Nuo vienumos link bendruomenės, nuo bendruomenės link tarnystės

Šiandien radau Henri Nouwen straipsnį šiuo pavadinimu. Pradžią išverčiau. Manau, kad jis atsako į daugelį mūsų liestų temų.

Visų pirma, jo autorius - katalikų kunigas, teologijos dėstytojas, daktaras, kuris savo gyvenimą baigė atidėjęs visas savo regalijas ir pasišventęs padėti prie lovos prikaustytam žmogui.

Antra, jis kalba tiek apie vienumą, tiek apie bendruomenę, tiek apie tarnystę - apie temas, kuriomis mes diskutuojam.

Žodžiu, pateikiu jums įvadą, bet siūlau perskaityti visą straipsnį, jei tik mokat angliškai. Jei nemokat, gali tekti laukti, kol baigsiu išversti, tik negaliu pažadėti, kad tai bus labai jau greitai. Taigi, straipsnis:

Žodis discipleship (angl. – mokinystė) ir discipline (angl. – disciplina) kyla iš to paties žodžio. Mane tai visuomet stebino ir žavėjo. Kuomet nusprendei ištarti, „Taip, noriu sekti Jėzumi“, iškyla klausimas: „Kokios disciplinos padės man ištikimai laikytis šio pasirinkimo?“ Jei norime būti Jėzaus mokiniai, turime gyventi gyvenimą, kuris remiasi disciplinomis.

Rašydamas žodį disciplina neturiu omeny kontrolės. Jei suprantu psichologijos ar ekonomikos discipliną, valdau tam tikras žinias. Jei auklėju (arba disciplinuoju) savo vaikus, noriu juos šiek tiek kontroliuoti.

Tačiau dvasinio gyvenimo kontekste, žodis disciplina reiškia „pastangas sukurti erdvę, kurioje Dievas gali veikti“. Disciplina reiškia neleisti visiškai pripildyti gyvenimo. Disciplina reiškia, kad kažkur nesi užsiėmęs – tuo labiau perdėtai susirūpinęs reikalais. Dvasiniame gyvenime gyventi pagal discipliną reiškia sukurti tą erdvę, kur kažkas tau gali įvykti, ko nebuvai suplanavęs ar ko tikėjaisi.

Mano manymu, yra trys svarbiausios disciplinos, padedančios mums išlaikyti ištikimybę, ne vien kad taptume mokiniais, bet kad išliktume mokiniais. Apie šias disciplinas kalba mums pažįstamos, bet tuo pačiu, galbūt, ir netikėtos, Rašto eilutės.

„Tomis dienomis Jėzus užkopė į kalną melstis. Ten jis praleido visą naktį, melsdamasis Dievui. Išaušus rytui, jis pasišaukė savo mokinius ir iš jų išsirinko dvylika; juos ir pavadino apaštalais: Simoną, kurį praminė Petru, jo brolį Andriejų, Jokūbą ir Joną, Pilypą ir Baltramiejų, Matą ir Tomą, Alfiejaus sūnų Jokūbą ir Simoną, vadinamą Uoliuoju, Jokūbo sūnų Judą ir Judą Iskarijotą, vėliau tapusį išdaviku.
Nusileidęs su jais žemyn, apsistojo lygumoje. Ten buvo gausus jo mokinių būrys ir didelė daugybė žmonių iš visos Judėjos ir Jeruzalės, iš Tyro ir Sidono pajūrio. Jie susirinko jo pasiklausyti ir pagyti iš savo ligų. Buvo pagydomi netyrųjų dvasių varginamieji. Visa minia stengėsi jį paliesti, nes iš jo ėjo galia ir visus gydė“ (Lk 6,12-19).

Tai – nuostabi istorija, pasakojanti apie naktį, po kurios seka rytas, po kurio seka diena. Naktį jėzus praleido vienumoje su Dievu. Ryte aplink save jis subūrė apaštalus ir sukūrė bendruomenę. Dievą kartu su apaštalais jis ėjo ir pamokslavo Žodį ir gydė ligonius.
Pastebėkite seką: nuo vienumos prie bendruomenės, nuo bendruomenės prie tarnystės. Naktis vienumai, rytas bendruomenei, diena tarnystei.

Kaip dažnai tarnaudamas norėdavau viską atlikti pats. Jei man nepavykdavo, eidavau pas kitus ir sakydavau „Prašau, padėk“ – ieškodavau bendruomenės. Jei ir tai nepadėdavo, galbūt pradėdavau melstis.

Tačiau Jėzus moko priešingos tvarkos. Viskas prasideda vienumoje su Dievu. Tuomet ji suburia bendruomenę – žmonių bendrystę, su kuria dalinasi misija. Galiausiai, ši bendruomenė eina gydyti ligonių ir skelbti gerosios naujienos.

Mano manymu, vienumą, bendruomenę ir tarnystę galima vertinti kaip tris disciplinas, kurių pagalba kuriame erdvę Dievui. Jei sukursime erdvę, kurioje Dievas galės veikti ir kalbėti, įvyks kažkas netikėto. Jei norime būti mokiniais, esame pašaukti gyventi šiomis disciplinomis.

Kiek kainuoja Jėzaus kraujas?

Šiaip, sunku net komentuoti, skaitant tokias reklamas. O tylėti irgi nesinori. Nepagalvokit, kad čia dabar noriu šaipytis iš Katalikų bažnyčios. Man tikrai ne tas pats kokie dalykėliai yra brukami mano tėvams ir draugams. O ir aš pats negaliu savęs radikaliai atsieti nuo bažnyčios kurios nariai man paskelbė Evangeliją ir kuriai priklauso mano artimieji.
Ir man ne tas pats, kad iš Jėzaus palikto įsako jo atminimui ir bendravimui laužyti duoną bei gerti iš vienos taurės - dabar daromas biznis.
Ši reklama katalikiškame leidinyje (Seleziečių žinios) su užvadinimu "Amžinosios šv. Mišios" tikrai pritrenkia. Tereikia užsirašyti į tam tikrą draugiją ir už tave tris kartus per dieną amžinai bus pilstomas Jėzaus kraujas tau net nedalyvaujant. Ir tai labai „papigiai“. Tik 40 Lt už dušią. Ir be to, į šią draugiją galima įrašyti net to nežinančius žmones, net ir mirusius žmones. Kažkaip panašiai kaip pas mormonus su mirusiųjų krikštu gaunasi. Tereikia už save ar už kokį visai to nežinantį asmenį persiųsti pašto perlaidą - 40 Lt ir jau kraujas liejasi laisvai tris kart per dieną. Na, žinoma, valiuta valiutai nelygi, bet jei žiūrėt į skaičius, tai sakyčiau infliacija ir čia paveikė kainą. Judas pardavė tik už 30.
Taip, gal pinigai naudojami ir kilniais tikslais, nesiginčiju, bet vis tiek negaliu suprasti tokio biznio.

Po vienu stogu

Pradėjo veikti krikščioniškų renginių reklamos puslapėlis. Visus kviečiam apsilankyti ir patiems prisijungti prie informacijos pateikimo. Žr. po vienu stogu>>

Gimtoji nuodėmė

nekrikščioniškame interpretavime

Erich Fromm
iš knygos Menas mylėti

Kiekviena meilės teorija privalo remtis žmogaus ir jo egzistencijos samprata. Gyvūnų meilė, ar tiksliau meilės ekvivalentas gyvūnų santykiuose, jų prisirišimas iš esmės tėra instinktyvaus jų elgesio sudėtinė dalis, o žmoguje veikia tik šio instinktyvaus mechanizmo reliktai. Svarbiausia žmogaus egzistencijoje yra tai, kad jis kilęs iš gyvūnijos, iš instinktyvaus prisitaikymo, kad jis įveikė gamtos ribas - nors niekados iš jų neišsivadavo, jis yra jos dalis, - ir vis dėlto kartą pasukęs į šalį nuo gamtiškumo, kartą išmestas iš rojaus - pirminių sąsajų su gamta - jis nebegali grįžti atgal; net jei ir mėgintų, cherubinai savo degančiais kardais pastotų jam kelią. Žmogus tegali žengti į priekį, ugdydamas savo protą, ieškodamas naujos, žmogiškosios, harmonijos, vietoje negrįžtamai prarastos priešžmogiškosios.

Kai žmogus gimsta ar žmonių giminės, ar atskiro individo prasme, jis tarsi išmetamas iš apibrėžtos situacijos tiek, kiek yra apibrėžti instinktai, į neapibrėžtą, netikrą ir atvirą situaciją. Čia gali būti tikras tik dėl to, kas jau praėjo, - ateityje tikra tiktai viena - mirtis.

Žmogus apdovanotas protu; jis yra gyvenimas, suvokiantis pats save; jis turi supratimą apie save, savo draugus, apie savo praeitį ir savo ateities galimybes. Šis suvokimas savęs kaip atskiros visumos, suvokimas savo gyvenimo kaip trumpo švystelėjimo, ir to, kad ne savo valia gimęs, ir mirs prieš savo valią, kad mirs anksčiau negu tie, kuriuos myli, arba tie pirma jo, suvokimas savo vienišumo ir atskirtumo, savo bejėgiškumo prieš gamtos ir visuomenės jėgas, visa tai daro jo uždarą, atskirtą egzistenciją nepakeliamu kalėjimu. Jis išeitų iš proto, jei negalėtų išsivaduoti iš šio kalėjimo ir susieti save, vienaip ar kitaip susivienyti su žmonėmis, su išoriniu pasauliu.

Atskirtumo išgyvenimas sukelia nerimą; būtent jis ir yra visokio nerimo šaltinis. Būti atskirtu reiškia būti atkirstu, be jokių galimybių panaudoti savo žmogiškąsias jėgas. Iš atskirtumo kyla bejėgiškumas, nepajėgumas aktyviai veikti pasaulį - daiktus ir žmones - tai reiškia, kad pasaulis gali kėsintis į mane be jokių mano galimybių atsispirti. Taigi atskirtumas yra didelio nerimo šaltinis. Be to, jis sukelia gėdos ir kaltės jausmus. Šis kaltės ir gėdos išgyvenimas išreikštas Biblijos pasakojimo apie Adomą ir Ievą. Po to, kai Adomas ir Ieva paragavo "gėrio ir blogio pažinimo medžio" vaisiaus, po to, kai jie nepaklausė (nėra gėrio ar blogio, jei nėra laisvės nepaklusti), po to, kai jie tapo žmonėmis, išsilaisvindami iš pirminės gyvulio harmonijos su gamta, t.y. gimė kaip žmogiškos būtybės, - pamatė, kad "jie yra nuogi, - ir jie susigėdo". Kažin ar mes sutiksime, kad toks senas ir pamatinis mitas kaip šis išreiškia skrupulingą devynioliktojo amžiaus moralės požiūrį ir kad svarbiausia, ką šiame pasakojime norima mums pranešti, yra sumišimas dėl to, kad jų genitalijos buvo matomos? Vargu ar taip yra, tad traktuodami pasakojimą Viktorijos laikų dvasia, mes prarandame esmę, kuri, atrodo, yra tokia: po to, kai vyras ir moteris suvokė save ir vienas kitą skyrium, jie suprato savo atskirtumą ir savo skirtingumus tik tiek, kad priklauso skirtingoms lytims. Bet supratę savo skirtingumą, jie pasijuto svetimi, nes dar nebuvo išmokę mylėti vienas kito (tai labai ryšku iš to, kad Adomas gindamasis kaltina Ievą, užuot mėginęs ją apginti. Žmogiškojo atskirtumo suvokimas, neatgavus ryšio per meilę, - tai yra gėdos pagrindas. O taip pat ir kaltės bei nerimo priežastis.

Taigi didžiausia žmogaus reikmė yra būtinumas peržengti šį atskirtumą, išeiti iš vienatvės kalėjimo. Absoliuti nesėkmė siekiant šio tikslo veda į beprotybę, nes panika dėl visiškos vienatvės gali būti įveikta tik visiškai atsitraukus nuo išorinio pasaulio, kai atskirtumo jausmas išnyksta todėl, kad dingsta išorinis pasaulis, nuo kurio esi atskirtas.

Visų amžių ir kultūrų žmogus susiduria su poreikiu spręsti vieną ir tą patį klausimą: kaip įveikti atskirtumą, sąryšį, kaip peržengti savo individualaus gyvenimo ribotumą ir atrasti vienybę. Tas pats klausimas iškyla žmogui, gyvenančiam uolose, klajokliui, ganančiam savo avis, Egipto valstiečiui, Finikijos amatininkui, Romos kareiviui, viduramžių vienuoliui, Japonijos samurajui, šiuolaikiniam tarnautojui ir gamyklos darbininkui. Klausimas tas pats, nes kyla iš tų pačių pagrindų: iš žmogiškosios situacijos, iš žmogaus egzistencijos sąlygų. O atsakymai skiriasi. Į klausimą gali būti atsakyta gyvulių garbinimu, žmonių aukojimu ar karinėmis pergalėmis, polinkiu į prabangą, asketišku atsižadėjimu, maniakišku darbu, menine kūryba, meile Dievui ir meile Žmogui. Nors atsakymų daug - žmonių istorija yra jų metraštis - jie nėra nesuskaičiuojami. Atvirkščiai, jei mes nekreipsime dėmesio į neesminius skirtumus, pamatysime, kad skaičius atsakymų, kurie buvo duodami ir kurie galėjo būti duoti įvairiose žmonių kultūrose, yra ribotas. Religijos ir filosofijos istorija - tai tokių skirtingų kokybiškai ir kiekybiškai atsakymų istorija.
...
Daugiau skaitykite čia>>

Kas gi ta bendruomenė?

Taip jau nutiko, kad "neformaluose" įsiplėskus diskusijai apie bendruomenę, beveik visi apie ją pasisakė atskiru įrašu. Taigi, bandau pasivyti kitus ir aš.
Man kažkodėl pasirodė, kad į šį klausimą atsakė vienas neformalas jau maždaug prieš du tūkstančius metų. Ne, jis nedavė griežtus rėmus turinčio teorinio bendruomenės apibrėžimo. Greičiau priešingai, jo samprata netelpa mūsų kuriamuose įrėminimuose. Tiesa, jis duoda atsakymą į šiek tiek kitais žodžiais suformuluotą klausimą: - Kas yra artimas? Bet ar ne iš artimųjų susideda bendruomenė?
Lk 10, 30-37 Jėzus prabilo: „Vienas žmogus keliavo iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį. Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas. Jis pamatė, bet praėjo kita puse kelio. Taip pat ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį matė ir praėjo kita kelio puse. O vienas pakeleivis samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo. Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui, užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį. Kitą dieną jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: 'Slaugyk jį, o jeigu išleisi ką viršaus, sugrįžęs aš tau atsilyginsiu'. Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?" Jis atsakė: „Tas, kuris parodė jam gailestingumą". Jėzus atsakė: „Eik ir tu taip daryk!"
Argi tai ne atsakymas ir į klausimą, kas yra bendruomenė?
O gal mums priimtinesnis ano meto modelis, kad svarbiausia yra ritualinis švarumas, o ne gyvas žmogus; svarbiau saujelės žmonių komfortas už žmogų pakliuvusį nelaimėn. Juk tiek kunigas, tiek levitas pasielgė pagal savo bendruomenės nuostatas. Taip, nenustebkite, jų religija reikalavo nesusitepti kažkokiu pakelėje gulinčiu, tikėtina, svetimšaliu ir dar kraujuojančiu. Sustoję padėti, jie gi iš kart susiteptų. O jie grįžta namo po religinių apsivalymų Jeruzalėje. Ką jie pasakys žmonėms sugrįžę į Jerichą? Bus susitepę ir negalės atlikinėti šventųjų apeigų, negalės apipjaustyti naujagimių ir pan. O be to, negaus ir užmokesčio už ritualinius patarnavimus. Jų pačių bendruomenė visai neapsidžiaugtų, jeigu anie grįžtų namo susitepę.
Be to, Jėzus, kaip pavyzdį parenka visai ne tikratikį žydą, o pusiau pagonį, maišyto kraujo samarietį. Pasirodo, toks klaidatikis yra tikresnis Jėzaus bendruomenės narys už "tikrajai" bendruomenei ir jos nuostatoms atsidavusį teisuolį. Keista, ane? Bet tokį pavyzdį mums pasakoja Jėzus.
Tai kas yra bendruomenė? Kaip jums atrodo?
Žinoma, religinis modelis yra komfortabilesnis ir kiekvieno valia rinktis. Nesakau, kad burtis į bendruomenėles yra blogai. Bet jomis uždaryti Jėzaus bendruomės sampratą - tai jau religinis, o ne Jėzaus modelis.
Kažkaip manęs neapleidžia nuojauta, kad Jėzaus anekdotai, vertė aukštyn kojom ne tik ano meto religingųjų mąstyseną, bet vis dar yra nepalankūs ir mūsų laikų religingiesiems.

PS. Gerbiamas komentuotojau, kuriam vis atrodo, kad reikia užsidaryti savo "teisingoje" bendruomenėje ir mėgautis joje psichologiniu komfortu, labai draugiškai perspėju, kad šis neformalų puslapis yra labai suteptas klaidatikybėmis ir komentuodamas jame, pats gali susitepti.

Minčių ratas

Užsisuku aš, užsisuki tu,,,visi mes sukamės savų minčių rate,,,slepiamės savuose užkaboriuose,,,bijom įisileisti JO šviesos, nes ji mus keičia,,norim pasilikti tuose Dantės ratuose,,pasidaro jie tokie savi ir nenugalimi,, Aš taip noriu kartais iš jo ištrukti,,bet savom jėgom negaliu,,,esu silpna,,žinau tai, bet tamsa neužgožia Jo šviesos, kuri tamsumas pašalina,,,imu matyti tai, ko anksčiau nemačiau,,,arba mačiau tik pro miglą,,kaip gera tikėti, kad pamatysi tą šviesą tunelio gale,,,