KĄ REIŠKIA IŠGANYMAS

Česlovas Kavaliauskas

KĄ REIŠKIA IŠGANYMAS

Žinoma, nusidėjėlis turi atgailoti. Tačiau kodėl? Tiesiog todėl, kad kitaip jis nesuvoktų ką padaręs. Atgailos akimirka yra atgimimo akimirka. Dar daugiau, tai priemonė savo praeičiai pakeisti. Graikams atrodė, jog tai neįmanoma. Viename jų trumpučių aforizmų tvirtinama: "Net ir dievai negali pakeisti praeities". Kristus parodė, kad tai gali paprasčiausias nusidėjėlis.
Oscar Wilde De profundis.

OSCARAS WILDE' AS - nepaprastas rašytojas ir nepaprastas žmogus. Jis mus ne tik domina kaip rašytojas ar mąstytojas, bet drauge stebina kaip krikščionybės eksponentas, kaip krikščionybės ir moralės kritikas, gyvenimo pabaigoje atradęs Jėzų - Gelbėtoją.
Wilde' as itin gerai pažino antikinę kultūrą bei meną. 1878 metais pavyzdingai užbaigęs studijas Oksforde, spėjo pagarsėti kaip poetas, kuriam būdingas subtilumas ir moraliniai akcentai. Tai buvo tikras meno aristokratas, suformulavęs meno amžinybės koncepciją. Jis tapo įžymus Amerikoje, kur perskaitė daugybę paskaitų apie meną ir užsitarnavo enfant terrible vardą. 1884 metais Oscaras vedė turtingo Dublino valdininko dukterį ir įsikūrė prašmatnioje Londono dalyje. Jo šlovė nuolat augo. Labai išgarsėjo savo egzotiškomis ir spalvingomis pasakomis, o romanas "Doriano Grėjaus portretas" ilgą laiką buvo aštrių diskusijų objektas.
Deja, 1895 metais tarsi bombos sprogimas nuaidi teismo procesas, kuriame garsus rašytojas pasmerkiamas kalėti už homoseksualizmą. Be to, netrukus jis paskelbiamas bankrutavusiu. Ant jo galvos liejasi ir prakeikimai, ir patyčios. Vėliau jis pats pasakos, kokia skaudi buvo minios reakcija, kai jis, aprengtas dryžuotais rūbais, stotyje laukė traukinio, vežančio į kalėjimą. Sužinojus, kas jis, smalsių žioplių smaginimuisi nebuvo galo: "Visą pusvalandį pilkame lapkričio lietuje aš stovėjau, apgultas besityčiojančios minios". Įžymybė tapo visuomenės atplaiša, sukompromituotu žmogumi, elgeta. Viskas buvo gėdingai baigta. Žmona bematant gavo skyrybas...
Po dvejų metų Wilde' as išėjo laisvėn. Bet tai jau buvo kitas žmogus. Anglijoje jam neliko vietos, be to, dabar jis buvo vargšas. Draugų padedamas, jis apsilanko Italijoje, Šveicarijoje bei Prancūzijoje. Pagaliau mirties išvakarėse Paryžiuje 1900 metų lapkričio 29 dieną Wilde' as priima katalikybę, O kitą dieną miršta vargingame Hotel d'Alsace. Mirties priežastis - uždelstas sifilis. Vienu žodžiu, tai buvo visais atžvilgiais sukompromituotas žmogus.
Po penkerių metų pasirodo stebinanti Wilde’o išpažinties knyga, parašyta kalėjime. Jos pavadinimas - De profundis. Tai pažinimo, atgailos ir išpažinties laiškai, juose - Wilde'o atsivertimo istorija. Paaiškėjo, kad Redingo kalėjime jis buvo gavęs graikišką Naująjį Testamentą. Jis atrado Išganytoją! Jam atsivėrė pastoracinis krikščionybės rytmetis - kupinas poezijos ir šventumo. Jis buvo išgelbėtas.
Štai kaip atrodė lemiamas momentas: "Manyje susikaupė daug užsispyrimo ir daug prigimties maištingumo, kadangi pasaulyje nepalikau nieko, išskyrus viena. Aš praradau savo vardą, padėtį, laisvę ir turtą. Aš tapau kaliniu ir elgeta. Tačiau man dar buvo likę vaikai. Ir staiga įstatymo vardu jie buvo iš manęs atimti. Smūgis buvo toks gniuždantis, kad man nebeliko nieko kita, kaip pulti ant kelių ir tarti: "Vaiko kūnas yra tartum Viešpaties kūnas. Aš nevertas nei vieno, nei kito".
Man atrodo, kad tai mane ir išgelbėjo. Aš supratau, jog belieka priimti visa taip, kaip yra. Ir tuomet - kad ir kaip atrodytų keista - aš pasijutau laimingas. Tada atsivėrė mano siela, kurią aš radau savo gelmėje. Kaip dažnai būdavau jai priešas, o dabar radau ją laukiančią manęs tarsi bičiulio. Kai žmogus susitinka su savo siela, jis tampa paprastas kaip vaikas, ir kaip tik šito reikalavo iš mūsų Kristus"(1).
Wilde'as nusižeminęs priėmė ir pasmerkimą, ir panieką. Jis suvokė savo kaltę. Jis suprato, kad joks žmogus nevertas Dievo meilės, bet jam taip pat paaiškėjo, “kad amžinoji meilė skirta tam, kas jos amžinai nevertas". Tai buvo išgelbėjimo valanda, ir jis laisvu noru priėmė bausmę. "Meilė - sakramentas, kurį reikia priimti klūpant, ir Domine, non sum dignus turėtų būti priimančiųjų lūpose bei širdyje."
Iki atsivertimo rašytojas ne sykį šaipėsi iš krikščioniškosios moralės, tačiau dabar jam prieš akis iškilo evangelinė didžiosios nusidėjėlės figūra. Jis rašė: "Jėzaus moralė - išvien simpatija žmogui. Tokia ji ir turėtų būti. Jeigu Jėzus tebūtų pasakęs: Jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių, nes ji labai pamilo, - jau vien dėl to būtų verta numirti".
Evangelijų Gelbėtojas! Štai kas kalėjimo prieblandoje ir tvaike užgimė Wilde'o sieloje. "Doriano Grėjaus portreto" antimoralistas suvokė skirtumą tarp Jėzaus ir visų biurokratinių sistemų: "Kristus nepakentė nuobodžių negyvų mechaninių sistemų, kurios žmones paverčia daiktais, visus suvienodindamos, tarsi kitas tebūtų tik dar vienas pasaulyje. Jam nebuvo taisyklių, jam egzistavo tik išimtys".
Dabar suprantama, kodėl Wilde'as panorėjo mirti kaip katalikas. Jis iš tiesų buvo atradęs Gelbėtoją, kuris pasirodė lygiai toks, kokio ilgėjosi pavargusi jo siela.
Išgelbėjimas - tai centrinis Krikščionybės įvykis. Tai absoliuti tikėjimo pradžia, tai atspirties taškas. Ir visų svarbiausia - jog Kristus suteikė nusidėjėliui absoliučios reabilitacijos galimybę. Kaip keista! Krikščionybės klasikas Tomas Akvinietis ryžtingai skelbia, kad praeities pakeisti negali net Dievas (2)! Betgi Išgelbėjimas - gerasis piktadarys tapo pirmuoju oficialiai paskelbtu šventuoju! Tai itin gerai suvokė Wilde'as: "Graikams atrodė, jog tai neįmanoma [...]: "Net ir dievai negali pakeisti praeities". Kristus parodė, kad tai gali paprasčiausias nusidėjėlis". Jis netgi tvirtino: "Pasaulis visuomet mylėjo šventąjį kaip artimiausią Dievo tobulumo galimybę. O Kristus kažkokio dieviško instinkto dėka, rodos, visuomet mylėjo nusidėjėlį kaip artimiausią žmogaus tobulumo galimybę".
Pastaroji mintis itin gili. Išgelbėjimo paslaptis dažnai gali prasidėti nuo nusikaltimo. Šia prasme Augustinas sušuko: O felix culpa! Wilde'o atveju galima pasakyti, kad jo išganymas prasidėjo nuo totalaus žlugimo, atmetimo Dievo akivaizdoje. Čia būtina pastebėti ir analogiją su Jėzaus išgyvenimais ant kryžiaus. Juk kabodamas ant kryžiaus, jis mistiniu būdu susitapatino su nusidėjėliais, vardan jų pats tapo prakeikimu.
Taip tvirtina apaštalas Paulius Laiške galatams. Ir prisiminkime Jėzaus siaubą, kai prieš pat mirtį jis išgyveno Dievo apleidimą. "Dievo apleidimas! Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai? Šis Dievas ir Tėvas, su kuriuo jis iki pabaigos buvo save sutapatinęs, nepanoro pačioje pabaigoje su juo susitapatinti. Atrodytų, tarsi viskas buvo veltui. Ir jis, apskelbęs viso pasaulio akivaizdoje Dievo, savojo Tėvo, artumą bei atėjimą, dabar miršta absoliučiai Dievo atmestas ir šitaip prieš pasaulį pasirodo kaip bedievis: paties Dievo pasmerktasis, visiems laikams išbrauktasis" (3).
Aišku, kad tik šis Jėzus, ir kaip tik todėl, kad buvo išgyvenęs totalų Tėvo apleidimą, galėjo absoliučiai reabilituoti visus žuvusius. Juk jis ant savo pečių užsidėjo mūsų naštą! "Jėzus dievobaimingų žmonių papiktinimui solidarizavosi su visais vargdieniais, beturčiais, eretikais ir schizmatikais, nedorovingaisiais, su politiškai sukompromituotais, su išmestaisiais iš bendruomenės bei pamestaisiais, su silpnavaliais, su moterimis ir vaikais, ir apskritai su paprasta liaudimi. Po to jis neregėtai viršijo viską, ko didieji pranašai buvo pareikalavę atsivertimo ir naujo gyvenimo sukūrimo vardan. Jis netgi išdrįso - to joks pranašas nebūtų išdrįsęs - vietoj juridinių nuobaudų skelbti Dievo atleidimą - ir visiškai neatlyginamai. Jis tai darydavo asmeniškai, gatvės vidury, gyvenimo sraute, idant palengvintų atsivertimą ir atleidimą" (4).
Visa tai - tik komentaras Pauliaus tekstui: Kristus mus atpirko iš įstatymo prakeikimo, tapdamas už mus prakeikimu, nes parašyta: Prakeiktas kiekvienas, kuris kybo ant medžio ( Gal 3, 13). Siaubingi žodžiai! Istorija mums primena, kad žydai šiaip jau nepraktikuodavo nukryžiavimo, tačiau atvirą Dievo neigėją ir piktžodžiautoją, užsvaidę akmenimis, kartais ištiesg "pakabindavo ant medžio", idant visiems būtų rūstus įspėjimas. Jėzaus atveju žydai pasinaudojo romėnų teise ir Romos marionete.
Galimas dalykas, kad Wilde'as tokio prakeikimo prasme galėjo save identifikuoti su Nukryžiuotuoju.

Straipsnio tęsinys>>

1. Oscaro Wilde'o citatos iš: The Portable Oscar Wilde. - New York, 1978. - P. 537 sq.

2. Plg. Summa Theologiae, 1, q. 25, a. 4: "Utrum Deus possit facere, quod praererira non fuerint".

3. Küng H. Ewiges Leben?- München, 1982. - S. 126.

4. Ibid - S. 124.

Iš knygos:

Česlovas Kavaliauskas. Tarp fizikos ir teologijos. Aidai, 1998