šeštadienis, gruodžio 31, 2005

Dievo teisingumas yra malonė!

Arvydas Malinauskas

Paradoksas: vienas iš žmonių, prisidėjęs prie mano evangeliškos savimonės ugdymo, buvo kardinolas J. Ratzinger’is, ne per seniausiai tapęs popiežium. Aišku, jis pats to nė nenutuokia. Aišku, evangeliškąją teologiją Tikėjimo mokslo kongregacijos (kadaise ši institucija vadinosi ,,šventosios inkvizicijos” vardu) vadovas ,,dėstė” neakivaizdžiai. Neteko ragaut mokslų Romoj, bet prieš 7-8 metus teko skaityt tokią J. Ratzinger’io knygą ,,Krikščionybės įvadas”. Jei dar pavyktų kur surast šią ,,Katalikų pasaulio” leidyklos 1991 m. leistą knygą (į lietuvių kalbą vertė Aldona Budreikienė, redagavo Vytautas Ališauskas, o ,,imprimatur’ą” uždėjo Vincentas Card. Sladkevičius, Archiepiscopus Kaunensis. - Kaunas, 1990.11.20 Nr. 30), atsiverskit 172 pusl.
Kadangi įtariu, jog ne visi šią knygą yra matę, o juolab skaitę, cituoju (turėkit kantrybės ir atidžiai skaitykit):
,,… Atidžiam žvilgsniui Šventojo Rašto kryžiaus teologija rodo tikrą atgailos ir išganymo perversmą, visiškai kitokį, negu nekrikščioniškųjų religijų, požiūrį. Deja, vėlesnėje krikščionių sąmonėje šis perversmas buvo labai neutralizuotas, o jo reikšmė - retai suprantama. Kitose religijose įprasta, kad atgaila - tai sutraukytų ryšių su Dievybe atkūrimas permaldavimu, aukomis. beveik visos religijos sukasi ties atgailos problema. Jos kalba apie žmogaus kaltę prieš Dievą ir skelbia bandymą panaikinti tą kaltą permaldavimo veiksmais, aukojimais Dievui. Permaldavimo veiksmas, kuriuo žmogus Dievą atsiprašo ir ,,padaro” sau maloningą, stovi religijų istorijos centre.
Naujajame Testamente yra visai kitaip. Čia ne žmogus ateina pas Dievą ir neša jam atsiprašymo dovaną, bet pats Dievas ateina pas žmogų jo apdovanoti. Jo galingos meilės iniciatyva atkuria sugriautąją teisę. Dievo gailestingumo kūrybinė iniciatyva nusikaltusį žmogų padaro teisų, begyvą [? gal ,,negyvą”?; mano past.] atgaivina. Jo teisingumas yra malonė! Tai aktyvus teisingumas, kuris kuprotą žmogų ištiesia, sulinkusį padaro gražų ir sveiką. Štai posūkis, kurį krikščionybė padarė religijų istorijoje.”
Kur išteisinimas per darbus? Kur nuopelnai, atlaidai, šventųjų užtarimas, maldos už mirusius? Netvirtinu, kad kitose knygose gerbiamas katalikų teologas šias temas ignoravo, bet būtent šioje knygoje, minėtoje vietoje jis kalba apie išteisinimą per Dievo malonę!
O dabar dėmesio! Skaitykit itin atidžiai! Iškart po šių cituotų sakinių skaitau:
,,Naujasis Testamentas pasako, kad žmonės permaldavo Dievą, kaip turėtume tikėtis, nes suklydo ne Dievas, o žmogus. Naujasis Testamentas sako: ,,Juk tai Dievas Kristuje sutaikino su savimi žmones, nebeįskaito jiems nusikaltimų” (2 Kor 5, 19). Tai iš tiesų negirdėtas dalykas. Naujosios krikščionio egzistencijos pradinis taškas yra Naujosios Sandoros kryžiaus teologijos šerdis: Dievas nelaukia, kol ateis nusidėjėliai ir atsiprašys, jis pats išeina pasitikti ir sutaiko su savimi.”
Ar pastebėjot prieštaravimą? Dar kartą iš pradžių:
,,Naujasis Testamentas pasako, kad žmonės permaldavo Dievą, kaip turėtume tikėtis … Naujasis Testamentas sako: ,,Juk tai Dievas Kristuje sutaikino su savimi žmones …”.
Perskaitęs šią vietą, labai aiškiai pajutau ne tik akivaizdų prieštaravimą tarp sakinių, bet ir nelogiškumą. Nutvėriau knygos vertimą anglų kalba (vokiškai mokėjau tik tiek, kiek buvo išmokę ,,Mosfilm’o” ir ,,Lenfilm’o” kino studijų ,,bojevikai”) ir atsiverčiau šią vietą Ten neradau jokio prieštaravimo, viskas logiška:
,,Naujasis Testamentas nesako, kad žmonės permaldavo Dievą, kaip turėtume tikėtis … Naujasis Testamentas sako: ,,Juk tai Dievas Kristuje sutaikino …”.
Paskui pasiklausiau draugo, kuris gerai ,,kerta” vokiškai, kaip yra originaliame Ratzinger’io ,,Krikščionybės įvade”. Atsakymas: taip pat, kaip ir angliškame variante… Sako, kad knygose rašinėt negražu, nekultūringa, bet ėmiau ir, atsivertęs minėtą vietą, ištaisiau. Tegul būna kaip originale. Skamba visai kaip Liuterio mokymas. Ne tik kaip Liuterio. Kaip Pauliaus, kaip viso Naujojo Testamento mokymas. Tik keista, kaip lietuviškajame vertime atsirado tokia klaida. Kas tai - vertėjos ir redaktoriaus neapsižiūrėjimas ar cenzūros ranka, ištaisiusi paties kardinolo (dabar jau popiežiaus) ,,klaidą”.
Pabaigai epilogas. Kad ir vėl nebūčiau klaidingai suprastas. Nepriklausau nei Ratzinger’io fanų klubui, neturiu nei jo gerbėjų kepurytės, nepripažįstu nei popiežiaus neklaidingumo dogmos, negarbinu jokių šventųjų ir jiems nesimeldžiu, nereklamuoju nei Romos katalikų bažnyčios, nei jos mokymo… Norėjau tik pasidalint kadaise atrastu ,,perliuku”.

ketvirtadienis, gruodžio 29, 2005

Meilė ir pažinimas (Ef 3,17-19)

... kad Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse ir jūs, įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje, gebėtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis, ir ilgis, ir aukštis, ir gylis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta bet kokį žinojimą, kad būtumėte pripildyti visos Kristaus pilnybės (Ef 3,17-19).

Skaitant šią Laiško efeziečiams vietą, toptelėjo galvon, kad krikščionys, skelbdami vis naujas ir naujas dogmas, pro ausis arba pro akis praleisdavo žodžius čia esančius apie meilę ir pažinimą. Siekdami kuo daugiau pažint, suprast ir svajodami įsirėmint Dievą savo intelekto rėmuose, pamiršo tai, kas svarbiausia. Paulius, kalbėdamas apie visokį pažinimą viršijančią meilę, nebuvo nei novatorius, nei revoliucionierius. Jis tik prisiminė, ko mokė Jėzus (Evangelija pagal Joną 13 sk. 34-35 eil.) Aišku išradinėti ir skelbti dogmas yra daug paprasčiau negu mylėti. Aišku, daug paprasčiau išvaryti už įstatymo (kieno?) ribų tuos, kurie tau nepatinka, negu sėsti kartu su jais už vieno stalo ir dalintis duona (o jeigu pačiam pritrūks...?).

Arvydas Malinauskas

šeštadienis, gruodžio 24, 2005

Gimtadienis visiems!

Įdomiai čia Jėzus paorganizavo mūsų kultūroje - sukviečia į savo gimtadienį visus. Nesvarbu, kad mes neįsidėmėjome Jo tikrosios gimimo dienos, nesvarbu, jog ir gimimo metų negalime atsekti. Jis vis tiek sugebėjo padovanoti mums savo gimtadienio šventę. Visi švenčia, gauna ir dovanoja dovanas. Net ir tie, kurie paprastai nieko nė girdėti apie Jėzų nenori.
Neseniai skaičiau žmonių besisvečiuojančių Azijos kraštuose budistinėje kultūroje pasakojimą. Jie rašo, kad ten lygiai kaip vakaruose jau puošiamos kalėdinės eglutės, skamba kalėdų giesmės. Kas dar keisčiau, draugas, nuvykęs padėti pakistaniečiams po žemės drebėjimo, pasakojo apie vietinių islamo išpažinėjų jiems suruoštas Kalėdas.
Taip, žinoma, pritarsiu jums, kad čia tuose kultūriniuose reiškiniuose galima įžvelgti daugiau komercinio popso, o ne tikėjimo. Tačiau man norisi pastebėti ir tą labai originaliai organizuojamą Jėzaus pakvietimą į savo gimtadienį visiems ir kiekvienam. Jėzus savo gyvenimo Palestinoje dienomis nebuvo, kaip daugelis religinių lyderių, nuo žmonių pasislėpęs asketas. Jis būdavo ten, kur žmonės gyveno, kur žmonės šventė, kur žmonės bendraudavo sėdėdami prie vaišių stalo. Dabar vėlgi Jis Kalėdų šventės Šeimininkas. Ir Jis nenori užmiršti nei vieno. Atrodo, Jis prasiskverbia ten, kur negalima to tikėtis. Tik ar visi pakviestieji ir gaunantys dovanų jo gimtadienio proga suvokia, kieno šventėje dalyvauja?

Visiems linksmos šventės ir sugebėjimo pastebėti tikrąjį šventės Šeimininką!


Žemiau nuotraukos iš Bernardinų bažnyčios Vilniuje.

ketvirtadienis, gruodžio 15, 2005

Dvasinis gyvenimas – tai visų pirma gyvenimas.

Thomas Merton

Jis nėra tai, ką reikia tik pažinti ir tirti – jį reikia gyventi. Kaip ir bet koks gyvenimas, jis pasiligoja ir sunyksta, kai išraunamas iš jam tinkamo grunto. Malonė yra įskiepyta į mūsų prigimtį, ir visas žmogus yra pašventintas Šventosios Dvasios buvimu ir veikimu. Todėl dvasinis gyvenimas – ne tas gyvenimas, kuris su šaknimis išraunamas iš žmogui būdingos aplinkos ir persodinamas į angelų tikrovę. Kaip dvasingi žmonės gyvename tuomet, kai gyvename kaip ieškantieji Dievo. Jei norime tapti dvasingi, privalome likti žmonėmis. Ir jei visoje teologijoje tam nebūtų patvirtinimų, jau pats Įsikūnijimo slėpinys tai pakankamai įrodytų. Kam Kristus tapo Žmogumi – argi ne tam, kad išgelbėtų žmones mistiškai suvienydamas juos su Dievu per savo paties šventą Žmogiškumą? Jėzus gyveno paprastą savo laikų žmonių gyvenimą tam, kad pašventintų paprastus visų amžių žmonių gyvenimus. Jei norime būti dvasingi, visų pirma gyvenkime savo gyvenimus. Nebijokime pareigų ir neišvengiamų išsiblaškymų dėl darbo, skirto mums Dievo valia. Apglėbkime tikrovę ir taip atrasime save pasinėrusius į gyvenimą teikiančią Dievo išmintį, kuri visur mus gaubia.

Iš knygos "Mintys vienumoje"

antradienis, gruodžio 06, 2005

Betliejaus viltis

MANO JUNGAS ŠVELNUS, MANO NAŠTA LENGVA (Mt 11,30)

Kai savęs ir šalia esančių žmonių paklausiu, kodėl gi mes čia gyvename, dažniausiai gaunu paviršutinius atsakymus apie malonumus ir linksmybes. Į gelmę tikrai irtis nemalonu ir nesinori, mat nuolat paaiškėja koks prakeiktas yra tas mūsų gyvenimas. Gilumoje mes esam sąlygojami arba mirties baimės, arba atsakomybės už kito silpnumą. Štai nuo kokio slegiančio prakeiksmo nuolat kylu į paviršių ir su ironišku nesupratimu palydžiu „atgyvenusį močiutės Bažnyčios“ paraginimą vis dar irtis į gelmę.
Prieš Kalėdas nešilta. Mielai užsisėdžiu prie arbatos ieškodamas šilumos ir užuojautos šioje „vargų papėdėje“. Prieš Kalėdas mums šmėkščioja įvairiausi „Betliejaus paveikslai“ Kodėl jų taip daug? Ką reiškia ši, šiam metų laikui, į visuotinį vartojimą ištraukta ir lemputėmis papuošta Biblijos scena?
Jei žmonės ir gali kur rasti ramybę, tai tik tame ką stengias išreikšti „Betliejaus“ paveikslas. Du mylintys paveikslėlio tėvai primena, kad nė vienas žmogus šiame pasaulyje neišvengs klausimo, kiek jis gali saugiai jaustis meilės santykyje su kitu ir tik atradęs atsakymus į šį klausimą žmogus išdrįs pats gyventi savo gyvenimą. Nuo „Beatliejaus nakties“ mums nebereikia stengtis tapti dievais. Šiame kūdikėlyje Dievas tapo žmogum ir todėl į Šventosios nakties paslaptį žvelgiam, kaip į mūsų nakties išganymo pradžią: nes nuo Adomo obuolio nuraškymo momento nė vienam iš mūsų nėra savaime suprantama, kad jis šiame pasaulyje yra laukiamas, norėtas ir mylimas – suvokti, kad jis pats ir jo mažas, vargingas gyvenimas yra dovana pasauliui! O ten, kur nėra savaime suprantama, kad mes galime būti, ten mes nuolatos stengiamės įrodyti, kad mes turime būti, ir kuo daugiau bus kalbama apie privalėjimą ir privalomą būtinybę, tuo labiau kasdien stiprės jausmas, kad gyvenimas yra našta, pareiga, kurią savo egzistencija mes turime įvykdyti. Tik Betliejaus kūdikis sako, kad jis yra pasiruošęs ir nori mums padovanoti saldžią ir lengvą naštą.
Be šio pasiūlymo mums pasikeisti mes niekad nenustosime kūrę negailestingumo klimato. Būsim tik užgimę laimėje, bet gimdantys nelaimę. Tačiau kaip šio nuodėmingo rato nutraukimo įrodymas yra šventosios nakties paslaptis.

Audrius Petrikas

ketvirtadienis, gruodžio 01, 2005

Leiskime Dievo žodžiui būti gyvam II

Skaityti teksto pradžią>>

Kodėl man svarbu atskleisti Biblijos kelią pas žmones ir pas žmogų?
Ogi noriu pasakyti, kad krikščionybės esmėje visgi nėra knyga, o asmuo. Tas asmuo - Dievas ir kartu žmogus, kuris ne laišką, ne knygą parašė žmonėms, o pats apiplėšdamas savo dieviškumą su mumis bendravo kaip vienas iš mūsų. Jam buvo svarbus žmogus, asmuo, su kuriuo jis bendrauja. Savo mokslą jis perteikė gyvai. Ir tokį priesaką jis paliko savo mokiniams, gyvai skelbti jo žodį, skelbti Jį patį, Jo asmenį, kaip išgelbėjimą kiekvienam ir viskam. Skelbti gyvai bendraujant su žmogumi, su asmeniu. Jeigu Jėzus būtų norėjęs, kad krikščionybė būtų knyginė religija, aš manau jis neabejotinai būtų parašęs Naująjį Testamentą pats, kad niekam nuo pat pradžių nekiltų abejonių ir kiekvienas be jokio vargo galėtų paimti knygą, užsidaryti savo kambarėlyje ir tapti Jo mokiniu, be jokių ten blaškymųsi, abejonių, be bendravimo su kitais Jo mokiniais, be jokių bendruomenių, kuriose Dievo žodis netobulas ir sužmogintas. Bet kažkodėl aš nerandu pagrindo tokiai uždaro kambario krikščionybei.
Tik nepagalvokit, kad aš atmetų Bibliją, kaip Dievo žodį. Ne, aš nedvejodamas išpažįstu, kad Biblija yra tikras Dievo žodis. Tačiau noriu pastebėti kai kuriuos dalykus, kurių nematant Bibliją galime paversti paprasčiausiu stabu. Ir šį kartą noriu kalbėti ne apie tą variantą, kai Biblijos knyga įkeliama į garbingą vėliau apdulkėsiančią vietą ir dar prie jos pastatoma žvakelė. Gal net ne ši stabmeldystės forma pasinaudojant Biblija yra pavojingiausia. Ar ne pavojingiau, kai cituojant sausą, iš konteksto ištrauktą Biblijos ištrauką, mes, krikščionys, negalime susikalbėti tarpusavyje? O ką jau kalbėti apie tai, kokį liudijimą tokiu būdu pateikiam netikinčiam žmogui. Jei ši knyga mums tarnauja tam, kad skaitydami galėtume susitvarkyti savo asmeninę psichinę ir fizinę būseną, tai žinoma, visai neblogai, bet jei po to kitaip supratusius Bibliją išvadintume fariziejais, tai tokiu atveju tikrai verta pagalvoti, ar iš Biblijos nedarom stabo?
Taigi, jei kas save laiko evangelinio tikėjimo krikščionimi ir kuriam pirmųjų amžių autentiško tikėjimo samprata yra autoritetas, tai manyčiau būtų sveika susimąstyti apie šį faktą, kad anuo laikmečiu žmogus neturėjo tos galimybės iš po pagalvės išsitraukti Naująjį Testamentą ir taip pasisavinti visą Dievo žodį. Ne. Jis Dievo žodį gaudavo iš gyvo skelbėjo, jis atrasdavo Dievo žodį bendraudamas ir pats toliau dalindavosi tuo žodžiu su kitais.

Vienoje knygoje radau dėmesio vertą mintį: “Kaip tik mūsų epochoje padarytas esminis atradimas, kad bet koks skaitymas kartu yra ir kūrybos aktas. Teksto perskaitymas labai priklauso nuo Skaitytojo, nuo jo polinkių, simpatijų, nusiteikimo ir patirties. Be to, kiekvienam kyla pagunda į skaitomą tekstą perkelti savo patirties jausmus ir mintis, nors skirtingi žmonės gali turėti – netgi to paties teksto atžvilgiu – visiškai skirtingų, tiesiog priešingų jausmų bei minčių” (Pašnekesiai apie Bibliją). Manau, būtų kvaila nesutikti su šiais teiginiais. Viena vertus, kažkuria prasme netgi galime sakyti, kad tai gerai, kai Dievo žodis į mus kiekvieną prabyla savitai ir nepakartojamai. Bet kartais tas mūsų subjektyvumas pasidaro pernelyg didelis ir pradedam nebepastebėti tikrosios teksto prasmės. Vienas iš būdų to išvengti yra mokslinės Biblijos studijos. Ir mes negalime užsimerkti prieš šiuolaikinius Biblijos tyrinėjimų pasiekimus. Deja, tai nėra toks paprastas dalykas kiekvienam, bent jau lietuvių kalba toli nenužingsniuosime. Šalia to yra ir kitokių, labiau praktiškų būdų. Tai čia ir vėl norėtųsi grįžti ir pasižiūrėti į pirmųjų amžių krikščionis, į tai, kad jie Dievo žodžiu dalindavosi tarpusavyje gyvai, nebijodavo bendraudami pasitikrinti (paimkim, kad ir Pauliaus pavyzdį Gal 2,2) ar teisinga kryptimi eina žmogus ir bendruomenė. Taigi manau ir mums vertėtų neužsidaryti savo asmeniško supratimo kambarėlyje. Turim su savo samprata išeiti ir gyvai dalintis ja su kitais. Ir dalintis ne tam, kad tą sampratą primestume kitam, o kad išgirstume ir brolio ar sesers pastebėjimus, pastabas. Negalim užsidaryti nei vien savo bendruomenėje. Privalom matyti visą krikščioniškąjį pasaulį. Manau, bendruomenės ar bendruomenių grupės izoliacija tokia pat pavojinga, kaip ir asmens izoliacija. Gal ir lengviau būtų nusispjauti į kitus ir likti savo teisume, bet juk žinom Jėzaus maldą būti viena (negi tik teoriškai?). Turim sugrįžti ir į istorines Dievo žodžio supratimo ištakas, tuo pačiu privalom matyti ir šiuolaikinį pasaulį, kuriam Dievo žodis turi būti atskleistas kiekvieną kartą vis naujai. Turim išmokti Dievo žodžio ieškoti individualiai pagal savo sąžinę, protą ir kiek tai įmanoma be išankstinių nuostatų, ir vėlgi, turim matyti, kaip Dievo žodis prakalba į mus per kitus.
Ir aš visai nematau poreikio Biblijos pažodinio supratimo iš anų laikų ginti nuo šiuolaikinių mokslo pasiekimų. Nemanau, kad ir Dievui tokios gynybos reikia. Gal jau laikas atsikratyti nepagrįstos baimės, kad mokslas sugriaus tikėjimą, demaskuos Biblijos klaidas. Iš kur ta baimė? Negi tikrai toks silpnas mūsų tikėjimas. Gal iš ties matykim gyvą ir nuolat atsinaujinantį Dievo žodį, tai nereikės bijoti, kad kokia nors evoliucijos ar kita kokia nepagrįsta ar pagrįsta teorija sugriaus tikėjimą. Gal visgi nieko baisaus nenutiks, jei pripažinsim, kad Biblija - ne gamtos mokslų vadovėlis?
Nenoriu būti nei mokytoju, nei pamokslautoju, ir iš vis, man daug maloniau būtų kieno nors kito rašinėlį pasiskaityti. Bet man iš ties skaudu, kai mes, krikščionys, kiekvienas su savo teisumu nesusišnekam ir net tarpusavio bendravimą padarom neįmanomą. Ar ne stabas, ar ne stabai vietoj Dievo žodžio, vietoj gyvo Jėzaus tarp mūsų stojasi? O juk uolusis Jėzaus liudytojas Paulius, kurio raštai NT yra gausiausi, nedviprasmiškai pasakė, kad Dievas krikščionis padarė “tarnais Naujosios Sandoros – ne raidės, bet Dvasios”, ir Paulius labai aiškiai perspėjo “nes raidė užmuša, o Dvasia teikia gyvybę” (2 Kor 2,6). Tai gal ir mums laikas persiimti Biblijos esme, turiniu, o ne užstrigti ties forma, o dar blogiau ties keliom iš konteksto paimtom ištraukom. Tada vietoje ginčų tarpusavyje galėsim pagalvoti ir apie Jėzaus liudijimą. Galėsim pamatyti, kad Dievo žodžio įgyvendinimas yra svarbiau už pastovų laikymąsi įsitvėrus į knygą.

Apie Bibliją jau esu rašęs:
Apie romaną, Bibliją ir žmogų

Taip pat rekomenduoju:
Įvadai ir raktai