią visų laikų inkvizicijos gėdą. Sunkiai suprantamas mano Dievas, gležnas gyvenimo draugas, patyręs visų pagundų puolimą, mano Dievas, kuris prieš priimdamas Tėvo valią krauju prakaitavo. Sunkus šitas Dievas, šis mano gležnas Dievas visiems, kurie siekia laimėti nugalėdami, kurie ginasi tik žudydami, kuriems išgelbėjimas yra pastanga, o ne dovana, kurie nuodėme laiko visa, kas žmogiška. Sunkus yra mano gležnas Dievas visiems, kurie nesiliauja svajoję apie Dievą nepanašų į žmogų.

vertė R. Meškėnas

trečiadienis, balandžio 09, 2008

Tik tokie kaip kūdikiai

Lk 18, 17 Iš tiesų sakau jums: kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, neįeis į ją!

Žinote ką? Važiavau troleibusu šiandien ir staiga supratau, kad mes paskaitę šią eilutę dažniausiai minime vaiką, ta prasme priimame kūdikį kaip vaiko, jau protaujančio žmogučio atvaizdą savo pasąmonėj. Nes dažniausiai po šio pasakymo girdimi atsiliepimai: nu jo, nes vaikas greit atleidžia ir pan... o aš staiga pagalvojau apie tą bejėgį kūdikį ir pamaniau, kad norint įeiti į Dievo karalystę, reikia kuo daugiau atsipalaiduoti. Priimti kaip kūdikiui...o kaip kūdikis gali priimti Dievo karalystę...? Neišmąstydamas, neįsitempdamas, atsipalaiduodamas, atsiduodamas, net gi ne jis ją priima, tiesiog juo pasirūpinama; atsiduoti Dievui pasirūpinti. Nieko nereikia daryti, nes jis nieko ir nedaro, tik priima arba nepriima tą ką jam duodi, duok pieno - džiaugsis, duok sūraus išspjaus, jokios veidmainystės, arba taip, arba ne. Jokios filosofijos, arba gera arba bloga. Jokiu išvedžiojimu, ane?
Daug minčių pamąstymui...


Smagu pastebėti, kad Arnoldas Jalianiauskas atnaujino savo dienoraštį, iš kur ir buvo paimtas šis įrašas.

ketvirtadienis, vasario 21, 2008

Tikrasis maištas!?


Šį kart pateiksiu ištraukėlę iš lietuviško pop skaitalo "Žmonės"(2008,nr.7):
Alice Cooper
dabar gali ranką prie širdies pridėjęs pasakyti, jog sunkųjį roką galima groti ir nevartojant alkoholio. Bent jau jis to nedaro beveik ketvirtį amžiaus. Ir kiekvieną sekmadienį kartu su žmona eina į bažnyčią, o radęs progą mielai pasamprotauja apie krikščionybės naudą. Žurnalistai bando šaipytis - esą jaunystėje buvai maištininkas, alkoholikas ir tikras pabaisa, o dabar staiga tapai padoriu tikinčiuoju ir nuostabiu šeimos žmogumi?! Žodžio kišenėje neieškantis roko veteranas atšauna: "Scenoje siurbti alkoholį, į žiūrovus mėtyti televizorius ar nusiaubti viešbučio kambarį yra daug lengviau, nei sekti Kristaus mokymą ir gyventi kaip tikram krikščioniui. Pabandykite patys, tada suprasite, kas yra tikrasis maištas..."
Nuotraukoje Alice Cooper su šeima.