Po vienu stogu

Pradėjo veikti krikščioniškų renginių reklamos puslapėlis. Visus kviečiam apsilankyti ir patiems prisijungti prie informacijos pateikimo. Žr. po vienu stogu>>

Gimtoji nuodėmė

nekrikščioniškame interpretavime

Erich Fromm
iš knygos Menas mylėti

Kiekviena meilės teorija privalo remtis žmogaus ir jo egzistencijos samprata. Gyvūnų meilė, ar tiksliau meilės ekvivalentas gyvūnų santykiuose, jų prisirišimas iš esmės tėra instinktyvaus jų elgesio sudėtinė dalis, o žmoguje veikia tik šio instinktyvaus mechanizmo reliktai. Svarbiausia žmogaus egzistencijoje yra tai, kad jis kilęs iš gyvūnijos, iš instinktyvaus prisitaikymo, kad jis įveikė gamtos ribas - nors niekados iš jų neišsivadavo, jis yra jos dalis, - ir vis dėlto kartą pasukęs į šalį nuo gamtiškumo, kartą išmestas iš rojaus - pirminių sąsajų su gamta - jis nebegali grįžti atgal; net jei ir mėgintų, cherubinai savo degančiais kardais pastotų jam kelią. Žmogus tegali žengti į priekį, ugdydamas savo protą, ieškodamas naujos, žmogiškosios, harmonijos, vietoje negrįžtamai prarastos priešžmogiškosios.

Kai žmogus gimsta ar žmonių giminės, ar atskiro individo prasme, jis tarsi išmetamas iš apibrėžtos situacijos tiek, kiek yra apibrėžti instinktai, į neapibrėžtą, netikrą ir atvirą situaciją. Čia gali būti tikras tik dėl to, kas jau praėjo, - ateityje tikra tiktai viena - mirtis.

Žmogus apdovanotas protu; jis yra gyvenimas, suvokiantis pats save; jis turi supratimą apie save, savo draugus, apie savo praeitį ir savo ateities galimybes. Šis suvokimas savęs kaip atskiros visumos, suvokimas savo gyvenimo kaip trumpo švystelėjimo, ir to, kad ne savo valia gimęs, ir mirs prieš savo valią, kad mirs anksčiau negu tie, kuriuos myli, arba tie pirma jo, suvokimas savo vienišumo ir atskirtumo, savo bejėgiškumo prieš gamtos ir visuomenės jėgas, visa tai daro jo uždarą, atskirtą egzistenciją nepakeliamu kalėjimu. Jis išeitų iš proto, jei negalėtų išsivaduoti iš šio kalėjimo ir susieti save, vienaip ar kitaip susivienyti su žmonėmis, su išoriniu pasauliu.

Atskirtumo išgyvenimas sukelia nerimą; būtent jis ir yra visokio nerimo šaltinis. Būti atskirtu reiškia būti atkirstu, be jokių galimybių panaudoti savo žmogiškąsias jėgas. Iš atskirtumo kyla bejėgiškumas, nepajėgumas aktyviai veikti pasaulį - daiktus ir žmones - tai reiškia, kad pasaulis gali kėsintis į mane be jokių mano galimybių atsispirti. Taigi atskirtumas yra didelio nerimo šaltinis. Be to, jis sukelia gėdos ir kaltės jausmus. Šis kaltės ir gėdos išgyvenimas išreikštas Biblijos pasakojimo apie Adomą ir Ievą. Po to, kai Adomas ir Ieva paragavo "gėrio ir blogio pažinimo medžio" vaisiaus, po to, kai jie nepaklausė (nėra gėrio ar blogio, jei nėra laisvės nepaklusti), po to, kai jie tapo žmonėmis, išsilaisvindami iš pirminės gyvulio harmonijos su gamta, t.y. gimė kaip žmogiškos būtybės, - pamatė, kad "jie yra nuogi, - ir jie susigėdo". Kažin ar mes sutiksime, kad toks senas ir pamatinis mitas kaip šis išreiškia skrupulingą devynioliktojo amžiaus moralės požiūrį ir kad svarbiausia, ką šiame pasakojime norima mums pranešti, yra sumišimas dėl to, kad jų genitalijos buvo matomos? Vargu ar taip yra, tad traktuodami pasakojimą Viktorijos laikų dvasia, mes prarandame esmę, kuri, atrodo, yra tokia: po to, kai vyras ir moteris suvokė save ir vienas kitą skyrium, jie suprato savo atskirtumą ir savo skirtingumus tik tiek, kad priklauso skirtingoms lytims. Bet supratę savo skirtingumą, jie pasijuto svetimi, nes dar nebuvo išmokę mylėti vienas kito (tai labai ryšku iš to, kad Adomas gindamasis kaltina Ievą, užuot mėginęs ją apginti. Žmogiškojo atskirtumo suvokimas, neatgavus ryšio per meilę, - tai yra gėdos pagrindas. O taip pat ir kaltės bei nerimo priežastis.

Taigi didžiausia žmogaus reikmė yra būtinumas peržengti šį atskirtumą, išeiti iš vienatvės kalėjimo. Absoliuti nesėkmė siekiant šio tikslo veda į beprotybę, nes panika dėl visiškos vienatvės gali būti įveikta tik visiškai atsitraukus nuo išorinio pasaulio, kai atskirtumo jausmas išnyksta todėl, kad dingsta išorinis pasaulis, nuo kurio esi atskirtas.

Visų amžių ir kultūrų žmogus susiduria su poreikiu spręsti vieną ir tą patį klausimą: kaip įveikti atskirtumą, sąryšį, kaip peržengti savo individualaus gyvenimo ribotumą ir atrasti vienybę. Tas pats klausimas iškyla žmogui, gyvenančiam uolose, klajokliui, ganančiam savo avis, Egipto valstiečiui, Finikijos amatininkui, Romos kareiviui, viduramžių vienuoliui, Japonijos samurajui, šiuolaikiniam tarnautojui ir gamyklos darbininkui. Klausimas tas pats, nes kyla iš tų pačių pagrindų: iš žmogiškosios situacijos, iš žmogaus egzistencijos sąlygų. O atsakymai skiriasi. Į klausimą gali būti atsakyta gyvulių garbinimu, žmonių aukojimu ar karinėmis pergalėmis, polinkiu į prabangą, asketišku atsižadėjimu, maniakišku darbu, menine kūryba, meile Dievui ir meile Žmogui. Nors atsakymų daug - žmonių istorija yra jų metraštis - jie nėra nesuskaičiuojami. Atvirkščiai, jei mes nekreipsime dėmesio į neesminius skirtumus, pamatysime, kad skaičius atsakymų, kurie buvo duodami ir kurie galėjo būti duoti įvairiose žmonių kultūrose, yra ribotas. Religijos ir filosofijos istorija - tai tokių skirtingų kokybiškai ir kiekybiškai atsakymų istorija.
...
Daugiau skaitykite čia>>

Kas gi ta bendruomenė?

Taip jau nutiko, kad "neformaluose" įsiplėskus diskusijai apie bendruomenę, beveik visi apie ją pasisakė atskiru įrašu. Taigi, bandau pasivyti kitus ir aš.
Man kažkodėl pasirodė, kad į šį klausimą atsakė vienas neformalas jau maždaug prieš du tūkstančius metų. Ne, jis nedavė griežtus rėmus turinčio teorinio bendruomenės apibrėžimo. Greičiau priešingai, jo samprata netelpa mūsų kuriamuose įrėminimuose. Tiesa, jis duoda atsakymą į šiek tiek kitais žodžiais suformuluotą klausimą: - Kas yra artimas? Bet ar ne iš artimųjų susideda bendruomenė?
Lk 10, 30-37 Jėzus prabilo: „Vienas žmogus keliavo iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį. Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas. Jis pamatė, bet praėjo kita puse kelio. Taip pat ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį matė ir praėjo kita kelio puse. O vienas pakeleivis samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo. Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui, užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį. Kitą dieną jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: 'Slaugyk jį, o jeigu išleisi ką viršaus, sugrįžęs aš tau atsilyginsiu'. Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?" Jis atsakė: „Tas, kuris parodė jam gailestingumą". Jėzus atsakė: „Eik ir tu taip daryk!"
Argi tai ne atsakymas ir į klausimą, kas yra bendruomenė?
O gal mums priimtinesnis ano meto modelis, kad svarbiausia yra ritualinis švarumas, o ne gyvas žmogus; svarbiau saujelės žmonių komfortas už žmogų pakliuvusį nelaimėn. Juk tiek kunigas, tiek levitas pasielgė pagal savo bendruomenės nuostatas. Taip, nenustebkite, jų religija reikalavo nesusitepti kažkokiu pakelėje gulinčiu, tikėtina, svetimšaliu ir dar kraujuojančiu. Sustoję padėti, jie gi iš kart susiteptų. O jie grįžta namo po religinių apsivalymų Jeruzalėje. Ką jie pasakys žmonėms sugrįžę į Jerichą? Bus susitepę ir negalės atlikinėti šventųjų apeigų, negalės apipjaustyti naujagimių ir pan. O be to, negaus ir užmokesčio už ritualinius patarnavimus. Jų pačių bendruomenė visai neapsidžiaugtų, jeigu anie grįžtų namo susitepę.
Be to, Jėzus, kaip pavyzdį parenka visai ne tikratikį žydą, o pusiau pagonį, maišyto kraujo samarietį. Pasirodo, toks klaidatikis yra tikresnis Jėzaus bendruomenės narys už "tikrajai" bendruomenei ir jos nuostatoms atsidavusį teisuolį. Keista, ane? Bet tokį pavyzdį mums pasakoja Jėzus.
Tai kas yra bendruomenė? Kaip jums atrodo?
Žinoma, religinis modelis yra komfortabilesnis ir kiekvieno valia rinktis. Nesakau, kad burtis į bendruomenėles yra blogai. Bet jomis uždaryti Jėzaus bendruomės sampratą - tai jau religinis, o ne Jėzaus modelis.
Kažkaip manęs neapleidžia nuojauta, kad Jėzaus anekdotai, vertė aukštyn kojom ne tik ano meto religingųjų mąstyseną, bet vis dar yra nepalankūs ir mūsų laikų religingiesiems.

PS. Gerbiamas komentuotojau, kuriam vis atrodo, kad reikia užsidaryti savo "teisingoje" bendruomenėje ir mėgautis joje psichologiniu komfortu, labai draugiškai perspėju, kad šis neformalų puslapis yra labai suteptas klaidatikybėmis ir komentuodamas jame, pats gali susitepti.

Minčių ratas

Užsisuku aš, užsisuki tu,,,visi mes sukamės savų minčių rate,,,slepiamės savuose užkaboriuose,,,bijom įisileisti JO šviesos, nes ji mus keičia,,norim pasilikti tuose Dantės ratuose,,pasidaro jie tokie savi ir nenugalimi,, Aš taip noriu kartais iš jo ištrukti,,bet savom jėgom negaliu,,,esu silpna,,žinau tai, bet tamsa neužgožia Jo šviesos, kuri tamsumas pašalina,,,imu matyti tai, ko anksčiau nemačiau,,,arba mačiau tik pro miglą,,kaip gera tikėti, kad pamatysi tą šviesą tunelio gale,,,

Iš Stanislovo atsidūsėjimų

Paimkime maisto, nes "dar ilgas kelias". Pelenuose kepta duona. Atgailos duona... Temaitina mane, Viešpatie, ta duona - turiu eiti...

Antai vėlei mokiniai sprendžia skaičiavimo uždavinį. Štai jau baigė - sudėjo, padaugino, atėmė. Skubiai verčia jie patį paskutinį puslapį, - ,"ar gautas atsakymas?" Jei ne, ieško klaidos, vėl iš naujo daugina, atima… Ir mano gyvenimas - milžiniškas uždavinynas… Vykdau savo pareigas, sprendžiu uždavinius. Taip tęsis tol, kol nuskambės giesmės žodžiai: Requiem - Lux.

Vis viena ir ta pati mintis nuolat ramybės neduoda: kur patogiau ir šilčiau prisiglaudus. Bet ir vėl reikia eiti... Dažnai pajuntu kankinantį nuovargį. Žinoma, kaip nenuvargsi įvairius šunkelius išbraidęs! Bet kiekvieną kartą, kai pažvelgiu Tau į akis, man rodos, kad mano užspausta siela atsitiesia, o nuvargusios kojos pailsi... Žinau, Viešpatie, kad Tavo takai tiesūs! ir uolius Tavo kelių keleivius vadiname "rectus ac simplex" - "tiesūs ir paprasti". Tavo keliai tiesūs. Tik aš kraipau juos. Ir taip dažnai teisinuosi ir nuo aukos bėgu… Simboliška, kad laidotuvių dieną giedame: Dirige Domine Deus meus in conspectu tuo viem meam. Taigi: praėjo gyvenimas, nuvargo mūsų kojos, o nueita taip mažai, taip mažai. Ėjome ne tiesiu Viešpaties keliu, bet vingiuotu it Čiurlionio "Žalčio" sonatos taku.

Kai žengėme į Tavo kūriniją ir klausėme jos "kas esi Tu?", greitai rasdavome daugiau ar mažiau aiškų, visada mus patenkinantį atsakymą. Mes pasitenkindavome net ir visiškai neaiškiu atsakymu. Bet kai mūsų sielos gelmė klausia apie Tave patį, jokio aiškesnio atsakymo nerandame. Visa, ką tik apie Tave žinojome, išsakome, bet galų gale vėl turime ištarti: "O vis dėlto tai nesi Tu!" Visi mūsų išmokti žodžiai, kai juos pradedame taikyti Tau, tampa nepakenčiamai menki, šiurkštūs, banalūs... Kaip pavadinti begalybę? Juk ir vardas Begalinis, kurį mes Tau davėme, nėra joks vardas, nes jis prasideda priešdėliu ,"be". Ir tas ,"be" yra mūsų kančia. Už jo, kaip ir už "ne", slypi nepajėgumas, baimė, nusivylimas. Gerai darė tie žmonės, kurie Tavo Vardo niekad neištardavo ir nerašydavo. Kaip Tave pavadinti, Tave, kurs esi toks paslaptingas ir toks neapsakomai didis? Tave, kurs esi visa ir ,"be Tavęs nėra kito". Sunku mums pakelti tą Tavo neaprėpiamumą. Mums, norintiem viskam duoti vardus, viską pasiimti, į ką nors atsiremti. Sunku... Kaipgi mes prisiglausim prie Tavęs, kurs esi nuolatos "ne tas..."?

Mūsų būties pagrindinis jausmas - troškimas pabėgti nuo "nieko", nuo nebūteis. Bėgimas nuo nebūties - yra bėgimas ir į Tave -Tave, "kurs esi tas, kurs esi"...
Bet mums neužtenka žinoti, kad Tu esi. Kai žmogus žino apie Tave tik tiek, kad Tu esi, jis kenčia.Taip, žodžiai "Tu esi" gali slėpti ir tai, kas džiugu, ir tai, kas baisu. Nėra ko stebėtis, kad žmogus, kuris žino tik tai, kad esi, nežino, kaip Tave pasitikti. Jam norisi ir nuo Tavęs bėgti, ir artintis prie Tavęs. Bet galų gale jis tegali užsidengti akis, parpulti kniūbsčias ir drebėti. Drebėti ne is meilės, ne iš neapykantos, bet vien dėl Tavo paslaptingumo.

Dieve, Tu mūsų diena, tačiau Tu esi
Ne vien Šviesa, bet ir Tamsa. Dieve,
Tu esi ir Diena, ir Naktis. Ir Tavo šviesos saulė
Žemės vaikams kartais atrodo juoda.
Tamsi, bet kartu ir šviečianti.
Traukianti į save ir atstumianti.
Iš Tavęs sklinda gaivinanti šiluma, bet kartais
Aplink Tave yra nepakenčiamai šalta ir nyku.
Todėl ir Tavo rankų kūriniai
Yra kartu žavingi ir bjaurūs...
Visada keliaujant Tavo pėdomis per Tavo
Pasaulį, kai jau, rodos, surasime Tave,
Prieš mus vėl iškyla nesuprantamas,
Baisus, atstumiantis Tavo visatos paslaptingumas.

Iš knygos
Tėvas Stanislovas. Atsidūsėjimai
Dialogo kultūros institutas, 2003

Kristaus

Kartais savęs paklausiu, kas aš esu. Bažnyčios, bendruomenės prasme. Kas aš? Ir visada sau atsakau: aš esu krikščionė. Kažkaip gera pasidaro išgirdus šį atsakymą iš savo širdies gelmių, tik kažkodėl jaučiu nuolatinį spaudimą būti prie kažkuo...
Kaskart, kai pasakau, kad vaikštau į liuteronų pamaldas, visi nustemba (na, tie, kurie pirmą kartą tai išgirsta) "Tu liuteronė?!" Tada viduje kažkas susiraukia tari atsikandęs citrinos - tai mano aš:) Aš ne liuteronė, aš ir ne katalikė, nors visus formalumus esu priėjusi būtent pastarojoje bažnyčioje. Sakau, priėjusi, ne priėmusi, nes faktas tas, kad visa, ką gavau vėliau man yra brangiau už visus tuos ritualus, kurių nesupratau, kurie man buvo nesuprantami ir niekas man jų nepaaiškino. Net nesistengė, toks jausmas. Tik išmok poteriukus, atkalk išpažinties litaniją ir tu beveik šventas. Katalikų bažnyčia mane tiek išgąsdino ir atstūmė nuo savęs, kad iki šiol jos vengiu. Buvau pora kartų užsukusi į mišias, bet kažkodėl jaučiau lygiai tą patį šaltį, net pamokslai taip visų pamėgtuose Bernardinuose man kažkaip ne taip skamba... Net nežinau, kaip...
Taigi aš ne liuteronė, tuomet kas aš? - Na, aš krikščionė.
- So...?
- So? Aš tiesiog krikščionė, kuri atrado Viešpatį ne dėl kokios nors bažnyčios veikimo, tiesiog dėl to, kad Dievas atsakė į mano klausimus, o ne Liuteris. Liuteris buvo tik įrankis Dievo rankose. O kas liuteronus padarė liuteronais?... Be to, į liuteronų bažnyčia aš buvau atvesta Jo rankos, taigi tai buvo Jo valia, kad aš būčiau ten, kur esu. Ir aš laiminga. Man čia gera, nors kartais susilaukiu tokių draugiškų pastabėlių, kad retai pasirodau. Na, ne taip jau ir retai. Stengiuosi ateiti pasiklausyti Dievo Žodžio iš kunigo lūpų kiekvieną sekmadienį, tiesiog per tuos du mano tikėjimo metus Viešpats mane vedžioja labai įvairiais keliais. Kartais nueinu pas laisvuosius krikščionis, ALFA kursus lankau pas katalikus, kai grįžtu namo pas tėvus, nueinu į sekmininkų pamaldas... Einu ten, kur veda mano širdis, o mano širdis pastaruoju metu kažkaip labai aiškiai girdi Jo balsą. Kažkas galbūt mane pavadina pasimetėle, bet savo bendruomenę aš turiu - brolius ir seseris Kristuje. Tai yra vienintelė bendruomenė, kuriai noriu priklausyti - Kristaus bendruomenei.
Kita vertus, jaučiu, kad visgi man reikia Kristaus kūno ir Kristaus kraujo, kad mano siela atsinaujintų. per tai nuplaunamos mano kojos, nes aš pati jau esu išsimaudžiusi;) Taigi, man tarsi neužtenka šlovinimo, nes iš tiesų šlovinu Viešpatį kiekvieną vakarą ir kiekvieną dieną. Šlovinu, dėkoju už žmones, kuriuos sutinku, kuriuos dar sutiksiu, nes faktas tas, kad sutinku pačius nuostabiausius žmones pasaulyje. Tokius, kurie man kelia klausimus, į kuriuos Viešpats man duoda atsakymus. Tai nuostabus bendravimas su Juo:) Bet man iš tikrųjų reikia duonos ir vyno, kuris valgomas ir geriamas Jėzaus atminimui. Kristus yra pasakes: "Kas nevalgys mano kūno ir negers mano kraujo.." ir dar Jis yra pasakęs: "Mano kūnas tikrai yra duona, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas..."

Kartais esu pasimetusi dėl viso to... Kas yra teisus: žmogus ar Dievas? Kvailas klausimas, ar ne