Kažkaip pagalvojau, kad gal reiktų man mestelt ką nors į neformalus. Tai vat, jūsų pusryčiams, pietums ir vakarienei:) mano lauktuvės iš Švedijos;)
Tai vat keletas pamąstymų iš BIEN festivalio Švedijoje, kuriame šiemet nusišypsojo laimė sudalyvauti. Tai, kas slėpėsi už šio mįslingo man pavadinimo, paaiškėjo prieš geras pora savaičių. Iš pradžių euforiška nuotaika pamažu grimzdo į susimąstymą ir rimtį, ir aš kažkokių nerealių įspūdžių nepatyriau. Tiesiog kai kurie momentai įstrigę liko: tėvas Fri (nežinau, ar taip rašosi), AFRO grupė ir choras, o konkrečiau dredai, klavišininkas ir viena choristė. “Shout to the Lord”… Vien prisiminus šią giesmę visa sudrebu, ką jau kalbėti apie jos skambėjimą bažnyčioje, kai kartu gieda dar virš 100 žmonių. Jaučiu, kad ši giesmė ir jėga, ateinanti su ja, yra stipriausias mano atsiminimas. Jei kas žinot lietuvišką versiją, būčiau baisiai dėkinga už žodžius:)
Savaitė pralėkė nepastebimai, užsimezgė nauji santykiai, draugystės, kurių kai kurios labai krito į mano jautrią širdelę. Kas iš tikrųjų nuostabiausia, kad skirtumų tarp denominacijų – buvo atstovai iš trijų pagrindinių tradicijų: ortodoksai, protestantai ir katalikai - fantastiškai nesijautė. Buvome viena graži krikščioniška šeima. Aš buvau pasirinkusi workshop’ą “Temos diskusija”, ir jame taip puikiai bendrą kalbą rado visi. Diskutavom festivalio tema “Teateinie Tavo karalystė” iš Viešpaties maldos. Dabar galvoje nuskambėjo kitos giesmės žodžiai, būtent atliepiantys šiai temai. “The kingdom of God is justice and peace and joy in the Holy Spirit…” Geras!!! Kaip man anksčiau tai neatėjo į galvą? Praeitą sekmadienį Viešpats atvedė mane į tą Biblijos vietą, kurios taip smarkiai ieškojau visą festivalio savaitę - tas eilutes, kur Kristus yra pasakęs, kad Dievo karalystė jau yra tarp mūsų… Jis nuostabiai atsakinėja į klausimus:). Taigi, ji jau yra tarp mūsų, tik, kaip ortodoksų tėvas Artemij pasakė, mes ne visada norime atverti akis, kad pamatytume tą karalystę, ir, kad ir kaip paradoksaliai krikščioniui tai beskambėtų, klausimas, ar norime būti joje. Mes juk taip prisirišę prie šio pasaulio dalykų, tarsi be jų negalėtume gyventi. Bijom prarasti tai, ką ir taip prarasime dėl savo mirties, bet… šiuo metu juk mums taip to reikia: reikia buto, mašinos, kompiuterio, – kurgi šiais laikais be jų, – reikia daryti karjerą, nes juk reikia visam savo turtui išlaikyti visokios apsaugos. Kaip viskas susipainioję… Niekas nebeatsirenka, kas prie ko ir viskas taip tuščia. Kartais tikrai norisi pabėgti į džiungles, į kokią Afriką ar dar kokį nuskurdusį kraštą padėti tiems, kurie apskritai neįsivaizduoja tokio gyvenimo, kaip mano. Gal tada išmokčiau džiaugtis kiekviena diena, jos teikiamais malonumais ir mažais dalykais, kaip, pavyzdžiui, kito žmogaus šypsena, kaip medis, augantis šalia, vabalėlis ant tako… Visa tai paskęsta rutinoje, darbuose ir skubėjime, net jei gyveni toli nuo miesto, paskęsta tavo kasdieniuose rūpesčiuose. Taip ir stumiam dienas, bandydami patirti dieviškąjį veikimą, Dvasios pagavą ar pan. Ar mes tikrai norime pamatyti Dievo karalystę dabar, šią pat minutę? Ar esi pasiruošęs? Vat čia tai geras klausimas. Staiga pasijunti atsakantis Kristui, kad man dar reikia su tėvu ir motina atsisveikinti, kad dar yra nenuveiktų darbų… Mano veidu nuslenka šypsena. Jaučiuosi besiteisinanti. Bet Dievui nereikia pasiteisinimų. Jam reikia mūsų nuolankios širdies ir pasitikėjimo Juo, kuris buvo pradžių pradžioje. Aš pasiilgstu tos vienovės santykyje su Viešpačiu. Man vėl reikia mokytis tarti tuos žodžius, kuriuos esu ištarusi kažkada: “Taip, Viešpatie, eisiu ten, kur mane vesi…” Ir kaip aš taip įsipainiojau į tas velnio žabangas?..
Rev. Michael Scheip, buvęs vedęs liuteronų kunigas, atsivertęs į katalikybę ir toliau vykdo savo apaštalinę tarnystę.
Brolis Roger, kuris yra viena ryškiausių XX amžiaus ekumeninio judėjimo figūrų, antradienį jo įkurtoje Taizė bendruomenėje Prancūzijos rytuose per pamaldas buvo mirtinai subadytas peiliu, pranešė policija ir jo bendruomenė.
Pranešimai
