antradienis, balandžio 26, 2005

Katalikiška mariologija?

Niekam ne paslaptis, kad yra kai kurių krikščioniško mokymo pozicijų dėl kurių skirtingų konfesijų atstovai niekaip nesutaria. Viena tokia pozicija - mokymas apie Mariją. Naršydamas internete radau gerų tendencijų iš katalikiškos pusės.
Štai Antanas Saulaitis SJ paruošė eilę straipsnelių, kuriuose bando paaiškinti, kaip nutiko, kad istorijos eigoje žmonės Marijai ėmė skirti garbinimą taikytiną vienam Dievui. Idėjų autoriai atleidžia Mariją nuo pareigos būti dievaite. Jai tiesiog leidžiama būti savimi. Tuo tarpu Dievui grąžinamos Jo motiniškos savybės.
Kaip tokias idėjas vertina kiti Lietuvos katalikai?
Štai vienas komentaras:
"Jei Saulaitis būtų teologas, jam Vatikanas tikrai uždraustų reikšti tokias erezijas. Bet ir Lietuvai reikia savų Hansų Kiungų."

O čia minėti straipsneliai:
Marija iš Nazareto: Dievo draugė ir pranašė (Šventųjų bendravimo dalininkė).
Marija iš Nazareto: Dievo draugė ir pranašė (Kam priskirtume motinišką veidą).
Marija iš Nazareto: Dievo draugė ir pranašė (Neideali moteris).

Naujas tekstukas skrynioj:
Marija iš Nazareto: Dievo draugė ir pranašė (Tikinti žydė kaimietė, Dievo draugė ir pranašė).

antradienis, balandžio 19, 2005

Postmodernus krikščionis - III dalis

Mane sužavėjo vieno metodistų teologo ir futuristo nupieštas vaizdinys: besisupantis vaikas. Norėdamas skristi pirmyn, jis lošiasi atgal ir spiria į orą kojomis pirmyn. Man rodos, tai – bažnyčios dinamiškas prototipas. Negalim sau leisti sėdėti ir mosikuoti kojomis stovinčiose sūpynėse. Jėzus mus kviečia judėti, Jėzus kviečia suptis, Jėzus kviečia džiaugtis gyvenimu matant aplinkui veikiant Dievą.

Aš trokštu suptis – lenktis atgal ir žiūrėti, kaip mano tikėjimo broliai ir sesės šlovino Dievą ir atsiliepė į jo iššūkius būti druska ir šviesa pasaulyje, kaip jie rūpinosi vargšais, kaip aukojo savo gyvenimus, o ne rūpinosi vien savimi ir savo namais. Aš lenkiuosi atgal ir matau daugybę šlovinimo perlų, nuostabių maldų, kurios ir toliau išreiškia mano širdį Dievui.

Bet aš spiriu kojomis į priekį ir esu įsitikinęs – Dievas mums paruošęs daugybę naujų siurprizų, naujų iššūkių, į kuriuos reikės atrasti naujus atsakymus, nes senieji nebe daug tepadės. Esu įsitikinęs, kad kai keičiasi žmonės, keičiasi kultūra, turi keistis ir kalba, keisis ir mąstymo konstrukcijos, keisis metaforos, keisis mūsų vaizduotė.

Mums vėl iš naujo tenka atsakyti į daugybę klausimų. Ką reiškia šlovinti Dievą? Ką reiškia būti išgelbėtu? Ką reiškia būti Bažnyčia? Ką reiškia mylėti savo artimą? Ką reiškia rūpintis vargšais, našlaičiais ir našlėmis? Ką reiškia būti Dangaus Karalystės piliečiu?

Ir todėl, manau, esam priversti kalbėtis apie tuos dalykus. Esam priversti loštis atgal ir spirtis į priekį ir tai daryti vienu metu, o ne paeiliui...

Kai tik užsimenam apie namų bažnyčią, vienas iš pirmųjų klausimų, kurį išgirstam yra „kaip šlovinsim“? Bet teks atsakyti dar daugybę kitų klausimų. Kaip atrodys vadovai? Kaip atrodys mokymas? Kaip augsime dvasiškai? Kaip atrodys tarnystė? Kaip atrodys misija? Ką kalbėsime apie tikėjimą? Ką reiškia evangelizacija? Pasikalbėsim apie besikeičiančias metaforas. Ir nemanau, kad mes turim pasirinkimą. Man rodos, kad apie tai kalbėtis būtina, jei norim toliau save vadinti Jėzaus mokiniais.

McLarenas kalba Kentukyje po iškilusios kontraversijos

Brian McLaren mokė aukštojoje mokykloje, turinčioje ryšių su Kentukio Baptistų Konvencija, ir kalbėjo apie kontraversiją.
„Aš nesakau, kad man nesvarbu, ar žmonės yra krikščionys, ar ne,“ – sakė jis. – „Aš sakau, kad noriu, jog žmonės sektų Jėzumi, bet sekti Jėzų, kai kuriose situacijose, nebūtinai gali reikšti, kad jiems reikės save sieti su krikščionių religija.“

„Tai – ne naujiena misiologijoje,“ – pridėjo jis. – „Daugybė Pietų baptistų misionierių ugdo mokinius mokinių bendruomenėse, ...kurios renkasi namuose ir kitose vietose, bet nesieja savęs su krikščionybe ir atsisieja nuo savosios religijos.“

„Taip ypač dažnai nutinka musulmonų šalyse. Jie – Jėzaus mokiniai, bet dėl daugybės priežasčių nesako, kad jie – krikščionys.“

Pastebėdamas, kad „Jėzaus mokinių buvo dar iki tol, kada buvo išrastas žodis ‚krikščionis‘,“ – McLaren kalbėjo, – „Juos pirmiausia pavadino krikščionimis Antiochijoje. Todėl, manau, turim biblinį precedentą sekti Jėzumi ir nenaudoti to žodžio.“

„Svarbu,“ – tvirtino jis, – „kad žmonės išpažintų Jėzų Viešpačiu. Aš noriu padėti žmonėms būti aktyviais Jėzaus, kuris yra jų Viešpats, mokiniais.“

Ir dar pridūrė: „Mus pašaukė ne privilegijoms, o atsakomybei. ... Kas, jei Jėzaus misija yra kurti bendruomenės, kurios išplėšia žmones iš egocentriškumo? ... Kad kitų žmonių interesai stovėtų aukščiau manųjų; tai – radikali mūsų esybės transformacija.“
Šaltinis

pirmadienis, balandžio 18, 2005

Symposion

Česlovas Kavaliauskas

I
Tu nekalbėk man apie meilę, angelo sparnus ir sielą
Ir idealų neminėk kol neištuštinti bokalai.
Šitų beždžionžmogių akim šakalų
Šitie banalūs pokalbiai, šukuosenos ir grimas
Man įkyrėjo lyg dantų kiaurų gėlimas.

Tu pažiūrėk verčiau į pokylį visuomenės kiaulidėj -
Į gyvą pynę judančių sprandų;
Kaip godūs snukiai skinasi prie lovio
Ir varva putos iš gašlių nasrų,
Vardan valdžios, garbės ar žmonijos gerovės.

O tu svajojai pasaką nupinti žemėj,
Užveisti sodą vešlų dykumos smilty,
Kad kvepiančių alyvų gamos
Skambėtų gimtoje šaly.
Kad trobesiai rausvom kepurėm
Sutiktų svečią iš šalies kitos,
Kad kūdikio džiaugsmingas juokas
Aidėtų žydinčiuos laukuos.

O taurės sklidinos nestumk į šalį -
Vis vien tau neišvengt beždžionžmogio godaus.
Tave jis pasitiko mažoje lūšnelėj
Ir viešpataus šventykloje, ir soste viešpataus.

Ateis dar valanda baisi, kai mylimam veide
Staiga pažinsi šypseną beždžionės,
Ar suliepsnos panteros pyktis akyse,
Kurias bučiuoti kažkada laikei svajone.

Todėl įpilki dar... galbūt ekstazėj
Išvysiu veidą būsimo žmogaus,
Galbūt nors valandai pabėgsiu iš sinantropo pasaulio
Į girtą viziją platoniško dangaus...

II
Jis vienas pralenkė dienas ir laiką
Ir pasroviui nenuplaukė beždžionžmogio keliu;
Ir rato nuobodaus nepakartojo:
Užgimti - valgyt - veistis ir pradėti iš pradžių.

Lyg marmure baltam madoną švelnią
Dievybės formą žmoguje regiu
Keliaukit, bandos, žaliomis pakalnėm,
Vis vien jums nepakelt aukštyn galvų.

Tik jis liūdnom akim į tolį
Pro dulkių debesį, bliovimą būrio neramaus
Lydės į šimtmečių atolą
Betikslį žygį gyvulio-žmogaus.

O jie kovos ir mirs už kąsnį,
Dėl košės šaukšto jie sukels karus
Ar kurs tragediją beprasmę
Iš aklo geismo - romanus.

Tu liksi vienišas, skaistus lyg saulė,
Ir žemės dukros nepaguos tavęs.
Per daug kvaila moters apgaulė,
Per daug beždžionžmogio pas jas.

Ateis vidurdienis tvankus ir karštas,
Gal nusibos be tikslo ir be kelio žūt, -
Gal pasibaigs karai ir kerštas,
Ir kvailos pastangos... Galbūt...

Iš knygos Pažadėtoji žemė. – Vilnius: Seimo l-kla “Valstybės žinios”, 2000.

šeštadienis, balandžio 02, 2005

Postmodernus krikščionis - II dalis

Kaip nekeista, Jėzus atėjo į labai panašų pasaulį. Prisimenat, kaip jis kalbėjo apie tai, ar Dievo tauta turi mokėti mokesčius ciesoriui? Kasdien Jėzui teko atsakinėti į mėginančių jį sugauti fariziejų klausimus apie paklusnumą įstatymams (Lk 20,21-22).

Ką Jėzus atsako? Paklausia, kieno atvaizdas ant monetos. Ciesoriaus? Tai ir atiduokit ciesoriui tai, kas jam priklauso, o tai, kas priklauso Dievui, duokite Dievui. Jėzus gi gali prigaminti devynias galybes monetų – jų rasti net ir žuvies burnoje (Mt 17,24-27). Jis net neatsako į jų klausimą. Ciesoriaus ciesoriui, Dievo Dievui.

Ar tik nebus taip, kad jis mus mokė rimčiau pasižiūrėti į mus supančią kultūrą? Tiesa, čia – ne mūsų namai, todėl nebūtina žaisti pagal šių namų taisykles, bet gal kartais verta, jei tai atneša garbę Jėzui? Tik kartais mums tai gali kainuoti ne kaip atrodyti kitų teisių krikščionių akyse.

Įdomu, kad Jėzus daug neaiškina, kas yra ciesoriaus. Jis mums patiems leidžia išsiaiškinti. Man atrodo, kad postmodernus pasaulis mums sudaro unikalią galimybę iš arčiau pažvelgti į save, į kitus ir į pasaulį aplink mus. Viduramžiai liepė klausyti autoritetų – monarchinių ir hierarchinių. Modernizmas neleido kvestionuoti, abejoti tautos vadovais bei mokslo pasiekimais. Tereikia prisiminti, ką šitoj „tautų draugystėj“ išdarinėjo komunistai bandydami sukurti bejausmių ir bepročių mankurtų tautą.

Taigi, galim užduoti klausimus patiems sau. Kodėl elgiamės, gyvenam ir mąstom taip, kaip mąstom? Postmodernus pasaulis verčia mus įvertinti savo tikėjimą ir savo tradicijas, programas ir teologiją ir atsijoti tai, kas iš tiesų yra iš Dievo, o kas primesta kultūros.

Bet, kaip rašo Spenser Burke, „dekonstrukcijos (analizės, išnarstymo) koncepcija mus be galo baugina. Susijaudinam, kai reikia ką nors dekonstruoti – galbūt todėl, kad bijom, to, kad jei išnarstysim savąją religiją, galim likti tuščiomis rankomis, gali nieko nebelikti. Prisimenam visus tuos projektus, kurie žlugo – o ką jau kalbėti apie piktą sutuoktinį! Kas, jei nepavyks iš naujo surinkti tikėjimo dėlionę? Kas tada?“

Gal todėl geriau tiktų žodžiai „išvynioti“ arba „išpakuoti“. Mes, gyvenantys postmoderniame pasaulyje, nebandom sunaikinti savojo tikėjimo, Dievo Bažnyčios – mes ją išpakuojam. Drįstam nuplėšti sentimentus ir tradicijas, nes tikimės ten atrasti brangų perlą. Jau gyvenam pakankamai ilgai, kad tas veidas, kurį visuomet laikėm Jėzaus veidu, gali pasirodyti beesąs ciesoriaus (arba „cezario“) veidas! Ar būtų geriau toliau šlovinti cezarį? Ar tokios bažnyčios norėtumėt?

Postmodernus krikščionis - I dalis

Kai kalbam apie pasikeitimus bažnyčioj, dažnai sutinku neigiamą reakciją. Pamenu, kai tik grįžom iš Kanados, Vilniuje bandžiau kalbėtis su šlovinimo grupe. Siūliau kuriant giesmes arba netgi jas atliekant stengtis jas atlikti lietuviškai – tiesiog, kad jos skambėtų lietuviškai. Tiksliai nepamenu, ką jie man pasakė, bet pamenu neigiamą reakciją, pavartotus tokius žodžius, kaip „polka“ ir „valsas“ ir dar paklausė: „Tau ką, taip kaip yra, negerai?“

Pasikeitimai paprastai priimami kaip neigiamas, nesiektinas dalykas. Vienas iš pasikeitimų, įtakojantis visas gyvenimo sritis, yra taip vadinamas „postmodernizmas“. Postmodernizmas yra pasaulėžiūra, gimusi po ir, daugeliu atveju, kaip reakcija modernizmui. Tai – pasaulėžiūra, dominavusi didžiąją dalį 20 a. Per pastarąjį dešimtmetį postmodernus mąstymas, praktiškai, neliko nepalietęs nė vienos gyvenimo sferos: kinas, literatūra, menas, architektūra, verslas, politika ir net religija – visi kalba postmoderniais terminais. Kaip nekeista, kad tai, ką vadinam „Bažnyčia“ lieka už borto.

Tam tikra prasme, bažnyčia yra vienas iš paskutiniųjų modernizmo fortų, visaip besipriešinantis pasikeitimams. Ji taip sulipusi su modernia mąstysena, kad pastarosios atsisakius, atrodytų, nebeliks nieko – nebeliks tikėjimo.

Kalbėti, kad bažnyčia visiškai nesikeitė, būtų nesąžininga, bet tai praktiškai tebuvo kosmetiniai pasikeitimai. Pavyzdžiui, kad įsigijom vaizdo projektorių. Kai kurie iš jūsų gal pažįstat mano draugą Tomą. Po keleto metų pertraukos jis atėjo į Vilniaus LKB, kai aš ten pamokslavau. Po pamaldų jis pajuokavo: „Niekas nepasikeitė. Giesmės tos pačios. Pamokslai tie patys. Kalba ta pati.“ Ar renkiesi restorane, ar savose patalpose, didelio skirtumo nepadarė.

Tuo pačiu metu, viskas aplinkui keitėsi taip radikaliai, kad moderniam žmogui kai kurios kultūros sritys praktiškai lieka nebesuprantamos.

Ar pastaruoju metu teko būti kine? Nebeliko linijinių istorijų, kur viskas vyksta nuosekliai ir viena detalė veda prie kitos. Nebeliko moralizuojančių scenarijų. Netikėti, susukantys protą ir jausmus filmai žiūrovą priverčia įvykius vertinti pačiam – už jį režisierius to nebepadaro. Tiek laikas, tiek vieta paliekama nežinoma. Veikėjai sudėtingi ir prieštaringi – gėrio, blogio ir daugybės atspalvių per vidurį.

Literatūra atspindi tą patį fenomeną. Atsirado antiherojus. Jau nebegalim iš anksto priimti kaip savaime suprantamą dalyką, kad gėris laimės. Tokios istorijos kvepia naftalinu ir atsiduoda naivumu. Pasaulis taip tiesiog nesisuka.

Verslas? Jau seniai priėmėm, kad pinigai, o ne žmonės visų svarbiausia. Etatų mažinimas – gyvenimo norma. Kai tėvai kalbėdavo apie savo darbą, kuriame išdirbo po 30-40-50 metų, nebežinai kaip reaguoti. Kiek savo darbe dirbti tikitės jūs? Firmų bankrotai, perpirkimai, strateginiai susiliejimai – gyvenimo realybė. „Jei atsiliksim dabar, atsiliksim ilgam“, - visai neseniai sakė man kažkas.

Politika? Kas kritikavo valdžią taip prieš 40 metų, kaip tai daroma dabar? Ir tai ne vien Sovietų Sąjungoje. Tas pats galiojo ir taip vadinamame „demokratiniame“ pasaulyje. Šiandien gali protestuoti, tyčiotis ir šaipytis atvirai linksniuojant pavardes. Autoritetai kelia didžiausią nepasitikėjimą. Dievo suteiktas autoritetas karaliams? Iš kurio amžiaus atskridai? Jau prisižiūrėjom tų autoritetų!

Postmodernizmas – ne praeinanti mada. Tai – realybė. Ar galim jį ignoruoti? Dar daugiau – jau seniai gyvenam postmodernioj visuomenėj ir seniai perėmėm jos vertybes. Nėra prasmės apsimesti, kad esam „aukščiau“ žmonių aplinkui.

Dabar mums iškyla iššūkis – suvokti ką visa tai reiškia. Ar gali būti postmodernus ir išlikti krikščionim? Ar tai įmanoma? O jei taip, tai kaip atrodo postmoderni bažnyčia? Ar leisim sau tai nagrinėti, ar kišim galvas į smėlį tapdami muziejine relikvija?

Manai, kad esi atstumtas?

Elvyra Kučinskaitė kalbina Antaną Saulaitį.

Kai kalbame apie atstumtumo jausmą, kurį žmogus kartais it akmenį nešiojasi kone visą gyvenimą, pirmiausia, ko gero, kyla mintis, kad jis labai susijęs su socialine žmogaus padėtimi – nepriimti ir nepripažinti labai dažnai jaučiasi asocialiose šeimose gyvenę ir augę ar negalią turintys asmenys...

Ką tik perskaičiau apie paauglius knygą, kurioje buvo ypač pabrėžtos dvi svarbios mintys. Pirmoji – kad vienas gražiausių ir svarbiausių dalykų, kuriuos galima duoti žmogui ir ypač paaugliams, - padėti išmokti skaityti ir įsiklausyti į Šventąjį Raštą. Ne jį išmanyti kaip kokiems žinovams, bet tiesiog padėti išmokti skaityti jį kaip laišką, skirtą kiekvienam. Antras dalykas – kad negalima Jėzaus sekti kaip asmens, kol nepažįsti ir nebendrauji bent su vienu žmogumi, turinčiu negalią. Aš labai su tuo sutinku. Nuo pat vaikystės pažinojau neįgalių žmonių, ir man tai nėra svetima, žinau, jog tuose žodžiuose yra labai daug tiesos. Tačiau sutinku ne vieną, ypač gyvenusį sovietinėje sistemoje, kuris neįgalųjį tarsi atstumia – kad ir koks jis būtų – kurčias ar šlubas, neregys ar žmogus, turintis proto negalią. Aklieji, žinome, turi savo „vietą“ Baltupiuose, kurtieji kaži kur kitur, bet negyvena ir nedirba drauge su visais. Dabar stengiamasi tokius žmonesintegruoti – ir mokykloje, ir visur kitur, - bet gerokai užtruks, kol tai pasikeis.

O juk Jėzus visada buvo arčiausiai ligonių, raupsuotųjų, visuomenės atstumtųjų, taigi tikrai turi tiesos teiginys, kad negalėsi sekti Kristų, jei nepatirsi šios bendrystės. Artimiau pažinti tokį žmogų, su juo bendrauti – tai mokytis sekti Jėzų.

Kai kalbame apie socialinę atskirtį, tai viskas lyg ir akivaizdžiau, pagaliau ši tema vis dažniau pasiekia viešumą, nuostatos keičiasi. Bet sudėtingiau svarstyti apie žmogų, kuris iš pažiūros yra visiškai sveikas ir visavertis, bet išgyvena vidinę izoliaciją. Kartą jaunimo stovykloje pateikėme anonimines anketas jaunuoliams, kurių nė iš tolo negalėtumei įtarti turint nevisavertiškumo kompleksą ar ką panašaus. Buvome pritrenkti, kai anketų rezultatai parodė, jog atstumti, nepriimami jaučiasi apie 80-90 proc. tų smagių, džiugių žmonių...

Dėl kokių priežasčių dar jaunam žmogui gali susiformuoti toks atstumtumo jausmas?

Aš turėjau ir tebeturiu labai gerą draugą, kuris trejus ar penkerius metus lankėsi pas psichologą, išėjo ilgą ir varginamą psichoterapijos kursą, tai yra – patyrė rimtą gydymą. Mudu ir prieš tai, ir tuomet, ir po to daugybę kartų esame apie tai kalbėję, ir man labiausiai įstrigo prisipažinimas, kad jį visiškai išvesdavo iš pusiausvyros tai, jog žmonės neatsiliepia į rodomus dėmesio ženklus. Po to aš tapau labai atidus – jei kas man sako labas, būtinai atsakau, jei kas klausia „ar kas nors nori valgyti?“, ir visi tyli, aš būtinai atsiliepiu – ne, taip... Tokie tad paprasti ir menki dalykėliai, o iš tiesų kiekvienam jie labai svarbūs. Visada reikia atsiliepti, nepalikti šaukiančiojo tyruose be atgarsio. Žmogus gali iš pažiūros būti labai gražus, gabus ir panašiai, bet jei jis niekad nejuto, kad kas nors atsiliepia, kai jis kreipiasi – nebūtinai žodžiu, bet savo visu asmeniu, vidujai gali būti labai sužalotas. Būna ir taip, jog mes visi manom: šis žmogus ir taip apsuptas dėmesio, yra labai patrauklus, geras ir pan., todėl gal ir nebūtina jam rodyti tiek atidos. O būtent tokio žmogaus viduje, žiūrėk, laukia mažas vaikas, nuolat besitikintis atliepo ir dar labiau įsiskaudinantis, jei jo negauna.

Dabar mus galbūt dažniau nei bet kada ištinka nesėkmės, ypač viešojoj ar profesinėj erdvėj. O jei profesijoj, tai ir šeimoj... Tiek tų perversmų, jog nebesuspėjam suktis. Ir gana dažnai atsitinka, kad žmogus tas išorines nesėkmes sutapatina su savo vertingumu apskritai...

Deja, taip būna dažnai. Dabar jau girdžiu, kad jaunose šeimose, mokyklose ar stovyklose kam nors suklydus vis dažniau vengiame sakyti „tu blogai padarei“, „esi tam darbui netinkamas“, bet primenam: „gal nevertėtų stiklo mesti į gatvę...“ arba – „man nepatinka, kad erzini kaimynų katę...“ Esi geras, tik šiuo metu elgiesi neteisingai – elgesį nuo žmogaus esmės nuo pat mažų dienelių reikia atskirti. Tas pat yra su darbu – jei išmeta ar atleidžia darbuotoją ir padaro tai netinkamu būdu, žmogus, be abejo, priims tai kaip savo atstūmimą. O ką jau kalbėti, jei kas nors po to ilgai neranda darbo, vaikšto pusę metų ieškodamas, o jam sako „ne, ne“ – toks neabejotinai ims manyti, kad su juo labai negerai iš esmės. Nors taip dažnai atsitinka ir labai geriems profesionalams – galbūt jie tiesiog ne ten ieško darbo, o gal rinkos poreikiai pasikeitė ar kokios kitos objektyvios priežastys nulėmė nesėkmę. Gal, tarkim, šiuo metu įsivyravo tokia ekonominė tendencija, kad pardavėjų daugiau nereikia, bet stinga siuvėjų, ir ką čia žmogus gali padaryti? Taigi kažkaip reikėtų išmokti nuasmeninti tuos dalykus, išsaugoti savo asmens centrą nesužeistą.

Jei kalbėtume apie religinę plotmę, tai tokiais atvejais linkėtina kuo tvirčiau įsisąmoninti tiesą - ne teorinį teiginį, bet tiesą, - kad Dievas žmogų sukūrė iš meilės ir iš meilės jį palaiko. Taigi Dievas myli žmogų iš esmės, be jokių sąlygų – turiu aš dabar darbą, ar ne, esu nuliūdęs, sutrikęs ar pasielgiau kažkaip neteisingai... Juk dingčiau kaip dulkė nuo žemės paviršiaus, jei Dievas nenorėtų manęs palaikyti. Esu jo rankoj. Tai nereiškia, kad man dėl to seksis iki gyvenimo pabaigos, tai reiškia, jog jis manęs niekada nepaleidžia.

Turbūt labai svarbu save gerai pažinti – ir šviesiąsias, ir tamsiąsias savo sritis, - kad žmonės valia ar nevalia negalėtų mums taip greitai primesti netiesos apie mus ir šitokiu būdu lengvai mus sudaužyti?

Kai su jaunais žmonėmis kalbu apie savęs pažinimą, primenu ir tai, kad reikėtų išmokti trokšti to, kas neprasilenkia su mūsų galimybėmis. Vis duodu tokį pavyzdį: gal aš labai norėčiau būti operos solistu, bet vargu ar kas išeitų, nes mane išmetė iš keturių chorų... Taigi tokios viltys būtų visai nepamatuotos. Kartais žmonės atranda savo dovaną visai netikėtai, nebūtinai aklai eidami paskui tai, prie ko yra pripratę, ką yra linkę vadinti savo privalumais. Atrasti save vis iš naujo – ir gražu, ir naudinga.

Kad ir ką kalbėtume, aukščiausia vertybė yra žmogaus orumas – pagarba jam, savigarba, priėmimas, pripažinimas. Bet dažnai atsitinka taip, kad visa tai sudūžta. Pavyzdžiui, per skyrybas, kai žmogus jaučiasi paliktas, atstumtas. Arba atleistas iš darbo, arba mokykloje pastatytas į kampą visų akivaizdoje. Paprastai civilizuotam pasaulyje, jei žmogus atleidžiamas iš darbo, jam jau yra pasiūloma kita vieta, į kurią jis galėtų eiti, arba siūlomi kursai – žodžiu, parodomas visokeriopas dėmesys. Taip yra daroma visame pasaulyje. Dar universitetuose yra suformuojama nuostata, jog studentai nėra tik tušti maišai, į kuriuos galima kišti žinias, bet žmonės, ir kuo jie geriau jaučiasi – dvasiškai, psichologiškai, - tuo geriau mokysis. Tas pat ir darbe. Kiekvienas žmogus tikrai geriau dirbs, jei bus gerbiamas, jei jam nuolat nereikės rūpintis duonos kąsniu, nes uždirbs pakankamai pinigų išlaikyti šeimą.

Jūs kalbėjote apie tai, kad auklėjant labai svarbu atskirti elgesį nuo žmogaus. Bet jeigu atsitinka taip, o, beje, atsitinka labai dažnai, - jog žmogus negavo tokio ugdymo, nuolat buvo baudžiamas, engiamas, nepripažįstamas? Jis juk būtinai visur jausis nevertas, nereikalingas, „pašalinis“. Kaip jūs padedate tokiam žmogui jaustis bent pakenčiamai?

Kai kuriuos dalykus, žinoma, galima paversti juokais arba į juos pažvelgti su šypsena. Nežinau, ar čia tiktų toks pavyzdėlis: mes, lietuviai, esame baisūs tada, kai kur nors svečiuose reikia sėstis prie stalo. Kartą buvau laidotuvėse, kuriose dalyvavo apie 40 žmonių. Šermenys, o visi stoviniuoja, trinasi pakampiais. Sriuba šąla, silkės džiūsta, o niekas nedrįsta sėstis pirmas. Tai aš tokiais atvejais labai dažnai pasakau ar padarau tai, kas parodo situacijos keistumą. Pavyzdžiui, mielai atsisėdu prie tortų ir valgau arba garsiai sakau: „Man taip nepatogu, nežinau, nei kur sėstis, kur čia pati iškilmingiausia vieta yra...“ – vien tik tam, kad įvardyčiau kitų žmonių būseną. Tai sakytina ne tik apie elgesį prie stalo, bet ir apskritai – jei matai, kad kas nors jaučiasi nejaukiai, pasidaryk kaip ir to žmogaus bendru jo išgyvenime, bet su švelnia šypsena, kadangi tai nėra tavo jausena, taigi šiek tiek dirbtinas dalykas. Na, yra dar gražesnių pavyzdžių, kaip žmonės vieni kitus paremia, padėdami vienas kitam jaustis jaukiai.

Užsiminėte apie tai, jog Dievas mus myli, sukūrė iš meilės... Taip, čia yra esminis dalykas.

Bet būtent šis esminis dalykas, ko gero, sunkiausiai iki sąmonės ir ateina. Labai dažnas sako: tikiu Dievą, bet negaliu patikėti, kad jis mane myli. Ką į tokį teiginį galite atsakyti?

Manau, tas suvokimas gali ateiti tiktai per dvasios lavinimą. Galiu duoti meilingą pavyzdį. Man tenka bendrauti su jaunais žmonėmis, gyvenančiais kolonijoje. Viena mergytė, moksleivė parašė man laišką, ir aš jai į jį atsakiau. Ir tada ji man parašė atsakymą, kad dabar jau tikinti, jog Dievas yra, ją myli ir globoja, nes kažkas į ją atkreipė dėmesį, parašė jai laišką. Tai toks „staigaus“ supratimo pavyzdys, jis gal netruks 50 metų, bet vis dėlto jai tai jau buvo šioks toks „kabliukas“. O šiaip, normaliam žmogui tokio atsitiktinio dalyko nepakanka, jam reikia pamažu lavintis, ir jis pagaliau suvokia, kontempliuodamas Nukryžiuotąjį ar Priskėlusįjį, kad jis mirė ir prisikėlė už visus žmones, taigi – ir už jį. Dvasinė literatūra sako, jog Jėzuje telpa praeitis, ateitis, taigi – ir mano gyvenimas. Aš nesu Dievui vienas iš šešių milijardų žmonių, Dievui aš esu Antanas Saulaitis...

Yra daugybė dvasinių pratybų būdų. Kaip žmogus lavina savo kojas bėgti, taip lavina ir savo dvasią. Bet tikrosios pratybos – tai 400 – 500 metų senumo metodas, pritaikytas šiems laikams, kai žmogus kasdien ištikimai atlieka tam tikrus mąstymus, kurių dinamika yra parengta taip, kad ilgainiui asmuo pradeda suvokti, jog Dievas jį myli asmeniškai. Tokio lavinimo padarinys – kad imame mokytis mylėti – turiu galvoje ne saldų jausmą, o apsisprendimą, - kitą žmogų, apsisprendžiame už kitą, priimame kitą. Mokydamasis mylėti, išmokstu būti dėkingas už šį pasaulį ir visa, kas jame, dalytis su kitais tuo, ką patyriau. Tos pratybos nėra magija ar kažkoks automatiškai atsitinkantis dalykas, tai yra tiesiog vienas būdas padėti sau. Kiti žmonės daro kitaip, bet šios mano minimos pratybos milijonams yra labai padėjusios.

Iš Jūsų kalbėjimo girdėčiau bent keletą svarbių dalykų, kurie galėtų mus nuteikti optimistiškai: pirmasis – išgyti, atsikratyti vidinių problemų, skausmų ir nuostatų vis dėlto įmanoma, antrasis – tam reikia dėti labai sąmoningas ir rimtas pastangas, ir pagaliau - labai svarbu visada stengtis atsigręžti į kitą žmogų, kad ir kas tai būtų – ar pagalbos ieškojimas sau pačiam, ar jos suteikimas kitam...

Taip. Ir geriausias mums žinomas pavyzdys – našlės. Vienos, žiūrėkim, vaikščios juodai apsirengusios, pilkais veidais, ir tai bus suprantama, jei tai truks mėnesį, pusmetį, na, metus, bet jei žmogus liūdi taip dešimt metų, tai jau kažkas negerai. Vienintelis būdas iš tokios bėdos išlipti – ištiesti ranką kitam. Pabandykite kaimynei padėti prižiūrėti anūką, kai jai to reikia, slaugykite senelius ar ką kita darykite. Ankstyvojoje Bažnyčioje ne veltui viena pirmųjų tarnysčių buvo našlių tarnystė. Našlės globodavo vaikus, padėdavo kitiems tvarkyti namų ūkį...

Kartais pasižiūrėjus į kai kuriuos atvirus, geraširdžius, šiltus žmones atrodo, kad jie gyvenime neturėjo jokių problemų, nepatyrė tų sunkių jausmų, apie kuriuos mes dabar šnekame. Kokia čia paslaptis - daugeliui toks žmogus atrodote Jūs pats. Ar Jums, tėve, tai, apie ką kalbame, yra pažįstama? Ar yra tekę „pasikauti“, kad išeitumėte iš panašių duobių?

Net ir labai pažįstama, kaip, manau, ir kiekvienam žmogui. Kai būna kokia nors kliūtis ir prieinu liepto galą ar atsitrenkiu į sieną, tai sakau sau: „Na, gerai, akivaizdu, kad viskas čia baigta. Galiu dabar tupėti čia šimtą metų. Bet galiu galvoti ir kitaip: aha, čia išėjimo nėra, tai reikia sugalvoti kitą būdą, kaip apeiti šią kliūtį, ją peršokti ar kitaip įveikti“. Nesėkmė yra ne tai, kad kas nors mums atsitinka, nesėkmė yra tai, kad mes netinkamai elgiamės, ištikti bėdos. Juk jei sugedo automobilis, tai turėčiau galvoti, ką daryti – ar pats taisysiu, ar šauksiuosi pagalbą, ar tiesiog jį čia paliksiu... Tai sakytina ir apie kitus, vidinius dalykus: jei jaučiuosi atstumtas, jei kas nors mane apšaukia, išmeta, tai galiu sėdėti susigūžęs ir liūdėti arba galiu pasakyti sau: šitos durys uždarytos, tai ieškokim lango arba kitų durų. Kai nulūžta koja arba ieškau būdų, kaip vaikščioti su viena, arba visą gyvenimą raudu, kad taip baisiai man atsitiko.

Žodžiu, reikia susiformuoti tam tikrą valingą požiūrį, o tam reikia laiko, juk ne viskas iš karto?

Taip, tikrai. Ir todėl ypač svarbu auklėjant vaiką leisti, kad jis pats tą požiūrį, įgūdį formuotųsi. Jei kas sugedo, o vaikelis klausia, kaip pataisyti, tai nereiktų tuojau pulti daryti tvarką, bet klausti: „O kaip tau atrodo? Ko reikia, kad galėtumei šį reikalą sutvarkyti?“. O ne: „Duok, aš pataisysiu“. Tai nieko gero neduoda. Na, kartais būna, jog reikia gyvybę išgelbėti, bet taip mūsų gyvenime, ačiū Dievui, atsitinka retai.

bernardinai.lt