Negi tokiam leidžia formuoti jaunuosius katalikų teologus?!

arba interviu su Benu

Pagaliau kalbinu žmogų, kuris yra giliai tikintis krikščionis ir tuo pačiu - nepataisomas neformalas. Tai Benas Ulevičius. Net sunku susigaudyti, kas ir kaip šiame žmoguje dera. Kai kurie faktai: Benas indėnistas, metalo grupės "Quest Rising" lyderis, į akis krentančia išskirtine šukuosena (kartais ir rūbais), apsigyvenęs kažkur atokiai vienkiemyje, kažkada buvęs radikalių evangelinių pažiūrų pilietis. Neseniai dar įkūrė internetinį forumą keistu pavadinimu "Army 777".
Ir tas pats Benas yra Vytauto Didžiojo Universiteto Katalikų teologijos fakulteto dekanas. Tai žmogus, kurio pasisakymai kartais nuskamba katalikiškumo prasme konservatyviau už daugumos kunigų požiūrį. Tas pats neformalas yra Radijo stoties "Marijos radijas" laidų vedėjas. O ir šiaip retas didesnis katalikiškas jaunimo renginys apseina be Beno. Jo straipsniai ne naujiena internete, buvo ir ne vienas interviu. Bet čia aš, kaip geram senam draugui, galiu užduoti ir blogų (nepatogių) klausimų. Tikiuosi, sulauksim labai įdomių atsakymų.

Profesionalumas?

Neseniai per televiziją parodytas A. Puipos filmas “Nuodėmės užkalbėjimas” pagal rašytojos Jurgos Ivanauskaitės romaną išprovokavo mano draugų krikščionių neigiamus atsiliepimus. Vieniems užteko tik reklaminių vaizdų, kad filmo nežiūrėtų. Kiti žiūrėjo ir liko nepatenkinti tuo, ką pamatė. Ko gero po Jurgos viešų pasisakymų už krikščioniškas vertybes, kai kas tikėjosi pamatyti saldų krikščionišką filmą. O pamatė žiauriai nemalonias gyvenimo scenas. Pabandžiau reikalą reabilituoti aiškindamas - romanas juk iš senų laikų.
Bet čia noriu kalbėti ne apie filmą ir ne apie Jurgą. Nors filmas, pasirodo, žiauriai tiksliai atspindi realybę mažiausiai vienu klausimu.
Mūsų beprotiško tempo ir varžymosi pasaulis pilnas streso. Kurie dabar gali pasakyti, kad jų draugų, artimųjų, pažįstamų rate nėra pasitaikę depresijos?
Ką daryti? Matyt kažką ir ko gero iš esmės reikia keisti mūsų visuomenėje.
O jei ne taip plačiai užsimojant, tai gal gelbėti reikalą bėgant iš paskos problemai? Gal tereikia labiau išpopuliarinti psichoterapeutų ir psichiatrų profesijas, padaryti jų paslaugas prieinamesnes ir problemos turėtų spręstis?
Bet ar tikrai taip bus?
Ko gero ne veltui, profesionalūs psichoterapeutai bando slėpti nuo pacientų (sako, dabar jau reik rašyti - "klientų") savo asmeninį gyvenimą. Nes pamato pacientas tokį profesionalą gyvenime ir nedrįsta dar daugiau apsunkinti savosiomis problemomis.
Šiaip ir man atrodo, kad tai reikalinga profesija. Bet vėlgi patirtis rodo, kad po tų profesionalų pagalbos kartais bendrauji su pasveikusiu draugu ir jauti, kad kažkas "zombiško" iš tos visagalės psichologijos į jo sielą jau stipriai įklijuota. Sakytume, gal dar žmogus ne visai pasveikęs. Bet, kad labai jau vadovėlines psichologijos frazes pradedi girdėti, kurios vietoj gyvybingo polėkio kažkokius uždaro egoizmo gniaužtus uždeda.
O štai vienas iš grupinės ir iš esmės psichoterapijos Lietuvoje pradininkų dr. Aleksandras Alekseičikas nurodo žiaurią statistiką. Vakaruose kas penktas psichoterapeutas nusižudo. Tada ir susivoki, kokį realų vaizdą pateikė filmas "Nuodėmės užkalbėjimas".
Toliau nesiveršiu su savo įžvalgom į ne savo sritį, tik galiu supažindinti su tuo faktu, kad bendrai yra priimtas reikalas, kad profesionalai - tiek socialiniai darbuotojai, tiek psichoterapeutai - neturi teisės net užsiminti apie religinius dalykus. Būtų baisus ir nedovanotinas neprofesionalumas. Savo laiku tokios nuomonės buvo sovietiniai specialistai, o dabar tą nuomonę skleidžia vakarų profesionalai.
Tik štai, atsiranda ir tokių neklaužadų, kaip A. Alekseičikas. Ir išdrįsta pasakyti, kad tų daugumos profesionalų bėda ir yra jų netikėjimas.
O ir šiaip originalus žmogelis yra A. Alekseičikas. Tai, ką kiti vadina metodais ir technikomis, jis vadina psichoterapijos sąlygomis arba terapinį gyvenimą formuojančiomis sąlygomis. “Tokių svarbiausių sąlygų yra nedaug. Tai – gyvenimo ir pasaulio kaip Dievo malonės priėmimas; maksimaliai galimas tikrumas, tiesa; laisvė; saugumas; atsakomybė (už viską reikia mokėti); realumas; aktyvumas”. Alekseičikas turi susidaręs visapusišką asmenybės vaizdą. Jis kalba ne tik apie žmogaus kūną ir sielą, bet ir apie žmogaus dvasią, asmens ryšį su Dievu. Todėl Alekseičikas psichoterapijoje naudoja maldą, kaip kalbą, nukreiptą į Dievą. “Malda – tai bendravimas su Dievo stiprybe, sąlytis su Jo Palaima. Tai Dievo buvimo žmogaus gyvenime ir žmonijos istorijos įsisąmoninimas. Tai savęs, artimųjų, draugų, priešų įtraukimas į šią kalbą, į įvykį kaip buvimą kartu... Tai kalba į Dievo pavidalą mumyse pačiuose. Malda – tai nuolankumas, Dievo valios priėmimas” (Grupinė psichoterapija Lietuvoje. 1999).

O ką apie šiuos dalykus manote jūs?

Ta pačia proga rekomenduoju interviu su A. Alekseičiku.

Misija - krikščioniškas kinas

Garsus Balkanų kino režisierius Emir Kusturica prieš keletą metų atsivertė į krikščionybę ir dabar teigia, kad jo misija - kurti krikščionišką kiną.
Apie krikščioniško kino užduotį E.Kusturica sako:

Jis privalo gydyti žmonių sielas. Jame turi būti ypatingas santykis su kiekvienu žiūrovu. Ne kaip su vartotoju. Reikia, kad, pažiūrėję tavo filmą, žmonės pajustų laimę, širdingą džiaugsmą. Džiaugsmą dėl gyvenimo pilnatvės. Ar ne tai - estetinė žmogaus gyvenimo prasmė? Reikia padėti žmogui išsilaisvinti iš baimių, kad jis, pajutęs katarsį, galėtų pasakyti: „Gyvenimas, pilnas sunkumų, tapo lengvesnis“. Jei tu krikščionis ir tavo kūrybos tikslas – padaryti žmogų laimingą, tavo filmas, kaip instrumentas, padės atlikti šią gyvenimo užduotį.
Tiesą sakant, šiais laikais filmuose tik kartkartėmis gali pasirodyti tam tikrų krikščioniškų epizodų. Nors apskritai kinematografijos ir religijos ryšys nulemtas pačios gamtos. Kinas – meno sritis, o menas ir religinis pasaulio pažinimo būdas yra labai artimi. Kai kuri filmą, stengiesi vienu ar kitu būdu paliesti mirties ir gyvenimo temas, o tai – religiniai klausimai. Bet problema - kur kitur: dauguma šiuolaikinių filmų niekaip nepaliečia žmogaus egzistavimo prasmės.
Šiandien kino niekas neskirsto į krikščionišką ir nekrikščionišką, o greičiau į komercinį ir nekomercinį. Šiuolaikinė civilizacija – tai yra rinka – reikalauja tik tokių juostų kurias publika lengvai „suvirškintų“. Be to, manoma,, kad publika mėgsta tik pramoginį kiną, kuris jokiu būdu nesugeba paliesti svarbiausių žmogaus gyvenimo momentų. Kinas turi priversti žmogų susimąstyti esminiais klausimais: „kas yra žmogus?“ ir „kodėl aš gyvenu?“.

bernardinai.lt

Būtų visai įdomu, jei čia tyčia ar netyčia užsukę krikščioniško kino, teatro, muzikos ar kt. menų mėgėjai ar kūrėjai pasidalintų supratimu apie krikščioniškos kūrybos užduotį.

Tikrasis maištas!?

Šį kart pateiksiu ištraukėlę iš lietuviško pop skaitalo "Žmonės"(2008,nr.7):
Alice Cooper

dabar gali ranką prie širdies pridėjęs pasakyti, jog sunkųjį roką galima groti ir nevartojant alkoholio. Bent jau jis to nedaro beveik ketvirtį amžiaus. Ir kiekvieną sekmadienį kartu su žmona eina į bažnyčią, o radęs progą mielai pasamprotauja apie krikščionybės naudą. Žurnalistai bando šaipytis - esą jaunystėje buvai maištininkas, alkoholikas ir tikras pabaisa, o dabar staiga tapai padoriu tikinčiuoju ir nuostabiu šeimos žmogumi?! Žodžio kišenėje neieškantis roko veteranas atšauna: "Scenoje siurbti alkoholį, į žiūrovus mėtyti televizorius ar nusiaubti viešbučio kambarį yra daug lengviau, nei sekti Kristaus mokymą ir gyventi kaip tikram krikščioniui. Pabandykite patys, tada suprasite, kas yra tikrasis maištas..."

Nuotraukoje Alice Cooper su šeima.

Pasipriešinimas ir nuolankumas

Laiškai ir užrašai iš nelaisvės

Dietrich Bonhoeffer

Pasaulyje taip jau yra sutvarkyta, kad iš principo gerbdami aukščiausius gyvenimo įstatymus bei teises drauge labiausiai padedame ir savisaugai ir kad šie įstatymai tik vieną, ir tai tik labai trumpą, kartą toleruoja atskiru atveju neišvengiamą peržengimą, o tas, kuris būtinybę iš bėdos paverčia principu ir greta tų įstatymų sukuria atskirą savo įstatymą, tas bus anksčiau ar vėliau užmuštas – bet su nenumaldoma jėga. Imanentinis istorijos teisingumas atlygina ar nubaudžia tik už tokį darbą, kuris patikrina teisingumą, amžinasis teisingumas tikrina ir teisia širdis.
* * *
Kas mane nuolat jaudina – tai yra klausimas, ką šiandien mums apskritai reiškia krikščionybė, arba kas mums šiandien yra Kristus. Laikai, kai žmonėms į tai būtų galima atsakyti žodžiais, – nesvarbu, teologiškai arba paaiškinant maldingais žodžiais, – jau praėjo; taip pat praėjo turtingo dvasinio gyvenimo bei sąžinės laikai ir apskritai religingumo laikai. Artėja visiškos bedievystės laikai; žmonės, kokie jie dabar yra, paprasčiausiai nebegali būti religingi. Ir tie, kurie sąžiningai laiko save „religingais“, taip pat visiškai nepraktikuoja religingumo; sakydami „religingumas“, jie turi galvoje tikriausiai visiškai ką kita. Tačiau tai, ką tūkstantį devynis šimtus metų skelbia visa mūsų krikščionybė ir teologija, remiasi žmonių „religiniu apriori“. „Krikščionybė“ visada buvo „religijos“ forma (galbūt tikroji). Bet jeigu vieną dieną paaiškės, kad šio „apriori“ iš viso nėra, kad tai buvo istoriškai sąlygota ir praeinanti žmogaus raiškos forma, taigi jeigu žmonės iš tiesų iš esmės pasidarys nereligingi, – manyčiau, jog šis procesas daugiau ar mažiau vyksta (kuo paaiškinti, kad, pavyzdžiui, šis karas, skirtingai nuo visų ankstesniųjų, nesukelia „religinės“ reakcijos?), – ir ką tai reiškia „krikščionybei“? Iš visos ligšiolinės mūsų „krikščionybės“ atimami pamatai, ir lieka vos keli „paskutiniai riteriai“ ar keletas intelektualiniu požiūriu nesąžiningų žmonių, su kuriais dar galima kalbėti „religingumo“ klausimais. Negi lieka tik saujelė išrinktųjų? Negi stengdamiesi realizuoti savo prekę turėtume nertis iš kailio, įskaudinti ar pasipiktinę pulti būtent prie tos abejotinos žmonių grupelės? Ar turėtume užpulti keletą nelaimingųjų jų silpnumo valandą ir juos, taip sakant, išprievartauti religiniu požiūriu? Jei viso to nenorime, jeigu galų gale ir vakarietiškąją krikščionybės formą turėtume laikyti tik pradine visiško netikėjimo pakopa, kokia padėtis tada susiklostytų mums, Bažnyčiai? Kaip Kristus gali tapti ir netikinčiųjų Viešpačiu? Ar yra netikinčių krikščionių? Jeigu religija yra tik krikščionybės drabužis, – o ir tas drabužis įvairiais laikais atrodė labai skirtingai, – kas tada yra netikinti krikščionybė?
* * *
Dažnai savęs klausiu, kodėl „krikščioniškas instinktas“ mane labiau traukia prie netikinčių nei prie tikinčių, ir visiškai ne dėl to, kad pajusčiau norą misionieriauti, o paprasčiausiai „broliškai“. Bendraudamas su tikinčiaisiais dažnai vengiu ištarti Dievo vardą, – nes man atrodo, jog jis čia skamba kažkaip dirbtinai ir kad pats sau atrodau šiek tiek nesąžiningas, (ypač nemalonu būna, kai kiti pradeda kalbėti vartodami religines sąvokas, tada beveik visiškai užčiaupiu burną ir man darosi kažkaip tvanku bei nejauku), – o netikintiems kartais galiu visiškai ramiai ir kaip savaime suprantamą dalyką paminėti Dievą. Tikintys kalba apie Dievą, kai pasiekia savo žinojimo ribas (kartais dėl tingėjimo pasukti galvą) arba kai žmogaus jėgos nebetarnauja, – ir jie visada pasitelkia deus ex machina, – arba tariamam neišsprendžiamų problemų sprendimui, arba kaip jėgą, kai žmogus nebeįstengia susidoroti su kažkokiu uždaviniu, vadinasi, visada pasinaudojama žmogaus silpnumu arba jo gebėjimų ribotumu; tai neišvengiamai trunka tol, kol žmonės savo pastangomis praplečia žinojimo ribas ir Dievas, kaip deus ex machina, pasidaro nebereikalingas; kalbėjimą apie žmogaus pažinimo ribas apskritai laikau abejotinu dalyku (ar pačią mirtį, kadangi žmonės jos beveik nebebijo, ir nuodėmę, kurios žmonės beveik nebesupranta, šiandien dar galime laikyti tikra riba?), man vis atrodo, jog tuo mes paprasčiausiai baimingai norėdavome palikti vietos Dievui; – apie Dievą norėčiau kalbėti ne prie žmogaus ribotumo, o centre, jį sieti ne su silpnumo valandėlėmis, o su jėga, ne su mirtimi ir kalte, o su gyvenimu ir su gėriu. Man atrodo, jog ties ribomis verčiau nutilti ir neišsprendžiamus dalykus palikti neišspręstus.
* * *
Šiandien Tave krikštija krikščionimi. Virš Tavęs ištariami visi senieji didieji krikščionių skelbimo žodžiai ir Tau įvykdomas Kristaus įsakymas pakrikštyti, nors Tu nieko nesupranti. Bet ir mes patys pasijuntame nublokšti į supratimo pradžių pradžią. Ką reiškia susitaikymas ir atpirkimas, atgimimas ir Šventoji Dvasia, ką reiškia mylėti priešą, ką – kryžius ir prisikėlimas, gyvenimas Kristuje ir sekimas Kristumi – visa tai taip sunku ir taip tolima, jog mes beveik nebedrįstame apie tai kalbėti. Iš tradicinių žodžių ir veiksmų jaučiame kažką nauja bei permaininga, bet negalime konkrečiai suvokti ir ištarti vardo. Tai – mūsų pačių kaltė. Mūsų Bažnyčia, kuri per tuos metus tik kovojo dėl išlikimo, lyg ji būtų savitikslė, neįstengia nešti pasauliui ir žmonėms susitaikymo bei išganymo žodžio. Todėl ankstesnieji žodžiai turi netekti galios ir nutilti, o mūsų krikščioniškumas šiandien susidės tik iš dviejų dalykų: melstis ir elgtis kaip teisieji tarp žmonių. Iš tų maldų ir veiksmų turi iš naujo užgimti bet koks mąstymas, kalbos ir organizaciniai darbai krikščionybės baruose. Kol Tu užaugsi, Bažnyčios pavidalas bus labai pasikeitęs. „Perliedinimas“ dar nesibaigė ir bet kokie bandymai padėti jai anksčiau laiko plėsti naują organizacinę valdžią tik užvilkins jos teigiamus pokyčius ir taurėjimą. Ne mūsų reikalas nuspėti dieną, – bet ji ateis, – kai žmonės vėl bus pakviesti taip ištarti Dievo žodį, kad jis padėtų pasaulį pakeisti ir jam atsinaujinti. Tai bus nauja kalba, gal visiškai nereliginė, bet išlaisvinanti ir suteikianti išganymą kaip Jėzaus kalba, – iš pradžių ji sukels žmonių pasipiktinimą, bet galų gale jie pasiduos jos galiai, naujo teisingumo ir naujos tiesos kalba, kalba, kuri skelbs Dievo santarvę su žmonėmis ir naujos karalystės artėjimą. „Apims jas baimė, ir drebės jos dėl visokeriopo pertekliaus ir gerovės, kuria juos aprūpinsiu“ (Jer 33, 9). Iki tol krikščionims reikės elgtis tyliai ir saugoti slaptumą; bet bus žmonių, kurie melsis, darys teisingus darbus ir lauks ateinant Dievo laiko. Linkiu, kad Tu būtum tarp tų žmonių ir kad apie Tave kada nors būtų pasakyta: „Bet teisiųjų takas yra tarsi aušros šviesa, vis labiau švintanti iki skaisčios dienos“ (Patarlių 4, 18).
* * *
Ir vėl įsitikinau, jog negalima leisti, kad Dievu būtų užkišamos visos netobulo mūsų pažinimo spragos; ir kai vėliau, – kas objektyviai neišvengiama, – pažinimo ribos vis plečiasi, kartu su jomis pastūmėjamas ir Dievas, tad jis be perstojo traukiasi. Dievą turime rasti tame, ką suvokiame, o ne tame, ko nesuvokiame; Dievas nori, kad jį suvoktume ne neišspręstuose, o išspręstuose klausimuose. Tai tinka taip pat apibūdinti santykiui tarp Dievo ir mokslinio pažinimo. Tuo taip pat galime vadovautis, svarstydami bendriausius klausimus, susijusius su mirtimi, kančia ir kalte. Šiandien ir į visus šiuos klausimus yra žmogiškų atsakymų, kurie visiškai apsieina be Dievo. Faktiškai – ir taip būdavo visais laikais – žmonės su tais klausimais susidorodavo, ir paprasčiausiai yra netiesa, jog tik krikščionybė turi sprendimą. Dėl sąvokos „sprendimas“ pasakysiu, jog krikščioniški atsakai taip pat menkai (arba taip pat gerai) privalomi, kaip ir kiti galimi sprendimai. Ir čia Dievu negalima užkamšioti visų skylių; Dievą turime pažinti ne tik ties savo galimybių ribomis, o pačiame gyvenimo sūkuryje; Dievas nori, kad jį pažintume gyvendami, o ne tik mirdami, būdami sveiki ir kupini jėgų, o ne tik, kai kenčiame, kai veikiame, o ne tik, kai nusidedame. To pagrindas yra Dievo apsireiškimas Jėzuje Kristuje. Jis yra gyvenimo centras, o ne „atėjęs tam“, kad mums atsakytų į neišspręstus klausimus. Žvelgiant iš gyvenimo centro, kai kurie klausimai apskritai iškrenta, kaip ir atsakymai į tokius klausimus (turiu galvoje Jobo draugų įvertinimą!). Kristuje nėra „krikščioniškų problemų“.
* * *
Maniau, jog Dievas vis labiau išstumiamas iš pilnametystės sulaukusio pasaulio sferos, iš mūsų pažinimo bei gyvenimo sferos ir jog nuo Kanto laikų jam liko vietos tik anapus patyrimo pasaulio. Viena vertus, teologija tam apologetiškai priešinosi, kovojo – bergždžiai – prieš Darviną ir t.t.; kita vertus, ji susitaikė su taip pakrypusiais reikalais, Dievą ėmė pasitelkti kaip deus ex machina tik vadinamųjų paskutinių klausimų atveju, t. y. Dievas tampa atsakymu į gyvenimo klausimus, gyvenimo vargų ir konfliktų sprendimu. Bet jeigu žmogus tokių problemų neturi arba nenori jų rodyti ir jausti aplinkinių gailesčio, jis negali bendrauti su Dievu, arba tam jokių gyvenimiškų problemų ir t.t. neturinčiam vyriškiui reikia įrodyti, jog iš tikrųjų jis turi neapsakomai daug klausimų, bėdų, jį kamuoja konfliktai, bet jis dėl to neprisipažįsta arba paprasčiausiai to nežino. Jeigu pavyksta tai įrodyti, – o egzistencinė filosofija ir psichoterapija šia kryptimi yra parengusios labai rafinuotų metodų, – tada į šį žmogų gali prabilti ir Dievas, o metodizmas gali džiaugtis savo sėkme. Bet jeigu nepavyksta žmogaus įtikinti, kad jis savo laimę laikytų nelaime, sveikatą – liga, savo gyvybines jėgas – desperacija, teologų išmintis ir baigiasi. Tokiu atveju susiduriame arba su piktybišku užkietėjusiu nusikaltėliu, arba su „biurgeriškai patenkinta savimi“ žmogysta, – iki išganymo jiems abiem labai toli. Tai yra požiūris, kuriam aš priešinuosi. Kai Jėzus laimindavo nusidėjėlius, tai būdavo tikri nusidėjėliai, tačiau Jėzus niekada jokio žmogaus pirma nepaversdavo nusidėjėliu. Jis ragindavo juos trauktis nuo nuodėmės, o ne lįsti į nuodėmę. Aišku, po susitikimo su Jėzumi žmonės viską imdavo vertinti visiškai kitaip. Taip buvo ir su Pauliaus atsivertimu. Bet susitikimas su Jėzumi įvykdavo anksčiau negu nuodėmių suvokimas. Kaip žinome, Kristus rūpindavosi visuomenės atplaišomis, prostitutėmis, muitininkais, bet anaiptol ne tik jais, nes jis apskritai norėdavo rūpintis žmonėmis. Jėzus nė karto nesuabejojo kurio nors žmogaus sveikata, jėgomis, laime ir niekada nežiūrėjo į žmogų kaip į nevykusį padarą; kam tąsyk jis būtų gydęs ligonius, grąžinęs jėgas silpniems žmonėms? Jėzus įtraukia į savo ir Dievo karalystės užmojus visą žmogaus gyvenimą su visomis jo apraiškomis.
* * *
Negalėsime būti sąžiningi, nesuvokę, jog turime gyventi pasaulyje – „etsi deus non daretur“. Ir mes tai suvokiame – Dievo akivaizdoje! Pats Dievas verčia mus tai suvokti. Dėl to, kad tampame subrendusiais žmonėmis, galime tikriau suvokti savo padėtį prieš Dievą. Dievas leidžia mums suprasti, jog turime gyventi kaip žmonės, sugebantys tvarkyti savo gyvenimą be Dievo. Dievas, kuris yra su mumis, yra Dievas, kuris mus apleidžia (Morkaus 15, 34)! Dievas, kuris leidžia mums gyventi be Dievo darbinės hipotezės, yra tas Dievas, priešais kurį mes nuolat stovime. Dievo akyse ir su juo mes gyvename be Dievo. Dievas leidžiasi išstumiamas iš pasaulio ant kryžiaus, Dievas pasaulyje yra bejėgis ir silpnas, ir kaip tik ir tik taip jis yra su mumis ir mums padeda. Iš Mato 8, 17 labai aiškiai matyti, jog Kristus padeda ne savo galybe, o silpnumu, kančia! Čia ir slypi esminis skirtumas nuo kitų religijų. Ištikus bėdai, žmogaus religingumas nukreipia mintį į Dievo valdžią pasauliui, Dievas yra tikrasis deus ex machina. Biblija kreipia žvilgsnį į Dievo bejėgiškumą ir kančią; tik kenčiantis Dievas gali padėti. Šiuo požiūriu galima pasakyti, jog minėtasis kelias į pasaulio pilnametystę, kuri padeda atsikratyti klaidingo Dievo supratimo, leidžia mums pamatyti Biblijos Dievą, kuris dėl savo bejėgiškumo pasaulyje įgyja galios ir vietos. Čia, ko gero, turės prasidėti „pasaulietinė interpretacija.“
* * *
Bažnyčia yra tik tada Bažnyčia, jeigu ji egzistuoja kitiems. Kad galėtų padaryti pradžią, jai reikia visą nuosavybę padovanoti vargingiesiems. Kunigai turi gyventi tik iš savanoriškų bendruomenių aukų, galbūt dirbti pagal kokią nors pasaulietinę profesiją. Bažnyčia turi dalyvauti bendruomenės žmonėms sprendžiant pasaulietinius uždavinius, ne valdydama, o padėdama ir tarnaudama. Visų profesijų žmonėms ji turi pasakyti, kas yra gyvenimas su Kristumi, ką reiškia „būti kitiems“. Ypač mūsų Bažnyčiai teks priešintis įžūliam pasipūtimui, jėgos garbinimui, pavydui ir iliuzionizmui – šios ydos yra viso blogio šaknys. Bažnyčiai reikės kalbėti apie saiką, tikrumą, pasitikėjimą, ištikimybę, pastovumą, kantrybę, drausmę, kuklumą, santūrumą. Ji turės pakankamai įvertinti žmogaus „pirmavaizdį“ (kuris yra kilęs iš Jėzaus žmogystės ir yra toks svarbus Pauliaus mokyme); ne sąvokos, o pavyzdžiai jūsų žodžiams suteiks akcentą ir jėgos.

_____________________________________

Dialogo kultūros institutas pristato Dietricho Bonhoefferio knygą lietuviškai:

Jokia kita XX šimtmečio teologinė knyga vokiškai skaitantiems skaitytojams nepaliko stipresnio įspūdžio nei Dietricho Bonhoefferio laiškai ir užrašai iš kalėjimo. Žymiojo vokiečių mąstytojo, protestantų teologo ir aktyvaus pasipriešinimo nacionalsocializmui dalyvio kūryba priskiriama tiek protestantizmo, tiek apskritai krikščionybės klasikos aukso fondui.
Drąsiai mesdamas iššūkį pasyviai krikščionių laikysenai blogio akivaizdoje, D. Bonhoefferis aiškiai atskiria nuolankumą bei pasidavimą aukštesnei valiai ir pasipriešinimą neteisybei bei nemeilei. Laužydamas moderniosios teologijos rėmus tiek savo gyvenimu, tiek ir kūryba, jis provokuoja iš naujo atrasti esmines dvasines vertybes, jų prasmę ir skatina kritinę krikščioniška save vadinančios visuomenės savianalizę.
Ši D. Bonhoefferio knyga - tikras iššūkis tikėjimui, mąstymui ir veiklai, skatinantis išsilaisvinimą nuo išankstinių nuostatų, aplinkybių prievartos bei visuomeninio egoizmo įtakos.
Vokietijoje D. Bonhoefferio laiškų knyga išleista daugiau nei 350 000 tiražu, yra išversta į 19 pasaulio kalbų.
_____________________________________

Neformaluose jau buvo:
Būti krikščionimi - būti žmogumi.
Tikėjimo išpažinimas.

Česlovas Kavaliauskas: lageryje geriau

Internetinis dienraštis "Bernardinai" priminė apie Naujojo Testamento vertėjo Česlovo Kavaliausko dešimtąsias mirties metines.
Išties, tikras neformalas šis žmogus buvo. Todėl manau, verta apie tai priminti ir čia. Vienas įsimintiniausių mano pokalbių su juo buvo, kai jis įvardino savo depresijos priežastį (senatvėje jam teko gydytis nuo depresijos). Iš pradžių jis nurodė apie galimybes pasitarnauti Dievui ir žmonėms būnant kunigu. Toliau kalbėjomės apie katalikiškos sistemos formalizmą ir biurokratiškumą ir kaip tokie dalykai įrėmina kunigą. Tada jis ir pratrūko:
- Tai štai dėl to man ir depresija.
Jis prisipažino, kaip skrupulingai jaunystėje būdamas klieriku ir kunigu stengėsi laikytis visų taisyklėlių, ritualų ir panašių žmogų varžančių katalikiškos sistemos sugalvotų dalykėlių:
- Tu tik nepasakok kunigams - kalbėjo Česlovas - bet žinok, man lageryje buvo geriau negu katalikiškoje kunigavimo sistemoje, aš lageryje atsigavau, pradėjau dainuoti.
Ir užtraukė lagerio metų dainą: - O Rozmari...
Pokalbio klausėsi dar dvi pasimetusios sesės vienuolės. Daina, aišku, ir jas privertė nusišypsoti :)
Išties, buvimas sovietų lageryje labai pakeitė Česlovą Kavaliauską. Domėjimąsi filosofija pakeitė susižavėjimas tiksliaisiais mokslais. Ne paslaptis, kad sovietai į lagerį buvo surinkę to meto šviesiausius žmones, o tai leido net lageryje vieniems kitus šviesti ir įkurti neoficialią akademiją. Buvimas lageryje nepaliko jokių abejonių, kad prievartinės sistemos žalingos. Jau visam laikui jam svetimas liko aklas paklusnumas vadovams ir konformistiškumas.
Nežinau, kokiomis aplinkybėmis Česlovas pakliuvo į lagerį. Ar už kažkokius antisovietinius pasisakymus ir veiklą, kaip teigia vieni, ar tai nutiko visai kitomis, net anekdotiškai skambančiomis aplinkybėmis. Gal ir viena, ir kita. Mat vienas kunigas dirbęs su Česlovu vienoje parapijoje pasakojo apie tai, kaip Česlovas bandė spręsti vieną moralinę dilemą. Būdamas jaunas vyrukas, jis pajuto, kad yra neabejingas vienai merginai, o savo kunigiško pažado laikytis celibato jis jokiu būdu nenorėjo sulaužyti. Dėl to sukėlė chuliganišką situaciją milicijos skyriuje. Keli milicininkai buvo nokautuoti, o Česlovas - ištremtas labai toli nuo savo pagundų objekto. Tikrai nežinau, kiek galima tikėti kokiu Česlovo kolegos pasakojimu, bet kad jis turėjo ne tik bekūniam kunigui būdingų jausmų, bet ir labai vyriškai žmogiškų jausmų, galite įsitikinti perskaitę jo poezijos knygelę "Pažadėtoji žemė".
Nesvetimas jam buvo ir humoras. Mėgo pasišaipyti iš kunigų karjeristų. Vienas kunigas gavo raštą su įvairiais svarbiais parašais ir antspaudais, kad jis yra skiriamas kardinolu. Po kiek laiko paaiškėjo, kad tai buvo Česlovo pokštas.
Kaip turi elgtis ir gyventi kunigas, Česlovas buvo susidaręs savitą sampratą, nelabai suprantamą kitiems kunigams. Bandė jis sulaužyti ir nusistovėjusį Lietuvoje paprotį imti pinigus už mišias ir kitus dvasinius patarnavimus. Tik aišku, čia ne vieno žmogaus darbas pakeisti visą sistemą. Norint išgyventi teko prisitaikyti.
Turtų jis, aišku, jokių neturėjo. Atsikraustęs į naują parapiją, jis atsivežė su savim motiną ir kelis ryšulėlius. Tos parapijos klebonas paklausė, o kur gi jo turtas, kada jis su viskuo atsikraustys? Česlovas parodė į savo motiną: - Čia mano turtas.
Kadangi Česlovas buvo nusiteikęs prašančiam išmaldos neatsakyti, o duoti dažnai nelabai turėjo ką, tai vieną kartą žmogui atidavė savo kunigišką sutaną. Sako - pasisiūsi gal kokį švarką ar kelnes. Nuo to laiko ir neįsigijo naujos sutanos. Dėl to mėgo pasišaipyti iš kitų kunigų, kad jie su suknelėm vaikšto :)
Na o žmonėms Česlovas nenuilsdamas įrodinėjo, kad Kristus tikrai prisikėlė ir tai yra jo ir visų žmonių džiaugsmas!
Senatvėje, kai jau prasidėjo depresijos požymiai, jis kiekvieną dieną atgavos ieškojo Dievo Žodyje. Jis pasakojo, kaip atgauna jėgas ir gyvenimo džiaugsmą kiekvieną rytą skaitydamas Naująjį Testamentą.

Pateikiu ištrauką iš Bernardinai.lt publikuojamo Č. Kavaliausko straipsnio Teologijos atgimimui:

Kalbant apie dabartinę teologijos padėtį, aišku, kad niekas nenori jos griauti, kadangi jos neįkainojamas turtas - Dievo Apreiškimas. Todėl jos pagrindas privalo būti giliausi Šventojo Rašto tyrinėjimai. Tačiau visai kas kita vadinamoji spekuliatyvinė ar sisteminė teologija. Ga neišvengiama filosofija, tačiau ji privalo tarnauti ad hoc, būtent vietinio pobūdžio uždaviniams spręsti (pvz., logikos ar terminologijos apžvalgoje). Labai reikėtų saugotis, kad teologai nemanipuliuotų Dievo vardu, kraipydami žmogaus likimą. (Prisiminkime, kad Jėzus atsisakė įsikišti į turto padalijimo reikalą!)

Moralės srityje mes iš naujo privalome įsižiūrėti į istorinį Jėzų, kuris atmetė "senųjų padavimą", taigi žmogiškas išmones, susmulkėjusias ceremonijas ir apskritai buhalterinę sistemą Bažnyčios rūmuose. Būtina nurodyti į judaizmo bei helenizmo reliktus mūsų tikėjime. Būtina sugrįžti prie evangelinio šaltinio: "Sek paskui mane!" Vietoj pasaldinto (ypač dėl netikusio meno) arba monofizitinio Jėzaus būtina iškelti jo nusižeminimą "iki kryžiaus mirties", nušviesti laisvanorišką užsiangažavimą žmonijos istorijoje, ypač jo kenozę ("apiplėšė pats save" - graikiškai: ištuštino save"). Būtina labai radikaliai nuvalyti nuo visų abejonių tikrą Jėzaus prisikėlimą tikslios Naujojo Testamento istorinės kritikos ir semantikos šviesoje. Nereikia baidytis ir "teologijos iš viršaus", kurioje sukoncentruota geriausia senovės išminčių tradicija, kur tik filosofine kalba perteiktas Filipiečiams laiško turinys: "Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardąy, kilniausią iš visų vardų" (Fil 2,9). Jo Jėzus be kitų privalumų - herojinė asmenybė, kuri ne tik dėl savo prigimties, bet ir dėl žygdarbio užsitarnavo ypatingą išaukštinimą. Jis ir Žmogaus sūnus, ir eschatologinis karžygys ant balto apokaliptinio žirgo, Jis teis tautas ir duos ataskaitą už visų mūsų istoriją. Jis pasipuošęs ne karaliaus regalijomis, bet krauju permirkusiu drabužiu (plg. Apr 19,13), todėl, kad tik Jis - blogio problemos sprendimas. Jis - vienintelis atsakymas į visas istorijos tragedijas. Tai Jis nesismulkindamas dovanoja po denarą ir tiems, kurie plušėjo ištisą dieną, ir tiems, kurie teisėtai dirbo vieną valandą. Jis viešai paskelbė, kad tikėjimas gali perkelti kalnus ir tikėjimas gali prikelti numirusius. Tai jis - priešingai visoms ambicijoms - nuplovė mokinių kojas ir deklaravo, kad mūsų tarpe jis kaip tas, kuris patarnauja bičiuliams. Tai jis viešai pareiškė, kad nusidėjėlei atleidžiamos nuodėmės, nes ji labai pamilo... Susigraudinusiam ant kryžiaus piktadariui jis pažadėjo dar tą patį vakarą priimti jį į rojų.

Štai, tas netiesinis, vadinasi, nebuhalterinis Kristus, kuris plačiu mostu visus kviečia prie savo širdies. Ir didingasis žvaigždynų Viešpats, ir švelnus mažų vaikelių laimintojas. Ir tokio Jėzaus, deja, niekados nepateiks jaunajai kartai teologiniai sausuoliai, buhalterinės filosofijos mastodontai. Jis vienintelis kunigas, kuris savo esybe patvirtino: "Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti" (Jn 15,13).

Daugiau Č. Kavaliausko tekstų>>

Daugiau apie jį>>

Neatimki, Dieve

Vytautas Mačernis
29

Neatimki, Dieve, iš manęs klydimo teisės,
Noriu pats surasti tavo kelią.
Lig tavęs gal taip ir niekad neateisiu,
Bet aš trokštu pats patirt, kaip gelia

Klaidoje širdis... Aš baisiai noriu nusidėti
Ir palikti tuščią tavo rojų.
Tik patyręs nupuolimo vargą kietą,
Vėlei imsiu sekt patarimu tavuoju.

Kai sugrįšiu pas tave, koks džiaugsmas didis
Tėviškame tavo veide suspindės,
Tu sušuksi: - Grįžo štai sūnus paklydęs -

Ir ilgai, saldžiai priglausi prie širdies.
Bet dabar man duoki mano dalią - laisvės turtą,
Aš jau pats, aš pats bandysiu savo laimę kurti.

Šarnelė 1944-02-14
Iš METAI (Sonetai) / Žiemos sonetai

Kažkada jau minėjau, kad nesu didelis poezijos fanas. Bet, va, Mačernio poezijai nesu abejingas. Sugebėjo žmogelis ir gyvai, ir giliai įkirsti savo žodžiais.

Kas taip užkabina jo poezijoj - turbūt įnirtingi, atviri ir sąžiningi ieškojimai.

Kaip ir šitame eilėraštyje, ko gero, ir mes, besivadinantys krikščionimis, ne viename savo gyvenimo etape vis bandome paeiti gudresniu keliu, negu Dievas veda, veržiamės kuo daugiau keistų kelių savo kailiu išbandyti.

Ar spėjo grįžti "sūnus paklydęs", dabar tik Tėvas žino... Turbūt negalėjo poetas tikėtis, kad jo ieškojimams buvo likęs vos pusmetis...

Kam patinka Mačernio kūryba - šį šeštadienį (2006 11 11) Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, Mažojoje salėje 15:00 žiūrėkit:

„Po ūkanotu dangumi“ (Vytautas Mačernis).
Režisierius - Arnoldas JALIANIAUSKAS

U2 pasirinko platesnę bendruomenę

Redaktoriai Raewynne J. Whiteley ir Beth Maynard, įkvėpti vienos garsiausių grupių, parašė pamokslų knygą. Pasitelkę į pagalbą 26 padėjėjus iš įvairių vietovių, jie siūlo pažvelgti į tai, kas įmanoma, turint tris akordus ir tiesą.

Daugiau nei du dešimtmečius U2 moko esminių Biblijos principų. Trys iš keturių grupės narių buvo bepalieką grupę, kai bendruomenė, kuriai jie priklausė, ėmė jiems aiškinti, kad jie negali tarnauti Dievui ir rokui. Visi trys nesutiko.

Dabar, po beveik tuzino albumų ir daugiau nei tūkstančio gyvų pasirodymų, milijonai fanų visame pasaulyje taip pat nesutiktų. Kai kurie tvirtina, kad būtent U2 padėjo jiems besiformuojant ir augant tikėjime.

Whiteley - pamokslininkas ir vikaras episkopinėje bažnyčioje Niu Džersyje. Maynard taip pat episkopinės bažnyčios narys Masačiusetse. Jie panašūs tuo, kad abu remiasi popkultūra, kalbos apie Dievą pradžiai. Abu savo pamokose naudoja U2 dainas. Jie abu norėjo pamokslauti ir mokyti būtent remiantis U2 tekstais. Ir, save laikantis grupės fanu, Eugene Peterson nusprendė parašyti tomą.

Šioje knygoje nerasite gilios Biblijos analizės, pačių tekstų ar U2 dainų. Nėra ir teologijos. Tai tik pabrėžimas tiesos, apie kurią kalba pamokslai. Dauguma įrašų baigiasi paskatinimu padaryti kažką krikščioniško – mylėti, pasidalinti, būti taikoje, būti atviram, juk Kristus buvo meilė ir taika. Tai taipogi knyga su skatinimu eiti pirmyn ir susiremti su pasauliu. Ši kova sustiprins tave skleisti pagarbą kitiems.

Bono gyvenimas.

Faktai: eidamas Dublino gatve, dar paauglys Paul Hewson gavo pravardę Bono Vox iš savo draugo Guggi. Neilgai trukus, naujai pakrikštytas Bono atsiliepė į mokykloje rastą skelbimą apie besiburiančią grupę. Visi keturi grupės nariai buvo protestantai arba katalikai. Visi lankė Moun Temple valstybinę bendrojo lavinimo mokyklą.

Yra ir dar viena istorija apie Bono. Kai jam buvo treji metai, jo tėvai rado jį sode žaidžiantį su bitėm. Jis pakeldavo rankomis bitę nuo žiedo pakalbėdavo su ja, ir vėl padėdavo atgal nesulaukęs nė vieno įkandimo.

Apie 1980 metus grupė pasižymėjo stipriomis žinutėmis koncerto metu. Buvo aišku, kad žavingasis Bono ( Vox galūnę numetė) tapo plačiai žinomas „džinas butelyje“, laukiantis laisvės dienos. Daug kas pasikeitė koncerto Afrikoje 1985 metais metu, kai Bono nušoko nuo scenos, kad pašoktų su fanu minioje. Ta išgriovė visas sienas.

Ryšys tarp Bono ir Afrikos tapo nuolatinis. Jis tapo žinomas kaip žmogus, sumažinęs didžiausias Afrikos problemas: neturtą bei AIDS. 2002 metais su seru Bobu Geldolfu, Bobiu Šiveriu ir kitais, Bono pasirūpino, kad Afrika būtų ne tik šelpiama, bet ir kad būtų pripažinta lygybė su kitomis šalimis. Jis prašė vakarų tautų užmiršti didžiules skolas, kurias joms buvo skolinga Afrika. Jis įtakojo prezidentą Bushą paaukoti 5 bilijonus dolerių Afrikai bei keletą senatorių, kad šią sumą padidintų.

Senatorė Jesse Helms ir šalies iždo sekretorius Paul O`Neil pasitikėjo Bono parodytu ryšiu tarp skurdo bei kovos su AIDS. Jis parodė, kad šalys galinčios padėti kovoti su AIDS, atrodo nenori nieko daryti ar padėti. Bono metė iššūkį politinėms partijoms įdėti AIDS į susirinkimų klausimų sąrašą.

"Mes esame pirmoji karta kuri tikrai gali kažką padaryti dėl šito skurdo, kurį yra priversti kasdien matyti mūsų vaikai, nuo kurio miršta motinos, negavusios vaistų. Mes turime galią, turime technologijas, turime resursų, bet atrodo neturime noro."

Rodydamas savo politinį išmanymą, jis padėjo skurstančioms bei nuo AIDS kenčiančioms šalims pakelti Amerikos įvaizdį. Taip pat ginčijosi dėl pirmenybės smogti šiai bėdai:

"Niekada ankščiau Amerika nebuvo taip spaudžiama. JAV galėtų pasitobulinti ir tai sakau, kaip didžiulis fanas. Aštuoniolika milijonų AIDS našlaičių paliktų vienų. Ką jie apie mus galvos? Taip jie bus supažindinti su chaotišku gyvenimu. Juk Amerikai daug geriau iškart susidraugauti su potencialiu priešu galinčiu tapti vėliau jei nieko nebus imtasi."

Per pastarąjį dešimtmetį Bono parodytas politinis aktyvumas pastatė jį šalia tokių figūrų kaip Bilo Geitso, Senatoriaus Helmso bei Beyonce Knowles. Dažnai buvo juokaujama, kad kiti trys U2 grupes nariai Bono matydavo televizijoje spaudžiant ranką kokiam nors politikui dažniau nei įrašų studijoje. Bet esmė yra tame: grupė du dešimtmečius dirbo kartu, kad žmonės imtų veikti ir rodė jiems pavyzdį.

Žmones, žinančius šiek tiek daugiau apie grupę, įkvepia tai, kad ši grupė pradėjo nuo nieko. Jie net nerodė didžiulio talento pradžioje. Kūrybiškumą – taip, bet sugebėjimų – ne. Bet ta duobę sugebėjimuose jie užpildė didžiulio noro ir pastangų pagalba.

Redaktoriai pabrėžia kad U2 muzikos esme yra padėti žmonėms pažvelgti į Evangelijos idėjas pro padidinamąjį stiklą. Geriausias būdas prieiti prie šitos knygos prasmės yra perskaityti šiek tiek ir tada pasigauti kelis skatinimus iš pamokslų bei į juos įsigilinti.

Iššūkis skaitytojams bei redaktoriams yra įžvelgti dominuojančią mintį kiekvienoje dalyje. Ar tai taika, ar aistra, ar tyrumas. U2 dainos pavadinimas gudriai paruošia dirvą kiekvienai daliai. Apsistojame ties naujųjų metų diena (viltimi, kad vieną dieną pradėsime gyvenimą be smurto ir kančių), pasaulio pabaiga (išdavystė, kai padedi artimam, o jis tave palieka su nevilties jausmu), spoksojimais į saulę (pasirinkimas likti aklam ir žiūrėti ne į pasaulį, bet į tobulą saulę, semiantis iš jos jėgų padėti sau ir kitiems), troškimais, kilimais (pažvelgiant į aukštesnę meilės, tikėjimo bei egzistencijos stadiją) bei ugnį (paklusnaus, išauklėto žmogaus transformacija į žmogų, kuris tampa gyva auka).

Parengta pagal

Books & Culture, November/December 2004
The Legend of Bono Vox
Lessons learned in the church of U2.
By Scott Calhoun

Kitoks Vilius Orvidas VIII

Pradžia I, II, III, IV, V, VI, VII

Audrius Petrikas

Po Viliaus - pilna Žemaitija krikščionių pankelių

Po Viliaus mirties vis aplankydavau pasilikusius sodyboje draugus, kurie norėjo tęsti Viliaus darbus, nors matėsi, kad juridiškai nieko nebuvo galima laimėti ir anksčiau ar vėliau viskas turės baigtis. Jų išsikraustymo dieną, praėjus metams po Viliaus mirties, net filmavau, turėjau ambicijų sukurti dokumentinį filmą, tik vėliau visas tas kasetes pavogė. Atsimenu, mama barasi, brolis užtaria - tokie siužetai. Dar sutikau ten tokį Vaidą, kuris norėjo pas Orvidą gyventi, sužinojau, kokia kraupi jo situacija, kad jis net mokyklos nebaigęs, tai išsivedžiau gyventi į Kretingą. Man kažkaip ėmė rūpėti traukti žmones, padėti jiems pažinti Dievą.
Atsimenu, dar Viliui gyvam esant, atvažiavo pas jį toks skautas, kokių dvylikos metų vaikelis. Įdomus labai, bet vaikas. Kai sužinojo, kad aš po šimtą kilometrų vaikštau, tai taip manęs įsitvėrė -nei šis, nei tas. Iš pradžių norėjau jo atsikratyti, bet paskui svarstau: O gal tai Dievo planas toks, kad su tuo vaikeliu bendraučiau? Iš jo "kietas" ir geras vaikinas užaugo. Tai kaip Vilius turėdavo savo mokinių, taip ir mes turėdavom savo. Ir kai jau vėliau gyvenom Šateikiuose, tai ir pas mus iš visur atvažiuodavo žmonių. Pabūdavo truputį pas Orvidą, paskui pas mus. Kai Giedrius pasistatė Plateliuos molinę trobelę, tai ir ten visi važiuodavo - būdavo savotiškas Orvidynas. Vėliau ir Pakutuvėnai tapo atvira vieta visiems svečiams. Ten įvyko daug atsivertimų. Dažniausiai tarp menininkų ir pankų. Manau, kad visur čia, Žemaitijoje, jautėsi Orvido įtaka, nes jis tikrai turėjo tokią charizmą. Ir man su normaliais žmonėmis nelabai išeina, nors ir bandau dabar. Bet, manau, kad tikrieji krikščionys niekada nebus labai normalūs ir jų niekada nebus labai daug. Jų išskirtinumas ir yra tai, kad jie mažuma - mažoji kaimenė. Skaičiai, nurodantys, kad Lietuvoje yra 80 % krikščionių, tėra tik akių dūmimas. Kiekybė nėra krikščionybės jėga.
Apie dešimtmetį po Viliaus mirties Žemaitija buvo pilna krikščionių pankų. Dabar laikaus Šiauliuose ir esu nuo to regiono atitrūkęs. Tiesa, vieną tokį žinau ir prie Druskininkų - Modestą, jis pas Orvidą drožė medžio skulptūras. Dar Baltriškėse yra panašios dvasios vienuolių, kurie Viliui patiko, tačiau jie visi belgai.
Apie Viliaus viduje slypėjusią gelmę nemoku papasakoti. Žmogaus širdis - tai bedugnė. Vilius yra iš tų žmonių, kurie lieka visam gyvenimui: vis iškasi iš širdies - tai vėl su juo susiję, vėl su juo... Kartais labai stipriai jaučiu, kad aš Orvido mokinys. Jis man tarsi tėvas, kuris pirmas atskleidė Kristaus Kryžiaus paslaptį, išmokė kalbėti rožinį. Dar jis primena, kad yra dar daug ką nuveikti. O, tas krikščioniškasis farsas... Kaip Mačiūnas yra "fluxus" sumanytojas, taip Orvidas ir Šventoji Dvasia yra krikščioniškojo "fluxus" kūrėjai.

Daugiau apie Vilių Orvidą galite skaityti Dialogo kultūros instituto išleistoje knygoje Kitoks Vilius Orvidas.

Apie Pranciškų ir pranciškonus šį tą galite sužinoti Simono dienoraštyje.

Kitoks Vilius Orvidas VII

Pradžia I, II, III, IV, V, VI
 
Audrius Petrikas

Polinkis į mistinius dalykus
Iš pradžių buvo įdomu pamatyti krišnaitus, ekstrasensus, kurie taip pat avažiuodavo į sodybą, klausytis pokalbių, diskusijų ir pačiam kur nors įkišti liežuvį (nors jaučiau, kad negaliu nieko kalbėti, nes mano žemas lygis). Kai pažinau Vilių, jis jau buvo pranciškonas, tikras krikščionis, bet to, ką buvo patyręs anksčiau, nenubraukė. Jis su visais sugebėjo kalbėtis jų kalba.
Pats Vilius sakydavo, kad labiausiai jam patinka tikri valkatos, - ne tie, kurie atvažiuoja pas jį per atostogas ar savaitgaliais, bet tie, kurie atsibasto, kai visi žmonės dirba, kai visi užsiėmę. Kaip pavyzdį minėdavo Mikutį. Nors pykdavau ant Viliaus, bet jis man visąlaik sakydavo, kad aš būsiu valkatų valkata. Nenorėjau tokiu būti ir nenoriu, bet jis tvirtindavo: "Tu gali, nes turi tokios potencijos. Kiti tai negali - jiems tai žmonos reikia, tai dar ko nors". Man tai labai nepatiko, nervindavausi ir net ašarodamas kriokdavau. Vilius svajoja, kad visi tokie keistualiai kokioje nors sakralioje vietoje maždaug dienos kelio pėsčiomis atstumu vienas nuo kito pasistatytų molinukus ir kad Dievo piligrimai galėtų klajoti po visą Lietuvą, palaikydami ryšį tarp tų atsiskyrėlių. Tada visa Lietuva būtų kaip Dievo kraštas, pilnas molinukų.
Vilius turėjo polinkį į mistinius dalykus. Atsimenu, pasakojo apie vieną vienuolę, savo draugę, kuri vaikščiojo po Černobilio avarijos ištiktą zoną, ten laimino viską, viską valgė ir niekas jai nekenkė. Jis apskritai mėgo krikščionybėje įžvelgti tuos dalykus, kuriuos mes laikome anomalijomis, apie kuriuos skaitome tik šventujų gyvenimuose. Ir apie kunigą Zdebskį pasakojo visokių įdomybių. Kai kur tas jo misticizmas buvo kažkoks truputį senovinis - sakydavo, kad jo sodyba turi būti trikampio formos, nes tai šventas ženklas, kampuose stovėti koplyčios, aplinkui rožinis. Atsimenu, prie vienos žemos akmenų arkos Vilius pasakė: "Žmonės nelinkę prieš Dievą nulenkti galvos. Padarysim čia tokį Trejybės simbolį - trikampis, akis vidury, ir visi, kurie norės pralįsti po ta arka, nusilenks prieš Dievą".
Brolis Gediminas savo jaunimui net drausdavo pas Orvidą važiuoti - sakydavo, kad jie tenai, ekstrasensų lindynėje, praras tikėjimą. Bet mano tikėjimas, atvirkščiai, ten augo. Gal dėl to, kad buvau nenormalus, nes normaliam ten tikriausiai ir nebuvo ką veikti. Buvau susidraugavęs su vienu vaikinu ir norėjau, kad jis iš Kretingos atvažiuotų pas mane, bet Gediminas jo neleido. Vėliau pats stebėjosi, nes visa Pakutuvėnų atsiskyrėlių komanda buvo iš Orvidynės. Eks orvidiniai... Iš Viliaus gautas impulsas tikrai buvo stiprus - vieni įstojo į Telšių seminariją, kiti tapo pranciškonais, aš irgi Vilniaus seminarijoj užpakalį tryniau, bet dabar daugelis nuo tokio pašaukimo yra atšokę. Nors, pavyzdžiui, Edvis, orvidinis; benediktinams Palendrių vienuolyno centriniame altoriuje išdrožė Kristų. Aš tuo didžiuojuosi ir dėl jo džiaugiuosi. Juk buvo tokių abejonių, kad gal mes beprasmiškai ten pas Vilių tūnojom. Kita vertus, pagalvoji - brač, vis dėlto Šventoji Dvasia atvedė į tą stebuklo vietą. Neįsivaizduoju, kur dar Lietuvoje toks nepakartojamas gyvenimas virė.
Tęsinys>>

Kitoks Vilius Orvidas VI

Pradžia I, II, III, IV, V

Audrius Petrikas


Visur su ironija ir juoku

Vilius turėjo ironijos pasauliui ir labai natūraliai pankuodavo. Pavyzdžiui, leisdavo man su asilu nujoti į Salantų parduotuvę nupirkti kokios nors grietinės. O juk depresija, kuri mane kankino, - tai dėmesio sau poreikis, didžiulis egoizmas. Tai čia man buvo pati tinkamiausia forma - joji per miestelį ant asilo anksti pavasarį, sniego lopams dar baltuojant, basas, dar išsirengi, visi žiūri. Aišku, paskui iš Salantų ateidavo atgarsių, kad Orvidų sodyboj "dureliai" visokie renkasi. Bet man tai buvo iš tikrųjų geras farsas.
Vilius nuolat mėtydavo visokius juokelius, ironizuodavo. Pavyzdžiui, sakydavo: "Depresuoji? Tai užsilipk ant stulpo, atsisėsk jogos poza ir pasninkauk. Būsi mano eksponatas". Jis nuolat tokį darbą man siūlė.
Atsimenu, iš Maskvos "atitranzuodavo" toks hipis, ramus melancholikas, truputį filosofas, visąlaik besišypsantis. Orvidas sakydavo, kad jis kaip tikras Pranciškus, ir kartą paklausė: "Nori, aš tau abitą padovanosiu?" O tas: "Gerai, gerai". Vilius sako: "Vaikščiosi jį vilkėdamas po Maskvą, evangelizuosi, darysi gerus darbus", ir davė jam tą abitą. Prieš tai dar tokia Vilkmergė išsiuvinėjo ant jo Kristaus širdį. "Na, va, - sako Vilius, - dabar būsi Pranciškaus brolis". Apvilko jį ir pasodino šlifuoti Marijos skulptūros veido, o pats su šimtasiūle vaikščioja. Žmonės ateina ir visi prie to ruso -laba diena, o į Orvidą visai dėmesio nekreipia. Klausinėja, ar jis čia sukūrė tą sodybą, tas linksi, šypsosi. Paskui viena grupė išsiaiškino, kad abitą vilkintis žmogus - rusas ir nieko lietuviškai nesupranta. O Vilius kikena: taip jiems ir reikia, taip jiems, tiems visiems ekskursantams, ir reikia. Jis kartais mėgdavo apsimesti, parodyti, kad yra nešventas, paprastas. Man Vilius ir asocijuojasi su šimtasiūle, tiksliausiai išreiškiančia jo nusiteikimą - nesvarbu, ką velkiesi, nesvarbu, ką valgai, kaip Evangelijoj pasakyta. (Abito apsivilkimasjau yra kitas, nebeatitinkantis Evangelijos, dalykas.) Tik kai eidavom su Vilium į Salantų arba Kretingos bažnyčią, jis visuomet vilkėdavo abitą.
Vilius visada sugebėdavo pajuokauti. Pasakojo, kad kai sovietiniais metais pas jį susirinkdavo hipiai ir milicija atvažiuodavo jų semti, tuoj visiems į rankas kaltus, dar kažką įbruka ir sako: "Čia dabar pas mane menininkų susirinkimas, darbo stovyklėlė, netrukdykit dirbti". O kai atsiųsdavo ekskavatorių griauti sodybos, Vilius nuperka butelaitį degtinės ir ekskavatorininkas už tai kalną sustumia, ką nors iškasa. Kitą dieną ateina prižiūrėtojai, sako: "Matosi, kad truputį pavažinėjai, stumdei. O ką nugriovei?" Tas kažką rodo, meluoja, Orvidas dar padejuoja, kad griauna jo sodybą... Vos visi tvarkdariai išeina,jis darbininkui vėl butelaitį ir rodo, ką dar reikia padaryti. Sakydavo, kad blogį irgi reikia panaudoti gėriui. Pinigai iš velnio, bet velnią reikia supykinti ir jo kozirius panaudoti Dievo darbui.
Sovietmečiu Šateikiuose buvo sovietų kariuomenės raketų padalinys, tai pasakojo, kad tie kareiviai akmenų atveždavo, plytų, medžių. Centro komitetas parašo, kad sodybą reikia naikinti, o desantininkų būriai Orvidą remia kaip kokią atskirą respubliką. Ir šiaip atveždavo kareiviukus pasižiūrėti sodybos, tai visi jam "maladiec, maladiec".Vilius tik baiminosi, kad tais laikais gal bus žmogų užmušęs: kai kažkas per langą lindo į namus ir klausiamas nieko neatsakė, tai Vilius su kirviu trenkė per galvą. Tas kaukdamas pabėgo ir po to Salantuose pasigedo vieno kagėbisto. Vilius įtarinėjo, kad tikriausiai tas lindo jo nužudyti ir galbūt nuo kirvio pats galą gavo, nors nebuvo visai tikras.

Tęsinys>>

Kitoks Vilius Orvidas V

Pradžia I, II, III, IV

Audrius Petrikas

Įvedė į krikščionybę
Orvidas buvo tas, kuris mane sustabdė, apsuko ir davė orientyrus - Kristaus ir Pranciškaus. Dabar sakau, kad savižudybė įvyko, bet aš žuvau kaip pasaulio žmogus. Buvęs mano pasaulis tiesiog išnyko. Atsimenu, Vilius įkišo man knygą "Saulės giesmė". Pavarčiau, nieko ne suprantu - kažkokia krikščioniška pasaulėžiūra. Paskui Bibliją pakišo, vėl nieko nesuprantu. Nors, galvojau, Bibliją vis tiek skaitysiu, nes satanistas turi ją išnagrinėti - atrasiu čia, kaip krikščionis sudirbti. Nagrinėjau, nagrinėjau, bet nieko neteisingo neradau ir pats susimoviau...
Vilius būdavo labai užsiėmęs, pas jį atvažiuodavo aibės žmonių - vieni išsikalbėti, pasiguosti, kiti padėti kaip draugai. Tai aš daugiau bendravau su sodyboje buvusiu jaunimu. Ypač su Edita, Žilviu, Kostu, Edviu, Andrium, Juze. Jie visi ir įvedė mane į krikščionybę. Atsimenu, kai Juzė paaiškino, kad pasauly yra krikščionys, kad jie nerūko ir negeria, pasakiau, kad ir aš nerūkysiu, negersiu ir nesikeiksiu. Tokie buvo pirmieji mano kaip krikščionio žingsniai. Net keista, kad taip iš karto mečiau kitą dieną ir pavyko, nors po to žingsnio depresija parodė savo ragus. Psichologiškai buvo nelengva.
Vilius nemėgdavo, kai pas jį gerdavo. Ateidavo iš Salantų kompanijos pagerti įdomioje vietoje, tai Vilius kalbėdavosi su jais. Man tas jo pavyzdys buvo labai svarbus ir padėjo, nes aš pats jaučiau norą paragauti kokio nors alkoholio.
Prisimenu, Vilius paguldė mane po savo lova ir meldėsi. Didžiavausi tuo savo guoliu. Manau, kad visi ten gyvenusieji labai stipriai už mane meldėsi. Kad demonai atstotų. Dabar esu dėkingas, nors tada nervindavausi. Vilius už visus labai daug melsdavosi. Už kiekvieną konkrečiai. Tokie šventųjų gyvenimai...
Jie mane dar pakrikštijo Kretingoje. Vos ne per prievartą. Tokia Danguolė, kuri irgi tada pas Vilių dažnai užsukdavo pasibičiuliauti, ir tas pats Andrius. Per Velykas tiesiog paėmę už rankų nutempė mane su visa satanisto apranga pas kunigą Atkočiūną. Paklaustas, ar noriu krikštytis, lyg per daug ir nenorėjau, per ritualą atmestinai viską pasakiau, bet vis dėlto tai buvo rimta. Dabar esu dėkingas, kad mane krikštijo visai nekreipdami dėmesio į mano nenorą. Nors brolis Gediminas spaudė, kad praeičiau katechezės kursus, bet taip aš, ko gero, niekada nebūčiau pareiškęs savo noro mokytis tos katechezės. Gal buvau velnio apsėstas, bet kaltas greičiausiai užsispyrimas ir žemaitiškas charakteris. Brolio Gedimino man taikoma taktika tomis dienomis buvo visai nevykusi. Dabar manau, kad iš visų, tąsyk pakrikštytų, esu stipriausias. Gal klystu, bet man atrodo, kad jie Bažnyčioje nelabai ką veikia, o aš nuo tos dienos tik Bažnyčioje ir gyvenu - daugiau niekur.Vėliau mano formaciją perėmė Angelė Joknytė, su kuria susipažinau pas Vilių, ir tas pats Pakutuvėnų klebonas brolis Gediminas. Jie jau davė stipresnio maisto.
Tęsinys>>

Kitoks Vilius Orvidas IV

Pradžia I, II, III

Audrius Petrikas

Atradau daug bendrumo



Tai, kas kitus šokiravo, man buvo labai sava. Pavyzdžiui, tai, kad Vilius buvo baigęs tik penkias klases, man labai patiko - tiesiog fantastika! Kartą mane draugas Stasys, kuris Salantuose baigė mokyklą, pasakojo, kad dirbo ten toks fanatikas matematikos mokytojas. Jis visąlaik mokiniams kartodavo: "Be logikos, be matematikos jūs nieko nepasieksit, niekas nieko nėra pasiekęs be matematikos". Kartą per vieną pamoką jis ir vėl pradėjo taip aiškinti, staiga sustojo, susimąstė ir pridėjo: "Išskyrus Orvidą".
Prisimenu, kartą Vilius rodė iš Belgijos gautą kvietimą kurti Europos parką Ten buvo menininkų iš visos Europos sąrašas, jame - ir Viliaus pavardė. Jis parodė: "Va čia mano diplomas". Nors ji pakvietė vieninteli iš visos buvusios Sovietų sąjungos, jis neketino ten važiuoti - tie Vakarai supuvę, neapsimoka. Šiaip jis svajojo palikti sodybą ir iškeliauti pasivaikščioti. Manau, kad po Rusiją.
Vilius buvo gamtos žmogus, o aš visada norėjau būti susijęs su gamta, dėl to ir miškininkystę puoliau studijuoti, tik Vilius prie gamtos man pridėjo Dievą. Mane labai užkabindavo jo kalbos apie tai, kaip niokojama gamta, kad blogio apaštalai labai aktyvūs, kur kas vieningesni, siekdami savo tikslų, palyginti su gėrio apaštalais, kurių ne tiek daug. Mažai kas veikia vienybėje su Dievu. Vilius sakydavo, kad blogis reiškiasi visur, skleidžia savo smarvę ir ypač naikina gamtą. Man, kaip miškininkui, visi tie žodžiai ėjo tiesiai i širdį. Visąlaik laukdavau, kada Vilius prabils - tai, ką jis sakydavo, buvo labai įdomu, ir dar ta žemaitiška jo tarmė (ten pagyvenęs tris mėnesius, ne tik ją įkirtau, bet ir pats "pradiejau žemaitiška rokoutis").
Atsimenu, kai su Žilvinu Kėdainių rajone rinkdami visokias senienas užsukom pas tėvą Stanislovą, žiūrim: sėdi kažkokie bohemiški Vilniaus inteligentai, kavytę geria, kažką maloniai šnekučiuojasi. Visai kitoks nei mūsų stilius. Pakviesti pasilikti, paprašėm, kad duotų kokio nors darbo. Davė lentas patampyt, o tie ir toliau kavytę geria. Mes be darbo negalėjom. Pagalvojom, kad nesam intelektualai, o Dievo kvailiai, ir nusprendėm, kad mums nėra ką čia veikti. Ir nors visi labai giria tėvą Stanislovą, bet jis yra kitos mokyklos pranciškonas. Man jis netiko. Pas Orvidą kvepėjo ne kava, bet pienu, grietine, varške, Salantų pyragu ir medumi. Ten satanistinius užrašus ant džinsų pakeičiau į užrašą "Mėgsta medų meškinai". Man pagyti reikėjo Orvido, ne Stanislovo.

Tęsinys>>

Kitoks Vilius Orvidas III

Pradžia I, II

Audrius Petrikas

Papirko nesavanaudišku rūpesčiu

Kai pradėjau pasakoti apie save, Orvidas man sako: "Tu niekur neik, pasilik" ir tuo sušildė sielą. Tie žodžiai užklupo, kai buvau apsisprendęs išeiti ir pasidaryti sau galą. Dar nebuvau girdėjęs, kad žmogus taip pasakytų - niekur neik, pabūk čia pas mane. Galvojau, kad visa Lietuva - vienas blogis, vieni materialistai, kurie niekada nepriimtų nepažįstamo žmogaus, o čia...
Pas Vilių tokių žmonių buvo ne vienas. Jis sakydavo, kad jeigu Dievas atvedė, jis negali išmesti, kad Dievo reikalas su jais būti. Dar vadindavo savo sodybą Nojaus laivu. Sakydavo, kad čia yra išgelbėtieji iš pasaulio, nes jo požiūris į pasauli buvo tikrai neigiamas. Tai man buvo artima ir mes "susigrojom". Su Vilium nebuvo sunku bendrauti, nors tada maniau, kad jis nelabai mane supranta. Manau, kad nebuvau apsėstas, o tik velnio tampomas. Negreit supratau, kad turiu menišką prigimtį ir kodėl mano viduje kildavo visokių nesusipratimų ir tampymų į visas puses, žodžiu, konfliktas su pasauliu.
Pusę metų pragyvenau pas Vilių. Tiesa, neištisai, nes kankino depresija ir buvau kaip ant žarijų - ilgai nepajėgdavau ramiai išbūti. Būdavo, išeidavau pėsčiomis į Žemaičių Kalvariją, į Kretingą, išsikraudavau ir sugrįždavau naktį. Kartais keliaudavau porą parų, kur daržinėj ar šieno stirtoj numigdamas, alkanas ir ištroškęs. Paskui po truputį rimau, rimau...
Dabar manau, kad visą tą laiką pas Orvidą pratinginiavau, tik kai jau reikėdavo kokį didelį akmenį pakelti, padėdavau. Vilius žmogui suteikdavo visišką laisvę, kurią ir pats mėgo. Nors ištisai ten nesėdėjau, mane priskirdavo prie savų - pristatydavo kaip "džiunglių" gyventoją. Kai grįždavau iš kur nors, Vilius vos ne legendas kurdavo: sakydavo kitiems, kad aš šimtą kilometrų pėsčiomis nuėjau... Visi tik žiūri nustebę. O man to dėmesio labai reikėdavo. Visąlaik žmogui jo reikia, bet tada ypač jautrus sau buvau, turėjau labai stiprią savimeilę. O Vilius, užuot sakęs ir moralizavęs, kad turiu kovoti ir visa tai iš savęs išrauti, kažkaip gražiai paskatindavo taip ekscentriškai elgtis. Aš ten patyriau gerąjį Dievo šoką. Mėgdžiojau Pranciškaus gyvenimą. Ir nors išeidavom į pasaulį, kur mus tegalėjo sužeisti, bet grįžimas pas Orvidą visada garantavo gydymą. Čia man buvo puiki sanatorija.
Kai išgirdau Vilių sakant: "Stengiausi būti normalus, bet man nieko neišėjo", supratau, kad nereikia stengtis būti nenormaliam - tai, ką turi originalaus, vis tiek prasimuš. Ir juoda varna pakankamai savotiška, kai yra savimi. Baltosioms toli iki jos.

Tęsinys>>

Kitoks Vilius Orvidas II

Tęsinys. (Pradžia)

Audrius Petrikas

Satanisto patirtis

Kai atėjau į sodybą, buvo 1991 m. kovo mėnesis. Krizė man prasidėjo iš karto po sausio 13-osios. Atsimenu, tomis dienomis su draugu atvažiavau į Vilnių, susidėjau su kitais satanistais ir buvau nusiteikęs ginti Lietuvą. Mūsų bazė buvo ant vieno namo priešais parlamentą stogo. Ten laukėm Gedimino prospektu atvažiuojančių tankų. Draugai susimetė buteliui ir pradėjo gerti. Nesupratau, maniau, kad turim gamintis padegamuosius skysčius - buvau nusiteikęs karui. Vis tiek turėjau kažkokių idealų ir aiškiai pajutau, kad esu kitoks. Tada ir prasidėjo vertybių krizė.
Su satanistais susiėjau per roką, per gitarą, kai mokiausi miškininkystės technikume. Kauniečiai važiuodavo į Girionis mušti "techasiečių". Kai kurie iš mūsiškių bandėm būti jiems priešingybe:jie buvo skustagalviai, o mes ilgaplaukiai, jie tarėsi esą iš normalaus "kaunietiško" Dievo pasaulio, tai mes nutarėm būti iš šėtono. Be to, ir mokytasi miškininkystės programa man tada nušvito kaip šėtoniškos ideologijos dalis. Buvau jautrus, gal ir meniška prigimtis lėmė tokį pasirinkimą. Šitaip gana rimtai priėmiau šėtono filosofiją, kad visas pasaulis yra jo. Tiesą sakant, mažai klydau.
Kai ilgaplaukius primušdavo, mes visi susirinkdavom, nuvažiuodavom į tą vietą, padarydavom "bardaką": rėkdami skanduodavom, šaukdavom šėtono vardą, siekdami toje vietovėje įvaryti siaubą - buvom tarsi tokia satanistų maldos grupelė. Sakyčiau, kad mes nerimtai visa tai darėm, tik žaidėme, bet to užteko, kad pasigaučiau depresiją. Ir kas buvo keisčiausia, kad tuos mano draugus velnias ir nusinešdavo. Vienas narkotikus pradėjo vartoti ir perdozavęs mirė, kitą traukinyje papjovė ir išmetė laukan, dar kitas tragiškai užsimušė su motociklu... Kai vėliau pasidomėjau ir sužinojau jų likimus, pasirodė, kad labai nemažai jų jau yra mirę - vis dėlto mes tikrai buvom velnio pagauti ir vedžiojami.
Tačiau kartais ginu satanizmą sakydamas, kad tai kai kuriems gali būti tiesiausias kelias prie Dievo. Viską nubrauki, viską atiduodi velniui ir pasaulyje nebeturi jokių vilčių. Nebėra čia ką rasti, nebent Dievą. Tai tarsi filosofija be kompromisų. Ir jeigu Dievo neatrandi, žūni...
Ir dar manau, kad pas Orvidą mane atvedė Šventoji Dvasia. Iš tikrųjų nesuprantu, kaip atsidūriau pas pranciškonus jų išmelstoje erdvėje, kaip atėjau būtent pas pranciškoną eremitą, kuris man tiko kaip gyslotis prie žaizdos ir tuo laiku davė tai, ko tikriausiai nebūtų galėjęs duoti joks kitas krikščionis. Manau, kad tai Šventosios Dvasios darbas. Ačiū jai, kad ji tokia yra.

Tęsinys>>

Kitoks Vilius Orvidas I

Audrius Petrikas,
per gailestingo Dievo malonę dabar esantis krikščionimi, kurio tikslas būti savimi arba pasidaryt retesniam už baltą varną.

Į sodybą atvedė noras nusižudyti

Į Orvido sodybą įžengiau norėdamas nusižudyti, nes turėjau satanisto patirtį O visi tokie žmonės prieina depresiją. Atsimenu, nusprendęs nusižudyti nusiskutau galvą, nuėjau į autobusų stoti Radviliškyje ir sėdau į pirmą pasitaikiusį autobusą - kur nuveš, ten nuveš. Tai buvo autobusas Panevėžys - Klaipėda. Nusipirkau iki Klaipėdos bilietą, paskui primečiau, kad kišenėje turiu labai daug pinigų (dirbau statybose) ir pagalvojau, kad prieš nusižudydamas turiu tų pinigų atsikratyti. Norėjau, kad iš mano mirties aiškiai matytųsi, kad esu šėtono išpažinėjas, nes jei ras pinigų, tai man iškels bylą, aiškinsis, iš kur juos gavau. Važiuoju pro Kretingą - a, čiagi pranciškonų vienuolynas, o vienuoliai juk godūs, paims tuos pinigus. Manau, atiduosiu, paaukosiu ir juos įvelsiu į savo šėtonišką istoriją. Jei kas, tai dėmė kris ant jų, apie juos visaip rašys laikraščiai. Bet keisčiausia, kad vienuolyne pinigų iš manęs nepaėmė ir pasakė, kad paskutinių pinigų iš nieko neimtų, Pasiūlė pavalgyti, pernakvoti, pasikalbėti, susipažinti. Pokalbyje užsiminė apie kažkokį Orvidą. Pasakė, kad turiu jį pamatyti. Išsiaiškinau, kur jis gyvena, ir pamaniau, kad tas Orvidas pinigus tai tikrai paims. Kai pėsčiomis ten nuėjau, pirmas mane, kaip satanistą, užkabinęs ženklas buvo tai, kad pamačiau kartuves. "A... - toptelėjo, - gal jis irgi koks satanistas..." Tos kartuvės buvo įspūdingos šaknimis į viršų apverstas storas ąžuolas, ant kurio kabėjo drūta virvė su didele kilpa. Užlipau prie jo, žiūriu - apačioj po kilpa padaryta pelkė, žodžiu, yra ir "pekla". "Štai kur pasidarysiu sau galą". Tai, ką mačiau, atliepė mano niūrioms mintims, galvojau: ,,O, čia savas gyvena". Gal sveikam žmogui tai nedarytų gero įspūdžio, bet man, taip persiėmusiam satanizmo ideologija, tai buvo savas ženklas. Paskui sodyboje pamačiau daug kryžių, ir pirmasis įspūdis pradėjo niukti: "A, visgi tas yra katalikas". Visi tie kryžiai manęs nė kiek "nekabino", galvojau tik, kad bus ką pavartyti.

Paskui iš viršaus pamačiau vyruką, kuris taip oriai tempė šakas, ir pamaniau, kad tai Orvidas. Priėjau prie jo, sakau: "Labas, aš noriu pasikalbėt". O jis: "Tai užeik, užeik". Nuvedė į tokius urvus, kurių gale buvo kambariukas. Ten sėdėjo toks linksmas vaikinukas, kuris greit dingo. Dar buvo landa, o už jos molinis kambarys, kur sėdėjo mergina ir kažką tvarkėsi. Sužinojau, kad jos vardas Edita, ir mes pradėjom apie kažką kalbėtis. Ji papasakojo, kaip jie čia gyvena. Paskui iššoko dar viens strakaliuks makaliuks su šimtasiūle: "A, čia turim svečią... Ai... atnešiu..." ir nei prisistatęs, nei ką kažkur dingo. Aš į jį net dėmesio nekreipiau - maniau, kad tas orusis vyrukas (tai buvo Andrius Butkus) ir yra Orvidas. Paskui valgant sriubą Vilius paklausė, kas aš esu ir ar noriu čia pernakvoti, ir Edita man pasakė, kad šitas yra Orvidas. Taip papuoliau į Juzės, Editos, Andriaus ir Viliaus kompaniją.
Jie visi kažkaip krikščioniškai kalbėjo, ir aš nieko nesupratau, bet pamaniau, kad žmonės įdomūs, tokių nesu matęs. Visi buvo linksmi, tas Orvidas įdomiai ir linksmai kalbėjo. Tai toks pirmasis susitikimas. Iki tol apie Orvidą nebuvau nieko girdėjęs ir visi jo menai toje sodyboje man buvo "dzinas" - nei tie akmenys, nei niekas man ten nepatiko. Išgyvenau depresiją ir negalėjau jų pamatyti, bet užkabino ten buvusi dvasia. Man pasirodė, kad čia sėdi kažkokie pankai - aš tokių dar nebuvau matęs. Buvo keista ir įdomu. Pajutau, kad man čia patinka.
O tuos pinigus, kuriais norėjau atsikratyti, vėliau Vilius panaudojo - atrodo, kad davė vienai studentei ir nupirko du akmenis. Galiu ir klyst, nes jų likimu nelabai domėjausi.

Tęsinys>>

Dvasinės „nakties“ išbandymai

Neseniai paskelbtame savo straipsnyje kunigas B.Kolodeičiukas taip pat pažymėjo, kad Motina Teresė savo dvasiniame gyvenime yra patyrusi didelių vidinių išbandymų, kuriuos jis vadina „sielos tamsiąja naktimi“. Tėvas B.Kolodeičiukas rašo, kad beatifikacijos bylos eigoje teko ištirti Motinos Teresės laiškus savo dvasiniams vadovams, iš kurių paaiškėjo, kad, nepaisant tvirtos vienybės su Kristumi ir visiško tikrumo savo pašaukimu darbuotis vargingiausiųjų naudai, ji taip pat patyrė vidinę tamsą ir skausmingą Dievo ilgesį. „Kaip žinoma, Motina Teresė liko šioje tikėjimo „tamsos“ būsenoje iki pat savo mirties“, - teigė jos bylos postulatorius.Austras kunigas Leonas Masburgas, kuris, kaip vertėjas, lydėjo Motiną Teresę daugelyje kelionių ir bendradarbiavo jos beatifikacijos byloje, gruodžio pabaigoje duotame interviu Vatikano radijui taip pat kalbėjo apie šią „tamsią naktį“, būdingą mistikų patyrimui. „Mums buvo netikėta sužinojus, kad Motina Teresė daugiau kaip 40 metų gyveno gilioje naktyje, - sakė jis. - Viename savo laiškų ji rašo: „Dangus yra uždarytas. Ir tos maldos, kurias aš siunčiu į dangų, krenta man atgal į širdį kaip aštrus durklas“. Ir tai buvo ta pati moteris, kurią mes buvome įpratę matyti visada besišypsančią ir kupiną energijos“. Kaip minėta, tokia „dvasinės nakties“ būsena buvo žinoma daugeliui šventųjų, nors tęsdavosi ji trumpiau. Pavyzdžiui, šv. Teresė Avilietė sielos tamsybėje gyveno tris mėnesius.Motina Teresė šias savo patirtas kančias pagaliau suprato kaip būdą dalyvauti nukryžiuotojo Kristaus kentėjimuose, kuris buvo visiškai išsemtas dėl pasaulio atpirkimo. Prisimename, kaip labai kentėdamas Kristus šaukė ant kryžiaus: „Mano Dieve, kodėl mane apleidai?“. Nepaisant tokių sunkių išbandymų, Motina Teresė kartu spinduliavo Jėzaus meilės džiaugsmu, dėl nieko neatsisakydama Dievui duotų įžadų. Jos mistinis patyrimas, paskatinęs Meilės misionierių kongregacijos įkūrimą, o taip pat išgyventa dvasinė tamsuma „atskleidžia jos anksčiau nežinotus šventumo bruožus ir stato ją į vieną gretą su Bažnyčios didžiaisiais mistikais“, - pažymi kunigas B.Kolodeičiukas. Dvasinėje „naktyje“ mylėdama Jėzų ir trokšdama Jo meilės, Motina Teresė galėjo geriau suprasti dvasinius kentėjimus, jų vienišumą, jų nutolimą nuo Dievo, o tai tik stiprino jos apaštalavimą.

Iš Mindaugo Buikos straipsnio. xxiamzius.lt

P.S. Dar rekomenduoju apie tai skaityti čia, o jei įdomu paskaityti apie "Tamsią sielos naktį", keliaukite čia ir sekite nuorodas.

Kunigas, kaimenė ir jo žmona

Rev. Michael Scheip, buvęs vedęs liuteronų kunigas, atsivertęs į katalikybę ir toliau vykdo savo apaštalinę tarnystę.

2005 m. liepos 27 d. internetinė svetainė "St. Petersburg Floridian" pateikė straipsnį apie retą (mažiau, nei 100) atvejį, kuomet katalikų kunigas yra oficialiai vedęs. Su žmona jie susituokę jau 24 metus ir augina penkis 9-21 metų sūnus. Katalikų Bažnyčia kunigams celibato laikytis prisakė XI amžiuje.

Visas straipsnis angliškai »

Pastaba: Simono puslapyje prasidėjo įdomi diskusija šia tema. Skaitykit »

Liūdna žinia - Nužudytas Brolis Roger, Taizė įkūrėjas

Brolis Roger, kuris yra viena ryškiausių XX amžiaus ekumeninio judėjimo figūrų, antradienį jo įkurtoje Taizė bendruomenėje Prancūzijos rytuose per pamaldas buvo mirtinai subadytas peiliu, pranešė policija ir jo bendruomenė.
Daugiau »

U2: ar religija nėra Dievo priešas

"Malonė Dievo suteikta man vargšui taip didi! Pražuvęs, aklas aš buvau, mane surado Ji". Pirma strofa iš mėgstamos Bono giesmės "Amazing grace" (Nuostabioji malonė).

Bono jau daug metų yra įsitikinęs, kad krikščioniškasis tikėjimas turi turėti labai praktiškų padarinių. 1988 jis sakė: "Man tikėjimas į Jėzų Kristų, kuris nesilygiuoja į socialinį teisingumą – nesivienija su neturtingaisiais – nieko nereiškia" ("Walk On – The Spiritual Journey of U2"). Už to stovi daugeliui krikščionių provokuojantis supratimas: "Aš nesitikiu šios 'gražios svajonės numirus’ niekais. Mano mėgstama eilutė "Tėve mūsų" maldoje yra 'Teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia, kaip danguje taip ir žemėje’. Aš viso to noriu, ir noriu dabar. Dangus žemėje – tegu bent kiek tai būna – dabar".

Bono ir krikščionių Bažnyčios – taip pat ne visai paprastas santykis. Pastaraisiais metais vėl savotiškai suartėta: Bono aplankė popiežių, taip pat žymiausias evangelikalų aukštąsias mokyklas kaip Wheatono koledžą. Bet visur jis rėžia teisybę į akis. Interviu su "Christianity Today" jis svarsto: "Leiskite pasidalyti su jumis įsitikinimu. Dievas klūpi prieš Bažnyčią dėl štai ko. Dievas klūpi prieš mus melsdamas apgręžti abejingumo dėl AIDS supertanklaivį". Ir prieš kelerius metus jis pasisakė labai panašiai:

"Dabar, nepaisant visų jos trūkumų ir iškraipymų per pastaruosius 2000 metų... neginčijamai centrinis krikščionybės principas yra tai, kad Dievo akyse visi yra lygūs. Todėl kaip krikščionis tu negali išsisukti nuo Afrikos. Ameriką Dievas teis, jeigu savo gausoje ji pereis į kitą gatvės pusę nuo 23 milijonų žmonių, kenčiančių dėl ŽIV, šių dienų raupsų. Išbandoma pati krikščionybė. Tu negali to išvengti ir vadintis krikščioniu ir sėdėti valdžioje... Bažnyčia turi tapti laisvosios rinkos sąžine, jei šiame pasaulyje nori turėti kokią nors reikšmę" ( http://www.beliefnet.com ).

Airiui, kaip ir daugeliui menininkų, organizuota religija yra svetima: "Aš dažnai klausiu savęs, ar religija nėra Dievo priešas. Tai, kas nutinka, kai Dvasia palieka pastatą, beveik panašu į religiją". Kai kurias tokio požiūrio priežastis savo knygoje apie U2 iškelia S. Stockmanas (pats pastorius):

"Grupė neteisingai suprantama, šmeižiama ir smerkiama dėl to, ką daro, daugeliu atvejų todėl, kad Bažnyčia menkai trokšta ar geba suprasti menus, ir jai retai kada suteikiama pagalba iš vidaus, kad kritiškai į juos žvelgtų. Plėšikavimas reiškė, kad didžiąją keturių šimtmečių dalį krikščionys nemąstė meniškai ir neskatino savo kūrybingųjų narių ugdyti savo talentų" ("Walk on").

Iš Holger Lahayne straipsnio Himnas Jahvei