sekmadienis, vasario 27, 2005

U2: ar religija nėra Dievo priešas

"Malonė Dievo suteikta man vargšui taip didi! Pražuvęs, aklas aš buvau, mane surado Ji". Pirma strofa iš mėgstamos Bono giesmės "Amazing grace" (Nuostabioji malonė).

Bono jau daug metų yra įsitikinęs, kad krikščioniškasis tikėjimas turi turėti labai praktiškų padarinių. 1988 jis sakė: "Man tikėjimas į Jėzų Kristų, kuris nesilygiuoja į socialinį teisingumą – nesivienija su neturtingaisiais – nieko nereiškia" ("Walk On – The Spiritual Journey of U2"). Už to stovi daugeliui krikščionių provokuojantis supratimas: "Aš nesitikiu šios 'gražios svajonės numirus’ niekais. Mano mėgstama eilutė "Tėve mūsų" maldoje yra 'Teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia, kaip danguje taip ir žemėje’. Aš viso to noriu, ir noriu dabar. Dangus žemėje – tegu bent kiek tai būna – dabar".

Bono ir krikščionių Bažnyčios – taip pat ne visai paprastas santykis. Pastaraisiais metais vėl savotiškai suartėta: Bono aplankė popiežių, taip pat žymiausias evangelikalų aukštąsias mokyklas kaip Wheatono koledžą. Bet visur jis rėžia teisybę į akis. Interviu su "Christianity Today" jis svarsto: "Leiskite pasidalyti su jumis įsitikinimu. Dievas klūpi prieš Bažnyčią dėl štai ko. Dievas klūpi prieš mus melsdamas apgręžti abejingumo dėl AIDS supertanklaivį". Ir prieš kelerius metus jis pasisakė labai panašiai:

"Dabar, nepaisant visų jos trūkumų ir iškraipymų per pastaruosius 2000 metų... neginčijamai centrinis krikščionybės principas yra tai, kad Dievo akyse visi yra lygūs. Todėl kaip krikščionis tu negali išsisukti nuo Afrikos. Ameriką Dievas teis, jeigu savo gausoje ji pereis į kitą gatvės pusę nuo 23 milijonų žmonių, kenčiančių dėl ŽIV, šių dienų raupsų. Išbandoma pati krikščionybė. Tu negali to išvengti ir vadintis krikščioniu ir sėdėti valdžioje... Bažnyčia turi tapti laisvosios rinkos sąžine, jei šiame pasaulyje nori turėti kokią nors reikšmę" ( http://www.beliefnet.com ).

Airiui, kaip ir daugeliui menininkų, organizuota religija yra svetima: "Aš dažnai klausiu savęs, ar religija nėra Dievo priešas. Tai, kas nutinka, kai Dvasia palieka pastatą, beveik panašu į religiją". Kai kurias tokio požiūrio priežastis savo knygoje apie U2 iškelia S. Stockmanas (pats pastorius):

"Grupė neteisingai suprantama, šmeižiama ir smerkiama dėl to, ką daro, daugeliu atvejų todėl, kad Bažnyčia menkai trokšta ar geba suprasti menus, ir jai retai kada suteikiama pagalba iš vidaus, kad kritiškai į juos žvelgtų. Plėšikavimas reiškė, kad didžiąją keturių šimtmečių dalį krikščionys nemąstė meniškai ir neskatino savo kūrybingųjų narių ugdyti savo talentų" ("Walk on").

Iš Holger Lahayne straipsnio Himnas Jahvei

antradienis, vasario 22, 2005

Kodėl neformalai?

Taigi, čia pabandysiu pamąstyti apie ši internetinį projektėlį. Kadangi tai kolektyvinis darbas, todėl nebūtinai kitiems šio projektėlio kūrėjams atrodys taip pat, kaip man. "Neformalai" juk - mes :)
Taigi, kas tie "neformalai". Žodynuose tokio žodžio nepastebėjau. Taigi, turim šiokią tokią interpretacijos laisvę.
Jau kai kas yra pasisakęs, kad neformalai, tai protestuotojai prieš kažką, o anam pasisakiusiam nepatinka tokie. Na susimąsčiau, ar iš ties čia tokie protestuotojai esam? Galbūt...
Dabar jau pabandysiu pasiremti žodynais. Jei nėra žodžio "neformalai", tai gal surasim prieš ką šie neformalai galėtų protestuoti.

formalizmas [pranc. formalisme, lot. formalis - susijęs su forma] 1. formos absoliutinimas, smulkmeniškas laikymasis įsigalėjusių normų, nuostatų, nesigilinant į jų esmę, pedantiškumas, skrupulingumas; [...] 3. moralinio dogmatizmo atmaina; reiškiasi kaip griežtas, nekritiškas dorovės normų, etiketo, papročių laikymasis net tada, kai realioje gyvenimo situacijoje tai yra beprasmiška, komiška, žalinga; [...]
formalus [...] 3. nesiskaitantis su dalyko esme, padarytas dėl akių, neesminis.
(Tarptautinių žodžių žodynas, (c) Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985)

Iš dar vieno žodyno:
formalizmas (2) 1. smulkmeniškas laikymasis nustatytų formų, net kenkiant reikalo esmei: Biurokratinis [...]
formalus, i (4) 2. paremtas forma, o ne esme: Formalūs santykiai. [...]
(Dabartinės lietuvių kalbos žodynas)

Taigi, neslėpsiu, formalizmas man nepatinka. Todėl ir "neformalai". Kadangi projektėlis yra krikščioniškas, todėl ir sakau, kad laikas krikščionybei atsikratyti nereikalingo formalizmo.
Taigi, atsikratom formalizmo ir žiūrim, ką turim. Ogi turim labai daug ką. Turim Dievo dovanotą laisvę. Ir kai įsižiūrim į Jėzaus mokslą, tai ir pamatom, kad tai nėra religinio formalizmo skelbimas, o meilės ir laisvės skelbimas.
Dievo veikimo negalime uždaryti į kažkokias patalpas, apibrėžti kažkokiom nekintančiom taisyklėm, negali kažkokia organizacija nusisavinti visų teisių į Dievą. Dievas ir pats yra laisvas ir kitiems teikia laisvę.
Ir Dievas duoda žmogui laisvę visose jo gyvenimo srityse. Jėzus atėjo išlaisvinti visą žmogų. Ir jei pažiūrėsim į Jėzaus veiklą, tai Jis labai didelį dėmesį skyrė žmogaus išlaisvinimui iš religinio formalizmo.
Noriu pasakyti, kad savoka "neformalai" yra simbolinė. Niekas juk taip nenori vadintis gyvenime, bet ji man pasirodė pakankamai taikli šiuo momentu apibrėžti krikščionybėje tuos, kurie drįsta suabejoti nusistovėjusia religine sistema; tuos, kurie nusprendžia, kad tikėjimas praktiškame gyvenime yra žymiai svarbiau už religinius ritualus; kurie nebijo pasiimti savo laisvės ir joje sažiningai apie viską pamąstyti be jokių išankstinių nusistatymų.
Esam žmonės ir negalime atmesti formos. Bet forma ir formalizmas nėra tas pats. Mes gauname laisvę, kad galėtume mylėti, galėtume kurti, galėtume džiaugtis ir būti dėkingi. Taigi, apsidairykite savo gyvenime - kiek daug erdvės...
Esam socialios būtybės, todėl negalim kiekvienas sau užsidaryti. Mes bendraujame, įsipareigojame. Tačiau vėlgi nepritariu tokiems socialiniams dariniams, kurie vietoj to, kad suteiktų progą žmogui atsiskleisti, jį psichologiškai ir sociališkai žlugdo, atima jo laisvę.

Dar skaitykite:
"Neformalams" metai
"Neformalų" susitikimas

Brian D. McLaren apie Bibliją

Tik vakar pabaigiau skaityti Brian D. McLareno knygą Kitoks krikščionis. Jos gale, 158-159 psl. radau nuostabią citatą. Norėjau su jumis ja pasidalinti. Na, tiesiog, pataikyta į 10-tuką:
Na, jei jau prakalbom apie mano komentarus Biblijos tema... Galėčiau tik pasakyti, kad yra bent keletas būdų, kaip „nužudyti“ Bibliją. Galima jai padaryti skrodimą, ją išanalizuoti, paversti ją tiesiog abstrakcija. Galima būtų skaityti nusenusias jos istorijas ir nudriskusią poeziją, ir iš jų ištraukti gražias abstraktybes, sterilius teiginius bei aštrius principus. (Belieka tik stebėtis, kodėl Dievas tiesiog nepateikė abstrakčios sistemos, o surašė istorijas ir poeziją!) Galima būtų išbraukyti visus jausmingus žodžius, pašalinti paradoksus, daugiaprasmius išsireiškimus bei įdomius trimačius žmones. Rezultate būtų gražūs moraliniai pamokymai, paprastos dvimatės sistemos bei plokščia bei nuobodi proza, skambanti kaip civilinis kodeksas arba instrukcija, kaip surinkti dviratį. Galiausiai, Biblija išnyks, prapuls, o liks vien tik taip trokštos sisteminės teologijos nuosėdos, kurių nuo pat pradžių ir siekėme.

Arba, jei nori, Bibliją gali pradėti žudyti ją demitologizuodami. Gali ją skaityti lyg būtum inžinierius ir išbraukti viską, kas netinka moderniam, vakarietiškam, redukcionistiam suvokimui. Teologinės taksidermijos pasėkoje lieka užmarinuotas pavyzdys, tuščias kiaukutas, tigro iškamša.

Gerai, kad yra ir trečia alternatyva – Bibliją skaityti nepamirštant, kad ji – senovinių kūrinių rinkinys, gimusi tarp žmonių, kurie tikėjo, jog tiesą geriausia perteigti istorijos bei žmogiško kūno meno pagalba, o ne abstrakcijų, plano ar moralizacijų pavidalu. Tokiu būdu Biblijos rašytojus atpalaiduojame nuo prievolės prisitaikyti prie modernių lūkesčių. Vietoj to, prisijungiam prie jų suvokdami savo dalią būti „angelais ir demonais, supančiotais mėsa“ (atrodo, Mertonas kažką panašaus yra rašęs) ir tai, kad mūsų pusantro kilogramo sveriančios smegenys niekada nesutalpins kviečio grūdo ar smilties stebuklo, tuo labiau visatos Kūrėjo!

Pasak Biblijos, žmogus gyvas ne vien sistemomis, abstrakcijomis ar principais, bet ir istorijomis, poezija, patarlėmis ir paslaptimi. Ir nuostabiausia yra tai, kad vietoj moralizmo pančių, kuriuos reikėtų uždėti kitų istorijų dalyviams (nereikėtų pamiršti, kaip kitiems primetama Vakarų civilizacijos istorija), Biblija mus kviečia dalyvauti joje surašytoje istorijoje – mylinčio Kūrėjo istorijoje, kuriai jis davė nuostabią ir žavią pradžią, ir kurią, nepaisant daugybės mūsų klaidų, gražiai užbaigs. Gyvendami šia istorija, rasime ir kitų istorijų keliauninkus. Jie susidomės mūsų istorija, kurioje, jei teisingai ją suprantame, yra pakankamai vietos ir jiems, ir jų istorijoms.

Grožis kaip priartėjimas prie Dievo

Iš Mark Patrick Hederrman knygos Bučiuoju tamsą.

1999-ųjų Velykų rytą popiežius Jonas Paulius II paskelbė pasaulio menininkams vertą dėmesio laišką. Nepaisant pradinio suglumimo, kad laiškas skirtas grupei žmonių, kurių dauguma juo visiškai nesidomės arba jį laikys provokacija ar net pokštu, atlaidžiai žiūrint į kai kurias pernelyg kategoriškas preambules bei parinktus istorinius skaitinius, didžioji laiško dalis yra nepaprastai įspūdinga ir originali.
[...]
Man svarbiausia tai, kad šį laišką popiežius, atrodo, rašė pats. Daugeliu kitų atvejų susidaro įspūdis, kad tekstus rašo kanonų teisės žinovų komitetas ir juos "sušukuoja", kad neliktų jokių dviprasmybių ar dirgiklių. Laiške citatos dažnai yra idiosinkrazinės, kartais cituojami lenkų poetai, todėl sunku įsivaizduoti, kad visa tai kiltų iš Vatikano šaltinių. [...]



[...] Metafiziniu požiūriu Dievas vienas kuria ir teikia būtį, o menininko vaidmuo yra šią būtį parodyti. [...] Tokiame pasaulyje menininkas yra vien klusnus tarnas, nuolankus meistras, nevertai apdovanotas talentu. Toks yra Būties pasaulis, kuriame Dievas – viskas, o mes – niekas.

Tačiau nuo trečiosios teksto dalies popiežius padaro svarbų paradigminį pakeitimą. Jis ima cituoti lenkų poetus ir įveda grožio sąvoką kaip dar vieną transcendentaliją arba priartėjimą prie Dievo. Grožis yra unikalus ir skiriasi nuo metafizinio priežastingumo.

"Diskurse apie meną grožio tema yra lemiama... Ryšys tarp gero ir gražaus sužadina vaisingus apmąstymus. Tam tikra prasme grožis yra gėrio regimoji forma, kaip gėris yra metafizinė grožio sąlyga. Tai puikiai suprato graikai, kurie, suliedami šias dvi sąvokas įvieną, "nusikalė" žodį, apimantį jas abi - kalokagathia, arba gražiagėris. Platonas šiuo klausimu rašo: "Gėrio galia rado prieglobstį Grožio prigimtyje". Menininko ryšys su grožiu yra ypatingas. Teisingiausia būtų sakyti, kad grožis žmogui yra Kūrėjo duotas pašaukimas, apdovanojant jį "menininko talentu"..."

Tokia yra esmė ir pagrindinė mintis. Ją galima interpretuoti keleriopai. Laiškas skirtas "visiems, kurie aistringai atsiduoda grožio "praregėjimo" paieškoms". Žodis "praregėjimas" rašomas kabutėse ir yra svarbiausias. Grožis ir menas mūsų pasaulyje tampa Dievo praregėjimais. Tai visiškai kitoks inkarnacijos tiesos pateikimas, palyginti su ta tiesa, kurią tenka ginti priežastingumo ir galios metafizikai. Bet, kaip sakė cituodamas Platoną popiežius, "gėrio galia rado prieglobstį grožio prigimtyje". Gėrio galia yra būtis, tačiau gėrio prigimtis - meilė. Yra keturios transcendentalijos. Kitaip sakant, yra keturi iš tikrųjų skirtingi, bet vienodai gyvybingi būdai peržengti savo galimybių ribas ir pasiekti Dievą. Šiame laiške nustatytas būdas, į kurį Bažnyčia kažkodėl nekreipė dėmesio, tai grožio kelias. Tam, kad šį kelią parodytų, popiežius savo laiško penktoje dalyje atseka ryšį tarp "meno ir Žodžio, tapusio paslapties kūnu". Tai jis daro nesiremdamas įprastais teologiniais ir dogmatiniais teiginiais. Iš Bažnyčios tradicijos jis mums vadovauti pakviečia šventą Pranciškų ir panaudoja vėlesnio pranciškono švento Bonaventūro komentarus apie savo ordino steigėją: "Matydamas grožį jis mąstė apie Tą, kuris yra grožio viršūnė, ir grožio pėdsakais Jo kūrinijoje sekė Mylimąjį visur". Popiežius mums sako: "Panašus grožis yra Rytų dvasingume". Kitaip sakant, jis kvėpuoja, tai jis vadina kita Bažnyčios plaučių puse, kuri šiuolaikine kalba atitinka kairiojo smegenų pusrutulio įvaizdį. Tai būtų gyva Dievo esaties patirtis, Dievo ne visagalio kūrėjo, bet triasmenio, pažeidžiamo mylinčiojo; ne visa galinčios, nepaliečiamos, nepaveikiamos priežasties, bet nuolankios visur esančios dvasios. Tai veikiau teologija ne galios, o esaties, ne priežastingumo, o tėvystės, ne amžino atskyrimo į sukurtą ir nesukurtą būtį interpretacija, o susiliejimo meilėje. Toks požiūris persiduoda į gamtos grožio, muzikinės minties, poetinio žodžio, garbinimo liturgijos teologiją.

Jono Pauliaus II tikėjimo ir filosofijos kertinis akmuo - Praregėjimas Dievo, kuris yra paslaptis, Jėzuje Kristuje. Jis cituoja savo encikliką "Fides et Ratio", kad tai yra "pagrindinis atspirties taškas suprasti žmogaus egzistavimo mįslę, sukurtą pasaulį ir patį Dievą". Jis mums primena, kad judaizmas, iš kurio išaugo krikščionybė, atvirai smerkė daugumą meno formų dėl nematomo, neišreiškiamo Dievo vaizdavimo. Bet kadangi Dievas atėjo į žemę žmogaus pavidalu, atsirado galimybė jį tapyti, apie jį rašyti, vaizduoti jo gyvenimo scenas, rodyti šią realybę pjesėse, filmuose, atspindėti muzikoje ir t. t. Inkarnacija, rodydama mums kelią, tiesą ir gyvenimą, taip pat "atvėrė ir naują grožio aspektą". Popiežius cituoja Paulį Claudelį ir Marcą Chagallą, Šventąjį Raštą apibūdina kaip "tam tikrą didžiulį žodyną" ir kaip "ikonografinį atlasą". Išskirtinis dėmesys tenka Bizantijos menui, ypač ikonoms, su įkvėpimu įkūnijusioms tą naują inkarnacijoje atskleis tą grožio aspektą. Vienas iš svarbiausių ir labiausiai jaudinančių sakinių šiame laiške yra "ikona - tai sakramentas". Šie žodžiai pabrėžiami kursyvu, ir net jei jie skirti Rytų teologijai, popiežius savais žodžiais detalizuoja, kad "analogiškai tam, kas vyksta sakramentuose, ikona leidžia būti regimam vienam ar kitam įsikūnijimo paslapties aspektui".

Laiškas baigiamas ta beprotiška, bet nuostabia Dostojevskio eilute, kurią popiežius sveikina kaip "gilią įžvalgą" - "grožis išgelbės pasaulį". O pats tęsia: "Grožis yra raktas nuo paslapties ir šaukimas į transcendenciją. Tai - kvietimas gardžiuotis gyvenimu ir svajoti apie ateitį".

Kita įkvepianti šio teksto dalis kalba apie Šventosios Dvasios vaidmenį Dievuje ir apskritai pasaulyje, O ypač meno karalystėje. Šventoji Dvasia, Įkvėpimas (ruah) buvo nuo pat pradžių, prieš Jėzui Kristui ateinant į žemę. Šventoji Dvasia plevena, kur nori. Paskui randame tokį neįprastą popiežiaus laiškams poetišką jausmo protrūkį: "Kokie artimi žodžiai kvėpavimas, kvėpuoti ir įkvėpimas! Dvasia yra paslaptingas visatos menininkas". Tai įtaigiausia ir labiausiai įkvepianti giesmė, tačiau jos tiksli prasmė yra neapibrėžta. Popiežius cituoja puikią ištrauką iš Pradžios knygos, kur "žemė buvo beformė ir tuščia, O tamsa gaubė bedugnę; ir Dievo Dvasia skriejo virš vandenų veido". Toliau jis pateikia kur kas drąsesnę ir šiuolaikiškesnę citatą iš lenkų poeto Adomo Mickevičiaus, rašiusio "didelių sunkumų jo tėvynėje Lenkijoje laikais": "Iš chaoso pakyla pasaulio dvasia". Tai tarsi pasakymas, kad tariamo chaoso Bažnyčioje ir pasaulyje metu yra erdvės judėti Dvasiai ir kad šis judėjimas tampa kryptingas ir įgauna formą menininko pastangomis. Popiežius laikosi nuomonės, jog Dvasia veikia ne tik per pasirinktus menininkus, kurie tiki, bet ir "kiekvienoje tikrai uždegančioje idėjoje yra pėdsakas to "įkvėpimo", kurio Dvasia Kūrėja pripildė kūrimo darbą nuo pat pradžių". Vadinasi, "net tada, kai kultūra ir Bažnyčia viena nuo kitos yra nutolusios, menas lieka tarsi tiltas į religinį išgyvenimą".

Ne tik meno kūriniai yra tam tikri sakramentai, bet patiems menininkams yra skirta savotiška kunigystė. Popiežius cituoja Vatikano I susirinkimo konstituciją apie šventąją Liturgiją, kuri vienareikšmiškai laiko menininkus turint "kilnią tarnybą" ir pritaria Dante'i, kai šis apie savo "Dieviškąją komediją" kalba kaip apie "šventą poemą, prie kurios prisilietė ir Dangus, ir Žemė". Per menininkų kūrybą, sakoma "Gaudium et Spes") "galima geriau pažinti Dievą, o skelbiama Evangelija gali tapti aiškesnė žmogaus protui". Galiausiai jis cituoja dominikonų teologą Marie Dominique Chenu, kuris 1950-aisiais šiuo klausimu buvo nutildytas, bet laiku reabilituotas ir tapo vienu iš įtakingiausių asmenų Antrojoje Vatikano Taryboje. Tai jis iškėlė mintį apie "laiko ženklus", kuriuos esame skatinami skaityti kaip Šventosios Dvasios apraišką arba įsikūnijimą ne vien apaštalų laikais, bet ir mūsų šiuolaikiniame pasaulyje. Čia popiežiaus pateikta citata yra itin reikšminga. Chenu sako, kad teologijos istorikai savo studijose privalo skirti tinkamą dėmesį literatūrai ir vaizduojamajam menui, nes jie yra "ne tik estetiniai vaizdai) bet ir tikri teologijos "šaltiniai", Labai taikliai pasakyta. Kaip gali meno kūrinys tapti teologijos "šaltiniu", jei ne Šventosios Dvasios įkvėpimas, kurį pripažįstame Šventajam Raštui?

ketvirtadienis, vasario 17, 2005

Žodis Dievui iš širdies gilumos

Grigoras Narekietis
(951-1003, armėnų poetas)

63 skyrius
3.
Tu mūsų nuodėmes prisiėmei prie savųjų,
Tu savo dorybes mums dovanojai,
Tu ėmeisi atpirkti pasaulį,
Tu niekados nepaliovei mūsų mylėti.
Pripildyk mane, šventvagiaujantį,
Kilnios Dievo baimės,
Mane, tingulio kaustomą, - budrios širdies meilės,
Mane, indą nešvarų, - šventos Dievo šviesos;
Mano suterlintą kūną pripilk išminties ir skaistybės,
Duok man, sulaužytam, jėgų ir sveikatos,kad nesusmegčiau galutinai,
Atgręžk mane, apsiverkusį, nesibaigiančio džiugulio pusėn,
Mane, nusivylusį, - į susiejančią ir suliejančią meilę,
Mane, susigėdusį, - į tikėjimą tvirtą,
Mane, apsiniaukusį, - į neapsakomą šviesą Tavosios malonės,
Mane, mirties pavergtą, - į gyvenimą, neturintį galo,
Idant pašlovintas būtų Tavo vardas,
O Jėzau, visų išpažįstamas,
Sykiu su Tėvu ir Dvasia Šventa ten, aukštybėse,
Ir žemai,apačioj, ir visų čia per amžius gyvenančių.

Amen.


71 skyrius
2.
O aš pats esu niekam tikęs
Ir kiek išgali žodis – nusipelnęs plūdimo,
Nes – nemiegodamas snaudžiu,
Tariamai budėdamas – stingstu,
Kilnus būdamas – leidžiuosi suvedžiojamas.
Besimelsdamas – klystu,
Savo kelyje aš stabčioju,
Besiteisindamas – vėl nusidedu,
Pats save beramindamas – piktinuos,
Dar neišsirengęs į žygį –
Pradedu trauktis.
Išeidamas pro duris – gręžiuosi,
Šviesą atmiešiu tamsybe,
Saldumą gadinu mėtelėm,
Į verpiamą gėrio siūlą įsuku piktą giją,
Vos atsistojęs ant kojų – drebiuosi,
Žiedus sukraunu – neužmezgu vaisių,
Šneku, bet nedarau,
Žadu, bet neišpildau,
Prisiekiu, bet neįvykdau,
Tiesiu ranką ir čia pat ją atitraukiu,
Rodau – neduodu,
Priartinu, bet nepašventinu,
Vos pagijęs – vėl kruvinas
Nuramintas vėl jautrinuos,
Be jokios teisės veržiuosi į teismą
Ir teisingai ten teisiamas
Vos įrašytas gyvenimo knygon,
Iš karto ir braukiamas,
Irkluoju, bet traukiu į pašalius,
Einu, bet nematau jokios atvangos,
Atsitokėjęs – vėl giliai sukrėstas,
Perpildytas ir – tuščias,
Čionai ieškau gėrio,
O tenai rituos į bedugnę,
Čia kaupiu, o ten deginu,
Kloju pamatus, bet nestatau namų,
Uždirbu mažai, išsvaidau begalę,
Mažytę lobio dalelę sukraunu,
Begalinę gausybę išmėtau,
Kitus mokau, o pats nemokša,
Mokaus ir mokaus – o tiesos
Nematyti.
Išblėsusį blogį vėl įkuriu,
Kiek pasinarsinęs – vėl susmunku,
Įsitempiu ir čia pat atsileidžiu,
Čia sulopau, o ten sudraskau,
Dilgeles raunu, usnis sodinu
Keliuos į dangų, mane bloškia į pragarą,
Nutupiu balandžiu, išskrendu – varnas,
Ateinu išsibaltinęs, išeinu – juodutėlis,
Sakausi Tave išpažįstąs – atsiduodu žudikui,
Vos į Tave atsigręžęs,
Atsuku nugarą,
Apsivalau – ir vėl suteptas,
Plaunuosi – ir vėl jau išpurvintas,
Pasižiūrėjus primenu Dovydą –
O elgiuosi kaip Saulius,
Savo lūpomis teisus, iš vidaus – melagis,
Dešine sutaupau, kaire išbarstau,
Purendamas dirvą kviečiams,
Užsėju ją dirsėmis.
Tik paliovęs gudrauti,
Pasirodau iš tikro.
Pažiūrėjus primenu angelą,
Savo užmačiom – velnias.
Tvirtai stovįs ant kojų,
O mintyse – vis svyruojantis,
Melagiu apsimesdamas –
Apgausiu iš tikro
Apsimetęs teisingu – darysiu tą patį.
Priskyriau save prie šventųjų,
Bet šokinėju su kipšais.
Žmonių esu giriamas, o Tavo, Viešpatie, peikiamas
Žemgimiai sako: “Palaimintas !“
Dangbuviai atsidūsta: “Nelaimėlis!”
Stengiuosi įtikti kiekvienam juodnugariui,
Užmiršdamas Tave, Visagali!
Tikruosius teisėjus apleidęs, ištvirkėlius aš maldauju
Atstumtas šios žemės diduomenės,
Lendu prie šios žemės prastuomenės,
Visaip stengiuosi padabint savo kūną,
Sielą – dangstau svetimom plunksnom,
Sutartį sudaryti norėčiau –
Iš visur mane grūda lauk
Nūn Šventos Dvasios skelbikas,
O rytoj – išdavikas
Dievo priesakus atmetęs,
Prisidėsiu prie gyvatės,
Šauniai vyriškėju – gėdingai kvailėju,
Kiauras dienas triūsęs,
Atlygio – nė gramo.
Kai reik, gudrus pakalbėt,
Atsakyti – galvą nukoręs,
Saulei tekant – turtuolis,
Vakare – kaip šuo į pasuolę,
Lendu sėst prie išminčių,
Su bepročiais draugaudamas,
Besigrauždamas užmiegu,
Besisielodamas nubundu
Savo potroškių dirvoną blogai suariau –
Stropus buvau tik piktybėse,
Amžinasis sūnus paklydėlis,
Išvarytas, kad namo nepareičiau.
Nusidėjėlis neatgailojęs,
Nepaguodžiamas liūdintis,
Patsai sau belaisvis,
Mirties, dūlaties pakalikas
Be gailesčio nukamuotas,
Be vilties ištrūkti parduotas.
Kaip šaka nukirsta,
Skiepyti neverta,

Užpūstas, kad niekados nieks neįdegtų,
Sulaužytas, kad niekados nieks neatstatytų.
Suardytas, kad niekados nieks nepataisytų.
Ir jeigu dar čionai reikia
Mano netikėlę sielą galutinai iškoneveikti,
Tai rašau aš, rašau negailėdamas,
Ruošdamas save tarsi žagarų glėbį –
Pragaro gerklei.

Aš per pavydą naujo dangiško Adomo sukurtas,
Kaip kad Kainas buvo ano, žemiško,
Ankstėlesnio sutvertas,
Ir nešiojuosi savo sieloje nuolatos kaltės ženklą,
Ne iš tikro alsuodamas, o sau amžinai priekaištaudamas.

4.
O palaimintas ir nemirtingas karaliau,
Maloningas, dieviškas, žmones mylintis Kristau,
Vienatinis gyvojo Dievo Sūnau,
Galingas, aukščiausias, neišpažįstamas,
Neišsakytas, apvalantis ir rūstus, -
Apmalšink pragaištingąją sumaištį
Mano sielos bangų pūgoje!
Sustabdyk įsisiautusios jūros vilnijimą –
Mano maištaujančią širdį!
Tūžmą pakrikusių mano minčių
Apmalšink, išžabojęs, numovęs apynasrį.
Teaprimsta Tavo valia, o Didysai,
Viską verčiantis vėtrų verpetas;
Sunaikink, pražudyk tūkstantgalvę
Mano sielos gėdingą pabaisą –
Plėšikus, įsikūrusius kūne;
Priimk kaip nuolatos aukojamą maldą
Šitą naują, Tau skiriamą giesmę,
Graudulingus maldyno garsus
Iš graudžiųjų raudojimų knygos.
Ištrauk iš mirties prarajos,
Atgaivink per stebuklą, kad likčiau
Aš gyventi su pranašu išganytu.
Priimk šitą mano saviteisą
Tarsi smilkalų smilką,
Suteik man, pasimetusiam, paguodą
Tarp įnirtusių širdgėlos gūsių.
Sykiu su Tėvu ir šventa Dvasia
Šlovė ir garbė Tau, ir viešpatavimas amžinas.

Amen.

Tekstai parinkti iš leidinio “Orientas” '1 1991.Vaga

Gotai - kas jie?

(Žvilgsnis iš vidaus)

rašė "Paukštis"

Sunku paaškinti kas yra gotas... Daug gotų - daug skirtingų supratimų apie tai, kas yra gotika, kadangi ši subkultūra grindžiama (bent jau turėtų būti) individualumu, nors taipogi yra ir bendrų dalykų. Individualumas čia suprantamas kaip asmenybės išraiška, t.y. kūrybiškumas, masių kultūros atmetimas, pasaulėžiūra, grindžiama asmeniniu patyrimu, etc. Dėka tuščios masių kultūros pagimdytų ekscentriškų "žvaigždžių" (Marilyn Manson, Him, etc.), deklaruojančių meilę tamsai, o tuo pačiu, neatskiriamai ir velniui (kaip gi efektingiau patrauksi maištaujantį, sužeistą ir nesubrendusį jauną žmogų) visi gotai pradėti tapatinti su satanistais. Be to, tam pasitarnavo ir įvykis JAV, kai mokykloje buvo nušauti keletas žmonių, o žudikai - Mansono gerbėjai ir taip siejantys save su gotais. Nemanau, kad turėčiau aiškinti, kaip kvaila visus gotus dėl to apšaukti satanistais ar žudikais. Bet labai gaila, kad tokie įvykiai formuoja visuomenės požiūrį ir stereotipus per masinės informacijos priemones...

Jei jau tenka garbė atstovauti gotams, tai kalbėsiu apie asmeninį gotikos supratimą. Pradėsiu paneigdama kai kuriuos žmonių turimus stereotipus apie gotiką ir gotus. Pirmiausia, gotu nedaro juoda apranga. Juodai rengtis ir vadinti save gotu gali eilinis pižonas, dabartinės mados patrauktas į gotikinę subkultūrą. Mat taip galima atkreipti dėmesį į save - tipo ne tokį kaip visi. Bet tuo pačiu dažnai liekama tik pozuotoju, nesusimąsčiusiu apie gilesnes subkultūros vertybes, nepatyrus, kad tos vertybės yra tau asmeniškai brangios, kad tai tavo paties dalis. Deja, labai gaila, kad ši subkultūra jau virto eiline "popsūcha", madingas priebėgos uostas maištaujantiems.

Tai ką aš vadinu gotika, tai ką kiti (nuoširdieji) vadina šiuo vardu, galima pavadinti ir kitaip. Pavadinimas - tiesiog susitarimo reikalas. Man tas kažkas yra PASLAPTIS, kažkiek patiriama, bet niekad iki galo neapčiuopiama, bauginanti, bet traukianti. Kartais tu gali atverti jos skraistę, šiek tiek ją pažinti, bet tai vistiek lieka paslaptimi. Kodėl tai negalėtų būti dalelė Dieviškumo?

Čia (gotikoje) atsiveria kurybiškumas, netradiciškumas, grynumo, amžinybės substancijos siekimas, žmogaus giliausių sielos klodų pažinimas... Taip, dažnai čia atveriamas skausmas ir liūdesys, mirties, jei norite, nuodėmės pasekmės. Man gotika yra ir neužmerktos akys prieš tamsią gyvenimo pusę. Argi tai nėra šiuolaikinio žmogaus kasdienybė - susvetimėjimas ir vienatvė, savanaudiškumo ir egoizmo pasekmėse skęstanti serganti visuomenė, mano artimas, kompromisuose kasdien numarinantis dalį savęs. Ar turėtume tai ignoruoti? Ar tokius dalykus apdainuoti turėtume linksmomis polkomis? Kodėl daugeliui visuomenės pop grupės, džiaugsmingai vapaliojančios apie eilinius tūsus yra labiau priimtinos ir ne tokios destruktyvios, kaip, tarkim gotikinės, dainuojančios apie šiuolaikinius griuvėsius? Ar tai nėra panašu į ST pranašus, kurie buvo nepriimtini, nes kalbėjo apie nemalonius ir nelinksmus dalykus? Matant pasaulio tamsą neišeina vien džiaugtis ir ploti katučių. Todėl daug gotikinės muzikos, literatūros, dailės, besiliečiančios prie gyvenimo kasdienybės yra niūrūs. Dievas pats sako, kad gyvens tirštoje tamsoje (1 Kar 8:12). Jei jis nėra Dievas ir tamsoje (liūdesy, skausme, depresijoj, etc.) tada Jis yra nieko vertas. Ir kaip kas nors gali pasakyti, kad tarp gotikos ir krikščionybės negali būti nieko bendra?

Be abejo, sveikai mąstantis žmogus, gotas, ar ne (ju gotai ne kokia atskira rūšis, bet ir žmonės, ar ne?) neturėtų susikoncentruoti tik į niūriąją gyvenimo pusę. Juk tai tiesiog gyvenimas, kuriame yra šviesos ir meilės ir šilumos...

Taigi priimkite gotiką kaip niūresnę šio nuostabaus gyvenimo pusę, kaip melancholija paspalvintą giedrą rudens dangų, kaip šio gražaus kūrinio - žmogaus - laikinumą ir amžinybę. Trapus didingumas ir šešėliais pridengta paslaptis...

P.S. Gotikinė subkultūra pasižymi tolerancija, jei norite, liberalumu. Čia vietą randa įvairių tikėjimų ir pažiūrų žmonės. Pasakyti, kad gotai velnio tarnai - paviršutinis, stereotipinis požiūris, rodantis, kad žmogus nelabai su dalyku susidūręs.

Vagantų himnas*

1
Tarus: "Eikite, vaikai,
į pasauli šitą", -
skubinasi kunigai,
vienuoliukai ritas
Evangelijos skyrius
baigia ryt levitai
ir išganymą pas mus
stengiasi pelnyti.

2
Gerbia mūsų bendrija
toki Rašto žodi:
"Viską išbandykit čia,
viską apgalvokit!
Prieš nelemtus dvasiškius
spirkitės, kovokit,
nes jums meilės trupinių
jie tedovanoja!"

3
Tik pas mus dabar gali
rast gailestingumo,
nes maži ir dideli
laukiami čia būna,
turtuolius ir beturčius
imam be skirtumo,
net jei šiuos vienuoliai bus
pro vartus išgrūmę.

4
Imam ir su apvalia
tonzūra vienuolį,
kunigėlį su pačia,
su merga - prastuolį;
imam mokinius ir jų
mokytoją uolų,
dėvintį puošniu rūbu
mokytą jaunuolį.

5
Markiškius ir bavarus,
saksonus ir austrus
aš kviečiu, kaip ir kitus
bičiulius kilniausius,
išklausyt, ką liepia šis
įsakas naujausias:
"Turi mirti šykštesni,
šykštūs ir šykščiausi!"

6
Ima mūsų bendrija
tyrus ir netyrus,
kriošenas, kur kai kada
jau ir spaliai byra,
baisiai karštus ir romius,
falšyvus ir grynus,
vokiečius, slavus, čekus
ir kitokius vyrus.

7
Ima bendrija visus:
vidutinio ūgio,
baisiai aukštus ir mažus,
laibus ir kiek drūtus,
ima tuos, kas prie valdžios
kaip be žado būna,
ir kas šiaip be paliovos
tauškia, kas pakliūna.

8
Su vagantų statutu
nū susipažinkit!
Jų gyvenimas kilnus,
prigimtis meilinga.
Bet kurie kepsniai karšti
jiems labiau patinka
nei iš miežių iškepti
paplotėliai springūs.

9
Mūsų ordinas griežtai
ryto maldą draudžia,
nes visokie vaidulai
klaidžioja prieš auštant,
lanko mus tuščiais sapnais,
gąsdina ir baudžia,
tad kas kelias paryčiais –
tikras minkštakiaušis.

10
Mūsų ordinas visad
ryto maldą smerkia.
Kai atsikeliam, iškart
į aludę žergiam,
prašom vyno ir mėsos,
lošiam ir neverkiam
­na, nebent ten dėl skolos
uodegas įmerkiam.

11
Mūsų ordinas vertai
bendrija vadinas,
nes gyvena čia bendrai
visokiausių minios.
Tad jos nė kitų lyčių
formos negadina,
nes visokių giminių
žmonės čia - kaimynai.

I2
Draudžia bendrija griežtai
du rūbus dėvėti.
Kad su savo marškiniais
pasitraukt galėtum,
likti reiks be kailinių,
diržą palydėti:
jį prie Decijaus akių
tau nujuos lošėjai.

13
Žiūri lygiai į prastus,
kaip gerus dangojus:
kas jau turi trinyčius,
buksvų nenešioja,
0 jei vyžas turi kas,
naginių nustoja;
kas pažeidžia šias tiesas –
­ekskomunikuoja.

14
Tad lai neišeis iš čia
niekas - išbadėjęs!
Lai prašys čia visada
vargšas dovanėlės!
Lai sugrįš čia su kaupu
vienas pinigėlis,
kai sės lošti prie kitų
apsukrus lošėjas!

15
Ir lai niekas niekada
neina priešais vėją,
lai su kenčiančio mina
nežvelgia į bėdžių,
bet pasižada, kad stos
pats jo padėjėju,
nes po didelės bėdos
tenka laimė vėlei.

16
Kai nueisit pas kitus,
jūs jiems pasakykit,
kad jūs norite visų
būdus pataisyti:
"Atėjau pasmerkt rūstaus,
dorą išbandyti
ir vertingą nuo niekaus
taip atidalyti!"

Iš knygos CARMINA BURANA Vagantų poezija. – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2003

* Eilėraščio autorius nežinomas. Spėjama parašymo data - XII-XIII a. Vagantai – klajojantys viduramžių studentai. Jie nebuvo joks ordinas. Eilėraštis sukurtas parodijuojant vienuolijų įstatus.

Baladė apie dogmatiką

Česlovas Kavaliauskas

Galiu pakęsti šaltį ir pabadaut galiu, -
­Tik negaliu pakelti dogmatiko kalbų.
Nemoka pataisyti nė laikrodžio pigaus,
O imasi svarstyti septintojo dangaus!

Išnyksta pievų gėlės, nebėr gyvų žmonių –
Tiktai vaškinės lėlės, paragrafai dausų.
Dogmatiniai skeletai ir kaulai atskiri,
Nerasi žmogui vietos šitų meistrų šaly!

Šventi meistrai įširdę, ir nebandyk ramint
Išnarstę gyvą širdį - nemoka atgaivint!
Jie taiso Dievo žodį analizės šviesoj
Ir jaučias nepatogiai tikrovėj paprastoj.

-Ir kam gi Jis kalbėjo parabolėm žaliom?
-Ir kam gi Jis žavėjos lelijom paprastom?
-Ir menkas kviečio grūdas, ir žvirbliai paprasti;
-Ir baisiai tikrą š... pas Matą rast gali!*

Dogmatikas supyko ir mirksi akimis, -
Ir kam tos gyvos mintys, ir kam gyva širdis?
Juk tokios gilios knygos ir logika gili
Šitoj žiemos ramybėj, šitam pelių rūsy.

Deja, baladės galas ir liūdnas, ir graudus:
Aplankė sykį pelės dogmatiko namus.
Sugraužė dešimt tomų sistemos įstabios, -
Ir vargšas nebežino nei galo, nei pradžios...

*Mt 15,17.

Iš knygos Pažadėtoji žemė. – Vilnius: Seimo l-kla “Valstybės žinios”, 2000, 302 p.

Šiuolaikinis folkloras apokrifiniam stiliuje

Kazius

(Pagal tikrus įvykius ir suvokimus)



Jėzaus mokiniai keliavo į Jeruzalę. Staiga prasidėjo baisi liūtis. Mokiniai pasislėpė oloje. Trenkė perkūnas ir užvertė akmenį. Mokiniai meldėsi ir pasitikėdami garbino Viešpatį. Ir štai Viešpats siuntė arkangelą su visa angelų kareivija. Ir atvertė akmenį ir išvadavo mokinius. O mokiniai džiugiai garbino savo vienintelį Dievą ir šlovino Jį giesme. Ir pasigirdo balsas iš dangaus aukštybių: "Aš jus išsirinkau ir neapleisiu. Aš jus globosiu ir saugosiu tarsi akies lėlytę, nes jūs eisite mano keliais".

Užrašė Kazius
Piešinys kolektyvo
A D 1992 02 17, Kauno Tarpdiecezinė kunigų seminarija


Šiuolaikinis folkloras apokaliptiniam stiliuje

1.
Tomo regėjimas



1. Dvasia mane nenešė į šventyklą ir aš ten regėjau Dievo tautą. 2. Jie visi šlovino ir garbino Viešpatį, skaitydami maldas iš knygų. 3. Paskui aš pamačiau ateinantį kunigą, kuris rankoje nešė taurę pilną neraugintos duonos gabaliukų. 4. Po to atėjo tamsos kunigaikštis ir į auksinę taurę įdėjo saują raugintos duonos gabaliukų ir išnyko. 5. Tada kunigas ėmė po vieną gabaliuką raugintos duonos ir mėtė į žemę. 6. Taip jis numetė ant žemės dvi saujas, ir aš suskaičiavau, kad ant žemės buvo ir neraugintos duonos gabaliukų, kurie pavirto angelais ir pakilo į viršų giedodami himnus ir psalmes. 7. Tada pakilo stiprus vėjas ir nupūtė raugintos duonos trupinius nuo šventos žemės, 8. ir liko tik angelai, sindintys tarsi saulė, kurie laikė rankose po auksinę taurę, kuriose buvo jaunas vynas. 9. Tada jie davė Dievo tautai atsigerti iš septynių taurių ir tauta apsvaigo, 10. o angelai giedojo ir šlovino Dangaus Viešpatį: 11. "Tu esi tas, kuris teikia mums gyvybę ir džiaugsmą, Tu esi alfa ir omega, 12. nes Tavimi viskas prasideda ir baigiasi, Tau garbė per amžių amžius. Amen"
13. Tada aš regėjau atsiveriantį dangų ir Dievo angelus nužengiančius žemėn. 14. Ir štai Viešpats nusileido apgaubtas šlovės ir spindesio ir mums pasakė: " Išeikite į šventyklos vidurį tie, kurie sergate ir silpni!" 15. aštuoni iš mūsų atsiskyrė ir atsistojo šventyklos viduryje. 16. Tada atėjo Viešpaties angelas spindinčiais rūbais ir pradėjo melstis. 17. Aš pajutau didelę ir neribotą jėgą, kuri tekėjo mano gyslomis. 18. Vienas iš aštuonių persipildė ir nugriūvo ant šventos žemės veidu paliesdamas spindintį Viepaties apdarą. 19. Tada aš pradėjau svyruoti nuo Dvasios gausybės ir paklausiau: 20. "Ar aš galiu veidu paliesti Tavo apdarą?" 21. O Viešpats atsakė: "Aš tave pašaukiau, kad pažintum mano galybę ir jėgą, 22. pulk žemėn ir šlovink mane!" 23. Tada aš pajutau dar didesnę jėgą ir mane pagriebė Šventoji Dvasia.
24. Tada Viešpats man nurodė. Ką turiu daryti. 25. Jis man kalbėjo taip: Tave bandys sučiupti pasaulio kunigakščiai, 26. bet Viešpaties angelai tau padės pabėgti iš šito miesto. 27. Tai įvyks vėliau, bet dar septynias dienas pasilik su savo broliais, 28. ir dar melskis, nes laukia ilga kelionė. 29. Kai prisiartins laivas, sėsk į jį ir plauk, Viešpats tau parodys išmanymo, ką toliau daryti." 30. Tada mane vėl pagavo Dvasia ir aš pamačiau užgimusį kūdikį, kuris juokėsi ir kvietė mane į savo šviesos spindesį. 31. Tada pamačiau kaip griūna senosios Jeruzalės sienos ir Dievo angelus giedančius pergalės hinną. 32. Nauja Jeruzalė jau statoma! Halleliuah! Amen!

2.



1. Tada Viešpats man kalbėjo: "Aš nieko neturėjau prieš, kad jūs mane šlovinote ir garbinote džiugiomis širdimis, 2. bet jūs nepatikote pasaulio kunigaikščiams ant kurių kaktos ir dešinės rankos įspaustas žvėries ženklas. 3. Jus persekios ir šmeiš, gaudys kalboje ir ieškos silpnų vietų. 4. Stiprėkite Dvasioje ir aukite tikėjime. 5. Apsiginkluokite meile ir daug melskitės Dvasioje". 6. Paskui aš girdėjau Jį kalbant ir įspėjant taip: 7. " Vienas iš mažųjų kunigaikščių jus išduos ir jūs būsite pakviesti į teismo krasę. 8. Kai tardys, nesiginčykite, bet su džiugia dvasia skelbkite mano Sūnaus prisikėlimą. 9. Kai kuriuos iš jūsų aš pakviesiu į pagonių žemę, kad jūs ten skelbtumėte Gerąją Naujieną. 11. Kiti iš jūsų tepasilieka tarp žydų. 12. Taip pat žinokite, kad aš esu Gyvasis Viešpats, aš jus pagydysiu, aš jums liksiu ištikimas ir neišduosiu, 13. nes aš jus išsirinkaujau nuo amžių pradžios." 14. Tada mane pagavo Dvasia ir pripildė stiprybės būsimiems kentėjimams ir išbandymams atlaikyti. 15. Dievui Gyvajam šlovė per amžius. Amen.

Užrašė ir piešė Kazius

A D 1992, Kauno Tarpdiecezinė kunigų seminarija

Didysis inkvizitorius

Ištrauka iš F.M.Dostojevskio romano Broliai Karamazovai.
(Inkvizitoriaus kaltinamoji kalba Jėzui)

Bet tu gi nenorėjai atimti iš žmogaus jo laisvės ir atmetei pasiūlymą, nes kokia gi laisvė, nusprendei tu, jei klusnumas yra pirktas duona? Tu atsakei, kad ne viena duona žmogus gyvas, [...] Pažiūrėk, ką tu dar padarei. Ir vėl viską dėl laisvės! Sakau tau, kad žmogus neturi kito tokio skausmingo rūpesčio, kaip kad surasti ką nors, kam galėtų kuo greičiau atiduoti tą laisvės dovaną, su kuria užgimsta ši pasigailėtina būtybė. Bet žmonių laisvę užvaldo tik tas, kas nuramina jų sąžinę. Kartu su duona tau pasiūlyta neabejotina vėliava: duosi duonos, ir žmogus nusilenks, nes nėra kito tokio neabejotino daikto kaip duona, bet jei tuo pat metu dar ir kas nors kitas, be tavęs, užvaldys jo sąžinę, - o, tada jis net atsisakys tavo duonos ir seks paskui tą, kuris sugundė jo sąžinę. [...] bet kas gi pasidarė: užuot užvaldęs žmonių laisvę, tu jiems dar ją padidinai! O gal užmiršai, kad ramybė ir netgi mirtis žmogui brangesnė negu laisvė pasirinkti gėrį ar blogį? [...] Užuot užvaldęs žmonių laisvę, tu padauginai ją ir laisvės kančiomis amžinai apsunkinai žmonių sielas. Tu norėjai laisvos žmogaus meilės, norėjai, kad jis laisva valia sektų paskui tave, susižavėjęs tavimi, iš meilės tau. Užuot laikęsis tvirto seno įstatymo, dabar savo laisva širdimi turi spręsti žmogus pats vienas, kas yra gėris ir kas yra blogis, turėdamas prieš akis tiktai tavo paveikslą ir juo pasikliaudamas, - bet nejaugi tu nepagalvojai, kad jis pagaliau paniekins ir netgi paneigs ir tavo paveikslą, ir tavo tiesą, jeigu jį prislėgs tokia baisi našta kaip pasirinkimo laisvė? [...] Yra trys jėgos, tik trys vienintelės jėgos pasaulyje, kurios gali amžinai įveikti ir sužavėti šitų mažajėgių maištininkų sąžinę jų pačių laimei, - tos jėgos: stebuklas, paslaptis ir autoritetas. Tu paneigei ir vieną, ir kitą, ir trečią ir pats davei tam pavyzdį. Bet tu nežinojai, kad vos tik žmogus atmes stebuklą, tuojau atmes ir dievą, nes žmogus ieško ne tiek dievo, kiek stebuklų. Ir kadangi žmogus nepajėgia likti be stebuklo, tai prisikurs daugybę naujų stebuklų, jau savų, ir nusilenks prieš žiniuonių burtus, prieš bobų kerus, nors būtų pats didžiausias maištininkas, eretikas ir bedievis! Tu nenužengei nuo kryžiaus [...] Nenužengei dėl to, kad vėlgi nepanorėjai pavergti žmogaus stebuklu ir troškai laisvo tikėjimo, be stebuklų. Troškai laisvos meilės, o ne džiugesio vergų, reginčių tavo galybę, sukrėtusią juos visam gyvenimui. Bet ir čia tu pervertinai žmones, nes, žinoma, jie yra vergai, nors ir sutverti maištininkais." [...] mes turėjome teisę skelbti paslaptį ir mokyti juos, kad svarbu ne laisvas jų širdžių sprendimas ir ne meilė, o paslaptis, kuriai jis turi paklusti aklai, netgi prieš savo sąžinę. Taip mes ir padarėme. Mes atitaisėme tavo didžius darbus ir pagrindėme juos stebuklu, paslaptimi ir autoritetu. Ir žmonės apsidžiaugė, kad juos vėl vedame kaip kaimenę ir kad pagaliau nuo jų širdžių nuimta tokia baisi dovana, kuri teikė jiems tiek kančių.

Pilnas apsakymo tekstas originalo kalba

Dievo žodis sąžinei

Paruošta vienos maldos grupelės narių rekolekcijoms atgailos vakarui

ĮŽANGA

Vienas Dievo žmogus mokė:
“Dievo prigimtis – sukurti ką nors iš nieko. Taigi, jei kas nors yra ne niekas, Dievas negali nieko iš jo padaryti. Dievas nepriima nieko, išskyrus atstumtuosius; negydo nieko, išskyrus sergančius; niekam neatveria akių, išskyrus aklus; niekam neduoda gyvybės, išskyrus mirusius; nieko nepadaro švento, išskyrus nusidėjėlius; nieko nepadaro išmintingo, išskyrus kvailus; nepasigaili nieko, išskyrus prislėgtuosius; niekam nesuteikia malonės, išskyrus jos nepažįstančius. Todėl nė vienas išdidus žmogus negali tapti šventas, išmintingas ar teisus, negali tapti medžiaga, su kuria dirba Dievas, ir Viešpats neveikia to žmogaus gyvenime, nes jis pasilieka savo darbuose ir daro iš savęs netikrą šventąjį, kitaip tariant, veidmainiauja”.

Todėl dabar galime atsistoti į Dievo akivaizdą ir pripažinti savo realybę. Tada Dievas galės šį ta nuveikti. Dievas tam yra palikęs savo Žodį.

DIEVO ŽODIS

Žyd 4,12-13 12 Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies sumanymus bei mintis. 13 Jam nėra jokių paslėptų padarų, bet visa yra gryna ir atidengta akims to, kuriam turėsime duoti apyskaitą.

PAMĄSTYMAI ĮSIKLAUSIUS Į DIEVO ŽODĮ

1.
Jer 7, 22 Kalbėdamas jūsų tėvams tą dieną, kai išvedžiau juos iš Egipto žemės, jiems nieko neįsakiau apie deginamąsias ar skerstines aukas. 23 Bet šį vieną įsakymą daviau jiems. Klausykite mano balso! Tada aš būsiu jūsų Dievas, o jūs būsite mano tauta. Eikite visur tik tuo keliu, kuriuo jums įsakau, idant jums sektųsi.
24 Bet jie nei paklausė, nei paisė. Jie sekė paskui savo pačių užmačias, savųjų nedorų širdžių užsispyrimą, atsukdami man nugarą, o ne veidą.

Paradoksalu, bet išgelbėjęs žmogų, Dievas pareikalauja mažiau, negu žmogui norėtųsi. Žmogui dažnai atrodo, kad kelią į Dievą, kelią su Dievu gali surasti jis pats. Paklusnumą Dievui jis gali pakeisti daugeliu dalykų, bet Viešpats nori, kad žmogus girdėtų Jo žodį ir eitų keliu, kurį Jis nurodo.
- Ar girdžiu Dievo žodį, ar noriu Jį išgirsti, kur ir kaip jo ieškau?
- Ar žinodamas, ką sako Viešpats, Juo pasitikiu, o gal einu tik tuo keliu, kurį pats atrandu, ar tuo keliu, kurį pasiūlo gyvenimo aplinkybės, o galbūt man labiau svarbus įtakingų asmenų ar draugų žodis?

Taip pat ta pačia tema:
Iš 20,1 Tada Dievas ištarė visus šiuos žodžius:
2 "Aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų.
3 Neturėsi kitų dievų, tiktai mane.
4 Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje ir kas yra čia, žemėje, ir kas yra vandenyse po žeme. 5 Jiems nesilenksi ir jų negarbinsi, nes aš VIEŠPATS, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, skiriantis bausmę už tėvų kaltę vaikams - trečiajai ir ketvirtajai kartai tų, kurie mane atmeta, 6 bet rodantis ištikimą meilę iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų.
7 Nenaudosi piktam VIEŠPATIES, savo Dievo, vardo, nes VIEŠPATS nepaliks nenubausto to, kuris naudoja piktam jo vardą.


2.
Iz 58, 5 Argi man prie širdies šitoks pasninkas - diena, kai marusis nusižemina?
6 Ne! Pasninkas, kokio aš noriu, tai - nuimti neteisėtai uždėtus pančius, atrišti jungo valkčius, pavergtiesiems duot laisvę, sulaužyt bet kokį jungą. 7 Dalytis su alkstančiu savo duona, priglobti vargšą ir benamį, aprengti, ką pamačius, nuogą, neatsukti nugaros saviesiems (kitur - nesislėpti nuo savo paties kūno).


Atgaila ir pasninkas - žmonėms patinka ritualiniai ir negatyvus būdai, o čia Dievas nurodo į gyvenimiškus ir pozityvius, veiklius būdus. Atsivertimas - tai ne vien santykis su Dievu, bet ir su žmogumi. Šio santykio esmė yra gyvenimas vykdant teisingumą ir gailestingumą. Ypač su artimaisiais.
- Kaip suprantu savo atgailą, pasninką, atsivertimą?
- Kas nukreipta į mano artimuosius - nugara ar veidas; kaip elgiuosi su jais, kai man linksma ar kai mane slegia problemos; kaip elgiuosi, kai jiems linksma ar kai juos slegia problemos?

Dar šiek tiek Dievo žodžio šia tema:
Iš 20,12 Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventumei krašte, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, tau skiria.
13 Nežudysi.
14 Nesvetimausi.
15 Nevogsi.
16 Neliudysi melagingai prieš savo artimą.
17 Negeisi savo artimo namų: negeisi savo artimo žmonos ar vergo ir vergės, ar jaučio, ar asilo, ar bet ko, kas priklauso tavo artimui.


3.
Iz 58,13 Jei šabo dieną nekelsi kojos iš namų, mano šventą dieną neužsiimsi savo reikalais; jei šabą laikysi žavesio diena, […] 14 tada džiaugsies tu VIEŠPATYJE, […]

Kažkodėl Viešpačiui reikalingas mūsų laikas, tai yra viena diena - vieniems tai šeštadienis, kitiems sekmadienis, kiti gal pasirenka dar kitą laiką…- bet Viešpačiui, o dar tiksliau, mums, reikalingas laikas.
- Koks yra mano šabas, ar aš tokį laiką turiu, ar jis tikrai skirtas Viešpačiui ir man kaip asmeniui?

Pasiskaitinėjimui:
Iš 20, 8 Atsimink, kad švęstum šabo dieną. 9 Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus, 10 bet septintoji diena yra VIEŠPATIES, tavo Dievo, šabas: nedirbsi jokio darbo - nei tu, nei tavo sūnus ar duktė, nei tavo vergas ar vergė, nei tavo galvijai, nei ateivis, gyvenąs tavo gyvenvietėse. 11 Nes per šešias dienas VIEŠPATS padarė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas yra juose, bet septintąją dieną jis ilsėjosi. Todėl VIEŠPATS septintąją dieną palaimino ir ją pašventino.

4.
Jok 3, 2 […] Kas nenusideda kalba, tas yra tobulas žmogus; jis sugebės pažaboti ir visą kūną. […] 8 O liežuvio joks žmogus nepajėgia suvaldyti; jis lieka vis nerimstanti blogybė, pilna mirtinų nuodų. 9 Juo šloviname Viešpatį, savo Tėvą, ir juo keikiame žmones, kurie sukurti panašūs į Dievą. 10 Iš tų pačių lūpų plaukia ir laiminimas, ir prakeikimas. Bet taip, mano broliai, neturi būti!

- Manau komentarų nereikia, tiesiog neblogai būtų pamastyti, ką veikia mano liežuviukas?

5.
Rom 15,1 Mes, stiprieji, turime pakęsti silpnųjų silpnybes, ne sau pataikauti. 2 Kiekvienas iš mūsų tesirūpina būti artimui malonus, jo labui ir pažangai. 3 Juk ir Kristus gyveno ne savo malonumui, bet taip, kaip parašyta: Tave keikiančiųjų keiksmai krito ant manęs.

Jėzus žemėje - tai žmogus (Dievas) dėl kitų. Mes krikščionys - tai reiškia, panašūs į Kristų.
- Ar esu panašus į Kristų, ar aš esu žmogus dėl kitų, ar aš noriu būti žmogumi dėl kitų, kaip aš galėčiau būti nors "ir" dėl kitų?

Yra toks dėmesio vertas (nors ir ne vienintelis) Jėzaus posakio paaiškinimas: “Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi” (Mt 16, 24). […] Jėzus kviečia išsižadėti savęs, o tai reiškia: išsižadėti savo darbų, įpročių, filosofijos ir vaizdinių, kuriais reguliuojame savo ir kitų gyvenimą. Štai kodėl žodžius “teišsižada pats savęs” lydi žodžiai “tepasiima savo kryžių”. Ne Jėzaus kryžių, bet tą kryžių, ant kurio nukryžiuojamas mūsų pačių kūnas (Gal 2, 20). Mūsų mėgstamas dūsavimas: “O, kokį kryžių turiu nešti”, skamba visiškai kitaip nei Jėzaus žodžiai: “Tepasiima savo kryžių”. Dūsaudami iškeliame save kaip kankinius ir dažnai dar reikalaujame, kad visi esantys šalia palaikytų mūsų stabmeldystę. Tik tie, kurie iš tiesų yra mirę sau, gali leisti kitiems būti laisviems".

6.
Žyd 10, 24 […] sergėkime vieni kitus, skatindami mylėti ir daryti gerus darbus. 25 Neapsileiskime lankyti savųjų susirinkimo, kaip kai kurie yra pratę, bet skatinkime vieni kitus […]

Ko gero tai nėra vien tik raginimas sekmadienį lankytis bažnyčioje.

7.
Gal 5,4 Jūs, ieškantys nuteisinimo įstatyme, atsiskyrėte nuo Kristaus, praradote malonę. 5 O mes, Dvasios vedami, iš tikėjimo laukiame ir tikimės nuteisinimo. […] 13 Iš tiesų, broliai, jūs esate pašaukti laisvei!

Jok 2,12 Taip kalbėkite ir taip darykite, kaip tie, kurie bus teisiami pagal laisvės įstatymą.

Kaip elgiuosi aš, ar tik bandau įvykdyti įstatymą, kad nieko nepridaryčiau per daug, ar mokausi elgtis pagal laisvės įstatymą ir stengiuosi būti jautrus Dvasios vedimui?

15 tezių bažnyčios reinkarnacijai

Wolfgang Simson

Įžanga
Dievas keičia Bažnyčią, ir ji pakeis pasaulį. Milijonai krikščionių pasaulyje pastebi neišvengiamai artėjančią reformaciją apimančia visą pasaulį. Jie sako: ,,Bažnyčia, būdama tokia, kokią pažįstame, neleidžia sau tapti tokia, kokia ją nori matyti Dievas.” Gal ir stebėtina, bet vis daugiau ir daugiau žmonių išgirsta, kad Dievas ima kalbėti būtent apie šiuos dalykus….

,,15 - oje tezių” aš apibendrinsiu šį apreiškimą, kuris, mano įsitikinimu, atspindi dalį to, ką Dievo Dvasia kalba Bažnyčiai šiandien. Kai kuriems tai gali būti kaip delno dydžio Elijo matytas danguje debesėlis. Kiti, turbūt, jau jaučia lietaus lašus.


1. Bažnyčia yra gyvenimo būdas, o ne daugybė religinių susitikimų
Prieš tai, kai juos pradėjo vadinti krikščionimis, Kristaus pasekėjus vadino „Keliu“. Viena iš tokio pavadinimo priežasčių yra ta, kad jie išties rado „būdą arba kelią kaip gyventi.“ Bažnyčios esmė glūdi ne religiniuose susitikimuose, kuriuos pašventintuose, ypatingai patirti Jėzų skirtuose pastatuose veda profesionalūs klerikalai. Bažnyčios prigimtis yra atspindėti pranašišką kelią, kuriuo kiekvieną dieną gyvena Kristaus sekėjai. Jie – dvasiškai palaimintų šeimų nariai. Tai – akivaizdus atsakas į klausimus, kuriuos iškelia visuomenė. O ta, turi didžiausią reikšmę, vieta – jų pačių namai.

2. Laikas naujai sistemai
Norėdama išlyginti anų dienų religingumo modelį, istorinė ortodoksinė (teisingai tikinti – vert. past.) bažnyčia po Konstantino IV amžiuje p. Kr. įvedė religinę sistemą, kurios pagrindą sudarė Senasis Testamentas: su kunigais, altoriumi, krikščionių šventykla (katedra), smilkalais ir Žydų sinagogos stiliaus garbinimu. Romos Katalikų Bažnyčia kanonizavo šią sistemą. Liuteris reformavo Evangelijos turinį, bet paliko ir visiškai nepalietė „bažnyčios“ formos. Laisvosios bažnyčios išlaisvino sistemą nuo valstybės, Baptistai krikštijo šią sistemą, kvakeriai sausai ją išvalė, Išganymo Armija užsidėjo uniformą, sekmininkai ją patepė, o charizmatai ją atnaujino. Bet niekas iki šiol nepakeitė šios super-struktūros. Taigi, jau atėjo laikas padaryti būtent tai.

3. Trečioji reformacija
Iš naujo atrasdamas Evangelijos grynumą per vienintelį tikėjimą bei malonę, Liuteris pradėjo reformuoti Bažnyčią reformuodamas jos teologiją. XVIII amžiuje prasidėjus judėjimams (pvz. Moravijos brolių), vėl ėmė atgyti artumo su Dievu pojūtis, kuris pagimdė dvasinę reformaciją, vadinamą Antrąja Reformacija. Dabar Dievas liečia pačią vynmaišių odą, inicijuodamas Trečiąją Reformaciją, struktūros reformaciją.

4. Nuo bažnyčios namų prie namų bažnyčios
Nuo Naujojo Testamento laikų toks dalykas, kaip „Dievo namai“, nebeegzistuoja. Savo gyvybės kaina Steponas nedviprasmiškai priminė: Dievas negyvena žmogaus rankomis sukurtose šventyklose. Dievo žmonės yra Bažnyčia. Bažnyčia buvo ir yra tuose namuose, kuriuose yra žmonės – paprastuose namuose. Ten Dievo žmonės:

1. dalijasi savo gyvenimu Šventosios Dvasios galia,

2. renkasi kartu, tai yra, susirinkę jie kartu valgo;

3. dažnai nedvejodami jie parduoda savo nuosavybę ir dalijasi materialiais bei dvasiniais palaiminimais,

4. jie moko vienas kitą tikrose gyvenimiškose situacijose, kaip laikytis Dievo žodžio – ir tai daro kalbėdamiesi, o ne dėstydami, kaip profesoriai;

5. vieni su kitais jie meldžiasi ir pranašauja, krikštija, atsisako savo status quo ir ego išpažindami nuodėmes ir įgaudami naują tapatybę mylėdami, priimdami, atleisdami ir priimdami atleidimą.

5. Bažnyčia turi sumažėti kad taptų didelė
Dauguma šių dienų bažnyčių yra tiesiog per didelės, kad suteiktų tikrą bendrystę. Jos dažnai tampa „bendruomenės be bendrystės“. Naujojo Testamento Bažnyčia buvo daugybė mažų grupių, kurios paprastai sudarydavo 10 ar 15 žmonių. Jos neužaugo į didžiules bendruomenes, kuriose būtų nuo 20 iki 300 žmonių, kurie pripildytų katedras ir paverstų tikrą bei abipusišką bendravimą netikru.

Vietoj to, bažnyčios dauginosi horizontaliai, į šonus – kaip organizmo ląstelės – kai tik šios grupės pasiekdavo 15-20 žmonių skaičių. Tada, jei būdavo įmanoma, tokia bažnyčia suburdavo visus krikščionis kartu švęsti miesto mastu, kaip su Saliamono Šventykla Jeruzalėje. Tradicinė kongregacinė bažnyčia, kokią mes pažįstame šiandien, statistiškai šnekant, yra nei didelė, nei graži. Ji labiau primena liūdną kompromisą, peraugusį į bažnyčią-pastatą ir pogrindinį šventimą, kurie dažnai prasilenkia savo varomąja jėga.

6. Vienas pastorius nevadovauja bažnyčiai
Vietinei bažnyčiai nevadovauja vien pastorius. Ją globoja vyresnysis, išmintingas ir gyvenimą suprantantis žmogus. Vietinės namų bažnyčios apsijungia į tinklą, į judėjimą, kuriam vadovauja vyresnieji ir nariai, turintys penkeriopas dovanas (apaštalai, pranašai, ganytojai, evangelistai ir mokytojai), kurie keliauja „iš namų į namus“, kur reikia apaštalauti ir pranašauti (Ef 2,20 ir 4,11-12). Pastorius (ganytojas) – labai svarbus komandos narys, tačiau vienas jis negali atlikti daugiau, nei priklauso parengiant šventuosius tarnystei. Tam reikia kitų keturių tarnysčių sinergijos (visuma didesnė, nei suma – vert. past.), kad viskas vyktų sklandžiai.

7. Geros detalės, bet negerai sudėtos
Kai dėliojame dėlionę-galvosūkį, reikia teisingo šablono. Priešingu atveju, darbo rezultatas – bendras vaizdas – bus neteisingas, o atskiros detalės neturės prasmės. Taip yra atsitikę didelei krikščioniško pasaulio daliai: turime reikiamas detales, bet neteisingai jas sudėliojome, nes mums trukdo baimė, tradicijos, religinis pavydas bei valdžios ir kontrolės mentalitetas. Lygiai, kaip vandenį sutinkame trimis formomis (ledas, vanduo ir garai), penkias tarnystes, paminėtas Ef 4,11-12 (apaštalai, pranašai, pastoriai, mokytojai ir evangelistai) šiandien taip pat sutiksime, tačiau ne visuomet teisingai išreikštas ir ne visuomet tinkamose vietose. Jos sustingusios kaip ledas institucinės krikščionybės rėmuose, kartais atrodo kaip permatomas vanduo, o kartais išnyksta kaip garai be atsiskaitomybės paleistose programose ar „nepriklausomose“ bažnyčiose. Lygiai kaip gėles labiausiai tinka laistyti skystu vandeniu, šias penkias tarnystes teks vėl atversti į naujas – o kartais į labai senovines – formas, kad dvasinis organizmas galėtų bujoti, o „nepriklausomi tarnautojai“ rastų savo vaidmenį ir vietą kūne. Tai – dar viena priežastis sugrįžti prie Kūrėjo brėžinių Bažnyčiai.

8. Dievas nepaliko Bažnyčios biurokratinės dvasininkijos rankose
Jokiai Naujojo Testamento bažnyčios išraiškai nevadovauja vienas „šventas“ profesionalas, kuris, lyg Mozė, neva, bendrauja su Dievu, o po to maitina faktiškai pasyvius religinius vartotojus. Krikščionybė šį metodą pasiskolino iš pagoniškų religijų ar, geriausiu atveju, iš Senojo Testamento. Esminė Bažnyčios profesionalizacija, dirbtinai suskaldžiusi Dievo tautą į dvasininkiją ir pasauliečius, nuo Konstantino laikų per ilgai buvo vadovaujančios įtakos pozicijose. Pasak Naujojo Testamento (1 Tim 2,5), tik „Vienas yra Dievas ir vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas ­žmogus Kristus Jėzus“. Paprasčiausiai, Dievas nelaimina, kada religiniai profesionalai lyg pleištas amžiams įsikala tarp žmonių ir Dievo. Uždanga perplyšo, ir Dievas leidžia žmonėms pas jį ateiti per Jėzų Kristų, vienintelį Kelią. Norint, kad visuotinė kunigystė imtų veikti, dabartinė sistema turi iš esmės pasikeisti. Biurokratija yra pati smerktiniausia administracinė sistema, nes praktiškai užduoda tik vieną klausimą: „Taip ar ne?“ Nebelieka vietos spontaniškumui ir žmogiškumui, nebelieka vietos tikram gyvenimui. Tai gal ir tinka politikai ar verslo kompanijoms, bet ne Bažnyčiai. Atrodo, kad Dievas ėmėsi vaduoti Bažnyčios iš religinių biurokratų ir valdančių dvasių Babilono vergystės į laisvę – paprasti žmonės tampa nepaprasto Dievo įrankiais, kurie, kaip ir senais laikais, galbūt, atsiduoda žuvimi, kvepalais ir revoliucija.

9. Grįžtame nuo organizuotų prie organinių krikščionybės formų
„Kristaus Kūnas“ yra organiškos, o ne organizuotos asmenybės pavyzdys. Vietiniame lygmenyje, Bažnyčią sudaro daugybė dvasinių šeimų, kurios organiškai viena su kita susiję ir veikia kaip tinklas, kuriame atskiros dalys operuoja kaip viso kūno nariai. Tai, kas tapo iš esmės organizacija, turinti organizmo šešėlį, turi pasikeisti į organizmą, gal kiek primenantį organizaciją. Per daug organizacijos tapo lyg tramdomais marškiniais, smaugiančiais organizmą baime, kad kažkas gali išeiti ne taip. Baimė – tikėjimo antonimas ir tikrai ne krikščioniška vertybė. Baimė nori kontroliuoti, tikėjimas – pasitikėti. Todėl kontrolė gali būti geras dalykas, bet pasitikėjimas tikrai geriau. Kristaus Kūną Dievas patikėjo į atsidavusių tarnystei žmonių rankas. Jie apdovanoti stebuklinga charizmatine dovana tikėti, kad Dievas vis dar valdo net tada, kai jie nevaldo. Tam, kad iš naujo iškiltų organiškos krikščionybės formos, būtina, kad vėl susikurtų pasitikėjimu paremti regioniniai ir nacionaliniai tinklai, o ne naujas aranžuotas politinis ekumenizmas.

10.Nuo mūsų šlovinimo garbinimo prie Dievo garbinimo
Dažnai šiuolaikinę krikščionybę galima apibūdinti (gal kiek švelniai pasakyta), kaip šventi žmonės šventą valandą susirenkantys šventoje vietoje, kad sudalyvautų šventame rituale, kuriam vadovauja šventas žmogus, apsirengęs šventais rūbais – už viską susimokėsime šventa auka. Kadangi tokiam nuolatiniam spektakliui, vadinamam „šlovinimu“, surengti ir palaikyti reikia daug organizacinių sugebėjimų ir administracinės biurokratijos, formalūs ir instituciniai šablonai išsivystė į nelanksčias tradicijas. Statistiškai, tradicinės 1-2 valandų pamaldos reikalauja daug resursų, bet, iš tiesų, neša labai nedaug vaisių ugdydamos žmones, t.y. keisdamos žmonių gyvenimą. Kalbant ekonomistų terminais, galima būtų pasakyti, kad tai – daug kainuojanti, bet mažai pelno nešanti struktūra. Tradiciškai, troškimas „šlovinti teisingai“ atnešė daug „denominaciškumo“, „konfesijizmo“ ir nominalizmo. Tai ne tik nepaiso fakto, kad Dievas krikščionis kviečia šlovinti „dvasia ir tiesa“, ne katedrose rankose laikant giesmynus. Tai nepaiso fakto, kad didesnė gyvenimo dalis yra neformali, kaip ir krikščionybė, „Gyvenimo Kelias“. Argi nereikėtų nustoti būti galingais aktoriais ir pradėti galingai veikti?

11.Nustokite vesti žmones į bažnyčią ir bažnyčią atneškite žmonėms
Iš „ateik“ struktūros bažnyčia vėl ima keistis į „eik“ struktūrą. Vienas iš šio proceso rezultatų – Bažnyčiai reikėtų nustoti vestis žmones „į bažnyčią“ ir pradėti nešti bažnyčią žmonėms. Bažnyčios misijos neįvykdysime vien tik palaipsniui didindami egzistuojančią struktūrą. Reikės, nei mažiau, nei daugiau, spontaniško bažnyčios pasidauginimo – kaip grybų po lietaus – pasaulio vietose, kur Kristaus dar nepažįsta (pvz., didele dalimi, Lietuvoje – vert. past.).

12.Atradimas, kad ,,Viešpaties vakarienė” yra tikra vakarienė su tikru maistu
Bažnyčia išvystė tradiciją, kurioje ,,Viešpaties vakarienę” švenčiame labai religingai, pažymėdami ją keliais vyno lašeliai, duonos gabalėliu ir liūdnu veidu. Tačiau ,,Viešpaties vakarienė” iš tikrųjų buvo daugiau rimta vakarė su simboline prasme, nei giliai reiškianti simbolinė vakarienė. Dievas vėl mus skatina susirinkus valgyti.

13.Nuo denominacijų į miesto pobūdžio šventimus
Jėzus įsteigė vieningą judėjimą, tačiau gavosi taip, kad buvo įkurtos religinės korporacijos, reklamuojančios savą krikščionybės modelį ir besivaržančios tarpusavyje. Dėl tokios krikščionybės klasifikacijos didžioji protestantizmo dalis tapo politiškai nereikšminga ir vis dažniau rūpinasi savo tradicijų ypatumais bei religinėmis kovomis, užuot liudijusi pasauliui. Jėzus tiesiog neprašė, kad žmonės pradėtų burtis į denominacijas. Ankstyvosiomis Bažnyčios dienomis, krikščionys turėjo dvigubą tapatybę: jie iš tikrųjų buvo Jo Bažnyčia ir vertikaliai atsivertę į Dievą, o tada būrėsi pagal geografinę vietovę, t. y. horizontaliai jie buvo atsigręžę vienas į kitą. Tai reiškia, kad ne vien tik krikščionių kaimynai galėjo burtis į kaimynystėje ar jų pačių namuose susirenkančias bažnyčias, kur jie galėjo dalintis savo gyvenimu vietiniame kontekste. Krikščionys rinkosi į didesnę bendruomenę mieste ar rajone. Taip jie rodė bažnyčios vienybę visam miestui ar net regionui. Autentiškas gyvenviečių susivienijimas su regioniniu ar miesto mąsto susijungimu sukurs bendrą tapatybę, kuri padarys bažnyčią svaria ne vien tik politiškai bet ir dvasiškai. Tuo pačiu, ji ir grįžtų į biblinį miestas-bažnyčią modelį.

14.Ugdyti persekiojimams atsparią dvasią
Jie nukryžiavo Jėzų, visų krikščionių Bosą. Šiandien, daugelis jo sekėjų mėgsta skambius pavadinimus, jiems patinka gauti medalius ir socialinę pagarbą, ir, kas blogiausia, jie tyli ir nėra verti to, kad į juos būtų atkreiptas dėmesys. ,,Palaiminti esate kai jus persekioja”, sakė Jėzus. Biblijinė krikščionybė yra vaistas nuo pagoniškos bedievystės ir nuodėmės. Pasaulis yra persmelktas godumo, materializmo, pavydo ir gyvena šėtoniškais etikos, sekso, pinigų ir galios supratimo standartais. Daugelyje šalių šiuolaikinė krikščionybė yra pernelyg švelni ir mandagi, kad būtų verta persekioti. Tačiau, jei krikščionys vėl gyvens pagal Naująjį testamentą, ir tai, kas nuodėmė, vadins nuodėme, tuomet atsivertimai ir persekiojimai, kaip buvo, kaip yra, taip ir bus natūrali pasaulio reakcija. Vietoj to, kad patogiai ilsėtųsi šiose laikinose religijos laisvės zonose, krikščionybė turės pasiruošti, kad vėl būtų pastebėta kaip pagrindinė nusikaltėlė prieš pasaulinį humanizmą, prieš moderniąją vergystę gyventi pramogaujant ir atvirai šlovinant save, ne teisingą visatos centrą. Štai kodėl krikščionys privalo jausti ,,priverstinę toleranciją” pasauliui, kuris prarado visus absoliutus bei priešinasi pripažinti ir paklusti savo Kūrėjui Dievui. Kartu su augančia ideologizacija, privatizacija bei politikos ir ekonomikos sudvasinimu, krikščionys vėl, greičiau nei mes galvojame, galės su Jėzumi stoti į kaltinamųjų suolą. Jiems reikia ruoštis ateičiai ugdant persekiojimui atsparią dvasią ir netgi kuriant persekiojimui atsparią struktūrą.

15.Bažnyčia ateina į namus
Kur žmogui lengviausia jaustis dvasišku? Ar ne pasislėpus už didelės sakyklos, apsivilkus šventais rūbais, skelbiant šventus žodžius beveidei miniai ir po to dingti į raštinę? O kur rasti pačią sunkiausią ir, todėl, pačią prasmingiausią, vietą žmogui būti dvasišku? Namie, savo žmonos ir vaikų artume, kur viskas, ką jis sako ir ką daro, automatiškai ištiriama realybe, kur veidmainystė išraunama ir taip leidžia augti autentiškumui. Didelė krikščionybės dalis pabėgo nuo šeimos, kur, dažniausiai, buvo pralaimėtas mūšis, ir ėmėsi organizuoti dirbtinius vaidinimus šventus pastatuose, labai nutolusiuose nuo tikrojo gyvenimo. Kadangi Dievas nori atstatyti namus, bažnyčia vėl grįžta prie savo šaknų – ten, iš kur ir atsirado. Iš tiesų, ji grįžta namo, užbaigdama bažnyčios istorijos ratą pasaulio istorijos pabaigoje.

Šiuo metu patys įvairiausi krikščionys, iš įvairiausių denominacijų ir tradicijų, savo dvasioje jaučia aiškų aidą, ką Dievo Dvasia sako Bažnyčiai, ir vėl girdi globaliai, kad galėtų veikti lokaliai, jie vėl ima veikti kaip vienas kūnas. Jie renkasi į gyvenviečių ar namų bažnyčias ir susitinka miesto ar regioninėse šventėse. Esate pakvieti tapti šio judėjimo dalimi ir prisidėti asmeniškai. Galbūt ir jūsų namai taip pat taps namais, kurie keičia pasaulį.

(Paimta iš: Houses that change the world, Wolfgang Simson; Postfach 212, 8212 Neuhausen 2, Switzerland
100337.2106@compuserve.com. FAX +49-7745-919531)

Vertė Jurga Beniušytė, Artūras Rulinskas, Simonas Kiela
Redagavo Audronė Vasiliauskienė

Prieš miesčionių bažnyčią

S.Kierkegaard'o atminimui

Česlovas Kavaliauskas

"Kas negali atsiskleisti, tas negali mylėti, o kas negali mylėti, tas yra visų nelaimingiausias." S.Kierkegaard

Puošnioje bažnyčioje į sakyklą pakilo pamokslininkas. Prieš jį buvo susirinkęs rinktinių žmonių būrys. Kilmingieji ir galingieji. Pirmoje eilėje išdidžiai sėdėjo karalius ir karalienė, toliau - dvariškiai ir ministrai, dar toliau - įžymieji miesto veikėjai. Visų akys buvo įsmeigtos į garsųjį kalbėtoją. Tik šiandien jis atrodė keistai. Gilioje tyloje apžvelgė puošnią auditoriją degančiomis akimis ir pamažu prabilo. Jo balsas skambėjo ryžtingai, grėsmingai. Kiekvienas virpantis ir tolydžio garsėjantis žodis žadėjo kažką baisaus. Ir staiga visus pagavo nuostaba ir pasipiktinimas. "Ar jūs krikščionys? - aidėjo klausimas. - Ar jūs iš tiesų krikščionys? Ne! Jūs - ne krikščionys! Čia nėra nei per plauką tikros krikščionybės! Jokios krikščionybės nėra šioje puošnioje šventykloje! Čia savimi patenkinti žmonės, kurių priešakyje stovi brangiai apmokami dvasininkai. Čia krikščionybės išdavystė! Čia spjaudoma Kristui į veidą!.."
Baisaus kaltinimo garsus nutraukė neapykantos riksmas: "Šalin! Lauk iš čia!" Tačiau negailestingas balsas griaudėjo toliau: "Aš jus kaltinu Dievo akivaizdoje! Jūs nusikaltėliai! O aš jums skelbiu tiesą!" Visą auditoriją purtė vėtra...
Šito pasakojimo (ir ne tik pasakojimo!) autorius - Sorenas Kierkegaard'as (1813 - 1855) - krikščioniško egzistencializmo pradininkas. Savo gyvenimo metu jis buvo mažai skaitomas ir dar mažiau suprantamas. Niekas Kopenhagoje nesidomėjo jo gausiais raštais. Buvo laikomas keistuolių ir išsišokėliu padorioje visuomenėje. Gyvenimo pabaigoje jo išpuoliai prieš oficialią Bažnyčią, prieš jos atstovų sumiesčionėjimą susilaukė viešo pasmerkimo. Kierkegaard'as visuomet gynė subjektyvią tiesą, būtent tokį įsitikinimą, kuris pakeičia žmogų, kuris iš eilinio piliečio gali padaryti kankinį. "Man rūpi atrasti tokią tiesą, kuri būtų man tiesa; atrasti idėją, kuria galėčiau gyventi ir už kurią norėčiau numirti.". Kierkegaard'as paradoksaliu elgesiu - viešai apkaltindamas vyskupą - vis dėlto sukrėtė Kopenhagos visuomenę, priversdamas ją susimąstyti dėl oficialios krikščionybės ir Evangelijos santykių. Jis apkaltino susmulkėjusią, praradusią dvasios polėkį Bažnyčią ir įtikinamai reikalavo apaštalų luomo ir kankinių ryžtingumo.
Ano meto visuomenė negalėjo dovanoti ramybės drumstėjui. Tik ji nepasinaudojo garbinga kritika ar idėjų dvikova, bet pasistengė pasityčioti iš fizinių Kierkegaard'o trūkumų. O jis iš tiesų buvo labai neišvaizdus: liesas, susenėlio veidu, neproporcingomis rankomis ir trumpomis kojom žmogėnas. Jo balsas sukeldavo pašaipą: aukštas ir rėksmingas, dažnai nelauktai ima vibruoti. Žodžiu, Kierkegaard'as buvo apšauktas kažkokiu eunuchu. Jautrus ir nervingas mąstytojas tas pašaipas išgyveno itin skaudžiai. Dar prisidėjo skausminga liga dėl jaunystėje sužaloto stuburo.
Toks Kierkegaard'as pasirodė Kopenhagos visuomenei. O jo vidinis pasaulis liko jai svetimas ir paslėptas. Tik žymiai vėliau išaiškėjo filosofo genialumas, be galo intensyvūs pergyvenimai ir demoniška kūrybinė potencija. Palyginti per trumpą laiką jis parašė tiek daug, kiek tesugebėdavo stambiausi rašytojai. Be to, Kierkegaard'as buvo labai muzikalus, kaip reta giliai susipažinęs su filosofija ir teologija. Meninės - psichologinės meditacijos suteikė jo raštams ypatingo reljefiškumo ir skambėjimo. Tai buvo žmogus, kuris ypač radikaliai pasipriešino buržuazijos vidutiniškumui ir pilkumui, atverdamas pasauliui naują egzistencijos sampratą, naują dialektiką ir krikščionybės atgimimo idėją. Jam visų pirma rūpėjo krikščionybės tikrovė ir didžiausioji asmens vertybė - tiesioginis ryšys su Dievu. Tarsi Jonas Krikštytojas jis turėjo tapti didžiu atgailos skelbėju.
Kierkegaard'as ypač giliai pergyveno krikščionybės sąstingį ir todėl aistringai nekentė miesčioniško abejingumo. Filosofijoje kovojo su įsigalėjusiu "objektyviuoju mąstymu", su Spinozos racionalizmu ir ypač su Hėgelio idėjos totalitarizmu. Jam rūpėjo konkretus individas ir jo likimas. Jam Dievas buvo "ryjanti ugnis" ir mysterium tremendum. Jis gyveno gyvuoju Viešpačiu, kuris nuo Sinajaus aidėjo griausmu ir kuris buvo "gyvųjų, ne mirusių Dievas". Kierkegaard'ui buvo nesuprantama, kaip krikščioniška tauta gali gyventi taip, tarsi Dievo išvis nebūtų. Jautėsi pašauktuoju pamokslininku, kuris pranašo lūpomis gali mesti baisius kaltinimus miesčionims. Jautėsi be galo nelaimingas, nes visą gyvenimą mylėjo savo sužieduotinę, su kuria pats nutraukė ryšį, kad amžinai kankintųsi. Buvo melancholikas, kurio milžiniška atminties jėga vertė vis iš naujo gyventi sąmoningai prarastos meilės prisiminimais. Iki šiol lieka nesuprantama, kodėl jis ryžosi tam, jeigu visuomet tvirtino, kad aname pasaulyje jo mylimoji priklausys tik jam... Ir ką reiškia jo dažnai vartojama sąvoka "melancholija", besiteisinant esą santuoka būtų buvusi nelaiminga?
Kierkegaard'as rašė, kad kiekvienoje kartoje turi būti du - trys žmonės, pasmerkti už kitus, skirti sunaikinimui, kad baisiose kančiose atvertų tai, kas reikalinga žmonijai. "Su liūdesiu įsitikinęs, kad esu tam skirtas, pažinau pats save". Kitu atveju, kalbėdamas apie buvusią savo sužieduotinę, Kierkegaard'as tvirtina, kad "netgi gėrio centre slypi neviltis". Galbūt turėjo kokį nors mažavertiškumo kompleksą? Jis dažnai kalbėjo apie savo "nuvytusį gyvenimą", apie ankstyvą senatvę. Neįtikinamai skamba ir toks pasakymas: "Tai, kas žmogiškai kalbant, yra gražiausia, verta didžiausios pagarbos - jaunystėje sužydėjęs moteriškumas, kuriame viešpatauja harmonija, taika ir džiaugsmas, - visa tai yra taipogi beviltiškas dalykas".
Skausmingi jaunystės pergyvenimai, matyt, sukoncentravo Kierkegaard'o mąstymą ties individo problematika, kuri buvo tokia svetima Hėgelio abstrakcijoms. Išeities tašku jis pasirinko ne kurį metafizinį principą, bet konkretų kenčiantį žmogų.
"Užuot ieškojęs pagalbos pas visuotinai pripažintą filosofą ar pas kokį " professor publicus ordinarius", mano bičiulis kreipėsi į vieną privatų mąstytoją, kuris ankščiau buvo apdovanotas visomis žemės gėrybėmis, bet vėliau turėjo pasitraukti iš tokio gyvenimo. Jis kreipėsi į Jobą, atsisėdusį pelenuose ir nuograuža trinantį savo votis. Iš jo lūpų krito staigios pastabos ir gilios mintys. Mano bičiuliui pasirodė, kad čia galima atrasti labiau įtikinamą tiesą negu graikų simpoziume".
Kierkegaard'o mąstymo problematika - panašiai kaip Augustino ir Pascalio - skirta individui ir jo likimui. Jis remiasi begalybės perspektyva. Tačiau tai neturi nieko bendro su filosofų ramybe. Jam be galo svetima Spinozos pozicija: "Non lugere, negue detestari, sed intelligere" (Ne liūdėti, ne atmesti, bet suvokti). Jis ryžtingai atmeta Kanto ir Hegelio pažiūras, esą žmogaus protas - tai galutinė instancija, kuri galinti teisti tikėjimą. Kierkegaard'as akcentuoja tokias tiesas, kurių akivaizdoje visos teorijos netenkančios vertės. Ką gali pasakyti filosofas racionalistas kenčiančiam Jobui? Kokią vertę gali turėti Kantas ar Hegelis pasmerktajam, kuriam beliko gyventi suskaičiuotos valandos?
Kierkegaard'as ieškojo gyvenimiškos tiesos. Ir Biblija jam atvėrė tokius horizontus, kurie leido nauju požiūriu suvokti tikėjimą. Tiktai tikėjimas, kai individas susitinka su Absoliutu, gali būti reali jėga ir išsigelbėjimas kenčiančiam Jobui ir pasmerktam mirti Izaokui. Tiesa pasirodė esanti ne beaistrė bendrybė, bet gyvenimo galimybė. "Tikėjimo paradoksas, - sako Kierkegaard'as, - yra tai, kad individas, kaip individas, iškyla aukščiau už bendrybę ..., kad individas, kaip ir visi individai, turi santykį su Absoliutu".
Štai tragiška Abraomo figūra. Angelas jam įsakė paaukoti Dievui vienintelį sūnų Izaoką. Tai ne bendrosios etikos reikalavimas, bet subjektyvus išgyvenimas. Abraomas privalo sulaužyti kai kurias etikos bendrybes: jis meluoja ir žmonai, ir sūnui, leisdamasis kelionėn į Morijos kalną, nusižengdamas etiniam imperatyvui "nežudyk nekalto žmogaus", o kaip tėvas - etinei pareigai specialiu būdu mylėti sūnų. Etiko akimis žiūrint, Abraomas - melagis, suvedžiotojas, žmogžudys ir sūnažudys... Tačiau jis vykdo tai, ką padiktavo santykis su Absoliutu. Jis lieka "išimtas" iš etikos sferos, jis yra aukščiau už bendrybę (etikos normas). Paskutiniuoju momentu angelas sustabdo Abraomo ranką ir skelbia palaiminimą: Abraomas tapsiąs didžios tautos protėviu ir jo palikuonių dėka bus palaimintos visos žemės tautos, "kadangi tu paklausei mano balso".
Santykis su Absoliutu - štai kas teikia išsigelbėjimą. Tik Absoliutas gali mirštančiam pažadėti gyvenimą. Tik Absoliutas nukryžiuotam latrui gali pasakyti: "Aš tau pažadu - dar šiandien su manimi būsi rojuje".
Kierkegaard'as neketino kurti filosofinės sistemos, kaip anais laikais buvo įprasta. Jam rūpėjo kelias į tikrąjį gyvenimą, kurį matė krikščionybėje. Tačiau oficialioji krikščionybė, jo manymu, buvo taip nutolusi nuo Kristaus dvasios, taip "sužmoginta ir sumiesčioninta", kad nebeturėjusi nieko bendro su apaštalų ir kankinių Bažnyčia. Kierkegaard'as puolė "tiesioginį" krikščionių santykį su pasauliu, kuris pakeitęs tikėjimą. Jis puolė Bažnyčios institucijas, praradusias tikėjimą Dievo visagalybe. Jis laikė Liuterį nevykėliu, kad šis netapo kankiniu.
Nesuprantamas Kierkegaard'o santykis su Regina Olsen, pabėgimas nuo šeimyninės pilnatvės turėjo lemiamos reikšmės jo tolimesniam gyvenimui. Jeigu mąstytojas jaunystėje stipriai išgyveno meno ir meilės vertybes, tai šis keistas posūkis verčia manyti, kad jis itin intensyviai ieškojo tos išimtinės egzistencijos, kurią atrado Abraomo ir Jobo pavyzdžiuose. Jis tikėjo, kad tikėjime žmogus atranda viską, ką praranda vardan tikėjimo. Jis tikėjo ir gyveno paradoksu. Ir tikėjimas jam visų pirma buvo paradoksas. Kaip kantriajam Jobui Dievas grąžino ir netgi padvigubino ankščiau turėtas gėrybes, kaip Abraomui buvo grąžintas nuo aukuro sūnus, taip Kierkegaard'as norėjo realizuoti ir savo gyvenimo galimybę. Nes egzistencinis mąstymas - visų pirma savosios galimybės atradimas ir realizavimas. Gyvenimas pagal minios reikalavimus, nuasmeninta būtis - štai su kuo kovojo Kierkegaard'as. Subjektyvumas ir tiesa - pagrindinės jo kategorijos.
Gyvenimo pabaigoje Kierkegaard'as parašė "Dvi kalbas žengiant prie altoriaus penktadienį" (Kopenhaga, 1851). Šio darbo dedikacija pasako labai daug: "Vienai nepavadintajai, kurios vardas savo metu bus minimas, skiriama visa mano literatūrinė veikla, nuo pat pradžių paskirta jai." Atsižvelgiant į kūrinių gausumą ir gilumą, tenka pripažinti, kad jis išgyveno nepaprastą meilę. Ir turint prieš akis visus faktus, tenka pridurti: vargu ar jo kūrybinis genijus būtų galėjęs išsiskleisti be kančios ir aukos. Knygoje "In vino veritas" jis aiškiai teigia, kad tik prarasta moteris pagimdo karžygius ir šventuosius. Taigi stebuklas iš tikrųjų įvyko: praradęs viską, Kierkegaard'as tapo tuo, kuo išlieka iki šios dienos. Krikščionybės atnaujintojas ir šauklys įamžino ir moters - Reginos Olsen - meilę.
Kierkegaard'as ryžtingai atmetė oficialią krikščionybę, kuri, pasak jo, "keliais sakramentais išlaisvina žmogų nuo būtinybės mylėti Dievą ir dar žada pratęsti malonumus iki begalybės". Tikroji religija, įtraukianti begalinį Dievą į baigtinę žmogaus buitį, turinti būti kančia, papiktinimas ir paradoksas. O patogi, supasaulėjusi miesčionių religija tesanti išdavystė. Tikram krikščioniui religija turinti kelti "baimę ir virpulį". Tie, kurie vaizduoja bei skelbia džiaugsmingą krikščionybę, tėra jos falsifikatoriai. "Sėdžiu savo tyliame kambaryje, - sako Kierkegaard'as, - ir jaučiu vienintelį pavojų - religiją".
Reikia suprasti, kodėl jis taip karštai puolė Danijos Bažnyčią ir jos atstovus. Visų pirma tai buvo kova su oportunizmu, lengvabūdiškumu ir veidmainyste. "Tik tas iš tiesų myli Dievą, kuriam Dievas yra pirmasis priešas". Šis paradoksas reiškia tik tiek, kad Dievas trokšta viso žmogaus. Dievas trokšta meilės, kuri nesibijo aukos.
Šios veiklos kulminacija - 1854 metai, kai numirė vyskupas Minsteris. Jis buvo Kierkegaard'ų šeimos bičiulis, Soreno tėvo dvasinis vadovas, mėgęs nešioti mažą Soreną ant rankų. Kopenhaga pažinojo vyskupą kaip malonų, rūpestingą ganytoją, parašiusį kelias dievobaimingas knygas, turintį labai didelį moralinį autoritetą. Profesorius Martensonas, vyskupui mirus, paskelbė jo atminimui pamokslą, kuriame velionis buvo pavadintas "tiesos liudytoju". Ir štai visuotinio liūdesio fone Kierkegaard'as viešai užsipuola mirusį ganytoją. Kaip anas dvaro pamokslininkas mūsų pasakojimo pradžioje jis išjuokia velionį, ypač paneigdamas "tiesos liudytojo" titulą. Tai esąs krikščionybės paniekinimas - tvirtino Kierkegaard'as. - Žmogus, kuris gyveno prabangiai, aptekęs turtais ir šlove, kurį visi liaupsino ir kuris buvo palaidotas "su visa muzika", toks žmogus neturįs nieko bendro su Kristumi, kuris buvo beturtis, niekinamas ir nužudytas kaip nusikaltėlis. "Tiesos liudytojas? Betgi kokios tiesos? Ar jis kentėjo už tiesą? Ir kas bendro tarp Minsterio ir Kristaus?"
Kierkegaard'o pasisakymas sukėlė baisų pasipiktinimą. Kopenhagos akyse jis tapo niekingu šmeižiku, visuomenės atmata; jo pasirodymas visuomenėje tapo neįmanomas.
Filosofas žinojo, ką darąs. Jis pasinaudojo aplinkybėmis, kad bent sykį jo balsas ir pagrindinės idėjos pasklistų viešai. Vis dėlto jam pačiam šis žygis buvo labai skaudus ir neabejotinai pagreitino mirtį. Kierkegaard'o mirtis buvo rami ir giedra, jis džiaugsmingai deklamavo Kalėdinę giesmę. Prieš mirtį paprašė savo draugą Emilį Bezeną "pasveikinti visus žmones, nes jis labai juos mylėjęs. Tačiau jo gyvenimas buvęs ištisas gilus, jiems nežinomas ir nesuprantamas kentėjimas".
Tolydžio auganti literatūrinė veikla, kurios pradžia buvo veikalas "Arba - arba", artėja prie lemtingo poilsio taško ties altoriaus laiptais. Čia autorius giliausiai išgyvena savo asmeninę kaltę bei netobulumą ir jokiu būdu nedrįsta vadintis tiesos liudytoju, bet laiko save savitu rašytoju bei mąstytoju, kuris, neturėdamas jokių įgaliojimų, nenorėjo pasakyti nieko naujo, o vien tik pateikti "pirminį individualių žmogiškų santykių aprašymą, pakartoti senus, pažįstamus, iš protėvių paveldėtus dalykus, trokšdamas juos išsakyti, kiek įmanoma, iš širdies pasemtais žodžiais."
Pabaigai pateikiame Kierkegaard'o knygos, dedikuotos Reginai Olsen, įžangą, kuri galbūt tam tikru požiūriu atskleis jo gyvenimo leitmotyvą:
"Berods man nebelieka nieko pridurti. Ir vis dėlto norėčiau pasakyti, kas tam tikra prasme yra mano gyvenimas, jo turinys, pilnatvė, laimė, ramybė ir pasitenkinimas. Tai ir yra pasaulėžiūra (išreiškianti žmoniškumą bei lygybę), kuri skelbia: kiekvienas žmogus (kaip vienintelis) yra krikščionis; taigi visi žmonės yra krikščioniški. Dar sykį sakau: kiekvienas žmogus yra besąlygiškai artimas Dievui. Galima paklausti:kokiu būdu ir kiek žmogus artimas Dievui? Atsakymas skamba: Žmogus yra Dievo mylimas! Taigi čia ir glūdi lygybė, begalinė lygybė tarp žmogaus ir žmogaus. O jei esama skirtingumo (ak, tas skirtingumas; jei jis yra, tai toks taikingas ir neardąs lygybės!), tai jis štai koks: vienas galvoja esąs mylimas - galbūt kasdieną, galbūt ištisus septyniasdešimt metų, galbūt ilgėdamasis amžinybės, kad galėtų tvirčiau atsistoti ant kojų ir tęsti savo palaimingą būseną, mąstydamas (ak, ne dėl dorybės!), jog esąs mylimas; o kitas - galbūt jaučiasi smagus ir dėkingas, savo žmonos, vaikų, draugų ar bendraamžių mylimas ir visai negalvoja, kad jis mylimas Dievo; dar kitas dūsauja, kad jo niekas nemyli, ir nepagalvoja, kad ir jis yra Dievo mylimas. "Vis dėlto, - turėtų pasakyti pirmasis, - aš esu nekaltas, aš nieko negaliu padaryti, jei kitas nepaiso meilės ar ją paniekina, nors meilė gausiai skirta ir man, ir jam. "Begalinė dieviška meilė, kuri nepažįsta skirtingumo! Ak, koks žmonių nedėkingumas! Jeigu tai tebūtų skirtingumas tarp mūsų, žmonių, kurie prilygsta vienas kitam tik tuo, kad nė vienas mūsų deramai negalvojame, jog esame mylimi!
Kreipdamasis į kitą pusę, aš norėčiau ir leisčiau sau (dėkodamas už prielankumą ir linkėjimus), perduoti ir pasiūlyti savo raštus liaudžiai, kurios kalba juos parašiau su sūnaus atsidavimu ir beveik moteriškai įsimylėjęs, didžiuodamasis šia garbe bei guosdamasis, kad toji liaudis galės nesigėdinti, jog tie raštai buvo parašyti."

Šiaurės Atėnai. Nr. 13 (60) 1991. IV. 3

Der Kleriker, arba apie palaimos neviltį

Eugenas Drewermannas: luomo savikritika ir kritika

Gintaras Beresnevičius


Eugenas Drewermannas - vokiečių teologas, šiuo metu suspenduotas kunigas, teologijai ir pastoracijos praktikai tai­kantis analitinės psichologijos principus. Jo poliarumas milžiniškas, jo pamokslai ar paskaitos sutraukia tūkstančius žmonių ir vyksta sporto salėse, daugybė jo knygų eina milijoniniais tiražais visomis Europos kalbomis. Jis kontrover­siškas, nėra kalbų - katalikų hierarchai į jį žvelgia kaip į Baž­nyčios griovėją baigi eretiką, eiliniai tikintieji - kaip į naująjį Liuterį, galintį apvalyti Bažnyčią nuo ilgaamžės sustingusių dogmų patinos, entuziastai įžiūri jame reformatorių, trečiojo tūkstantmečio Bažnyčios idėjų pradininką. Iš esmės jau šiandien jis galėtų įkurti "savo bažnyčią", kuri tikrai apimtų bent jau kelis milijonus tikinčiųjų, tačiau, nors ir nepriešta­raudamas, kad yra lyginamas su Liuteriu, Drewermannas berods nenori tapti atplaišos pranašas ar institucionalizuotos erezijos pradininkas. Nemanau, kad žinau jo ketinimus, bet jo veikla rodo siekį, kad jo idėjos "iš vidaus" prasiskverbtų katalikybėn ir veiktų ne lengvai sukritikuojamoje bei entro­pijos dėsniams paklūstančioje "privačioje bažnytėlėje", o visoje Katalikų Bažnyčios terpėje.

Drewermanno darbai, pamokslai, veikla išties yra gana diskusiški. Viena vertus, jam galima jausti nuoširdžią sim­patiją, kaip persekiojamam, suspenduotam, hierarchų peikiamam kunigui, besistengiančiam parodyti šimtmečių dulkių apnašas ant gyvosios Bažnyčios kūno, nuvalyti jį iki evange­linio tyrumo, - antra vertus, labai užguitas Drewermannas tikrai nėra, nes žiniasklaida jam skiria didelį dėmesį, kurio jis anaiptol nesikrato, o jo honorarai milijoniniai: Tiesa, di­delę jų dalį jis skiria labdarai, o ir pats gyvena be šaldytuvo, kompiuterio (jo kai kada tūkstančialapės knygos parašytos ranka) ir be bažnytinės ar civilinės santuokos sakramento.

Bet gal pakaks apie asmenį... Didžiausia ir stipriausia jo knyga vis dėlto yra "Der Kleriker" , pasak vieno vokiečių te­ologo frazės - pirmoji visa apimanti dvasininkijos savikriti­ka nuo Liuterio laikų. Vokiečiakalbėje erdvėje tai didžiulį pėdsaką palikusi ir stipriai intelektualų, o ir "eilinių tikinčių­jų" mentalitetą tebeveikianti knyga. Galima tarti, jog tai ­neįtikėtinai vertinga proga pažvelgti į dvasinio luomo ypatu­mus ir susivokti krizinėje situacijoje, galima tarti, kad tai­ piktavališkas ir žiaurus savitikslis luomo demaskavimas, tačiau katalikybėje Drewennamo atliktos luomo kritikos apeiti neįmanoma. Ne veltui Drewermannui skirti kursai skaitomi Vatikane, Gregorianume, ir jie neabejotinai reika­lingi, nesgi jei Drewermannas ir klysta, "priešininką reikia pažinti", kitaip kova su juo būtų neprotinga. Juolab kad tai, ko gero, ne priešininkas. Nes veidrodis vargu ar laikytinas priešu.

Pradžioje - ad homin-em

Gal šio straipsnio ir nebūtų, jei ne tam tikros, gana keis­tos aplinkybės, kuriosna per Drewermanną ir per mane pate­ko kai-kurie žmonės. Su Drewermanno knygomis susidūriau kadaise būdamas Vokietijoje beigi pastaraisiais metais, skai­tydamas vokiškus katalikiškus, tiek dešiniuosius, tiek kai­riuosius populiarius, tiek sunkiasvorius teologinius žurna­lus, tiek ypač pasaulietiškus "Stern" ar "Frankfurter Allge­meine". Juose Drewermannas rašo pats, juose jis giriamas ar šlovinamas, peikiamas ar neigiamas, tiesiog pristatomas ir t.t. - bet apie jo nutylėjimą, apėjimą, represijas už jo skaity­mą ar pagyras, už jo neskaitymą nėra nė kalbos. Tikrai susi­domėjęs Drewermannu, Vytauto Didžiojo universitete 1994 m. skaičiau neprivalomą kursą" Religija ir psichoanalizė"; iš esmės didžiąją kurso dalį užėmė garsiojo Drewermano veikalo "Der Kleriker" nagrinėjimas.

Tuo metu Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje dėsčiau bendrauniversitetinį “Lietuvių kultūros" kursą, kurį skaičiau nususintu variantu, vengdamas bet kokių aštresnių temų ar replikų (kaip vėliau pasirodė, be reikalo). Per keturis semestrus perskaičiau jį penkiems Seminarijos kursams, be­rods klierikams jis tam tikrą naudą davė ar bent jau buvo įdomus. Aš, beje, pamačiau klierikų ir situaciją Kauno se­minarijoje, - apie tai ką nors nutuokiantiems komentarai ne­reikalingi. Kai kas iš seminaristų susidomėjo ir mano kursais Vytauto Didžiojo universitete ir pasiprašė priimami į “Reli­gijos ir psichoanalizės" kursą. Nemačiau jokių kliūčių, ly­giai kaip ir tada, kai jie pasiprašė leidimo įrašinėti paskaitas į magnetofono juostelę, nes mano paskaitos nebuvo "slap­tos", į jas galėjo eiti, kas norėjo.

Vėliau situacija pasidarė visiškai įdomi. Kunigų semina­rijoje pradėjo kursuoti "savilaidinis" mano universitetinių Drewermanno paskaitų konspektas. Asmuo, kuris buvo. įtar­tas to konspekto tiražavimu, likus trims mėnesiams iki galu­tinių kunigo šventimų, buvo išmestas iš Kunigų seminarijas, kaip ir aš pats - iš Seminarijos dėstytojų. Bet jei man tai buvo tiesiog keista, skaudoka ir podraug juokinga, minėtajam as­meniui tai buvo tragedija - visų pirma dėl to, kad jis turėjo nepaprastai stiprų pašaukimą ir į universitetines Drewer­manno paskaitas vaikščiojo dėl to, kad norėjo susivokti sa­vyje ir išsiveržti iš asmeninių kompleksų, aiškiai trukdysian­čių jo sielovadiniam darbui... Šis Dievui atsidavęs vyras nu­ėjo dirbti į benzino kolonėlę, vis dar tikėdamasis, kad po me­tų ar kitų jam bus" atleista", o aš supratau, kad Drewerman­no atlikta luomo ir hierarchų kritika peržengia grynai teorines problemas ir kad tai yra nepaprastai ryžtingas, ir savalaikis žingsnis. Beje, minėtajam asmeniui "atleista" nebuvo. Hierarchai Kaune dar kartą patvirtino Drewermanno pastebėjimą - žmogaus susidomėjimas savo ir kitų sielomis peik­tinas ir baustinas; svarbi tik ištikimybė hierarchijai. O tavo sielos problemos sprendžiamos vienu būdu – nesiaiškink jų, kitaip tavo pašaukimas užsibaigs gatves šluojant. Tikriausiai Drewermannu, tai yra savo siela, besidomintis žmogus privalėjo būti represuotas. Bent jau Kaune, kur iš paskutiniųjų mėginama išlaikyti maždaug amžiaus pradžios katalikybės vaizdą ir būklę. .

Noriu pasakyti, kad Drewermannas iš tiesų padeda susi­gaudyti. Tiek man jo skaitymas buvo pravartus, tiek, manau, jis pravartus bent jau kas antram lietuviui - nesgi daugelis mūsų visiškai patenka į Der Kleriker apkabą. Tai papras­čiausiai mes. XIX- XX a. lietuvio mentalitetas ir elgesys iš esmės Yra Der Kleriker elgsena. Į ją pažvelgti būtina. Veid­rodis, kartoju, nėra blogas ar negražus, ar piktinantis. Jis tie­siog yra.

Der Kleriker - kaip juo tampama

Pats terminas "Der Kleriker" vokiečių kalboje daugia­prasmis žodis, su mūsų "klieriko" ar "klero atstovo" samp­rata teturintis mažai ką bendra. Juolab kad Drewermannas dar praplečia šio žodžio semantinį lauką, į pastarąją sąvoką įtraukdamas ne tik dvasininkus, teologus (tiek profesionalus, tiek mėgėjus), vienuolius bei vienuoles, bet ir žmones, esan­čius arti Bažnyčios. "Kleriker" - tai ir žmogus, kuris "tie­siog" daug mąsto apie Dievą, teologijos fakulteto studentas, asmuo, kuris kas sekmadienį vaikšto į Bažnyčią. Taigi tai ne tik kunigų luomas, tai visa katalikiška terpė. Jai priklausančių bei jai apsisprendusių asmenų savimonę Drewermannas analizuoja gelminės psichologijos požiūriu, jo pernelyg ne­absoliutindamas ir nemanydamas, kad jo siūlomas požiūris išsemia visas problemas. Toliau pamėginsiu pateikti labai trumpą ir toli gražu visos Drewermanno veikalo visumos bei įvairovės ir nuostabaus jo stiliaus neatspindintį konspektą.

Kaip tampama Kleriker

Katalikybėje asmens pašaukimas pasirodo jo paauglys­tės pabaigoje, ir kunigystėn pasukama apie 18-20-us gyveni­mo metus. Tam tikra prasme tai pernelyg ankstyvas laikas fundamentaliam apsisprendimui. Nors, antrą vertus, būsi­mieji šamanai savo pašaukimus patiria daug anksčiau, dar vaikystėje, patirdami religinius regėjimus, vizijas, jie suartė­ja su anapusiniu pasauliu tiek, kad jų tolesnis gyvenimas neišvengiamai krypsta patirtų ir išgyventų anapusybės reiš­kinių linkui. Šamanai taip sutampa su dievų ir dvasių pasau­liu, kad be jokių kliaučių tampa neginčijamais dvasiniais genties lyderiais. Tiesa, kas šamanams yra vizija, tas katali­kybei - dvasinis apsisprendimas. Nors anksčiau buvo ir ki­taip. Prisiminkime Pauliaus atsivertimą, Pranciškaus Asy­žiečio išgyvenimus - tai laikai, kai Bažnyčia tebebuvo gyva ir tebepajėgė regėti. Šie laikai yra kitokie. Įsivaizduokime, ­ironizuoja Drewermannas, - kad į kunigų seminariją ateitų jaunuolis, kuris savo apsisprendimą būti kunigu motyvuotų kokiu nors vaikystės sapnu, regėjimu ar vizija. Tą pačią aki­mirką jis prarastų visas galimybes kada nors tapti kunigu. Atvirkščiai, jaunuolis, siekiantis tapti kunigu ar įstoti į seminariją, panašioje perklausoje turi kalbėti taip, kaip garbus kardinolas Ramoje kalbėtų sava amžiaus saulėlydyje. Tai yra - jis turi kalbėti ne nuo savęs, jis privalo kalbėti formulėmis, o ne sava žodžiais, ne savo išgyvenimais. Tas pats ir to­liau - bažnytinis lavinimasis pakeičiamas moraliniu ir inte­lektiniu mokymusi, t.y. žmogui įspaudžiamas tam tikras el­gimosi būdas, tam tikras išsilavinimo turinys. Tai papras­čiausias “štampavimas”, ir asmenybės formavimasis šioje vietoje baigtas (taigi baigtas ties 20 metų riba!).

Tačiau asmeninės problemas čia nesibaigia, jos tik išstu­miamos. Viena vertus, išstumiama visa vaikystė ir paauglys­tė iki maždaug 18 metų - klero atstovai sakosi viską gavę ir gauną iš Motinos Bažnyčios rankų, t.y. jie tarsi būtų gimę aštuoniolikmečiai. Tuo metu išstumtieji psichologiniai turi­niai patenka į teologijos erdvę ir toliau projektuojami į die­viškumą. Trumpai tariant, išstumti psichologiniai turiniai permetami Dievui. Į Dievą projektuojama ne visa, o tik iš­stumtoji psyche dalis. Dievas, kaip kad Jokūbo sapne, pasi­rodo kaip be galo pranokstanti galia. Tai ir yra prarasti, bet galingi ir tebeveikiantys psyche turiniai. Žmogus su savo pasąmone nesusitvarko ir permeta ją į Dievo įvaizdį, t.y. atsi­randa religinis susvetimėjimas su Dievu. Prieštara tarp Die­vo reikalavimų ir žmogaus, norų tampa sudėtine Kleriker psichologijos dalimi. Vėliau kaipo fonas ta išstumtoji dalis formuos ir teologinį supratimą.

Netgi suvokiant, kad esi išrinktas ar pažymėtas, sielos konfliktai neišsprendžiami, jie tiesiog paverčiami amžinais. Tarkime, šamanas vidinius konfliktus įsileidžia į psyche, juos išgyvena ir taip juos įveikia. Katalikybėje šiuo atveju kalbama apie racionalius, intelekto dalykus. Jie, supranta­ma, sielos konfliktų neišsprendžia. Šamanas gali kalbėti apie savo regėjimus bei vizijas, galų gale to iš jo laukiama ir toks kalbėjimas tiesiog paliudija jo kompetenciją. Tuo metu kunigas savo pašaukimą liudija ritualiniuose sakramentuo­se. Sakramentai - tai ženklai, bet patys savaime, psyche po­žiūriu, jie bejėgiai. Šamanas gali gydyti gentainių sielos ir kūno ligas, kunigas ne. Šamanas savo autoritetą įgyja savo paties dėka, Kleriker į savo funkcijas įeina per struktūras. Iš Kleriker reikalaujama, kad jis atliktų savąsias tarnautojo, ad­ministratoriaus pareigas, iš esmės – būtų biurokratas. Jei jis taip elgiasi, jis elgiasi "religiškai" . Tokioje religijoje elimi­nuojami pranašiški, ekstatiški elementai, o jų vieton, ateina biurokratija, administravimas ir konservavimas. Religišku­mas tėra sutapimas su kažkokiomis funkcijomis, tai dera tiek dvasininkų luomui, tiek visiems kitiems. Vaikščiojimas į Bažnyčią - irgi funkcijų atlikimas. Psyche iš to dažnai nie­ko negauna. Kiekvienas Kleriker yra religiškas tiek, kiek jis sutampa su menamu vidutinybės idealu. Jis nuolatos paklus­ta psichologinei savicenzūrai, eliminuoja save kaip asmenį, identifikuojasi su savo "specialybe". Bet apie jokį psichinį subrendimą čia negali būti nė kalbos.

Kleriker psichinė struktūrą jo dinamika, mintys

Kleriker pats nereiškia nieko, jis turi sutapti su savo tarnyste, amatu. Asmeniški dalykai projektuojami į institucinius. Visa tai, ką Kleriker turi, jis turi ne iš savęs, viskas jam paskolinta. Jis žino, kad Dievas yra geras ir atleidžiantis, tačiau drauge Dievas - baisingas, rūstus ir baudžiantis. Tai tie patys išstumtieji turiniai, tas pats neatitikimo tarp pašauktu­mo savimonės ir realaus egzistencinio kančios potyrio apsi­reiškimas. Kleriker žino, kad jis pašauktas, bet kiekvienas Kleriker vieną dieną susiduria su abejonėmis ir vidinėmis problemomis. Jis susivokia, kad prasilenkia su idealu, ir vi­sais įmanomais būdais stengiasi šitą potyrį užgniaužti. Teo­logiškai toks užgniaužimas išsilieja podraug mylinčio ir baudžiančio Dievo įvaizdžiu. Bet Kleriker gyvenimas - tai nuolatinė įtampa ir nuolatinis kaltės jausmas; jis turi galią atleisti nuodėmes kitiems, bet negali jų atleisti sau. Trumpai tariant; Kleriker išties yra nelaimingas. Tik kaip jis gali tikė­tis padaryti laimingus kitus, jei iš savęs paties jis tą teisę atima? Realybėje tas suskilimas ir kančia teologiškai projektuojami, permetant kitiems. Ne tik sau.

Kiekvienam kunigui po primicijų kyla klausimas, kaip jis toliau turi elgtis. Jis stoja prieš dilemą: ar jis toliau aiškins bažnytines normas, teisines linijas, ištarmes, kurias jis gauna iš Bažnyčios per savo tarnystę, - ar kreips dėmesį į žmonių vargą ir mėgins jį palengvinti. Taigi - arba dogmos skelbimas, arba kreipimasis į žmones. Nėra "vidurio kelio". Mąs­tymas tarnaujant yra tas pats, kas ir medinis plienas.

Susvetimėjusi būtis

Mąstyti tarnystėje arba dėstant teologijos dogmas reiškia ne ką kita nei perteikti autoritariškai duotus ir istoriškai susi­formavusius turinius, tačiau tai nėra mąstymas tikrąja pras­me. Jo mes negalime panaudoti realybės tvarkymui. Tarnau­jantis mąstymas tegali dar ir dar kartą ieškoti tos pačios tie­sos įrodymų, bet tiesa bus ta pati. Tai nuskurdintas mąsty­mas, neturintis minčių kaipo tokių, tai mąstymas formulė.: mis, kurios su realybe sąlyčio neturi.

Kunigas yra pašvenčiamas; per savo šventinimus jis turi pasižadėti ištikimybę ir besąlygišką klusnumą savo vysku­pui. Ir tolesniame gyvenime jis lieka visiškai priklausomas nuo vyskupo. Kleriker savo tarnystėje visą egzistenciją gau­na iš viršaus, tiek iš tradicijos, tiek iš hierarchų, o tai reiškia nuolatinį konfliktą tarp mokymo ir žmogiškojo patyrimo. Kleriker privalo identifikuotis, solidarizuotis su vyskupais, nepaisant to, ką jis pats galvoja ir galų gale - ką iš tiesų sielos gelmėse mano patys vyskupai. Per šitokią savicenzūrą atsi­randa nuolatinė psichinė įtampa, sielos skiltis. Iš vienos pu­sės vyskupas ir dogma, iš kitos žmonės su realiomis jų prob­lemomis. Tarnautojiškas klero mąstymas nesidomi tiesa nei tei­singumu. Nesvarbu, ar, tarkime, kontraceptinės piliulės, spiralės ar prezervatyvai yra “teologiškai neteisingi" daly­kai, nesvarbu, ar jų naudojimas kartais neišsprendžia daug sunkesnių problemų. Svarbiausias dalykas – atitikti " iš vir­šaus"nuleistą" nuomonę, lojalumas tarnystei. Ne žmonėms. Nes tarnaujama visų pirma dogmai, hierarchams, hierarchi­jai. Kunigas gali galvoti, ką nori, ir dažnai galvoja kitaip, nei derėtų tarnautojui, nesgi jis tiesiogiai susiliečia su žmonių vargu ir nelaimėmis, kurių neišspręsi tegu ir pakylėtu dar vienu dogmų perpasakojimu, bet jis negali išsiduoti mąstąs kitaip. Kleriker luomas privalo būti solidarus, o savo vidinės skilties neparodyti viešumoje. Taip elgiasi visos partijos, bet Bažnyčia turėtų būti atvira visiems, ji - ne partija.

Katalikų Bažnyčia yra paveldėjusi visų pirma senosios Romos valdymo meną podraug su romėnų įstatymais ir jų požiūriu į viešojo gyvenimo sąrangą - ir podraug su Romos tradicija nesiekia prievartauti žmogaus širdies. Romėnai ži­nojo, ir Bažnyčia žino, kad išorinis elgesys ir vidinės nuostatos gali skirtis, kiekvienas žmogus yra netobulas ir klys­tantis. Bažnyčia jaučia įtampą tarp bendrybės ir individua­lybės ir todėl ji reliatyviai užsimerkia prieš visus įmanomus nukrypimus nuo jos taisyklių. Tačiau nepaprastą reikšmę ji suteikia oficialiam, išoriškam jos normų išpažinimui, kaip elgtasi ir Romoje, kai viešai garbinant imperatoriaus genijų, tikrosios asmens pažiūros į imperatoriaus dieviškumą nieko nedomino. Žinoma, jei jos nebūdavo iškeliamos viešumon.

Viena vertus, Bažnyčia skelbia dieviškas normas, prie­sakus, kurie yra neklaidingi ir absoliutūs. Tačiau žmogus gyvenime susiduria su tokiais dalykais, kurie pernelyg komplikuoti, kad juos būtų galima sudėlioti pagal tokias paprastas sąvokas, kaip teisinga ir neteisinga, dora ir nuodė­minga. Visas šis realių gyvenimiškų potyrių pasaulis (prak­tiškai sutampantis su "pasauliečių pasauliu") teologiniam požiūriui pasirodo kaip pasyvi medžiaga, kurią reikia inter­pretuoti. Bet šitaip per labai abstrakčias tiesas reikia apmąs­tyti labai įvairialypę realybę, - nors šiame apmąstyme var­tojamos sąvokos ir mokymo turiniai labai izoliuoti nuo rea­lybės. Tokios sąvokos ir klero elgesys šiuo atveju teparodo, kad kleras susivokia esąs virš bet kokio pasaulietiškumo, esąs sacrosanctus. .

Iš šios situacijos, Drewermanno manymu, išeiti galima tik vienu atveju - kiekvienam Kleriker ėmus sakyti tiesą, kalbėti, ką jis iš tiesų galvoja...

Apie tikėjimo nuvertinimą iki mokymo

Klerikinis šiuolaikinės teologijos mąstymas padeda ne tikrovės interpretavimui, - iš jo laukiama, kad jis pateisintų iš anksto duotą ideologiją. Gyva realybė prievartaujama ati­tikti jau esančią voliuntaristinio mąstymo struktūrą. Realy­bė pritempinėjama prie mąstymo struktūros, bet nesirengia­ma ją atspindėti. Tad Kleriker mąstymas sukuria tam tikrą getą, kuriame ir užsidaro kunigas, kuris palieka įspaudus kiekvieno dvasininko sieloje. Iš šio dvasios kalėjimo kuni­gas išeiti negali. Sekmadienį kunigas abstrakčiomis sąvo­komis turi paskelbti krikščioniškąsias tiesas, kalbėdamas į orą. Publika, kuri jo klausėsi, tuoj pat išnyksta. Ir ta publika nori, kad jis, tą paskelbęs, daugiau netrukdytų normalios pasaulio eigos, - iki kito sekmadienio.

Žmogus, išstudijavęs teologines disciplinas, po kelių metų filosofijos studijų negali suprasti ar normaliai perskai­tyti šiuolaikinės filosofijos knygos. O pasauliečiai juk jas skaito... Filosofijos istorija teologui ar teologijos studentui tampa arena, kurioje jis gali atrasti savų ideologinių įvaiz­džių patvirtinimus. Tai, ko jam nereikia, jis atmeta, tai, kas tinka, priima kaip ideologijos iliustraciją. Ir, žinoma, filoso­fijos lieka nesupratęs…

Dar blogiau dogmatikos ir moralinės teologijos atveju. Nėra tokio kunigo, kuris nebūtų išlaikęs dviejų trijų egza­minų apie Dievo Trejybę arba Jėzaus Kristaus dievasūnys­tę. Taip pat nėra tokio kunigo, kuris, remdamasis šiomis garbiomis sąvokomis, galėtų pasakyti, ką jos jam davė. Jis žino, kad šios formulės labai svarbios, būtinos Išganymui ir pasauliui, o taip pat geram egzamino pažymiui. Moralinėje teologijoje dar įdomiau. Kleriker, ją aiškindamas, įsiskver­bia iki intymiausių pasauliečio gyvenimo paslapčių. Jis gali pasakyti viską apie berniuko ar mergaitės brendimo proble­mas, apie tai, kaip turi elgtis išsiskyrę asmenys, kaip - su­tuoktiniai, ką daryti, kai moteris, to nenorėdama, tampa nėščia. Nėra tokio žmogaus egzistencijos klausimo, kurio Kleriker negalėtų išspręsti vienu žodžiu, remdamasis Kata­likų Bažnyčios autoritetu. Kleriker visada yra tikras, jis nes­vyruoja. Žmogus, priklausąs Katalikų Bažnyčiai, privalo paklusti autoritetui, o realybė yra visai tarp kitko.

Bet Kleriker tikrumas kyla ne iš savojo žinojimo ar pa­tyrimo, o iš pirmapradės jo apsisprendimo situacijos: vieną sykį apsisprendęs tapti Kleriker ir bijodamas atkristi į onto­loginį netikrumą, jis atsisako mąstyti. Kaip jis slapta ir ne­slapta troško, jis rado prieglobstį Kleriker nišoje. Ir, norėda­mas išvengti savos egzistencijos chaoso, jis imasi tvarkyti kitų egzistencijas...

Kleriker svarbiausia - išlaikyti ištikimy­bę tam tikrai sąjungai, kolegų grupei. Tas, kuris su grupės nuomone nesutinka yra per­sekiojamas, ir labai intensyviai. Europos is­torijoje sunku rasti kitą tokią žmonių grupę, kuri tokį ilgą laiką ir tokiose plačiose terito­rijose būtų taip be perstojo ir be išlygų per­sekiojusi disidentus ir eretikus, kaip Bažny­čia.

Reformacijos metu pagrindinis klausi­mas buvo teologijos ir jausmų, logikos ir potyrių santykis. Liuterio svarbiausia idėja - ­ne žmogus turi padėti religijai, o religija žmogui. Šalta, objektyvuota teologijos for­ma, kurią mes matome katalikybėje, nuola­tos gimdo ir gimdys sektantus bei eretikus, ir taip bus tol, kol ji vengs kreipti dėmesį į asmeninius potyrius. Baimė, kurią juto au­gustinietis Liuteris, yra ta pati baimė, kurion panirę ištisi kontinentai. Nieko stebėtina, kad Liuterio kritika, kurią jis iš pradžių krei­pė į savo meto teologiją, labai greitai tapo Kleriker ir Bažnyčios kritika - bent jau pas­taroji nepraleido progos tą suvokti kaip į ją nukreiptą kritiką.

Jei pažvelgsime į Jėzaus mokymą, apie kurį ir mąstė Liuteris, pastebėsime, kad Jėzaus pasiuntinystė labai mažai tetinka, kad būtų paversta mokymu. Ji tam nepritaikyta. Tai, ko norėjo Jėzus, nėra nei nauja teologi­ja, nei nauja ideologija. Paprastais vaizdi­niais Jėzus kalbėjo apie pasitikėjimą Dievo gerumu. Jėzus kalbėjo ne teisinėmis, netgi ne etinėmis arba filosofinėmis kategorijo­mis. Jis vaizdiniais atvėrė tokią žmogaus gyvenimo dimensiją, kurioje žmogaus gyvenimas prasitęsia dangun. Jėzaus moky­mas - tai galimybė religinę tiesą suvokti kaip viduję įžvalgą, tokią, kurioje nėra susvetimėjimo, prievartos, kurioje nėra netei­singai suprasto "aš" persvaros. Jėzaus žinia yra universali. Tai ne teologija. Šią žinią mes galime priimti per vaizdinius bei sim­bolius. Būtent jie mums praneša apie Dievą, ir jie yra tokie žmogiški ir tarptautiški, kad galioja kiekviename Žemės taške, kiekvie­noje kultūroje, yra universalūs. O šiuo metu teologija suvokiama kaip mokymas Naujųjų amžių mokslo prasme, kaip mokymas, skai­dantis subjektą ir objektą ir tokiu būdu įga­linantis pažinimą.

Tuo metu Kleriker mąstymas nepajėgus simboliams. Religinės tikrovės jis nuolatos ieško ten, kur jos negali būti, erdvės ir laiko išorybėje - o ne vidujybėje, ne žmogaus šir­dies potyriuose bei išgyvenimuose. Teolo­gija padėjo daugybę pastangų norėdama parodyti, kad krikščioniškojo tikėjimo sim­boliai turi būti suprantami kaip istoriniai faktai... Dieviškasis Apreiškimas šitaip pa­verčiamas tokiu Apreiškimu, kurį tegalima suprasti per istoriją faktiškumą. Kitokios galimybės nėra. Kartu Kleriker patiria sub­jekto baimę, pasireiškiančią paties Kleriker depersonalizavimu. Kleriker baiminasi sprendimo galimybės, ir blogiausia čia tai, kad, griaudamas bet kokį subjektyvumą, Kleriker sykiu griauna ne tik prietarų, tačiau ir bet kokio religingumo galimybę.

Kiekvienam Kleriker būdinga tai, kad asmeninėje religinėje egzistencijoje atsiran­dančias įtampas jis siekia išspręsti, perkel­damas jas į nuo mūsų nutolusius laikus. Te­ologija, kalbėdama apie religinius dalykus, nuolat kalba apie praeitį. Todėl Kleriker tampa neblogai informuotu praeities istori­jos bei kalbotyros specialistu, pranokstan­čiu pasaulietį, ir bet kokia diskusija su pa­sauliečiu tampa neįmanoma ir beprasmė. Bet kokį teologinį pašnekesį Kleriker gali pagrįsti istoriškai bei filologiškai – nors jam tai ir patogu, šitaip religingumas istorizuo­jamas, o Bažnyčia nutolsta nuo realaus gy­venimo. Bažnytinis skelbimas pateikiamas muziejinio skelbimo forma, ir Kleriker skel­bimas sykiu taikomas užkonservuotai, da­bar nebeegzistuojančiai situacijai.

Valdančiosios galios spaudimas

Kleriker psychėje tikras gyvenimas, as­meninio patyrimo dalykai nustumiami į me­namai objektyvią, istoriškai įrodomą, racio­naliai formuluojamą tikrovę - nors, be, abejo, čia matome didžiulę prieštarą. Tokią padėtį išlaikyti sunku, ir dėl to nustūmimo in­tensyvumą mėginama palaikyti, įtikinėjimą, argumentaciją keičiant valdančios galios spaudimu. Veikiama ne argumentacija, bet jėga. Jeigu realybė neatitinka to spaudimo turinio, kalta pati realybė; patys žmonės yra kalti, kad jie sunkiai priima bažnytinį skel­bimą. Žmogus, kuris turi teisę mokyti, pasa­kys teisingus dalykus. Neturintis tokios tei­sės, kalbės neteisingai arba klys, nors jud­viejų tekstai ir būtų vienodi. Tarnystė viską pateisina. Galioja viskas, kas pasakyta iš tarnystės. Tai yra dėl to, kad kleras turi iš­rinktumo savimonę bei savireprodukcijos principą. Bet šią savimonę bei principus ga­rantuoja gerontokratija, "senių valdžia". Tai žmonės, neturintys ko prarasti, ir visa jų tąsa tereiškia esamos situacijos pratęsimą. Krikščionybės sistemoje valdo būtent ge­rontokratai. Pareigybes užėmęs senimas ir valdo atitinkamai. Į atsilaisvinančias vietas skiriami "patikrinti" ir patikimi žmonės, t. y. tokie, kurie visiškai sutampa su pareigy­be ir yra tinkamai nuasmeninti. Per pareigy­bes nuolat atkuriama išeities situacija. Per jas skelbiama galutinė tiesa.

Psichoanalitiniu požiūriu čia matome tą pačią Kleriker dilemą, pagrindinį jo mąsty­mo principą. Kiekvienas individualus Kleriker nedrįsdamas laisvai mąstyti, savo pag­rindo ieško bažnytinėje doktrinoje. Tokios paieškos galiausiai reiškia vieną – tiesos klausimas galiausiai redukuojamas į valdžios ar galios sprendimą, t.y. ką aukštesnė institucija pripažins kaip tiesą, tai ir bus tie­sa. Ontologinį netikrumą kompensuoja au­toritarinis mąstymas, kurio galia, beje, krei­piama ne tik į luomo vidų, bet ir į išorę.

Žmogus, tapatindamasis su savo tarnys­te, pasikeičia ir praranda savojo" aš" tikro­vę. Bet praradus "aš", prarandamas ir Die­vas. Galima pastebėti tam tikrus teologų lavinimosi dėsningumus. Daugelis klierikų pirmuose semestruose pasirodo kaip aukštų idealų siekią žmonės, susižavėję, susijaudi­nę, - bet tada, kai jų teologinis lavinimas ei­na į pabaigą, tuos jaunuolius ima kamuoti tokios abejonės, prieš kurias docentai, rektoriai ir dvasininkai atsiduria kaip prieš mįslę: ką mes dar galime pasakyti, nes jau vis­kas pasakyta? 0 šios mįslės įminimas slypi klerikalinės lavinimosi sistemos šaknyse, ir atsakas būtų toks: trūksta asmeniškumo. Kai kandidatai į kunigų luomą pirmuose semestruose girdi kalbant apie Dievą, šie žodžiai jiems dar sako kažką gyva, kadangi asocijuojasi su ištisa potyrių pilnatve, ir jie manosi visa tai galėsią pratęsti sielovadoje, pamestinukų globoje ir pan. Tačiau visa tai blėsta, ilgainiui teologijos studentai jaučiasi kaip silkių tuntas, kuris, pats to nepastebėdamas, pateko į tinklą ir palengva, pats to nepastebėdamas, semestras po semestro vis aukščiau traukiamas iš vandens, kol galiau­siai atsiduria žudančiame ore ir dūsta. Tai ne kas kita nei žmogaus nuasmeninimas - ir žmogus, patyręs tokį stiprų nuasmeninimo poveikį, kartu patiria ir religinę krizę. 0 asmeninė krizė ardo ir patį religingumo šalti­nį. Ir tai galioja ne vien klierikų atveju. Jei atvirai pakalbėtume su teologijos docentu - apie tai, kuo jis iš tikrųjų tiki po daugelio savo pedagoginės veiklos metų, ar apie tai, kas vyskupo asmenyje išliko žmogiška po šios tarnystės gaubtu - būtume sukrėsti, iš­vydę, kokia juose slypi vienatvės ir šalčio bedugnė. Pašalinis stebėtojas apstulbęs pa­matytų, kad Bažnyčios hierarchijoje dva­sios nematyti, kad viskas vyksta monotoniš­kai, aplinkui intrigos ir įvairios smulkios kiaulystės...

Depersonalizacija Bažnyčioje

Tai prasideda nuo išorės. Daugelis kuni­gų yra pajutę, kad ne vieną žmogų klero ap­daras taip atbaido ar paveikia, kad jis net ne­gali pradėti pokalbio. Drabužiai trukdo rasti atitinkamą kalbos toną ir neatsiranda tokio pasitikėjimo, kuris galėtų rastis dėvint civilinius drabužius. Teologiškai tas drabužis visai nebūtinas. Šiais laikais keistai atrodan­tys klero drabužiai kelia asociacijas su šikš­nosparniais ar naktiniais košmarais, ar su makabriškais maskaradais. Šitaip aprengtas žmogus atrodo groteskiškai, o kartu iš jo no­rima, kad jis veiktų kaip misionierius, kad jis užsiimtų pastoracinė veikla.

Iš tikrųjų ši apranga skiriama ne pasau­liečiams. Socialine psichologine prasme ji reikalinga paties klero atstovo disciplinavi­mui, t.y. viešumoje jis turi pats save nuola­tos socialiai kontroliuoti. Bent jau visuome­nės akyse jis turi elgtis pagal stereotipinius elgesio pavyzdžius. Ordino arba klero dra­bužis sąlygoja nuasmeninimą ir primena ka­rinę uniformą. Armijoje yra atitinkamai ran­gus nurodantys ženklai, tas pats ir Bažny­čioje. Yra atitinkamos uniformos, kurių ga­lima siekti. Suvienodinančio drabužio nešiojimas pratęsiamas ir toliau. Galima nueiti į kapines, kuriose palaidoti ir kokio nors or­dino žmonės, ir pažvelgti, tarkime, į ordino sesučių kapus. Pamatysime iš eilės sudėsty­tus antkapėlius, kuriuose dešimtmečiais ne­sikeičiančia forma įrašytas tas vardas, kurį sesutė turėjo ordine. Nei jos mergautinio vardo, nei šeimos pavardės nėra. Vadinasi, tą žmogų apibrėžė vien priklausymas ordi­nui, visa kita nesvarbu. Karių kapinės irgi daro slogų įspūdį, bet jų vienodumą galima paaiškinti karo klaikumu. Daug kur ant kapo parašyta "nežinomas", bet tą "nežino­mąjį" sudraskė granata. O kas sudraskė tą ordino sesutę?

Ir dar. Net tokios totalitarinės ideologi­jos, kaip bolševizmas, neturi galimybės žmogui nurodinėti jo draugystės objektus, nebent orveliška valdžia tai geba. Lygiai taip pat orveliškai elgiasi ir Bažnyčia. Septintojo dešimtmečio pabaigoje Vokietijos Bundesvero karininkai, turintys problemų dėl vadovavimo pašauktiniams, kreipėsi į vieną teologijos institutą, prašydami, idant jiems kelias dienas būtų leista pastudijuoti ­kaip ištisus mėnesius šimtą jaunų vyrų išlai­kyti kareivinėse be sekso, riaušių ir alkoho­lio. Atsakingi klero atstovai šį prašymą.at­metė, bet ne kaip kokią ironiją, o su tam tikru išdidumu kaip garbę jiems daranti pri­pažinimą.

Kiekvieną totalitarinę sistemą gali api­būdinti vienas kriterijus - jos požiūris į mei­lę. Bet religijų istorijoje nebuvo tokios sis­temos, kuri būtų draudusi ne tik meilę tarp vyro ir moters, bet netgi draugystę tarp atitinkamų grupių narių. Naujasis Testamentas apie tai nieko nekalba, o Jėzus vieną savo mokinių mylėjo labiau nei kitus. Galima manyti, kad kai kurios moterys, kaip antai: Marija ir Morta, Lozoriaus seserys, jam bu­vo artimesnės nei jo paties seserys ir broliai. Tačiau Katalikų Bažnyčia nutarė būti krikš­čioniškesnė nei pats Kristus ir įsteigė tokį bendruomenės modelį, kuriame neišliko jo­kių asmeniškumų, taip pat jokių asmeninės simpatijos santykių. Klerikalinio gyvenimo formas paveikė ontologinis netikrumas. Žmogus paliekamas vienas, jis ištraukiamas iš savo aplinkos, atitolinamas nuo mėgsta­mų ir mylimų žmonių - šitaip įveikiamas nuolatinio nemylimumo jausmas bei baimė nusivilti... Tu nenusivilsi, bet tik tada, jeigu atsisakysi meilės...

Teologijoje šioje vietoje yra aiškių prieštarų, paaiškintinų tam tikru psichologi­niu konfliktu. Viena vertus, kaip skelbia te­orija, Jėzus pašventino santuoką ir suteikė jai sakramento didybę. Antra vertus, celiba­tą ji parodė kaip labiau Dievo pageidauja­mą būklę. Bet pažvelkime į Evangelijas. Is­toriškai Jėzus neketino daryti nei vieno, nei kito. Klausimas, ar pats Jėzus buvo vedęs, ar ne, Naujajam Testamentui toks nereikš­mingas, tuo taip pabrėžtinai nesidomima, kad jau visiems laikams neįmanoma ką nors apie tai pasakyti. Šiaip ar taip, Jėzus neįsteigė jokio ordino netgi Kumrano bend­ruomenės pavyzdžiu, nei norėjo ką pana­šaus įsteigti. Atvirkščiai. Jėzus norėjo panaikinti savo laikų “pamaldžiųjų” nutolimą nuo paprastų žmonių. Jis norėjo perteikti savo žodį ir tiems žmonėms, kurie gyvena ne pagal įstatymą, kurie peržengia ribas, ir jo paties laikysena yra bebaimės laisvės lai­kysena, ji neturi nieko bendra su Kleriker egzistencijai būdingais apribojimais.

Bažnyčia reikalauja paklusnumo, bet tai nereiškia vien to, kad ji apsėsta norą valdyti ir jai dėl tos priežasties ypač reikalingas idealus Kleriker paklusnumas, ir kad Kleri­ker - vargingiausia jos auka. Tam tikra pras­me Bažnyčią ir Kleriker slegia patys sun­kiausi žmogiškosios egzistencijos klausi­mai. Pavojinga stengtis būti "dvasia" ir pa­vojinga pastebėti, kad kiekvieną akimirką tu gali imti mąstyti klaidingai, klaidingai norėti, elgtis. Religija, kuri mėgina atsakyti į pagrindinę žmogaus egzistencijos problemą, lengvai gali patekti pavojun siūlyti galutinius sprendimus. Laisvės baimė - tai žmogiškosios egzistencijos refleksas. Tam tikra prasme ji natūrali, bet atsitinka ir taip, kad ši baimė iškyla tiek, kad kai kurie žmo­nės jos nebegali pakelti ir galiausiai jų pa­čių subjektyvumo našta jiems tampa nebe­pakeliama. Ją galima įveikti tada, kai visa žmogaus veikla bus interpretuojama grynai funkcionaliai ir formaliai, remiantis įsaky­mu, remiantis tam tikra institucija, teikian­čia tikrumo pojūtį...

Terapijos pasiūlymai

Klero idealas yra tiek neurotiškas, tiek neurotizuojantis, o valdyti jį siekiama me­chaniškai formuojant Jo gyvenimą. Asme­ninis potyris tampa nereikalingas, asmuo privalo įeiti į kolektyvinio religiškumo for­mas. Žmogaus siela nuasmeninama, natūra­lūs poreikiai performuojami, o užspausti psichikos turiniai paskelbiami dieviškojo pašaukimo bei išrinktumo ženklu. Proble­mos milžiniškos, tuo tarpu Katalikų Bažny­čioje, bent jau nuo Kontrreformacijos laikų, elgiamasi.taip, lyg mes būtume radę galuti­nius atsakus į Dievo ir žmogaus santykio problemą, lyg turėtume vieną galutinį atsa­ką, kuriuo tereikia sekti, kuriam reikia likti ištikimam. Naujaisiais laikais pasirodo nau­ji dvasios reikalavimai, pasireiškę protes­tantizme, būtent - atsigręžimas į subjektą, asmeniškumo proveržis, laisvės postulavi­mas, Protestantizmas tikėjimą mėgino pa­versti susitikimu tarp Dievo ir žmogaus, o ne doktrinišku mokymu, bet į visus šiuos klausimus katalikybė ištisus šimtmečius at­sakinėjo sustingimu, institucionališkumu, pateikdama objektyvius, tarnybiškus ritua­linius santykius ir dar juos griežtindama. Reikia sutikti, kad šis priverstinis vienpu­siškumas psichiškai stipriai paveikia dau­gybę žmonių ir ypač tuos, kurie šiai siste­mai tarnauja. Šiaip ar taip, matome akligat­vį ir toliau šia kryptimi eiti nebegalima. Reikia pertvarkyti visą sistemą, ir kuo ank­sčiau bei ryžtingiau mes tai pradėsime, tuo bus geriau. O pradžioje visos problemos ir abejonės turėtų būti išgyvenamos kaip gali­ma radikaliau.

Šiandien matome, kad ekumeninis dia­logas praktiškai baigėsi. Baigėsi bibliniai ­teologiniai, bažnytiniai-istoriniai, dogmati­niai debatai, kuriuose tariamai buvo kalba­ma apie tai, kaip ir kiek protestantai ir kata­likai savo bažnytine tvarka atitinka Jėzaus pavyzdį ir provaizdį ir kaip jų gyvenimas sutampa su naujatestamentine tradicija. Ta­čiau visos šios diskusijos vyko vien pozity­vistiniu lygmeniu, išoriško mąstymo požiū­riu. Būtent šis pozityvistinis mąstymas bu­vo laikomas pagrindiniu religinės sistemos dalyku. Kalbama apie istorinius įvykius, filologines interpretacijas, baž­nytinius nutarimus, Popiežiaus ištar­mes. Bet tam tikros laikysenos, veiklos vertė savaime netampa gy­va. Ji tesiekia atkartoti, pamėgdžioti religinius provaizdžius, o ne išgyventi juos. Reikia ne vien žinoti, ką pasakė Jėzus, o tai išgyventi ir patir­ti. Reikia klausti, kaip svarbiausius krikščionybės turinius galima išlais­vinti iš dabartinių grandinių, nuo siaubingos išorinės formos persva­ros, nuo dogmatiškumo ir despotiz­mo, nuo hierarchizmo ir biurokrati­nio objektyvizmo bei formalizmo, ir kaip galima iš šitokių grandinių išsiveržti i laisvę? Juolab kaip gali tai įvykti tokioje erdvėję, kur patys Kle­riker nepasitiki savo pačių asmeni­mis ir gyvena institucijose? Galima stebėti mirštančią Bažnyčią, žvelgti į ją kaip į didžiausias kapines po Mėnulio, bet galime ir bandyti ją pa­keisti. Be abejo, kyla baimė, ir ji vi­siškai suprantama. Visų pirma: nie­kam to nereikia, niekas to nenori, bet ar gydytojas nustoja gydęs dėl to, kad pacientui skauda? Bažnyčia turi galią, o galia laukia pagarbos ir baudžia kiekvieną nelojalumo for­mą. Taip ir yra, tačiau pagrindinė žmogaus pareiga nėra elgtis lojaliai. Žmogus privalo būti pats savimi. Pagarba, kuri kyla iš bausmės bai­mės, yra ne kas kita nei jokios gar­bės neturinti gėda. Baimės šaltinis didžia dalimi yra institucijos, o visas Kleriker gyvenimas yra ne kas kita nei įšalusi baimė. Tokią situaciją įveikti gali laisvas asmuo, kuris mo­nolitinį sustingimą ir galią galėtų pakeisti žmogiškais pojūčiais, poty­riais, atsisakytų mintino kalimo dre­sūros, sugebėtų atsiremti į tai, ką žmogus turi geriausia - į fantaziją, kūrybiškumą, poeziją, meilę, narsą, pasipriešinimą, "aš" stiprumą, savarankiškumą... Vienu žodžiu ta­riant – laisvos asmenybės jėga.

Krikščionybė šiais laikais tapo sąmonės susvetimėjimo Forma, tą dar XIX a. pastebėjo L. Feueuerbachas, K. Marxas, F. Nietzsche ir, be abejo, S. Freudas. Tai ligos būklė, ligos, kuria serga tiek visuomene, tiek tam tikri žmonės. Bet ši nuolati­nė krikščioniška baimė įgyvendinti save galų gale turi pasibaigti. Žmo­gaus išganymas Kristuje negali būti susijęs su baimėmis ir prievartomis. Tam tikrą pagalbą Kleriker sielai gali suteikti psichologija bei psicho­analizė ir konkreti psichoterapija, kurią reiktų taikyti ir ištisiems ordinams, ir kai kuriems kunigams. Pri­valu suvokti, kad viskas vyksta žmogaus sieloje ir viskas turi prasi­dėti būtent čia, taip pat ir Bažnyčios atgimimas.

Išganymas šiandien laikomas jau iš anksto nuspręstu dalyku. Jis tam­pa socialiniu ar politiniu tikslu, ypač tais atvejais, kai Bažnyčios nariais besijaučiantys žmonės laiko save jau beveik Išganytais ir manosi turį tam tikrą šventumą, tam tikrą išga­nymo dozę, kurią kaip gatavą recep­tūrą jie gali pasiūlyti kitai žmonijos daliai. Tačiau šiuo atveju nemėginama paklausti savęs, kaip mes patys, kaip Kleriker, kaip ordino žmonės ar kunigai, esame psichiškai sutvarkyti ir ar mūsų psichologinė būklė išties jau tokia pavydėtina, kad galėtume jon kviestis kitus. Tokia teologija niekada neklausia, kaip ji gali prisi­dėti prie pasaulio išganymo. Ji igno­ruoja neišsprendžiamas problemas, užsimezgusias Katalikų Bažnyčios struktūrose. Ji tik jas stiprina ir jo­mis veikia tikinčiųjų sielas. Ši teolo­gija nekreipia dėmesio į tai, kad psichiškai žmogus nepasikeičia, kai jį šešių savaičių nuneša į artimiausią. bažnyčią ir perlieja šaltu vandeniu. Viskas turi įvykti ne išoriniuose ri­tualuose, viskas vyksta sieloje. Taip turėtų būti.

ŠIAURĖS ATĖNAI 1998.01.31 Nr. 4 (398) ir 1998.02.07 Nr. 5 (399)